ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-04-22 nr. 794

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (68) • AGNĖ BILIŪNAITĖ. Kiniškas sodas (11) • PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros-js-. Sekmadienio postilė (4) • VIDAS POŠKUS. Prestižinė iliustracijaDANUTĖ RIMKEVIČIŪTĖ. Laiškonių baladėsJACKIE WULLSCHLAGER. Nesupranti? Tai tamsuolis!LAURIE GOODSTEIN. Rankraštis apie Jėzų ir Judą?SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiROMAS RAILA. EilėsRAMŪNAS JARAS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (69) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Atkastos knygosLAIMANTAS JONUŠYS. Srovenimas savitomis vagomisSVETLANA RYŽAKOVA. Kalkutos zoroastristaiALDONA RADUŠYTĖ. Labanoro Rožė (1) • ANDRIUS ŠIUŠA. Vademekumas, arba Pažink pasaulį (3)LAIŠKAI (170) •

Labanoro Rožė

ALDONA RADUŠYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Giesmė bažnyčioje prie stalo formos altoriaus, matyt, Tapio stalo analogo. Iliustracijos iš Martti Haavio "Suomių mitologijos"

          – Pakyla sovietinis lietuvis į dangų...
          – Ir per tris sekundes apšlapina Žemę.
          (Troleibuse nugirstas pokalbis.)
          – Aukse?
          Auksė iškelia kampu sulenktas rankas,
          rituališkai užverčia galvą ir lėtai sako:
          – Ne. Apsėklina visas.
          (Kokias netektis ir skausmus turėjo paveldėti
          protai, kad toks cinizmas taptų norma!
          Atgal, atgal, Aukse. Pasuk viską atgal.)

Mindūnuose audėjų seminaras jau įpusėjo. Atvažiavau "įkvėpti gryno oro".

– Giedre, gerute, išmokyk vyti juostą.

Atvedė ji mane prie Lentvario fabriko kiliminių siūlų krūvos ir paliko. Gerą pusvalandį čiaudėdama rausiausi audėjoms skirtų siūlų raizgalynėje. Išsirinkau trijų spalvų gijas ir suvijau į didelius kamuolius. Trindama ašarojančias akis, slampinėjau paskui Giedrę ir maldavau apmesti juostą. Giedrė suvėrė gijas į keturias kartoninių lentelių skylutes ir ant ilgos geležinės lovos apmetė siūlus. Paskui nukirpo ir viename gale supynė siūlų kasą:

– Kur vysi juostą?

– Norėčiau lauke.

– Gal norėtum po klevu?

– Labai.

Pasodino ji mane ant kietos medinės kėdės ir spalvotomis gijomis surišo medį ir mane. Iki klevo buvo trys metrai.

– Vydama kartu su kėde artėsi prie klevo.

– Puiku.

– Su Dievo padėjimu.

Taip kiaurą dieną vijau ir vijau išsiilgtąją juostą. Pietų atsisakiau. Vakarop nutirpo nugara ir sėdynė. Nuo kaladėlių sukimo maudė riešus ir pirštus, bet žalioje pievoje žibanti juosta ilgėjo ir ilgėjo, o klevas po truputį artėjo.

– Nusivijai vadeles, kur važiuosi? – juokėsi audėjos.

– Štiš! Ji pati gražiausia.

Ryte kairiojoj aky jau sirpo miežis. Niežtėjo neištveriamai. Rankos nesuvaldomai vis kilo prie akies.

– Reikia užkalbėti.

– Gal žinot kaime žadėtoją?

– Važiuok Labanoran pas Pelėdienę. Tik ji kurčia, nesusikalbėsi.

Labanoro stotelės tvarkaraštis skelbė, kad po penkiolikos minučių atgal važiuos autobusas į Molėtus pro Mindūnus. Nutariau grįžti į Vilnių, nes deganti akis ašarojo, o jau išsirpęs miežis skaudžiai badė akies obuolį.

Dešinėje žaliavo kalvelė, ant kurios stovėjo geltona bažnytėlė. Staiga atsivėrė jos durys, matyt, baigėsi mišios, ir pirmoji iš bažnyčios išėjo mažutukė keturkampė moterytė varnos žingsniu: tap tap, tap tap pėdukėmis į vidų. Kraipo balta skarele aprištą galvą ir eina tiesiai į mane. Ar ne Pelėdienė? Tap tap, tap tap artėja. Kaip paklausti, jeigu ji kurčia?

– Labas.

– Labas.

– Ar ne teta Pelėdienė būsit?

– Pelėdene.

– Noriu...

– Niaugi, vežys! – Ir bakstelėjo pirštu link mano akies.

Per mane perėjo elektros srovelė. Šoktelėjo ironiška mintis: žadėtoja neskiria miežio nuo vėžio.

– Girdėjau, išmanot apie žolynus. Gal galėčiau kada nors pas tamstą atvažiuoti?

– Atvažiuok. Rasi mani bažnyčiaj ar namie. Niaugi. Paklausi, kur Rože gyvena, i rasi.

Apsisuka Pelėdienė ir nueina svyruodama tap tap, tap tap. Susikalbėjau. Gal ji ne visai kurčia?

Grįžtu Vilniun. Metu kuprinę ir bėgte prie veidrodžio, nes akies nebeskauda. Vokas truputį paraudęs, bet miežio kaip nebūta. Ak tu, Rože Pelėdiene. Ak tu, Labanoro Rože!


Atėjo rugsėjis. Mano žmogus su draugu išvažiavo į miškus ieškoti riaumojančių elnių, o man parūpo Pelėdienė. Nusipirkau makaronų, cukraus, dešrelių ir išvažiavau į Labanorą.

Pirmiausia užėjau pas garsią audėją Lipinskienę. Ji dundino stakles atsukusi nugarą ir negirdėjo pasisveikinimo. Galų gale atsigręžė ir nė kiek nenustebusi pasakė:

– A kas tokia būsi?

(Aukse, iš kur jie turi tiek ramybės?)

– Dimnų sėklų sėju, keturi degai dygsta i ne bet kas pažįsta – tai toks mana audekla raštas. Matai, kakiais sanais kaulais dundinu.

Atidarėm Lipinskienės kraičio skrynią. Viršuj gulėjo pirštinės.

– Kišk plikų in plaukuotų, kas? – kvatojo audėja.

Pačiauška ta Lipinskienė. Viską iškilojau, varčiau, gyriau, pakramčiau džiovintų obuoliukų ir išėjau pas Pelėdienę.

– Niaugi, niaugi! Tai gerai, kad atvažiavai. Ajagi, i cukraus, i sasiskų.

Mudvi ramiai kalbėjome apie stebuklingą "varinčiaus" žolelę, Pelėdienės kaimynus – gimines, Labanoro mokyklą. Visą laiką stebėjau Rožės akis, kurios buvo įbestos į mano lūpas – gal tikrai ji neprigirdi? Staiga Pelėdienė sukruto. Pradėjo blaškytis: tap tap šen, tap tap ten.

– Man raikia in kapelių pas dukrytį, ar aisi?

– Toli?

– Ut až kelia kalnalin.

Bet kalnelio nesimatė, nes giminės Pelėdienės lūšnelę čia pat už langelio buvo užstatę trobesiais, matyt, norėdami Rožę iš čia išguiti.

Smėlio kapelį Rožė meiliai glostė, tyliai kažką nesuprantamai murmėjo, vis pataisydama padėtas pušies šakeles ir kankorėžiukus. Bet kodėl padėtos pušies šakelės, o ne eglės?

– Teta Rože, kodėl pušelės padėtos ant dukrytės kapo?

– Tep raikia.

(Kodėl Rožė sako, kad taip reikia? Aukse, suk mane atgal. Gal todėl, kad kai kurios tautos mano, jog pušis – seniausias medis? O gal dėl Tapio stalo?*)

Pritūpiau prie kapelio pataisyti pušies šakelių.

– Teta Rože, kodėl pušies šakeles dedate, o ne eglės?

– Niaugi. Sakiau – tep raikia, – pyktelėjo Rožė.

Po truputį vakarėjo: "pušis linko niekieno nelenkiama" – tai saulė linko link žemės. Ir mudvi nuėjom namo.

Prie durų stovėjo kibiras su lietaus vandeniu. Gal Rožei ir vandens iš šulinio giminės neduoda? Kibire plūduriavo didžiulė žievė. Pasilenkiau jos ištraukti.

– Nerūš.

– Kodėl?

– Niaugi. Ragi, kad tai blindis: nog tos ževes mana undenelis sveikesnis nei anų šulnia, – Rožė mostelėjo ranka į giminių namą.

