ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-22 nr. 645

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KERRY SHAWN KEYS (1) • SIGITAS PARULSKIS. Sutrikusi kritika (13) • ERVIN KRUK. Legenda (8) • Andrew Nortonas kalbina FRANCISĄ FUKUYAMĄ. Atgal prie žmogaus prigimties? (3) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Japonų šintoizmas ir baltų religijos (2) (11) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovinaAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Pasimetęs (mano galvoje?) SamuolisWISŁAWA SZYMBORSKA. Poezija (1) • KRISTINA SAKALAVIČIŪTĖ. Ko negali Visagalis Žiedas (11) • JŪRATĖ BARANOVA. Ką hermeneutas gali papasakoti poetui? (3) • LUIGI ZOJA. Tėvas: istorinės, psichologinės ir kultūrinės perspektyvos (2) • EDMUNDAS ARMOŠKA. Dar sykį apie Antano Samuolio kūrinius (2) • DARIUS GIRČYS. Bobikas (1) • RAMUNĖ PIGAGAITĖ. Pavasaris (bulvės) (3) • POLIS ŠINELIS. Lėlių TV teatras "Polišinelio paslaptys" (4) •

Pasimetęs (mano galvoje?) Samuolis

AUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Saulėgrąžos. 1933. E. Armoškos rinkinys

Nė nenutuokiu, ką galėčiau pasakyti apie Antano Samuolio parodą "Maldžio" galerijoje. Net nežinau, ar tai mano, ar parodos kaltė. Nors slapčiausiose minčių kertelėse esu linkusi kaltinti ją – parodą, kuri man nepatiko, padarė nelabai gerą įspūdį, net suerzino, sutrikdė mano galvojimą apie Samuolį, privertė pamatyti daugiau, nei man reikia, nei norėčiau ir sugebu. Pykstu dėl šitos parodos ir jos ankštumo, darbų, nederančių vienų su kitais ir kits kitą paneigiančių – iš pradžių surijusių pirmąjį natiurmortą, o paskui gromuliuojančių jį tais pačiais motyvais daugybę nereikalingų kartų; esu nepatenkinta visu šiuo pertekliumi ir griežiu dantimis.

Mokiausi vienoje dailės mokykloje, beje, pavadintoje A. Samuolio mokytojo Justino Vienožinskio vardu. Prieš pradedant tapyti tekdavo daryti eskizus. Paskui atrinkti geriausią. O tuomet juo remiantis sukurti gerą, gražų ir didelį darbą. Išmokyta laikytis akademinės tvarkos, negaliu atsistebėti, kodėl Samuolio paroda tokia neatrinkta. (Galbūt tai padaryta tyčia. Apie parodą kaskart vis garsiau kalbama kopijų ir originalų aspektu. Dėl to, žinoma, nukenčia visi ekspozicijos paveikslai, mat jie vienaip ar kitaip (kopijos ar originalai) vis dėlto yra kūriniai. Veikiausiai niekas nebūtų nukentėjęs, jei Lietuvoje egzistuotų hommage à žanras, prancūzų kalba apytiksliai reiškiantis pagarbos pareiškimą. Pagerbti prancūzai mėgsta garsius menininkus, rengdami jų kūrybos peržiūras, perklausas ir pan. Legali hommage à dalis yra ir pagerbiamo menininko stiliumi sukurti kitų autorių kūriniai.)

Grįžkime prie visos Samuolio parodos (tarkime, kad joje surinkti kūriniai vienaip ar kitaip yra Samuolio apraiškos). Ekspozicijoje vyrauja keli motyvai. Minėtas natiurmortas: gėlė, skulptūrėlė, dar kažkas – dažniausiai per tamsu, kad įsižiūrėtum arba norėtum žiūrėti. Paveikslas, verčiantis nesigilinti, išmesti iš galvos jo dalis, pamatytas vieną kartą yra puikus. Vengiu "iškankintų" ir tokiu būdu išbaigtų vaizdų, kuriais garsėjo Samuolis. Manęs neįtikina net teigiamas J. Vienožinskio požiūris: "Vienas gabiausių Vienožinskio studijos lankytojų buvo A. Samuolis, kurio darbai, palyginus su kitų, visad atrodo daugiau iškankinti, sutepti, purvinoki, išoriškai nepatrauklūs. Bet Vienožinskis jo darbus didžiai vertino, kaip labiausiai išbaigtus, nuoširdžiai išstudijuotus" (V. Vizgirda). Štai ir kontracitata: "Tarp sukurto ir išbaigto darbo yra didžiulis skirtumas – iš esmės tai, kas sukurta, nebūna baigta, tuo tarpu labai išbaigtas dalykas nebūtinai yra kūrinys" (Ch. Baudelaire). Tačiau žiūrėdama į Samuolį atrandu šį tą naujo ir savavališko: nebūtina prieš akis turėti tobulai neišbaigtą paveikslą; užtenka į bet ką pasižiūrėti ne iki galo. Ir iš tiesų – nebaigtas žiūrėti Samuolio natiurmortas, nusikratęs kelių buities smulkmenų, tampa niūrus nebe fiziškai, bet metafiziškai. Šleikščia niūruma.

Simpatizuoju Samuolio darbų nuotaikai, bet ne išvaizdai. Kolorizmas ir garsieji kontrastai per ne visą amžių atrodo gerokai nublankę. Net chrestomatinė geltonoji moteris gyviau atrodo reprodukcijoje. Nors, tiesą sakant, pamačiusi originalus (gal mane išblaškė perteklius?) pradėjau įtarti, kad man apskritai labiau patiko matyti jų reprodukcijas. Todėl čia – ekskursas apie dviejų erų – dviejų žiūrėjimų – susidūrimą. Paulis Virilio neklydo, kurdamas savąsias regėjimo teorijas. Pasikeitus vaizdo charakteriui – iš ranka pasiekiamo į virtualų – nebeliko poreikio pasaulį patirti autentiškai. Negana to – aplinkui knibždanti realybė neteko savo aktualumo: verta dėmesio ji tampa tik tam tikru būdu ją medijavus. Virtualūs atvaizdai užgožia tikrus ir patys tampa tikrumo matu. "Antrojo pasaulinio karo išvakarėse kino atvaizdų galią pademonstravo kruvina Ispanijos pilietinio karo epopėja. Respublikos kovotojai pralaimėjo ištisas kovas, besistengdami tiksliai atkartoti kine matytą revoliucijos viziją. Prieš žurnalistų kameras sustingdami tokiomis pat pozomis kaip jų tarybiniai modeliai, jie jautėsi tampą didžiulio revoliucinio filmo herojais" (P. Virilio). Ir man norisi, kad pasaulis atkartotų vaizdą, kurį jau turiu savo galvoje, norisi, kad Samuolis būtų toks, kokį jį mačiau vartydama dailės albumus; noriu, kad geltonoji moteris į mane atsivertų pramoninio švelnumo paviršiumi (kaip šaltas albumo lapo glotnumas), o ne bylotų aptrupėjusi, pernelyg medžiagiška, pernelyg arti manęs: garbinti gali tik per deramą atstumą, antraip santykis yra kasdieniškas. Ir dar viena (šovinistinė) priežastis. Reprodukcijos sulygina vaizdus. Pasaulio dailę paverčia daugmaž lygiaverčių geros kokybės (arba ne) atvirukų rinkiniu. Tuomet patogu nesikėsinti į istoriją. Patogu palikti ją ramybėje – tie, kuriems ji buvo skirta, pasiėmė savąją dalį (visa lietuvių tapybos mokykla), o likusieji gali ramiai gyventi žinodami turį paveldą. Tačiau žiūrėjimas į originalus galų gale priverčia pagalvoti – kaip Lietuvos dailė, Samuolis ir visi jo aspektai atrodo savojo laiko pasaulio dailės originalų kontekste.

Bet man patinka kai kurios samuoliškos "pagavos". Įspūdingas "Skurdas", galbūt vienintelis vertas atsidurti įvairių tapytinių absento gėrėjų, rūkalių, desperatiškų moterų ir panašių būtybių draugijoje. Vienišas savitas paveikslas (mano laimė, jau įrašytas į "XX amžiaus lietuvių dailės istoriją"!), kupinas tikro lietuviško egzistencializmo. Minimalus kiekis dažų, spalvų, judesių. Trys žmonės: prie stalo sėdintis vyras ir moteris šalia, stovinti su kūdikiu rankose. Tuščias stalas su vieninteliu (tuščiu) indu ir didžiuliu peiliu jame. Žmonių didumas, stalo tuštumas, indo mažumas, peilio agresyvumas pasirodo netikėtai kontrastingai ir gyvai. Sukryžiuotos uždaros vyro rankos – ir atviru nuogumu rėkianti paveikslo tuštuma. Vienas bukas vyro ir moters judesys – žvilgsnis kažkur į kairį žiūrovo petį – užkabina kažin kokias archetipines lietuviškosios skurdo mitologijos gelmes. Pasaulyje skurdas kriminalizuojamas (pasak Zygmunto Baumano). Lietuvoje jis tyliai gerbiamas. Jono Biliūno ubagas, nedrįstantis pažvelgti šelpiančiajam į akis. Laukiantis kamputyje. Visa į neviltį varanti šio krašto kukli nedrąsa.

Samuolio paveikslai paprasti – jie tiesiog iš natūros. Be formos bandymų (tokio netolydaus, netolygaus ir įvairialypio menininko dar nesu mačiusi) ir šiokios tokios nevilties, juose nelengva įžvelgti ką nors daugiau. Ir skaitant Samuolio bendraamžių bei kolegų prisiminimus ar pastebėjimus susidaro įspūdis, kad anuo metu svarbiausia buvo laikoma išraiškos problematika. Atrodo, kad Samuolis vertintas už gebėjimą kiekvienam motyvui ir nuotaikai pritaikyti atitinkamą raišką – tai konstruktyvią, stambiaplanę ir romią ("Maldžio" galerijoje tai atrodo sezaniškai), tai nervingą, smulkmenišką, kontrastingą (vangogiškai). Amžininkai stilistiškai skirtingus paveikslus laikė kokybiškai lygiaverčiais, vadinasi, Samuolio mitas buvo grįstas, šių dienų muzikos žargonu tariant, menininko plačiadiapazoniškumu. "Čia yra Roberto Antinio portretas. Kai jį lygini su prieš tai nutapytu peizažu – su "Sodyba pamiškėje" – tai negali patikėti, kad dirbta beveik tuo pat laiku: labai skirtingi, visai kitokios nuotaikos. Tik pažiūrėkit: peizažas yra labai konstruktyvus; atrodo sukurtas žmogaus savim pasitikinčio. [...] Paveikslas stipriai suręstas; jo kompozicija klasikinė – ryškiai akcentuotos vertikalės, horizontalės. Formos tvirtos, aiškiai apibendrintos. [...] peizaže visai kitoks dažo tepimas – ramus, nesustojant prie detalių. Nesismulkinant... Visai kas kita portretas: čia daugybė skaudžių efektų. Blykčioja išblaškytos spalvos. Junti blaškymąsi – tylų, skausmingą, nervingą. Šviesos ir šešėlių kontrastai skaudžiai krinta ant ligonio veido ir pagalvio, pabrėždami įtemptą vidinę būseną. Greit bėgantys teptuko potėpiai braukia aštrius liepsnojančių spalvų blyksnius. Sodrioj spalvų gamoj susitvenkia nuolatinis kūrybos pulsas ir karštligiškas ligonio nerimas" (A. Gudaitis). Ką dabar, kai tapybai jau senokai parūpo kiti dalykėliai, galima daugiau pasakyti apie Samuolio paveikslus, nei tyliai kinktelėti galvą, pripažįstant jo nuveiktą darbą?

iliustracija
Skurdas. 1926. NČDM

Nebuvau visai tiksli, sakydama, kad menininkas tapė tik iš natūros. Be natiurmortų, peizažų (rudens, sodybos, priemiesčio, taip pat šioje gausioje parodoje tilpusio kičinio žiemos paveikslėlio) ir žmonių atvaizdų (portretų, tarp kurių garsusis "Dailininkas"; autoportretų; daugybės kompozicijų – motinos su vaiku, šeimos), parodoje eksponuojama ir keletas "Nukryžiavimo" bei "Pietos" variantų. Galbūt prie jų būtų galima priskirti ir šaržuotą ant kryžiaus pakabintą buržua. Nors apskritai šių scenų atsiradimas Samuolio kūrybos ir gyvenimo kontekste nestebina. Tas pats natiurmortinis niūrumas, modeliavimas nuotaika, paišant figūras – kontrastingas nervingumas. Kažkodėl Samuolis ypač mėgo Nukryžiuotojo figūrą susukti į aistringą pasvirusią S raidę. Ir visa Samuolio kūryba tokia it pasvirusi – keistai ir desperatiškai, lyg stiebtųsi aukštyn, bet vis vien nuslinktų pažeme. Šis įkypas netikrumo, nestabilumo ir neišsipildymo skonis maloniai dilgina akį, mat – paradoksas – yra vienas stabilesnių Samuolio kūrybos ženklų, būdas patirti atpažinimo džiaugsmą. Nepaisant autoritetingų tvirtinimų apie susiformavusį menininko stilių, šiuo požiūriu esu nusiteikusi įtariai. Samuolio parodoje daug gerų užuomazgų, pažadų, bandymų ir net pasisekimų (paveikiausi tipiško, net archetipinio, su tautosaka, literatūra susijusio lietuviškumo simboliai – obelies svarumas net tokiame nušiurusiame ir nehumaniškame Kauno priemiestyje; tvarkinga baltų kopūstų lysvė chaotiško miško sodyboje ir pan.), bet visa tai skęsta nerišlume ir būtajame laike (ko vertos vien aiškiai vangogiškos ir net gogeniškos saulėgrąžos vazone! Tokios sodrios, stiprios ir sveikos tapybos pas mus nėra daug. Tačiau labai savarankišku, individualiu ar tiesiog samuolišku kūriniu jas pavadinti sunkoka – vėl tiktų prancūziškasis hommage à). Nežinia kodėl šioje praeityje ir pažaduose niekaip neapčiuopiu to, kas išjudintų užšalusius istorinius faktus.

Kai praėjus 24 metams po Samuolio mirties buvo surengta jo tapybos paroda, lankytojai, pasak Tomo Sakalausko, klausinėjo vieni kitų: "Iš kur atsirado toks didelis menininkas? Nejaugi jis gyveno tarp mūsų?" Dėl to, praėjus dar beveik keturiasdešimtmečiui, bergždžiai vaikštinėdama po "Maldį" ir prievartaudama savąją vaizduotę, taip pat norėčiau išgirsti kokių nors pokalbių nuotrupų. Tuo metu, kai lankiausi galerijoje, daug žadančioje (dydžiu) svečių knygoje dar nebuvo nė vieno įrašo. Ir nors paroda pavadinta "Naujais atradimais", dabar galvoju, kad esti dalykų, kuriuos ne kiekvienas gali atrasti iš naujo. Jau minėtas Paulis Virilio yra teigęs, kad topografinę atmintį šiandien linkusi keisti topografinė amnezija. Kaip ir autentiški tikrovės vaizdai, topografinė atmintis susijusi su sėslumu – gyvenant toje pačioje vietoje istoriniai faktai kuo glaudžiausiai sulimpa su apčiuopiamais tikrovės vaizdais. Kiekvienas daiktas šioje sistemoje laikomas ne tik utilitariu, bet ir metafiziniu tikrovės sandu. Topografinė amnezija susijusi su virtualiosios patirties įsigalėjimu – ieškoti autentiškų patirčių disponuojant daugybe medijuotos informacijos tiesiog nelieka laiko. Žiūrint į Samuolio darbus manęs neapleidžia mintis, kad kito laiko žmogus net ir dabar turėtų ką apie juos pasakyti. Bijau, kad vienas ar kitas paveikslas jam gali būti susijęs su vienokiais ar kitokiais ano laiko įvykiais, debatais, ieškojimais. Žinau ir tai, kad Samuolį norėčiau žinoti ir mokėti kaip kokią chrestomatinę poemą, galbūt "Anykščių šilelį" – atmintinai, bet ne daugiau. Keli darbai, sukėlę manyje menkutį atgarsį, – nudrengti peizažai, keliuku pėdinanti liūdna į skarą susisupusi figūra, šalčiu ir drėgme garuojantis fonas, dažniausiai vienaip ar kitaip susiję su jau minėtu "Skurdu", – suprantama, tik visokios antrinės literatūrinės ir animacinės asociacijos. Visa kita skęsta neapibrėžtame anapus, kuriam atverti šiandien nebėra jokio impulso. Nei reikalo, nes skęsti neįpareigojančiame antrinių atvaizdų pasaulyje yra daug maloniau.

Tad belieka paskutinė džiugi išvada – Samuolis jokiais pavidalais nepaklūsta šiandieninėms reinterpretacijoms, juo labiau recycling’ui. Vadinasi, yra jau tvirtai suleidęs šaknis į vietinę meno vartotojų sąmonę.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 31 
22:37:28 Oct 24, 2010   
Feb 2008 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba