ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-29 nr. 646

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie svogūnus žodis (17) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Stakliškėse (7) • LAIMANTAS JONUŠYS. Grožio kontūrai (4) • TOMAS KAVALIAUSKAS. Amerika trečiajame dešimtmetyje (5) • JULIO CORTÁZAR. Mažasis rojus (3) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (6) • CHARLES BAUDELAIRE. Iš "Mirties" (19) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Cinizmo viršūnė – dirbti ar nedirbti (3) • KRISTINA SAKALAVIČIŪTĖ. Ko negali Visagalis Žiedas (25) • ARNAS ALIŠAUSKAS. Muzika iš "Titaniko" triumo (4) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Tamsūs akiniai (3) • Religijotyrininką, tautosakininką PRANĄ VILDŽIŪNĄ kalbina Juozas Šorys. Tuvos šamanai ir ranka sustabdytos avių širdys (29) • -vp-. Stalaktitai ir stalagmitai (4) • GRIGORIJ OSTER. Žalingi pratimai (6) • Laiškai el. redakcijai (41) •

Grožio kontūrai

LAIMANTAS JONUŠYS

[skaityti komentarus]

"Man nieko daugiau nereikia iš gyvenimo, tik jausti jo praradimą šiais nenumatomais vakarais, girdint, kaip šūkauja svetimi vaikai, žaidžiantys soduose, apjuostuose gretimų gatvių melancholijos ir gaubiamuose senojo dangaus virš aukštų šakų, kai aukštybėse vėl įsižiebia žvaigždės". Taip rašė Fernando Pessoa – meninės eseistikos, pastaruoju metu regimai puoselėjamos ir kai kurių lietuvių autorių, genijus. Šis jo sakinys paradoksalus, nuneigiantis pradinį teiginį, nes iš tiesų iš gyvenimo jam reikia kai ko daugiau, būtent – pakylėti savo melancholiją į štai tokią literatūrinę raišką.

O man iš gyvenimo reikia nuostabos, sukeliamos, tarkim, štai šių pacituotų žodžių. Negaliu sakyti, kad praradęs gebėjimą pakiliai stebėtis nebetekčiau gyvenimo prasmės, bet ta prasmė tebūtų pilka kaip pelė, kurios judesius valdo instinktas išgyventi ir, žinoma, kuo patogiau bei maloniau išgyventi.

Čia kalbu ne apie tą stebėjimąsi, kurį gali sukelti netikėtas (tegu ir malonus) kokio žmogaus poelgis ar pan. Kalbu apie tą būties nuostabą, kurią sureikšmino Martinas Heideggeris. Tai yra persmelkiančio (galbūt transcendentinio) įspūdžio nuostaba. Ji gali ištikti bet kur, bet kokiuose banaliuose gyvenimo epizoduose, susikertant tam tikroms išorinių veiksnių ir sąmonės ar pasąmonės asociacijų strėlėms. Gamtos reiškiniai ir vaizdai čia teikia ryškiausią paskatą, bet ir apšiurusiose miesto gatvėse gali apstulbinti netikėtos sielą perskrodžiančios sankirtos.

Akivaizdžiausiai taip, žinoma, veikia menas. Nuostabu, kai ta nuostaba sutampa su paprastu stebėjimusi – kad štai gali paimti į rankas "Šiaurės Atėnus" ir maloniai nustebti tau nežinomo autoriaus teksto grožiu. Visada įdomus toks tekstas, apie kurį galima pasakyti, kad jeigu būtų šiek tiek geresnis, būtų labai geras. Tikrai ne visada tai sakytina su ironija – kartais atvirkščiai: su susižavėjimu. Audros Girjotaitės rašinį "gražiausiai.lt" ("Š. A.", 02. IX. 21) priskirčiau pastariesiems. Čia kažkas (sudegusi meilė, širdgėla?) lyg ir glūdi potekstėje, lyg ir ne – ir tas efemeriškas slenkstis, ta lyg ir nesančios potekstės galimybė traukia labai įdėmiai priglausti ausį. Atsainumas ties desperacijos (o gal ir ne?) riba – dar vienas efemeriškas slenkstis. "Vakar jis išvažiavo į pasaulio kraštą visam laikui. Maža bėda. Pasaulis sugriuvo. Dangus susiūbavo. Pažiūrėjau žinias – nieko. Įprastos katastrofos. Apie mane – nė žodžio".

Kaip čia taupiai atvertas visiems pažįstamas asmens egzistencijos susvetimėjimas nuo to, kas visuomeniškai svarbu, – politikos ir pasaulio įvykių neesmingumas asmenybės egzistencijai, dvasiniam pasauliui. Bet esti ir tokių sandūrų, kuriose šios dvi plotmės jautriai susiliečia. Grįždamas prie to, kad "Šiaurės Atėnuose" nuostabių tekstų pateikia ne tik dominuojanti kompanija (pvz., surinkta eseistikos rinktinėje: S. Geda, S. Parulskis, G. Radvilavičiūtė, A. Andriuškevičius, G. Beresnevičius), bet ir visai netikėti, nežinomi autoriai, galiu pasidžiaugti dar viena nuostaba – prieš dvi savaites (III. 15) pasirodžiusiais "neMALONUMAIS" (pakeliui pridursiu, kad tas numeris apskritai nusisekęs – su virtuoziška Aido Marčėno poema bei Leszeko Kołakowskio interviu: pastarasis yra tiesiog išmintingas žmogus, o išmintingų žmonių nedaug – netgi plačiame pasaulyje). Nežinau, kas yra jų autorius Jonas Serapinas ir ar tai slapyvardis.

Iš kalnų grįžo sausio ir vasario vėtrų išsukiotais sąnariais vargo čečėnas ir vargo afganas ir po abrikosų medeliais užkasė kardus, ietis ir šautuvus su titnago skiltuvais. Iš kapų jie prikėlė išprievartautas savo žmonas, seserims susiuvo sudraskytus drabužius, vaikams užtepė vyšnių sakais skeveldrų žymes, prisiuvo mamos atplyšusią koją, surankiojo išnarintus ir išmėtytus tėvo narelius, surado senelio kreivą lazdą ir, pažiūrėję į viršų, kur kadaise buvo stogas, ir pamatę ten plaukiančius ir plaukiančius debesis, paprašė jų prišildyti didelį kubilą vandens ir kai jie prausis jame, būtų gerai, kad juodieji strazdai ką nors pagiedotų.

Pastarasis sakinys, persmelktas slopaus ir podraug barokinio liūdesio, yra vienas gražiausių mano skaitytų lietuvių prozos sakinių, ir kokia miela jo pabaiga, pereinanti be formalios jungties į tariamąją (pageidavimo) nuosaką.

Ne visada, bet kartais meno kūrinio vertei užtenka žodžio (nors juo lengva piktnaudžiauti) grožis. Grožis ne kokia tiesiogine, fizine prasme, o su "nuslydusio jausmo dilgsniu" (rašytojo Marko Charitonovo frazė). Ir štai palyginus du filmus su moterimis herojėmis, ne apie tų herojų (arba aktorių) grožį, o apie filmus norisi pasakyti: kokia žėrinčiai graži yra "Amelija iš Monmartro" ir kokia šlykšti vulgarybė – "Šokėja tamsoje".

O dabar siūlau palyginti du trumpus tekstus. Pirmasis:

Stotyse, kur dosniai seikėjamas laukimas, nuolatos mus pasirenka vaidmenys. Todėl svarbu įtikinamai apkalti dekoracijas, pavyzdžiui, prieblandą, lentynas indams. Pleištu ten spraudžiasi stoties sargo platono galva. Šviesa krinta į langą iš vidaus. Atsispindi stiklinės akys, telefono laidais apraizgytas kaklas ir atsilapojusios kišenės, į kurias prikišta mažų didelio miesto gabaliukų.

Antrasis tekstas: "Ministerija naudojasi Specialiųjų tyrimų tarnyba kaip patogiu įrankiu, nors jos funkcijos nėra tikrinti medikus. […] Aš esu akademinio sluoksnio žmogus – nevadovauju nei skyriui, nei ligoninei, nei klinikai, niekada nesu dalyvavęs centralizuotų pirkimų komisijose, neišrašau kompensuojamųjų vaistų".

Abu tekstai to paties žmogaus – Arūno Valiulio. Pirmasis iš žavios absurdistinės novelės "Onano slėnis" (almanachas "Veidai 1989") – tokio teksto, kuris "būtų labai geras, jeigu…", – o antrasis (iš interviu š. m. "Lietuvos ryte") literatūriškai geras niekaip nebus. Pirmasis yra beprasmiškas, jo autoriaus karjerai nereikalingas ir būtent tuo potencialiai žavus, kėlęs vilčių ateityje išvirsti į tokį meną, kuris išliks ilgai. Antrasis prasmingas, reikalingas autoriaus karjerai ir visuomenės (ar bent funkcionierių ir žiniasklaidos) diskusijoms apie farmacijos bendrovių paramos medikams skaidrumą, o jo tvarumo trukmė – savaitė, kita. Pirmasis tekstas turi kūrybinę kibirkštį, antrasis – biurokratinį svarstį. Tik tai, kas pragmatiškai beprasmiška, turi šansų įgyti absoliučią, neblėstančią prasmę. Tai, kas pragmatiškai prasminga, yra vulgaru, nyku ir beviltiškai negabu.

"Visi revoliucionieriai yra kvailiai, kaip ir – kiek mažiau, nes ne taip įkyrūs – visi reformatoriai. […] Tikrai jautrus ir protingas žmogus, susirūpinęs pasaulio blogiu ar neteisybe, žinoma, stengsis tobulinti tai, kas jam arčiausia – patį save. Šiai užduočiai gali prireikti viso gyvenimo", – rašė Pessoa. Tai tiek apie grožį. Kitą kartą turbūt vėl rašysiu apie "pasaulio blogį" ar pan.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1651. vietinis didvr.2003-03-31 14:40
Nelabai suvokiu autoriaus intencijas: gal ir tikrai gražus cituotas "kažkokio" Serapino texto gabaliukas, tačiau tai kas šio autoriaus buvo atspausdinta Šatėnuose "pilnu pavidalu" paliko tik slogaus neskonio įspūdį. Gal ironikas Jonušys čia tiesiog sako, kad "kiekvienas baltušis yra parašęs savąjį gražųjį gabaliuką"? p.s. o Pesssoa - tai tas nelaimingas (bet labai gabus)Portugalijos gėjus?

1652. pablo2003-03-31 15:10
Keista intencija skaityti ir reklamuoti vien savo laikraštį. Juk kultūra reiškiasi ir kitose vietose, ne vien Šiaurės Atėnuose, bet ir Rytų Paryžiuje... Daugiau skaityti ir būti pastabesniems reikia:)

1700. v.d.2003-04-02 11:52
Tik ankstesniame Satenu Nr. perskaites parulskio dejones suvokiau apie ka sis Jonusio rasinelis - tai lyg tylus atkirtis piktajam Sigitui: berniukai ir mergaites, tiesiog reikia gerai ir "graziai" rasyti ir tada nebus baisuus jokie kritikai ar kritikuu luomo manomas ar esamas marazmiskumas...

1745. Ka mane` Jonusys?2003-04-04 18:19
Idomus v.d. pastebejimas. Jeigu autoriai rodytu ne vien savo ketinimu isore, bet ir vidu, butu idomiau. Pakuotes tapo kurybos objektu, jos tokios grazios ir idomios, kad skaitytojai uzmirsta pasiziureti i vidu. Jie dziaugiasi literaturinio alaus buteliu ir jo neatidaro.

Rodoma versija 18 iš 26 
22:35:34 Oct 24, 2010   
Feb 2008 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba