ŠAKUČIŲ SLĖNIO ONTOLOGIJA

Šiaurinis smaigalys I
Feministės kapas

štai čia kapai o mylima matai
koks spalio auksas dengia akmenį
ir plieną
kaip plakas medšarkė į rūką tarsi
sieną
sakyki man kaip pavadinti tai

tu privalai žinoti nes esi
kaip krištolinis mėnuo
debesy
tu tobula tu idealas aš
esu tik lapas jį audra
nuneš

po spalio auksu tyliai tu guli
tau kiparisai ant galvos
žali
užuot po kojų kaip negera tai
mąstyti trukdo ir šnabždėt
lėtai

to šnabždesio pagautas aš sklendžiu
kol sentikių mane pagauna
kryžius
kodėl neatsakei man ko nutraukei
ryšius
ko lapas aš o tu likai medžiu

ŠIAURINIS SMAIGALYS II
Asketo kapas

seniai jis mirė amžių daug
praėjo
nuo meto to kai jis kampe
klūpėjo
ant žirnių šukių ir senų
šakučių
be muilo apsiėjo
ir šukučių

jam nereikėjo moterų nemėgo
jis gėlių
o pabučiavimai geriausi
kirmėlių

ak kam viduramžiams toksai
asketas
argi dabar jisai nerastų
vietos
tarp himnui oriai kylančių
žmonių
giedot visus klupdytų
ant vinių

ir nors paminklinis akmuo
apžėlęs kaip mamutas
asketo kapas regis tuščias
tarsi butas
kuriam pabuvo vagys bomžai
televizija
paliko plombą atminčiai
policija

išeikite visi greičiau nemindykit
gėlių
asketas gyvas nubučiuotas
kirmėlių

ŠIAURINIS SMAIGALYS III
Tironės kapas

vis rėkdavo rytais
per kietas jai kiaušinis
pamėlęs baltymas
ir dvigubas trynys
arbatoj cukraus nėr
o spline rudeninis
ar kaltas aš dėl to
ar tu nakties dvynys

nei aš nei tu tik
aplinkybės blogos
tik pasitaikiusios netyčia
progos

dabar proga lyg tyčia
vėl išpuolė
paminklą blizginu su fairy
ir tyliu
jeigu šnekėsiu kirs
iš požemio barškuolė
suriks kad visą amžių
buvo su kvailiu

kad ne su fairy plaučiau
o su vanish
kad asilas aš su kiaurom
kišenėm

nasturtas kad išraučiau
nuo nasturtų vemia
kad ligi vakaro sėdėčiau prie jos kapo lig
šeštos
kai mirsiu neužkaskite manęs
pas ją į žemę
sudeginkit tegu
vėjelis išnešios

ŠIAURINIS SMAIGALYS IV
Šviesulio kapas

čia ilsis šviesulys ant kapo
auga mėtos
užgeso jis jaunystėj vos
penkiasdešimties
išgąsdino visus numiręs
netikėtai
visi galvojo kad netinka
jam mirtis

kad pasitiks nekart jo lėtas
siluetas
suteiks jėgų pareit kai
dvejinas keliai
o gi dabar tik mėnuo kaip tuščias rėtis
šviečia
kažką po nosim burba ir šypsosi
kvailai

gi šviesulys be reikalo neaušino
liežuvio
nors nekalbus bet gailestingas
buvo

taurus ir paprastas jis švietė
kiek galėjo
jei tik aliejaus niekas
negailėjo

BUKAS PIETINIS KOTAS V
Guodėjos kapas

nors šiaurės vėjas girgžda
surūdiję vyriai
ten šiaurės smaigaly
palaidoti didvyriai
ten vietoj saulės optinė
apgaulė
ne kirmėlės o speigas
pjausto kaulus

o čia pietuos drėgmė ant medžių
gėlės skleidžias
lianos kilpa pakaruokliui
atsikvėpt neleidžia
naktim ant kapo byra
žvaigždžių visa sėtuvė
kodėl mat aš esu
tik vargšė paleistuvė

esu tiktai atodūsis laukinio
kūno deivės
atkaskit kapą nieko nesurasite
jūs čia
kaulelio jokio putos tiktai
žalios gleivės
šešėlis (gal kliento) ateinantis
nakčia

pakol buvau gyva
paguost visus galėjau
dabar paguosk mane
šiaurinis vėjau

TAI, KAS APLINK. VI

pasaulis šis kaip žėrintis
topazas
nakty kurioj brangakmenių
nėra
o mums terūpi kažkodėl
tik konkretus tipažas
prislėgtas akmeniu ar
pusplyte gera

mes žinoma mylėjom jį
protingą
ir gerbėm nors nebuvo gal
už ką
ir prie paminklo ausį glaudžiam
dėmesingai
gal dar girdėt iš požemių
jo neskubri šneka

bet ką dabar jis pasakys
ko gyvas nepasakė
ak pažiūrėkite geriau
ant akmenio plaštakė

tai kas aplink
pakinta daugsyk per minutę
o kapas
amžina vienutė