ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-08-01 nr. 903

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RENATA ŠERELYTĖ. Kačių dienoraštis (32) • GILBONĖ. Instrukcijos EMILIJA LIEGUTĖ. 1336 m. Pilėnų mūšis (5) • PAUL MURRAY. Bloga sveikata – geroji naujiena? (20) • JONAS TRINKŪNAS. Akmenskaldžių dienos, arba Duonpelnys (14) • ROLANDAS KAUŠAS. Prieš miegą neskaityti (30) • ANDRIUS ŠIUŠA. Abreviatūros (3) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (5) • INESA PAVLOVSKAITĖ. Kęstutis Grigaliūnas ir Fluxus: žaidimas (2) • MANTAS ČIŽAS. Pastoriaus Keno pamokslaiDARIUS POCEVIČIUS. Vienos akcionizmas (1960–1970). Tapyba kaip nusikaltimas (32) • GINTARAS BLEIZGYS. Vėluojantis kūnas (7) • JURGIS JANAVIČIUS. K ir smuikasELENA KIŠKIENĖ. Keiksmų galia (3) • DAVID ALBAHARI. Mano žmona ir laiškininkas (1) • tik išrinktiesiems, tik entuziastams, tik tiems, kurie mirte miršta iš noro (734) • 2008 m. rugpjūčio 8 d. Nr. 30 (904) turinys (7) •

Keiksmų galia

ELENA KIŠKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Arūno Tarabildos raižinys

Tikėjimo paslaptinga žodžio galia randame įvairių tautosakos žanrų kūriniuose. Šių žanrų ribos ne visada aiškiai matomos. Antai Leonardas Sauka teigia: „Užkeikimai sunkiai atskiriami nuo užkalbėjimų, o prakeikimai nuo dalies keiksmų.“ Jo manymu, mūsų laikais užkeikimai ir prakeiksmai retai kada užfiksuojami kaip savarankiški kūriniai. Skirtingai nuo užkeikimų, keiksmai fiksuojami kaip visiškai savarankiški kūriniai, atliekantys specifines funkcijas. Priklausomai nuo juose reiškiamo emocinio intensyvumo (piktumo laipsnio), kurį pirmiausia lemia turinys, intencija, ištarimo intonacija, įvairuoja ir jų forma. Atsižvelgiant į tai, galima skirti kelis keiksmų tipus: prakeiksmus, plūstamojo pobūdžio keiksmus, keiksmus, kuriais reiškiami grasinimai ar nepikti linkėjimai, ir pasiuntimus bei keiksmų iškraipymus.

Prakeiksmai

Stipriausia keiksmų atmaina yra prakeiksmai. Prakeiksmais prabylama baudžiant už prasižengimus, pasmerkiant nusižengusius. „Lietuvių kalbos žodyne“ žodis prakeiksmas aiškinamas kaip „1. baisus, smarkus keikimas, prakeikimo žodžiai; 2. prakeikimas“. Prakeiksmu kitam ar sau linkima pačių baisiausių, blogiausių dalykų: gėdingos mirties, žūties, prasmegimo, kitų klaikių nelaimių. Sakmės apie akmenimis paverstus žmones, prasmegusius dvarus, pasakos apie užburtas karalaites ir kai kurie kiti pasakojamosios bei dainuojamosios tautosakos kūriniai rodo mūsų protėvių tikėjimą magine tam tikrų žodžių ir veiksmų galia. Buvo tikima, kad tikrai atsitiks taip, kaip susijaudinęs, supykęs ar įžeistas žmogus kitam ar sau pačiam linki. Būtent prakeiksmai turi daugiausia bendrumų su magija. Nijolė Marcinkevičienė rašo: „Kartais prakeikimas yra netgi žmogiškosios prigimties praradimas, kuris pasakojimuose, legendose ar sakmėse socialiai ar moraliai motyvuojamas.“ Antai mitinėje pasakoje apie rupūžgalvį pasakojama: „[...] kai motina minkė duoną, sūnus labai trukdė. Netekusi kantrybės, ji susikeikusi: „Atstok, rupūžgalvi!“ Sūnus pavirtęs rupūže ir palindęs pasuolin, už kaladės.“

Iš lietuvių liaudies tikėjimų žinome, kad ne kiekvieno žmogaus prakeiksmas yra vienodo stiprumo, vienodai pildosi. Jonas Balys mano, kad „keiksmai įvyksta, ypač tada, kai prakeikiąs mirštąs žmogus, nekaltai nuteistas mirti, tėvai (ypač motina), seni žmonės, apgauta mergaitė, nėščia moteris, burtininkas“. Tuo, kad motinos ar tėvo žodis turi prakeiksmo galią, buvo tikima dar XX a. Renkant medžiagą apie prakeiksmus ne viena močiutė N. Marcinkevičienei yra sakiusi: „Nekeikit vaikų. Motinos žodžiai krenta ant vaiko likimo“; „Tėvai prakeikia savo vaikus. Labiausiai už visus tėvai prakeikia.“ Albinas Kriauza yra rašęs, jog XIX a. viduryje tėvai labai stipriai keikdavo savo vaikus, „kad net kunigai prieš tai griebėsi priemonių per pamokslus, kalėdodami, neduodami tokiems tėvams išrišimo, uždėdami atgailos ir kit. [...] Tuo laiku buvo išleista net brošiūra „Apie vaikų keikimą“.“

Prakeiktieji galį pavirsti akmeniu, skradžiai prasmegti ar pakeisti savo kūnišką išvaizdą, elgesį. „Pavirsti akmeniu tai ne tas pats, kas numirti, – teigia N. Marcinkevičienė, – o daug sunkiau – tai yra išėjimas į „amžiną niekur“.“ Senų žmonių tikėjimu, labiausiai pildosi uteniškių pateiktas keiksmas „Kad tu skradžiai žemę prasmegtum!“ „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ skradžiai reiškia „kiaurai“. Vadinasi, šis keiksmas prakeiktajam reikštų raginimą išnykti. O žemė siejama ne tik su laidojimu, bet ir su pačia mirtimi. Anot Jurgitos Ūsaitytės, „[...] tautosakoje žemės įvaizdis dažnai pakeičia, atstoja mirties sąvoką“. Tačiau iš tautosakos kūrinių matome, kad tokiu atveju per atsitiktinumą prakeiktajam atsiranda galimybė išsivaduoti iš prakeiksmo. Bet kartais „prasmegti skradžiai“ reiškia paprasčiausiai atsidurti po žemėmis – tiesiog numirti. Tą patį reiškia „Kad tave skradžiai!“ ir „Kad tu skradžiai prasmegtum!“, nes bet koks palinkėjimas eiti skradžiai suvoktinas kaip mirties linkėjimas. Kartais keiksmo formulė pavartojama pačiam sau: „Kad aš skradžiai žemę, jei meluoju!“ Anot J. Balio, tokia formulė pačiam sau žinoma ne tik pas mus, ji vartota ir latvių, rusų, vokiečių, senovės graikų ir romėnų. Tai liudytų šios rūšies prakeiksmų senumą.

Kartais prakeiksmu tiesiogiai ar netiesiogiai kreipiamasi į dievybes, antgamtines jėgas: „Kad tave perkūnas trenktų!“; „Kad tau griausmas nutrenktų!“; „Kad tave velnias nujotų!“; „Kad tave šetonas per sausus raistus nuneštų!“ Velnią prisišaukti labai paprasta: tereikia sušvilpti kryžkelėje, pagalvoti ar garsiai užsiminti apie jį. Iki šių dienų išlikęs perspėjimas nesivelniuoti (nesikeikti), nes velnią prisišauksi, nesupti užsidėjus koją ant kojos, nes velnią „prisisupsi“. Kipšas gali gundyti, pastūmėti žmogų ir keiktis, kaip sako sentikių patarlė: „Keiksmai velniui malonūs.“ Sakoma, net ir netyčiom supykusiam tėvui ar motinai ištarus „Kad tave kur velnias paimtų!“, velnias iš tikrųjų pasiimąs savo auką.

Kartais prakeiksmas išsipildo ne taip, kaip keikiantysis nori. Jonas Basanavičius yra užrašęs pasakojimą, kaip viena moteriškė prakeikė žmogų, kuris jos augintinį buvo apskundęs: „Kad tas neprietelius už tvoros kur pastiptų!“ Ir keiksmas išsipildė, bet ne tam žmogui, o moteriškės augintiniui, nes šis buvo kaltas. J. Basanavičius primena, kad lietuviai ir sako: „Neteisus keiksmas netropija.“

iliustracija
Arūno Tarabildos raižinys

Buvo tikima, kad prakeiksmo nebegalima atšaukti, todėl reikia būti labai atsargiam ir valdyti savo emocijas bei žodžius. Tačiau žmogų užrūstinęs faktas kartais atrodo toks keršto besišaukiąs, kad prašoma baisaus atpildo tuoj pat, nė minutės nelaukiant. J. Balio pasakojama, kad „[...] viena motina, labai supykusi ant savo dukters, pasakiusi: „Kad tave Perkūnas nutrenktų!“, taip ir atsitikę“.

Lietuvių taip mėgstamas keiksmas su Perkūnu neretai sustiprinamas. Prie paprastos formulės „Kad tave perkūnas nutrenktų!“ pridėjus nepaprastas aplinkybes „iš giedro dangaus“, „vidury baltos dienos“, „devyni perkūnai“ ir pan.: „Kad tave perkūnas iš giedro dangaus nutrenktų!“; „Trauk tave devyni perkūnai vidury baltos dienos!“ Tačiau įtūžęs žmogus, besišaukiantis dievybės keršto ir nenorėdamas jos užrūstinti, kartais parodo jai savotiškos pagarbos parinkdamas gražesnį kreipinį: „Kad tave Dundulis užtrenktų!“ Tokie keiksmai dažnai atspindi senas mitologines pažiūras, jų pasitaiko net lietuvių liaudies dainose: „Kad tau perkūnai, / Panela jaunoji, / Kam taip daugel / Bernelių vilioji?“ arba „Tvaskėk, žaibeli, / trenk, Perkūnėli, / užmušk piktą vyrelį.“ Kaip matyti iš šio pavyzdžio, dainose prakeiksmu dažniausiai pratrūkstama iš nevilties, dėl nepakeliamo blogio ar skausmo.

Gali būti lemtingas ir ištarto žodžio laikas. Dar ir dabar žmonės vieni kitus perspėja: „Neprasitark blogą minutę.“ Buvo ir dabar yra tikima, kad tokią minutę ištartas blogas žodis gali būti lemtingas. Motinos žodžiai dažniausiai išsipildo ribinėse situacijose: gimties ir vestuvių virsme, kada žmogus yra labiausiai pažeidžiamas. J. Balys mini sakmę, kurioje supykusi motina pasakė sūnui: „Kad tu, vaike, jaunose dienose pražūtum“, tai šis ir prasmegęs į žemę vestuvių dieną. Vykintas Vaitkevičius domėjosi, kodėl Dzūkijoje „suakmenėję žmonės“ beveik išvien „užkeiktos“ mergos, nuotakos. Besiaiškindamas tų akmenų atsiradimo priežastis, jis pastebėjo, kad padavimuose kalbama apie tai, „[...] jog vestuvinio amžiaus dukra, mergina, į „šliūbą“ važiuojanti nuotaka buvo tėvų prakeikta, pati iš sielvarto dėl nemylimo jaunikio ištarė lemtingus žodžius ar pan.“ Tuo ypatingu, maginiu laiku buvo laikomas ir duonos kepimas, kada galiodavo daugybė draudimų: netriukšmauti, nesikeikti, neminėti piktosios dvasios ir pan. Tada mesteltas netinkamas žodis (ypač motinos) taip pat galėjo nulemti žmogaus likimą. Tai matyti ir jau minėtoje mitinėje pasakoje apie rupūžgalvį.

Pateikėjų prakeiksmuose dažniausiai linkima įvairių nelaimių, ligų, mirties ar net neramaus pomirtinio gyvenimo: „Kad tu savo tėvo, motinos nepažintum!“; „Kad tu pasikartum!“; „Kad tau rankos ir kojos nudžiūtų!“; „Kad tau nogla paimtų!“; „Kad velniai tavo dūšią nujotų!“; „Kad tu in lintas išsitiestum!“; „Kad tu grabe apsiverstum!“ Visi prakeiksmai yra labai griausmingi, turintys pikta lemiančios galios, tiesiog maginės formulės.

Ypač drastiškas prakeiksmas „Kad tu pasikartum!“ gali būti gana senos kilmės. Remdamasis istoriniais faktais, Gintaras Beresnevičius daro apibendrinamąją išvadą, kad XIII–XIV a. vienas labiausiai sukrečiančių lietuvių egzistencijos ypatumų, skiriančių nuo kitų tautų, buvo jų polinkis bėdai ar nelaimei užgriuvus nusižudyti – pasikarti arba susideginti. Jo teigimu, tai atsispindi Henriko Latvio, Petro Dusburgiečio, Vygando Marburgiečio rašytiniuose šaltiniuose. Tačiau toks prakeiksmas galėjo atsirasti ir vėliau, XVII–XVIII a., kai Prūsijos valstiečiai buvo apdėti druskos mokesčiu, o už jo nevykdymą baudžiama net pakorimu. Jurgis Lebedys mano: „Nuolat taikomos už įvairius nusikaltimus ir nuostatų nevykdymą drakoniškos bausmės, ypač pakorimas, atsispindėjo keiksmažodžiuose: „Kad tu ant galgių pareitum[b]ei! Kad tu pakartas būtum[b]ei!“

Plūdimai

„Lietuvių kalbos žodyne“ žodis plūsti aiškinamas kaip „keikti, koneveikti bjauriais žodžiais, nepadoriai kalbėti, keiktis“. Plūdimai kiek santūresnio pobūdžio, palyginti su prakeiksmais, tačiau jie pilni bjauriausių keikiamojo apibūdinimų ir palyginimų. Dažniausiai smarkiai supykus keikiamasis lyginamas su mitinėmis būtybėmis, kurios gali pridaryti visokių eibių ir kurių privengia patys besikeikiantieji. Tokiais atvejais vartojami šie plūstamojo pobūdžio keiksmai: „Ak, tu praklentasai!“; „Ak, tu velnio pamazga!“; „Ak, tu velnio išpera!“; „Šetona tu išgama!“; „Ak, tu ragana!“

Kitais plūstamojo pobūdžio keiksmais išliejamas pasipiktinimas ar atsikertama įžeidimu. Tuomet keikiantysis savo priešininkui priskiria kuo bjauresnes savybes, koktesnius, nešvaresnius veiksmus: „Ak, tu plerza išverstaake“; „Ak, tu snargliau!“; „Ak, tu šūdžiau!“; „Šunio šūdas“; „Ak tu, šūde akim purvinom!“; „Smirdžiau tu!“; „Apsišik kniūpsčias!“; „Papūsk man ruron!“ Beje, keiksmas „Pabučiuok šikinėn!“ kartais liaudyje buvo vartojamas kaip atvirkštinė magijos priemonė, kai teigiami palinkėjimai kenkia, o neigiami – padeda. Apie Salaką kopūstų sodintojai pasakius „Padėkdiev“, toji atsikerta: „Išgraužk! Pabučiuok šikinėn!“

iliustracija
Arūno Tarabildos raižinys

Dažnokai plūdimuose pastebime piktą prasivardžiavimą, jie labai panašūs į atsikirtimus, tačiau yra kiek santūresni. Kartais juose keikiamas asmuo lyginamas su gyvūnais: „Eik tu, žiurke!“; „Ak, tu rupūže!“; „Ak, tu žąsine!“; „Mėšlavabali!“; „Asile tu!“

Kitais atvejais keikiamasis prilyginamas bjauriausios išvaizdos gyvūnams: „Eik tu, šūdvabali!“; „Kiaule tu degloji!“; „Ak, tu bedanti ožy!“; „Aik tu, stora karve!“; „Ak, tu gyvate, kirmela plaukuota!“ Jaunuoliai, kaip matyti iš plūdimų, yra puikiai perėmę keiksmų vartojimo tradiciją ir siekdami dar „šmaikščiau“ pasakyti jaučia malonumą juos perkurti: „Gaidy tu apsitriedęs!“; „Rupūže purvina šikna!“

Kai kuriuose plūstamojo pobūdžio keiksmuose juntamas keikiamojo pažeminimas, daroma užuomina į tai, kad jo motina turėjo santykių su šunimi, pavyzdžiui: „Šunsnuki tu!“; „Kalės tu vaike!“

Atskirai reiktų aptarti plūdimą „Eik tu, nečėseli!“ Pateikėja Genė Čipkuvienė aiškina, kad šis keiksmas pasiunčiamas ne laiku ką nors padariusiam, pavyzdžiui, ne laiku atėjusiam žmogui. Tačiau toks pasakymas gali turėti sąsajų su „be laiko mirusio“ vėle. Anot G. Beresnevičiaus, tautosakoje pomirtinis savižudžių likimas piešiamas nelabai viliojančiomis spalvomis: pakaruokliai ar kitaip nusižudę žmonės vaidenasi, neduodami gyviesiems ramybės, „jų vaidenimasis aiškinamas kaip „be laiko mirusio“ vėlės nerimas; tikima, kad žmogui žemėje gyventi skiriamas tam tikras „metų skaičius“, o anksčiau paskirtosios mirties datos nusižudęs žmogus turi išbūti žemėje tiek metų, kiek jam buvo lemta gyventi“.

Kitais kartais išvardijamos neigiamos žmogaus savybės, socialinė padėtis: „Aik tu, kerėpla!“; „Ak, tu nenaudėli!“; „Eik tu, abłėda (kvaily)!“; „Ubage tu paskutinis!“; „Aik tu, lodariau (tinginy) prakeiktas!“; „Vėkiauša (puskvailis)!“; „Išgama (niekšas) tu!“ ir pan. Tokie trumpi plūdimai-prasivardžiavimai ypač populiarūs tarp jaunimo, čia galime pastebėti nemažai improvizacijos elementų, netikėtų palyginimų: „Telyčia!“; „Asilas!“; „Šūdų malūnas!“; „Ožkos blauzda!“; „Šiknaveidis!“; „Aborto liekana!“ Iš pateikėjų užfiksuota ir keletas vietinio pobūdžio plūdimų: „Ak, tu pinda Kavarska!“; „Alauša vėpla!“; „Lėno vyža!“; „Ot, Bãbilas!“

Keiksmas „Lėno vyža!“ buvo paplitęs Ukmergės rajone Užugirio, Taujėnų, Vidiškių parapijose. Pateikėjas Albinas Buteikis aiškina, kad taip jie pravardžiuodavo Lėno parapijos mergas ir bernus. Atseit anie vargingiau gyvenę, prastesniu apavu avėję, buvę labiau apiplyšę už gretimų parapijų žmones.

Pravardė „Bãbilas!“ buvo pritaikyta labai kvailam žmogui, o vėliau vartota apibūdinti tam, kuris kvailai elgdavosi ar nieko neišmanydamas vaidindavo visa žinantį. Anot uteniškės pateikėjos Aldonos Lauciuvienės, gimusios Lėno kaime Ukmergės rajone, tas žmogus iš Lėno, pavarde Bãbilas, buvo menko proto ir užsidirbdavo eidamas per kiemus bei padėdamas kaimiečiams nudirbti primityvius darbus. Jo vardas buvo Antanas, bet visi vadino Bãbilu. Taip ir prigijo keiksmai: „Ot, Bãbilas!“; „Eik tu, Bãbilas!“

Tačiau šis keiksmas nebūtinai yra lokalinio pobūdžio. „Lietuvių kalbos žodyne“ randame, kad žodžiai babilas ir bubilas reiškia „storulis“, „storas didelis žmogus“, o babaliuoti reiškia „niekus kalbėti“. Turint galvoje, kad storumas, o ypač pilvotumas mūsų kultūroje yra išorinis perdėto, besaikio valgumo ar net ėdrumo požymis, babilu gali būti pravardžiuojami storuliai. Šis keiksmas gali turėti sąsajų ir su bičių dievu Bubilu. Papildydamas Bubilo charakteristiką, Algirdas Julius Greimas rašo: „Bubilo figūrai suprasti reikia tad pridėti dar vieną bruožą – gauruotumą, kuris atitinka trano-bitinėlio bendrą išvaizdą, ypač kad tranas [...] šalia savo, kaip „bičių patino“, reikšmės aptaria žmogų, kuris „nieko nedirba, gyvena kitų darbu“.“

Gaila, tačiau pateikėjai negalėjo patikslinti, kada ir kodėl atsirado kiti du keiksmai, tik paaiškino, kuriuo atveju jie vartojami dabar. Keiksmu „Ak, tu Kavarska pinda!“ plūstama nepadoriai besielgianti moteris, keiksmas „Alauša vėpla!“ pasakomas išsiblaškiusiam, nesusiorientuojančiam žmogui.

Plūdimais nesiekiama, kad keiksmas išsipildytų, netrokštama keršto, jais veikiau išreiškiamas pasipiktinimas, parodoma neapykanta: „Ak, tu šavalka neraliuota!“; „Driskiau tu nelaimingas!“; „Karve tu betešmene!“; „Šeško bezdalas!“; „Sutrauka tu!“

Pabaiga kitame numeryje

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


131613. Kitas :-) 2008-09-18 11:36
Pasirodo, į nerimtus dalykus galima pažvelgti rimtu žvilgsniu. Nustebintas!

179545. violetine :-) 2010-01-13 02:48
Gaila, kad anksčiau neaptikau.. Labai ne tik informatyvus, bet ir įdomus str. Ačiū labai.

185120. !@#!@# :-( 2010-03-04 16:10
sudas sudas

Rodoma versija 20 iš 25 
22:34:12 Oct 24, 2010   
Feb 2008 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba