PILAITĖ IR VĖJAI

Pilaitė ir vėjai. Niekur, na niekur nebūna tiek vėjų, kaip ten. Gerai, kad daug ką išpučia... ir lauk, ir į erdvę. Kai išpučia lauk, atsiranda vietos kitiems, ilgai netilpusiems ir dėl to nė nepastebėtiems dalykams. O kai į erdvę – tai tiesiog gali skristi. Ne į masę juk. O tam reikalui toks topografinis nesusipratimas, kaip Pilaitė yra pats tas. Jokių į vidurį šaligatvio išropojusių medžių, jokios miegamojo rajono urbanistiką darkančios gamtos. Viskas čia turi savo vietą, tvarkinga iki patologinės baimės ("Ir ko aš čia važiavau?.."): yra ir miškas, ir ežerai, ir tvenkinys apleistas, čia netgi lyja ir sninga (galbūt net labiau nei kitur). Tik visa tai taip dailiai suderinta architektų, kad takelis – sau, o gatvė ir šaligatvis – sau.

Užtat tokioje dykynėje jau ima dvelkti ne tik mistika, bet ir miražais. Tiesa, dienos metas tam ne toks palankus, tačiau naktys (jeigu neatsidursite netinkamose vietose su netinkamais vietiniais) yra itin palankios regėjimams. Štai kad ir apleistas, niekur nevedantis plentas, kuris gilų nakties metą virsta upeliu. Ir, jeigu pamatysite kažin ką vaikštant vandens paviršiumi, neišsigąskite. Tiesiog pasitelkite dvasios ramybę ir krikščionybės bei sovietmečio kinematografijos mitus apie gebėjimą vaikščioti vandens paviršiumi.

Drauge su mitais atgyja ir niekada negyvavusios tikėjimo formos. Pavyzdžiui, bokononizmas. Jeigu net neskaitėte K. Voneguto, bet su vaikštančiuoju vandens paviršiumi susiglaudėte padais po gražiai žvaigždėtu dangumi, jūs atlikote bokomaru ritualą. Dabar jūs vienas kitą suprasite daug geriau. O savęs kaip nesupratote, taip ir nesuprasite. Tai normalu. Galvoje – vieni vėjai. Visiems taip yra. Tik ne visi tai supranta.

Tačiau pernelyg atsipalaiduoti tokiuose rajonuose taip pat negalima. Net jeigu jaučiatės puikiai pažįstą Pilaitę. Čia tvyrančios buvusio kaimelio dvasios gali su jumis papokštauti, ir jūs, eidamas gal ir ne visai tiesia, bet, jūsų galva, teisinga trajektorija, atsidursite visiškai priešingoje pusėje ir teks apeiti nemaža graudžių kvartalų, kol pasieksite savo arba ne savo namus. Ir būtinai su vėjais...

Su tais pačiais vėjais, kurie pripučia visko į galvą, ir tada gali pagauti visokiausios karštinės, kurių metu sutrinka realių daiktų formos. Nesistebėkite, jeigu jūsų akyse kas nors bando iš cukrinės įsipilti arbatos.

Savaime suprantama, kad vėjų, kaip ir kritulių, Pilaitėje daug. Bet labiausiai stebina ne jų gausa, o neįprasta pakuotė. Pastarąją žiemą sniego nestigo, bet niekur kitur niekas nėra jo matęs iškritusio tiesiog maišuose. O štai Pilaitėje galima buvo pamatyti ir tokį reginį, kai sniego pusnys pamažu pereina į tokių pačių baltų maišų šūsnis, kuriuose neabejotinai turėjo būti sniegas. Vėliau juos greičiausiai išsklaidė vėjai. Juk jie čia viską išsklaido.

Vėjai. Na kur dar galima rasti tiek vėjų? Iš esmės jie atrodo nelabai ir reikalingi. O dažniausiai – siaubingai nereikalingi. Tačiau gal tai jie ir atneša visokius keistus sūkurius, be kurių taip viską ir pražiopsotum. Ir sūkuriuoja, ir šalta, kai užklumpa, ir suvelia, bet vis dėlto, kas gi būtų – Pilaitė ir nei vieno, kad ir mažiausio, gal sloguoto ir murzino, vėjūkščio. Laimingo skrydžio.