Pelėdienė smagiai kirto nevirtas dešreles ir vis klausinėjo, ko norėčiau užvalgyti. Visko atsisakiusi graužiau džiūvėsį su vandeniu. Po vakarienės Rožė sakytum atsidėkodama stengėsi padainuoti dainų, bet nieko naudingo mudvi neiškrapštėme. Ji padainuodavo kokios nors žinomos dainos posmelį ir tuoj sakydavo: "Niaugi, taliau netamenu". Trobelėje elektros nebuvo. Elementus magnetofonui užmiršau pasiimti, kuprinėje jų neradau. Staiga Rožė užsigeidė giedoti giesmes.

– Paluky, atsnešiu knygas. Niaugi. Aš nemoku nei skaityt, nei rašyt, ale visas giesmes moku. Pažiūrėk.

iliustracija
Lokio kaukolė ant "švento stulpo" – medžio kamieno su nenugenėta viršūne

Rožė pasidėjo kantičką ant stalo ir susikaupė. Pagarbiai ją atsivertė, persižegnojo ir, vedžiodama pirštu, išgiedojo kiekvieną rodomą žodį. Laukiau, ką ji darys, kai reikės versti lapą, nes skiemuo "-tas" buvo nukeltas į kitą puslapį. Rožė privedė pirštą prie skiemens "šven-" ir nutilo. Paseilėjo pirštą, atvertė lapą ir, laikydama jį stačią, dar kartą pagiedojo žodį "šventas". Netekau žado. Toliau vėl vedžiodama pirštu ji giedojo pažodžiui. Nesupratau: moka ji skaityti ar ne.

Jau visai pritemo.

– Mana dukrytei kaltūnas buva. Baisi kvaraba.

Staiga ji atsikėlė ir tap tap prie krosnies, kurios už sienelės kampo beveik nemačiau.

– Aš miegu kalniuos in pečiaus.

(Viešpatie, pagal senus tikėjimus miegojimas ant krosnies – tai artimiausias ryšys su mirusiaisiais!)

Rožė stovėjo sustirusi. Staiga, kelis kartus sumosikavusi rankomis, ji susiėmė už galvos ir suriko:

– Anai galvų sapėdava. Labai anai galvų sapėja. Baisi kvaraba. Aš nukirpau tų kaltūnų i mana dukryte tuoj mire, – rypavo ji.

(Aukse, Aukse, tikrai – negyvi plaukai yra neiššukuojami. Neištveriamas galvos skausmas. Nukirpai kuodą – kur jį padėsi? Aišku, kad sudeginsi krosny ar upe paleisi, kaip dainose. Aukse, meni? Kai nebeaukojo žmonių – tai aukojo tik jų plaukus. Viešpatie, vadinasi, Rožė paaukojo savo dukterį?..)

– Mana meliausia. Mire ana. Mire. Dukryte mana, – garsiai raudojo Rožė.

– Teta Rože, teta Rože...

Bet Rožė nebegirdėjo. Mane ėmė krėsti drebulys. Atrodė, kad kvėpuojanti tamsa, ilgai tykojusi, dabar dideliais gurkšniais ėmė ryti juodą Rožės skausmą. Sugrabaliojau kuprinėje degtukus ir uždegiau žvakę. Rožė nutilo. Žvakė degė ramiai, ir aš niekaip negalėjau atitraukti nuo jos akių. Buvo labai tylu. Stengiausi nieko negalvoti. Šventoje erdvės platybėje lėtai tekėjo laikas. Mieloji mama, ištiesk man ranką... Tavęs labai pasiilgau. Geroji, tolimoji. Ilsėkis ramybėje. Atleisk. Ilsėkis ramybėje.

– Aikš, paguldysiu sūnaus kambariukan.

Virpėdama žvakės šviesa mudvi lydėjo į mažytį laikraščiais išklijuotą kambarėlį. Atsisėdom ant mažytės lovelės geležiniais galais.

– Nebijok, sūnus gyvena Utenoj. Anas ratai būna Labanori. Mana sūnus yra pijokas. Niaugi. Viskų dariau: i beržines malkas kūrinau cukrum barstydama, paskui lepiau uostyt tų dūmų, degtieni girdziau, ale nieka. Visiem mačija, a anam ne. Gal raikėja par jaunų mėnasį? Anas i toliau gėre i vis rėke an visa Labanora:

        Vijaus, vijaus tų mergely,
        A pažiūriau – gi kumelė.

Rožė nusijuokė sūnų mylinčiomis akimis ir, paglosčiusi mane, ištapnojo. Susirangiau lovelėje ir užmigau.

Dunda dreba visas kambarėlis. Kas čia darosi? Gal Rožės sūnus grįžo? Gal vaidenasi? Miegai kaipmat išlakstė, nutirpusių kojų negalėjau ištiesti, nes geležinis lovos galas neleido. Nuleidau kojas žemėn, sugrabaliojau batą ir pradėjau juo daužyti sieną. Supratau, kad už sienų dunda žiurkių tuntai. Staiga beprotiškas lakstymas liovėsi. "Viešpatie, kad tik greičiau išauštų", – murmėjau snūduriuodama ir glostydama nutirpusias kojas.

Lovelėje mano miegota sėdomis. Ryte tarpduryje stovėjo Rožė:

– Kelies. Aš ataminiau tris dainas ir ažrašiau. Aikšy.

Kaip užrašė, ką ji čia paisto? Pati sakė, kad nemoka rašyti.

Kambaryje Rožė sėdėjo prie stalo, o prieš ją gulėjo popieriaus lapelis. Pripuoliau prie lapelio ir pamačiau pieštuku nubrėžtus tris pagaliukus: | | |. Laikydama pirštą prie kiekvieno pagaliuko, ji padainavo trijų dainų pirmuosius posmelius. Palinkčiojau ir pagyriau Rožę.

– Naktį žiurkės labai lakstė, – sakau.

– Niaugi. Žiurke razumnas sutverimas. Anundei rozų žalktys ažugula žiurkių urvų. Tai žiurke šast pre pienes. Žinai, yra tokia žalė, kiaulapeni vadina. Tai ana krimst krimst, krimst krimst pienes, kad gavus sylų. Niaugi. I kad šoks kautis in šliužų – veja anų na skylės. I vėlek pre kiaulapenes – krimst, krimst. Tai gražu buva. A da rozų mačiau, kaip iš mana gimines kiaušinį pasvogį abidvi timpe: viena guli in nugaras, kojam kiaušinį apskabinus, a kita timpia gulinčių až uodegas. Niaugi. Aik anas skradziai.

– Teta Rože, jūs užkalbat nuo rožės?

– Niaugi.

– Gal galit pasakyti tą maldelę?

– Niaugi. Raikia ažu tavi vyrasnas, tu sūvis jauna. Aš tokias neturiu.

Nesupratau, kodėl reikia vyresnės. Rožei Pelėdienei tada jau tuoj turėjo būti devyniasdešimt metų.

Dabar žinau, kad Rožė būtų galėjusi pasakyti visas gydomąsias maldeles ir kitas paslaptis tik tokiai moteriai, kuri nebekraujuoja.

Rožės Pelėdienės jau nėra. Dar vienas kapelis. "Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė".

Stebiuosi: iš kur jau tada, tik išvydusi mane, Rožė žinojo, kad sergu vėžiu? 8214351!**

Viešpatie, suteik ramybę.

P. S. Dėkoju Irenai Filomenai Juškienei ir Marytei Razmukaitei už pagalbą perteikiant Labanoro tarmę.
_____________________
*Suomiai seniausiu medžiu vadinę pušį. Jų medžiotojai lokio kaukolę kabindavę ant apgenėtos pušies su žaliuojančia viršūne, kad lokys matytų Šiaurės žvaigždę (ir visą Lokio žvaigždyną), tą pasaulį, į kurį persikels, nes tikėta, kad po mirties ir žmonės, ir žvėrys persikeldavę tenai. Dar apeigos prie Tapio stalo! Tapio stalas – tai nukirsta pušies arba eglės viršūnė. Tik tos viršūnės šakos turėję būti tankiai ir lygiai nusvirusios į visas puses – tarytum apskritas žalias stalas. Medžiokliai ar galvijų šeimininkai ant to žaliojo altoriaus dėję dovanas Tapio. Susėdę aplink stalą, jie gėrę apeiginį alų, kalbėję maldeles: "Džiaukis [...], Tapio, mūsų auksini miško karaliau [...], būk maloningas, ateik prie stalo [...] paragauti mano duonos" (Martti Haavio, Mitologia finska, Warszawa, 1979).
**Грабовой Г. П., Восстановление организма человека концентрацией на числах, М., 2004.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


126549. Ieva :-( 2008-08-02 22:15
kas ta Lipinskiene? kodel ja minit pavarde?

Rodoma versija 17 iš 21 
22:51:02 Oct 24, 2010   
Feb 2008 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba