Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-11-12 nr. 3023

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• DANUTĖ PAULAUSKAITĖ15
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ĮKALINTAS ŽODIS
• Akvilė Rėklaitytė.
XXI AMŽIAUS IŠEIVIS

POKALBIAI 
• Antanas Gailius.
SALDAINIAI NERAKINTAME AUTOMOBILYJE

LITERATŪRA 
• Birutė Ciplijauskaitė.
MEISTERIS (ICCHOKAS MERAS) IR JO SŪNŪS (VARIACIJOS P.CVIRKOS TEMOMIS)
3
• Vida Kuzmaitė-Kivilšienė.
BIRUTĖ CIPLIJAUSKAITĖ ĮVERTINTA ISPANIJOJE
4

DAILĖ 
• Juozas Galkus.
VILUTIS IR JO KŪRYBA
5

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
NELENGVAI IR NESALDŽIAI
2
• SKANDINAVŲ KINAS IR ALGIMANTO PUIPOS "AUKSO FONDAS"16

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
LAIKMETIS IR TEMOS
5

MUZIKA 
• Agnė Raguckaitė.
"GAIDA": KAMERINIŲ OPERŲ BEIEŠKANT
14
• Indra Karklytė.
ŠIUOLAIKINĖS OPEROS AKSIOMA
35
• Violeta Tumasonienė.
TRES DEI MATRIS SYMPHONIAE
7
• "BOLERO" PREMJERA

MENO DIS/KURSE* 
• Laura Baigorri Ballarin.
ATEITIS NEBĖRA TOKIA, KOKIA BŪDAVO

KNYGOS 
• BRÜCKEN/TILTAI
• BETONINĖ KAUKĖ
• PASLAPTIES ŠYPSENOS1
• NAUJOS KNYGOS

POEZIJA 
•  ARVYDAS GENYS3

PROZA 
 Nijolė Kepenienė.
SAKSOFONISTO TEMA
4

VERTIMAI 
• ESTEBAN MOORE

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
CARLO DOLCI’O PAVEIKSLAS "ŠVENTASIS KAZIMIERAS" VILNIUJE
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• "BULVIŲ VALGYTOJAI"2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• GURU IR GITARISTAI

KRONIKA 
• ŽEMĖS DREBĖJIMAS LIETUVOJE6
• VYTAUTO LANDSBERGIO FONDO PREMIJA
• NAUJAS "ZNAD WILII" NUMERIS
• Rasa Klioštoraitytė.
PASAULINĖ ITALŲ KALBOS SAVAITĖ
2
• Jūratė Grigaitienė.
LIETUVOS LĖLININKŲ KONFERENCIJA
1
• ĮSTEIGTA VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJA
• Enrika Striogaitė.
DOVANOS ANT KAUNO "LAIPTŲ"
• ALEKSANDRO ŠIEKŠTELĖS FOTOGRAFIJOS IŠ DANIJOS
• M.IVAŠKEVIČIAUS PJESĖS PREMJERA KLAIPĖDOJE1

SKELBIMAI 
• TARPTAUTINĖ KONFERENCIJA, SKIRTA LIETUVIŠKOS SPAUDOS ATGAVIMO ŠIMTMEČIUI
• NEPAMIRŠKITE UŽSIPRENUMERUOTI SAVAITRAŠČIO 2005 METAMS
• PIRMOSIOS KNYGOS KONKURSAS11
• LIETUVIŠKŲ PJESIŲ KONKURSAS1
• UŽDEKIME VILTIES ŽVAKUTES

DE PROFUNDIS 
• Renata Šerelytė.
ŠAKUČIŲ SLĖNIO ONTOLOGIJA
9

PROZA

SAKSOFONISTO TEMA

Nijolė Kepenienė

[skaityti komentarus]

1

Saksofono mokytojas apsigyveno mūsų namuose. Tai buvo taip natūralu, kad pakaba, kuri visą laiką linkdavo, grasindama išsitiesti kiek ilga, pagaliau atgavo pusiausvyrą, o du liūdni dantų šepetėliai stiklinėje, atsiradus trečiajam, sublizgėjo naujais šereliais. Į mūsų namus atkeliavo akvariumas, kuriame ilgą uodegą kedeno auksinė žuvytė. Ant pusryčių stalo dabar rytais sparnus patiesdavo laikraštis, ir žinios iš viso plataus pasaulio ir viso tuklaus, vandenlige sergančio, persirūkiusio, alkoholio seniai pagraužtom kepenim, senuko pasaulio, gyvo vien mintim, kad turi užauginti mus, savo vaikus, taigi to seno surūgėlio kliedesiai ir svaičiojimai mūsų namuose virsdavo kūnu. Kas rytą. Dievaž. Dabar, kai saksofono mokytojas apsigyveno mūsų namuose, mano tikru dėde virto George’as Bushas, Fani Ardant – teta, o Letizia Ortiz-Rocasolano – įsesere. Visi jie, stebuklingo Jacobs kavos aromato pažadinti, po plika virtuvės lempele jaukiai kalbėdavosi apie gyvenimą.

Beje, virtuvės lempelė neilgai plikinėjo. Saksofono mokytojas nupirko medinių lentjuosčių gaubtą ir, pasistatęs ant stalo taburetę, atsistojęs ant jos vienom kojinėm, ėmė kabinti tą į šulinį panašią konstrukciją paluby. Motina su sidabro žvynelių sijonėliu, kurio, įtariu, nederėtų segėti namuose, sukiojantis apie puodus, – nors ką ten, apie puodus ji nesisukiodavo, o ir puodų mūsų namuose pridygo tik draug su saksofono mokytoju, – motina, karingai įsisprendus rankom į šonus, reikšmingai tylėjo. Pagaliau paluby sutavaravo apverstas lentjuosčių šulinys, tunelis, kurio gale plieskė šviesa, ji skverbėsi pro medinius pagalėlius, visą virtuvę išbrūkšniuodama juodom ir baltom juostom.

– Ką tu sau manai, biče?! – pagaliau mama pravėrė dažytas lūpeles. – Jei kasnakt (na, šito žodžio nei pasakyti, nei užrašyti nemoku, nes dabartinės lietuvių kalbos žodyne jo nėra) …mane, gali kabint paluby štai tokius… (ne, ir šito žodžio nėra dabartinės lietuvių kalbos žodyne)?

Ji užsirūkė iš sykio dvi cigaretes, krūtinę atstatė į priekį ir ėmė pūsti į viršų dūmus, tarytum šie įstengtų paslėpti gaubtą.

– Zylute, – taip saksofono mokytojas vadina mano mamą, – zyliuk, juk žadėjai nerūkyti tiek daug.

Jis vis dar stovėjo ant taburetės. Keistas šešėlis, visai gal net ir ne jo, vis labiau plėtėsi, ir atrodė, kad tuoj užmes ant mūsų voratinklį ir uždusins.

– Ne, aš žinau, ką tu nori pasakyti. Sakyk, rėžk tiesiai... – ir ji vėl metė jokiuose žodynuose neįrašytą žodį, ir dar vieną žodį, ir dar, ir ėmė jie ristis iš mudviejų su mama praeities kaip kokia apčiulptų kauliukų lavina, lyg mudu visą gyvenimą vištų ir kitokius kaulelius būtume metę į sandėliuką, o saksofono mokytojas štai atėjo ir atidarė sandėliuko duris, ir pažiro, pabiro kauleliai... – Juk aš tau tik vienadienė merga! Prikabinėsi čia visokių kryžių ir kryžmų ir išeisi, trinktelėjęs durimis.

Ir ji pajudino stalą. Tyčia stumtelėjo jį klubu. Taburetė ėmė siūbuoti, ir saksofono mokytojas, porąsyk rankomis suplakęs kaip paryčių gaidys sparnais, nusirito žemėn. Galva jis kaukštelėjo į palangę, o pirštą įkišo tarp dujinės viryklės grotelių.

– Jis lūžo! Girdėjau, kaip trakštelėjo! – Saksofono mokytojas irgi spjovė mamai žodynuose neįrašytą žodį, lipnų tokį ir drungną kaip ligos prakaito prisisunkę patalai.

– Viešpatėėėliau, kaip tu dabar grosi? Kuo spaudysi tuos mygtukus? – Mama pabandė ištraukti įstrigusį mokytojo pirštą, bet šis tik užkaukė iš skausmo, o paskui ėmė griežti dantimis. Prakaito lašai lijo jam nuo išbalusios kaktos, ir mama lūpomis ėmė juos rankioti, dievaž, ji tikrai buvo sutrikusi ir neišmanė, kaip elgtis, nesgi lig šiol visa jos gyvenime buvo daug paprasčiau, šviestuvų virtuvėje anksčiau lankydavęsi vyrai tikrai nekabindavo, o jų dantų šepetėliai nepalaikydavo mudviejų dantų šepetėliams draugijos.

– Eik tu! – Ir mokytojas vėl metė tą glitų žodį.

Mama iš pradžių užsidengė rankomis veidą, na, šitaip elgiantis anksčiau tikrai jos nemačiau, paskui rankas atitraukė ir ėmė tokiais žodžiais plakti nelaimėlį, įstrigusį tarp dujinės viryklės pinučių, tokiais žodžiais, kokių jokiuose pasaulio žodynuose nesurasi. Paskui stvėrė jį už to piršto, truktelėjo ir ištraukė. Kai žodžių atsargos pasibaigė, sustojo akim išplėstom kaip išsigandus mergiotė.

Saksofono mokytojas lėtai apsiavė batus, užvertęs galvą pažiūrėjo, ar gerai laikosi šviestuvas, tada sveikąja ranka pakedeno man plaukus ir išėjo, iškėlęs nulaužtąjį pirštą. Šis rodė labai keistą kryptį.

– Jis negrįš... Jis negrįš... – rypavo mama, ji taip stipriai mane apsikabino, kad mano nosis visa sulindo jai į pilvą, kvailu sidabrinių žvynelių sijonu aptemptą. Reikėjo jai pasakyti, kad namuose moterys neavi aukštakulnių, nemūvi tinklinių kojinių ir nesegi plieninių sijonėlių, nedengiančių sėdmenų, ir klubų nekraipo. Namuose moterys vilki chalatais, taukinais prie kišenių, avi išsiklaipiusias šliures, užtat prikepa visokiausių sklindžių ir sriubų priverda. Pats mačiau, ir Povilo, ir Manto mamos tokios, jos nelaužo pirštų saksofono mokytojams, o duris turbūt iš vidaus užrakina, gal užkala, kad jie nepabėgtų, ir tik šeria juos blynais, tik šeria...

Visą kitą dieną auksinė žuvelė liūdna žiopčiojo ir uodegos nekedeno. Aš pūčiau saksofoną, kartojau ir kartojau viską, ką buvau išmokęs. Jis neateis, sakė mama, nesistenk, mes ne jo lizdo paukščiai. Bet aš vis vien laukiau, o dantų šepetėlis, tas tai nuo laukimo net pasišiaušė. Ir jis grįžo. Su molio paukšteliu sveikajam delne. Nulaužtąjį pirštą laikė atstatęs į mamą, nes ir alkūnė kažkodėl buvo parišta.

– Tu?!? – mama stvėrė saksofono mokytojui už kaklaraiščio ir nusitempė į miegamąjį. Be jokios gėdos, dievaž, lyg manęs čia nė būti nebūtų. Bet aš buvau. Žinoma, likau virtuvėje. Įžiebiau šviesą. Šulinys plykstelėjo šviesom ir vėl suliniavo sienas. Tarytum mokyklinį sąsiuvinį. Galėčiau visą būsimąjį mūsų gyvenimą tose linijose surašyti dailyraščiu. Mes būsime normali šeima. Iš pradžių jie vienas kitam išlaužys pirštus, apdrabstys žodynuose neminėtais žodžiais, paskui bučiuosis ir ašaras vienas kitam iš raukšlių rinks lūpom.

2

Rytais mane pažadina sirena. Ne laivo sirena ir ne kaulų smegenis gręžiantis pavojus, mane žadinanti sirena būna ką tik išbridus iš putotos jūros, įkyrias bangas nuginus šalin, ji liepia... Ne, ką sako sirena, nesuprantu, nes ji kalba senąja Viduržemio tarme, jos balsas nei guodžia, nei myluoja, jis liepia tęsti tai, ką esu pradėjęs, bėda tik, kad nežinau, ką esu pradėjęs.

Tik prabudęs pirmiausia pagalvoju: kaip gerai, kad mes dabar tokie pat, kaip kiti. Mes – šeima. Šeštadieniais man mama liepia parodyti pažymių knygelę. Aš atverčiu ir pasakoju: štai iš matematikos gavau trejetą, nes nesiklausiau, o ir šiaip esu neatidus vaikas, man labiau rūpi, kuriuo kampu į grindis daušis suolas išsukiotais varžtais, man rūpi, atsisės mokytoja į rašalo balutę neatsisės, matematika man nerūpi, man nerūpi istorija, biologija man nerūpi, ir lietuvių, ir anglų... Ar ji klausosi? Juokiasi. Ji juokiasi tyčia, kad saksofono mokytojas manytų, jog aš jai rūpiu. Iš tikrųjų mano pažymių knygelėj ji mato lošimo bilietą, su kuriuo, atspėjęs skaičius, gausi aukso puodą, kelionę į kitą pasaulį (ir atgal), dar gali išlošti tarpplanetinę kosminę stotį. Jei ji išloštų kelionę, jaučiu, manęs nepasiimtų, tik saksofono mokytoją be saksofono. Aš, – pasakoju jai, – esu nevykėlis, dvejetukininkas, mane paliks antriems metams, mano ateitis, guodžiu, smulkiom monetom skimbčioja prie bažnyčios, ak, sako mama, kaip viskas gerai. Ir nusižiovauja. Pasikaso krūtį, beiššokančią pro atvipusį chalatėlį lauk, ir nueina. Kaip somnambulė su dviem delčios dalgeliais vietoj akių.

Ji eina pas saksofono mokytoją, kuris be garso spaudo instrumento mygtukus, variniam vamzdy dejuoja smaugiamas garsas, jam nevalia gimti, tam garsui, kaimynai žadėjo kirviu duris iškapoti, o visus garsus baudės plaktukais užkalti.

Mama priėjus pasitrina į saksofono mokytojo šlaunį visai kaip katė. Jis atitraukia ranką nuo varinių mygtukų ir pakaso jai krūtį, paskui vėl pučia ir pučia, saksofonas šnypščia ir ošia, o jis, mano mokytojas, turbūt regi auksu bei gintaru puoštas sales ir prabangius sietynus, tabaluojančius viršum iš nuostabos išsižiojusių žiūrovų.

Aš viską matau. Žinau, man trūksta vaizduotės, nes matau tik tai, ką matyti kiti norėtų. Aš pats nė nežinau, ko noriu. Ko kišu mamai tą knygelę su pažymiais. Pažymiai taigi blogi. Kiti tokį pažangumo dokumentą slėptų po čiužiniu ar tiesiog prarytų, skutelį po skutelio, dvejetą po dvejeto, kaip šnipai, sugauti svetimoj teritorijoj. Ir vėl miegu. Vėl keliuos. Sirena, dabar jau žinau, toji paslaptinga šauklė – traukinių dispečerė, Vidžemio sirenų kalba liepianti bėgiams dundėti po ratais ir cypti, ir cypti, kad žmonėms nereikėtų griežti tyloj dantimis.

3

– Tu manęs nemyli, – vis dažniau mano motina kartoja saksofono mokytojui, o jis užsidaro nuo jos kambaryje ir groja. Groja taip, kad net piktoji kaimynė, kuri rašo kažkokį mokslinį darbą, net toji kaimynė, šluotkočiu trankydavusi mums į sieną, prikepė sausainių ir atnešė muzikantui.

– Puikiai grojate, – šypsojos nuo slenksčio, rankose laikydama stiklinį dubenį, pilnutėlaitį trapių sausainių širdelių.

Norėjau perspėti mokytoją, kad neliestų širdelių, jos galėjo būti užnuodytos, bet kur tau, mokytojas nesiklausė, tik kimšo sviestinius sausainėlius už abiejų žandų, akimis spirgindamas kaimynę. Ši buvo apsitempus pilką sijoną ir tokį pat pilką megztinį su daugybe sagučių, plaukus buvo surišusi pilka šilkine virvele, nė lūpų, nė blakstienų kaimynė nebuvo pasidažiusi, bet kažkodėl saksofonistas nuo tos moters akių atitraukt negalėjo.

– Aš vaikystėje skambinau pianinu, – svajingai šypsodama prisipažino pilkoji pelytė, laboratorijos žiurkių, kurias, aš žinau, ji tyčia apkrečia visokiausiom ligom, o paskui bando išgydyti, šeimininkė.

Paskui suaugusieji gėrė arbatą. Saksofono mokytojas išmaukė penkis puodelius, vis labiau svaigdamas. Jis smarkiai įraudo, mostagavo rankomis, o paskui išpūtė kaimynei kažkokią ilgesingą melodiją. Mama, iš pradžių apsidžiaugusi viešnia, vis labiau niuro, kalbėjo kažkokius niekus, net man buvo gėda, o kaimynei ėmus pasakoti apie laboratoriją, užbliuvo:

– Gana! Lauk! Nėr čia ko svetimus vyrus vilioti. Ir sausainius pasiimk.

Bet sausainių jau nebebuvo, mudu su mokytoju sutriuškinom visus ligi paskutinio trupinėlio.

– Aš atsiprašau... – juokėsi kaimynė, atrodė, kad mamos pyktis ją linksmina.

Ir išėjo.

– Apsimetėlė! – apsiverkė mama. – Tik pamanykit! Pilka visa. Pelyte apsimeta. Žiurkė ji! Žiurkė, susprogusi visas bandymų triušių smegenis. Žiurkė!

– Man ji pasirodė miela, – pasakiau. Išsprūdo.

– Jos dantis kreivas! Vienas jos dantis atsikišęs, o ausys... Ausys kaip bulvių žiedeliai! – šaukė mama. – Tu nemyli manęs! Nemyli! – kaltino mokytoją, tarytumei šis būtų pamiršęs tualete nuleisti vandenį. – Tau kad tik klausytis apie visokius kompozitorius, bandymus, teatrus... Gyvenimo tu nepažįsti!

– Tai tu, mano mergyte, nepažįsti gyvenimo, – mokytojas apsikabino mamą, o toji verkė ir išterliojo blakstienų tušu visą megztinį.

Nepažįsti gyvenimo...

O kas jį pažįsta? Gyvenimas – ne suolo draugas, ne mokytojas ir net ne kaimynas, gyvenimas eina sau, mes sau, bet kartais nuo paprasčiausio sviestinio sausainio prašviesėja akys, ir ima atrodyti, kad jis štai, kaimynas, žino, kas yra tas gyvenimas.

4

Nežinau, kur ir kaip galėčiau pritaikyti tai, ką išmokau. Gal padeklamuoti saksofono mokytojui eilėraštį angliškai, o gal išskanduoti visus netaisyklinguosius veiksmažodžius? Gal mamos gyvenimo rakštį (tu ne vyras, o rakštis subinėj, čiulba ji, meiliai bučiuodama saksofono mokytoją į nesulaikomai platėjantį sklastymą) padėtų išrauti matematikos ar fizikos formulės? Gal ką naudinga, gyvenime pritaikoma, sužinosiu paskutiniaisiais mokslo metais? Bet aš dabar – šiandien! – privalau išspręsti esminę lygtį, nei biologijos, nei istorijos, nei geografijos žinios man nepadeda.

Tą vakarą mokiausi kaip pasiutęs, kaip apžavėtas, jaučiau, kaip anglų kalbos gramatika tirpsta kraujyje, kaip tvinkčioja smilkiniuose, virsdama įmanomomis ir neįmanomomis sąlygomis. First Conditional. If the weather is good, we’ll go camping. Second. If they invented virtual reality holidays, I’d go on a world tour.

Mama be perstojo verkė. Traukė cigaretę po cigaretės, pakeli po pakelio. If you smoke less, he will...

Už lango taip taikiai snyguriavo, kad visa atrodė netikra: mūsų nerimas, nesugebėjimas pritapti. Mama, mes tokie stiprūs, norėjau jai pasakyti, stiprūs kaip niekad, mums nebūtina įsitverti svetimo žmogaus kaip gelbėjimosi rato. Dar metus pasimokysiu, mam, dar kitus ir atrasiu tikros sąlygos sakinius, kurie nušvies mums kelią. Mes patys tas sąlygas kursim. Dar pakentėk. Truputį. Juk ne veltui kremtu tą gramatiką ir formules. Jos išgydys ir giliausias žaizdas, ištirpdys randus. Tik palauk. Aš stengiuos. Aš mokaus.

Jis ilgai krebždeno spyną, tarytumei jam duotas raktas jau nebeatitiko mūsų durų. Įėjo. Atsistojo priešais veidrodį. Atidarė futliarą. Išsiėmė saksofoną. Supratau jį. Nerado tinkamų žodžių. Atsisveikint ketino muzika. Bet mano mama nekentė saksofono. Ji sėdėjo kambary ir klausėsi, kaip spragsi saksofono dangčio užraktas. Klausėsi rankom ir kojom, ir liemeniu. Jis jau buvo pasikabinęs saksofoną ant kaklo. Net įkvėpė ir liežuvėlį apžiojo. Pastovėjo kiek, orą sulaikęs. Tuomet atitraukė saksofoną nuo lūpų ir nuo kaklo nusiėmė, ir galvutę nuvalė, ir padėjo atgal į futliarą. Ir vėl ilgai krapštėsi prie durų, tarytumei kitos durys, kiti skląsčiai ir užraktai jam būtų atmintį suvedžioję.

Ir išėjo.

Neišpūstą garsą palikęs kybot paluby.

 

Skaitytojų vertinimai


11583. Anjolė :-) 2004-11-15 10:12
Šaunus tekstas, vaizdingas, tvirtai suręstas, kalbėsena puiki, nieko neprikiši. Geras pavyzdėlis kai kuriems rašantiesiems: pasirodo, galima ir juodžiausius dalykus pavaizduoti nesigriebiant vulgarizmų.

11592. Liongina :-) 2004-11-15 18:57
Puikus tekstas. ačiū Nijolei:)Labai ieškojau būtent tokio teksto, kuris prajuokintų, bet tuo pačiu ir paliestų kažkurią sielos medžio šaką. Kas galėtų man pasakyti ar tai knyga? Ar galima kur nors pasiskaityti tęsinį?

11593. Ci Fo2004-11-15 19:08
malonu skaityti

11712. Gerbėjas2004-11-19 13:29
Sėkmės autorei!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 9 
22:59:43 Oct 17, 2010   
Oct 2009 Oct 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba