ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-29 nr. 646

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie svogūnus žodis (17) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Stakliškėse (7) • LAIMANTAS JONUŠYS. Grožio kontūrai (4) • TOMAS KAVALIAUSKAS. Amerika trečiajame dešimtmetyje (5) • JULIO CORTÁZAR. Mažasis rojus (3) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (6) • CHARLES BAUDELAIRE. Iš "Mirties" (19) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Cinizmo viršūnė – dirbti ar nedirbti (3) • KRISTINA SAKALAVIČIŪTĖ. Ko negali Visagalis Žiedas (25) • ARNAS ALIŠAUSKAS. Muzika iš "Titaniko" triumo (4) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Tamsūs akiniai (3) • Religijotyrininką, tautosakininką PRANĄ VILDŽIŪNĄ kalbina Juozas Šorys. Tuvos šamanai ir ranka sustabdytos avių širdys (29) • -vp-. Stalaktitai ir stalagmitai (4) • GRIGORIJ OSTER. Žalingi pratimai (6) • Laiškai el. redakcijai (41) •

Stakliškėse

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

[skaityti komentarus]

Vėjas apvertė aukštyn kojomis didžiąją V, sūpavo ją – kaip lopšį.

Kitos penkios – erknė – laikėsi. Mažosios stipresnės. Kaip žmonės, nutarę būti mažiau regimi, girdimi, atsparūs žvaigždžialigei.

Man, iškabų maniakei, mėgėjai stebėti, kaip jos mainosi, kaip skraidina iškabas vėjai ir vėtros, V lopšys atrodė geras ženklas, nors gero nedaug.

Buvo antroji karo diena – dabar jau taip matuojame laiką. V apsivertė pirmąją karo dieną – vėjuotąją: rūpesčiai "Verknės" restorano šeimininkams, pavojus žmogui, kuris "Verknėje" sumanys ieškoti užuovėjos.

Viešėjau miestelyje, kur vėjai ne kartą pustė ir perpustė mano giminės likimus: užsakai, tuoktuvės, pagrabai, atlaidai, keturnedėlis, metinės. Tą giminės šaką menkai pažįstu, bet žinau: už Stakliškių miestelio – Kielionys. Ten turėčiau lopą žemės, jei tik būčiau jo užsimaniusi, pareiškusi teises į tėvo paveldą. Seneliai – mažažemiai; kaip dera mažažemiams – daugiavaikiai. Jei ir būčiau kovojusi, tai iš tiesų – dėl lopo, dėl pėdos. Nežinau, kaip – gražiuoju ar piktuoju – giminaičiai tą žemę pasidalijo.

Žinau, kad Stakliškių vidurinės mokyklos salėje, tarp šventei nusiteikusių vaikų, vienas kitas buvo mano giminaitis, gal ir tolimas, bet tėvo kraujo. Vaikuose giminystę sunku įžvelgti, bet suaugę, ypač suaugusios, brandžios...

Ne tik iš tarmės, švelniai dainuojančios, Suvalkijos pašonėje dzūkuojančios, labiau iš veido bruožų, iš eisenos – iš stoto – atskiriu tarp Stakliškių ir Jiezno gimusias moteris. Dažniausiai jos diktos. Pilnaveidės. Vešliaplaukės. Jei ne rausvaskruostės, tai greitai raustančios, – kai ką ir aš esu paveldėjusi. Kad ir diktos tos moterys, bet tiesios, nesulinkusios, neišdribusios. Oriai pasitempusios, tiesios, pakelta galva, – net ir su jovalo pilnais kibirais rankose. Tokia Ona, mano pusbrolio Juozo žmona, nors amžiumi pusbrolis man tinka į dėdes.

Kai pirmą kartą, o buvau jau dešimties metų (per vėlai, per vėlai, vėlu...), svečiavomės tėvo kaime, Ona su mano mama – dvi nepažįstamosios – per naktį kuždėjosi.

Koks vaikas nesiklausys moterų pokalbio?

Trečios kartos miestietė – gimnazistė, universiteto lituanistė... Ir kaimietė (išsimokslinimas – aštuonios klasės), toliau Prienų beveik nekeliaujanti, Kaune pasiklystanti, o ką kalbėti apie svetimkalbį Vilnių... Jos rado (ir teberanda) ką viena kitai pasakoti.

– Ką Dievas myli, tam kryžių duoda, – pasakojimo priedainį kartojo Ona.

Kiek kartų mušta, kiek žeminta, vėl tą patį:

– Ką Dievas...

Aštuonmetėje jos to nemokė, bet mokė tėvai, klebonas. Ne tik Kielionių kaimas, visa parapija – kiekviena Lietuvos parapija – tik taip ir gyveno.

Tąsyk šiurpau nuo neteisybės, nuo tamsos: ar meilė?

Kiek kartų vėliau – dabar – savo draugams jų nelemties, silpnumo valandą, kiek sau pati kartojau:

– Ką Dievas...

Kiek kartosiu.

Kiek dar kryžiaus sunkumo ir meilės lengvumo ar meilės sunkumo ir kryžiaus lengvumo mįsles spėliosiu. Kas, kad auginta laisvamaniškai, kad leido man tėvai pasirinkti: lemties neišbalansuosi.

Keisti tėvo Kielionys. Beveik visi žmonės ten – Raižiai, o kiek Juozų, kiek Onų, taigi ir pravardžių, – kaip atskirsi? Jei atsirado ten kadaise Adomaičiai, tai iš toli atkeliavo. Iš kur, kodėl ir ko, nesužinosiu: nuo karo ar nuo maro bėgo, o gal nuo bado – tų dviejų uolaus adjutanto.

– Ar prisiminimai apie tėviškę jums padeda rašyti? – Stakliškių mokyklos salėje klausė manęs penktokė.

Kokia ten tėviškė daugiabutyje...

Nuo mažens, gal nuo pat gimimo esu įsibrovėlė. Ar Žaliakalnyje, ar Antakalnyje, ar dabar – Žirmūnuose – vis užtinku buvusių gyvenimų, buvusių sodybų ženklus: liekanas, prisiekusias likti, nė už ką atliekomis nepavirsti – relikvijas.

"Kaip gimsta knyga" – tokį pokalbį sumanė Stakliškių mokytojai. Pakvietė ir tikrai savą rašytoją, iš savo mokyklos – muziejininkę Nijolę Raižytę.

Pamenu Nijolės tėviškę prie ežero – tas prisiminimas kaip sapnas. Pamenu jos sesę Marytę, dabar lituanistę dėstytoją. Susirašinėjome šiek tiek, gal septintokės? Ar Nijolės, ar Marytės knygą užtikusi, nudžiungu, – kaip kadaise, pamačiusi jų rašinius "Moksleivyje". O jei džiugina Raižytės, gal tebeturiu tėvo tėviškės – Kielionių – jausmą?

Teberaižo.

Kieles atpažįstu. Jau greitai jos linksminsis palei Nerį: koketės. Jei išmokau kieles pažinti, tai tik todėl, kad to labai norėjau – mokiausi iš knygų, iš paveikslėlių. Neregys tėvas paukščių negalėjo rodyti, bet jų balsus skirdavo: kai gyvenome Volungės gatvėje, džiaugėsi, kad girdi volungę.

Tėvas buvo beveik abstinentas. Valingas... Kas atspės, kiek dėl savo susivaldymo pasaulyje, užstalėje reikalus tvarkiusiame, prarado; kas pasakys, kokio kryžiaus šeima išvengė – nei nuo stalo, nei nuo pastalės tėvo nereikėjo traukti. Tačiau Stakliškių midus mūsų namuose visada buvo gerbiamas.

Jei tik važiuoju pro Stakliškes, leidžiu sau panirti į malonumus. Ne tik apeinu šventorių, ne tik nuo jo ilsinu akį: į Alytaus pusę kalvos, kalvelės, jų bangos, horizontas... Ten, už horizonto, kaimas Raižiai, kur Raižių pavardės nėra: totorių kaimas.

Bet Kielionių kaimo dalis – ir mano giminė – kai kurie žmonės, kad ir pusbrolis Juozas – juodo gymio, čigoniški ar totoriški. Kaip nekurti versijų, kaip nespėlioti apie romantiškas genų klajones: ką žinai, kur ir kas pas ką eikliais žirgais atjojo, tikiuosi – geruoju. Jei ir pajuodo Kielionių kaimas – gal iš aistros, iš meilės?

Akimirką kitą Stakliškėse žiūriu į beveik žaislinį, beveik antikvarinį midaus fabrikėlį, prieškaryje – žydo daryklą.

Netoli daryklos, Stakliškių aikštėje, gyveno tėvo teta Marcelė. Nedidukė, baltutėlė, trapi. Ne iš tų diktųjų rausvaskruosčių... Vienintelė garbaus amžiaus tėvo šakos giminaitė, nė už ką man, vaikui, neleidusi jai rankos bučiuoti: moderni moteris, dideliuose miestuose tarnavusi.

Prie Stakliškių daryklos glaudžiasi parduotuvė – medinukas, dailiai lentynose išsidėliojęs suvenyrinius gėrimus. Jauki šviesa, elegantiška pardavėja... Šį kartą pasirinkau ne skonį, ne laipsnius, ne stiklo ar molio butelio keistumą. Pavadinimą.

Midus "Grįžta vyrai" dabar, kai rašau, glūdi netoli manęs ir net nenutuokia: kai kas iš tiesų kėsinasi grįžti – į mano simbolių, metaforų, klajonių, versijų, sentimentų pasaulį. Į mano melą ir tiesą, į mano amžiną priedainį, klampesnį už medų: gyvenimas tik prasideda. Dabar.

O mokykla?

Ji viena iš tų retųjų, kur vaikai, pamatę atvykėlį, garsiai sveikinasi. Mokytojai ir moksleiviai mūsų laukė dailiai pasipuošę. Niekas tartum neskubėjo. Ne tik kalbėjomės, bet ir žiūrėjome, klausėmės, kaip Stakliškių parapijos vaikai dainuoja, šoka, vaidina, skaito savo kūrybą iš brangių jiems sąsiuvinių, savais ženklais ir simboliais išpaišytų: pirmosios knygos.

Laikas kitas nei mano mieste.

Mokyklos direktorius atsiprašė, kad renginys kiek primena Haydną, Atsisveikinimo simfoniją: kai kurie atsistoja ir išeina, tik be žvakių... Tą jau žinau, jau patyrusi. Mokyklos valandas, popietes ir vakarones, valdo autobusai: jei neišeisi, nežinia, kada į namus pareisi.

1851 metais Stakliškės tapo kurortu. Jei tik skaitėte Sirokomlę, jo rašinius apie keliones, – tiek pastebėta, nes neskubėta... Gal du šimtai žmonių pamėgo gydytis Stakliškių sūriuose šaltiniuose, kol iš giedro dangaus trenkė Perkūnas. Ir suliepsnojo medinės gydyklos – nuodėmių lizdas, apie kurortą kitaip nepasakysi. Pamenu be žinynų, kada kilo gaisras – 1857 metais (gimiau po šimto).

Tada prasidėjo Birštono, jo šaltinių era.

Trečią karo dieną Birštone tviskėjo Nemuno ledo mėlynas veidrodis. Ledėjo mano sarmata: nenoriu nei radijo, nei laikraščio, nei televizoriaus. Nebenoriu žinoti nieko. Atsisakau mąstyti, kol esu Žvėrinčiaus miške. Kol gurkšniais skanauju – geriu, nespringstu – vėsią tylą.

Verknė – tėvo mylimiausia upė, anaiptol ne verksnė, džiaugsmingoji – tą dieną ties plentu, pakeliui į Vilnių, – man šyptelėjo: dar nepatvinusi, bet naujai gyvasčiai nusiteikusi. Tvinkstanti. Panašiai, matyt, jautėsi ir kita tėvo mylimoji – Alšia, nuo plentų, nuo kelių nutolusi; subolavo vakarėjantys Stakliškių bažnyčios bokštai.

Nuo karo, maro ir bado apsaugok, o kryžių – panešim?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1776. dzūkelis2003-04-05 22:32
Nuostabu.Norėčiau susipažinti.

73562. krastiete :-) 2007-01-25 17:01
labai patiko, nes ir pati esu is to krasto. gerai zinau kielionis, stakliskes, net ir jos pusbroli.... labai sudomino straipsnis, nors mane visakas domina kas is mano krasto..

110416. Aldona2008-02-20 12:10
Labai gražiai, su meile parašyta. Turiu giminių tame krašte, daug sentimentų. Žinau ir Verknę ir Alšią. Dažnai būdavau ir Stakliškėse ir Trečionyse. Įdomu būtų susipažinti su autore.

132498. efkiss :-) 2008-09-26 06:44
bravo, kaip pristu i aky. labai patiko. tik zmogus ten buves taip gali parasyti... :)

157914. liuvida :-) 2009-04-20 21:57
o dabar vietoj gydyklu zmones skesta alkiholy

157915. liuvida :-) 2009-04-20 21:58
o dabar vietoj gydyklu zmones skesta alkoholy

Rodoma versija 18 iš 26 
22:35:23 Oct 24, 2010   
Feb 2008 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba