M.K.ČIURLIONIO "KIBIRKŠTYS"

Los Andželo šiuolaikinis meno muziejus MOCA (The Museum of Comteporary Art) yra istoriniame Bunker Hillo rajone. Čia, Grand aveniu dviejuose kvartaluose telkiasi miesto muzikinis centras: Dorothy Chandler paviljonas operai, Ahmansono ir Marko Taperio Forumo teatrai. Juos nuo operos rūmų skiria fontanais trykštanti aikštė, priglaudžianti ankstėliau į spektaklius atvykusią publiką. Fontanų vidury stovi didžiulė Druskininkuose gimusio Jacques’o Lipchitzo skulptūra. Puiki vieta fotografams ar kokteilių mėgėjams aikštės atvirame restorane. Skersai Antrosios gatvės banguojančiomis plieno sienomis švyti XXI a. architektūros šedevras – Walto Disney’aus koncertų salės pastatas. Beje, pernai čia dainavo Violeta Urmana.

MOCA yra kitoje Grand aveniu pusėje. Matyti jo embleminė rusva piramidė, lyg ir stogas, nors muziejaus galerijos įrengtos po žeme. Ten iš Santa Monikos nuvykau "Big Blue Bus" linijos autobusu Nr. 10 – dešimtuoju greitkeliu ir gatvėmis. Tik 60 centų.

Šiame muziejuje esu buvęs keliskart. Dabar traukė speciali "Vizualinės muzikos" paroda, veikianti nuo vasario 13 iki gegužės 23 dienos. Jos tikslas: apžvelgti pojūčių vienovę (sinastezija) dailėje, būtent – praėjusio amžiaus abstraktaus meno šedevrų, spalvų, garsų, eksperimentinių filmų, net šiuolaikinių instaliacijų sąsają.

Mane, kaip lietuvį, džiugino tai, kad pirmą kartą Los Andželo mieste yra rodomi trys Čiurlionio originalai. Buvo smagu skaityti renginį pristatančios brošiūros skyriuje "Abstrakti tapyba" sakinius: "Daugeliui dailininkų muzikos klausymas tapo konceptualia ištaka neįprastam būdui kurti paveikslus. Keli jų, kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Wassily’s Kandinsky’s ir Paulis Klee, siekė panaudoti muzikinę dermę ir disonansą, polifoniją ir skambesio spalvas, taip pat ir kompozicines muzikos sandaras savo vaizdiniam žodynui pagyvinti ir nuskaidrinti".

Atidžiai apėjau visas galerijas. Šen ir ten pasėdėjau tamsiuose kambariuose, žiūrėdamas į ekrane rodomą įvairią filminę ornamentiką, pavidalų ir spalvų ritmą, palydimą muzikos. Peržvelgiau spalvingų abstraktų drobes. Prisipažinsiu, labiausiai sužavėjo beveik vienspalvis Franciso Picabijos kubistinis tapinys "Šokėjų pora". Mačiau būrelį moksleivių, susodintų ant grindų. Jiems jaunas meno mokytojas aiškino Hanso Richterio "Spalvų orkestruotės" ir "Fuge in rot und grün" paveikslų prasmes. Ir kitur sėdėjo vaikai, jau ant suolo, užsidėję ausines transliuojamai informacijai ir muzikai.

Čiurlionį suradau ne itin gerai apšviestoje kertėje – nedidelius paveikslus po stiklais, pavadintus "Sparks" ("Kibirkštys"), tapytus tempera ir guašu 1906-aisiais, beveik prieš šimtą metų. Tamsiai rusvo ir, jei neklystu, tamsiai žalsvo kolorito. Nakties ar prietemos vaizdai. Viename suskaičiavau 5 kibirkštis, kitame – 6, trečiame – 14. Spingsulės. Kažkokia vidinio išgyvenimo mįslė. Man pasirodė, jog šie niūroki Čiurlionio kūriniai nėra tinkamai įrėminti. Baltas apvadas, skiriantis paveikslą nuo tamsių rudų rėmų, kur kas per siauras. Būtų platesnis, tai ir toji mįslingo reginio tema labiau suartėtų su žiūrovu.

Parodą išsamiai aprašė dienraštis "Los Angeles Times". Pakartotinai reklamavo lietuvių šeštadieninės radijo valandėlės pranešėjai. Kažkodėl tą ketvirtadienį, kai įėjimas į MOCA nemokamas, nesutikau nė vieno tautiečio. Matyt, daug kas atidėliojo savaitgaliui. Birželio pradžioje visas renginys perkeliamas į Hirshhorno muziejų Vašingtone.