Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-12-08 nr. 3121

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jolanta Sereikaitė.
PAKRANČIŲ RIBOS
56
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
 APIE TĄ RÓŻEWICZIŲ, KURĮ ŠITAIP SUVOKIU
• Eglė Kačkutė.
„ANAPUS POSTMODERNIZMO“ – VISAVERČIO AKADEMINIO GYVENIMO LIETUVOJE LINK

LITERATŪRA 
• Donata Mitaitė.
PASIILGĘS ŽODŽIŲ, KURIE BUS DIDESNI UŽ JĮ PATĮ

KNYGOS 
• IMPERIJOS MOTERIS2
• KATINAS, KURIS ATĖJO PER KALĖDAS1
• SABALAS IR PANELĖ4
• BRUDENIS3
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
(Baltos lankos)
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
(Vaga)
2
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Milda Čiučiulkaitė.
PAKALBĖKIME APIE OPERĄ
17
• DĖMESIO CENTRE – KONTRABOSAS

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
PRADŽIOJE BUVO, BUS, TEBŪNA…
1
• PREMJERA LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE
• LĖLININKŲ AKTUALIJOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
AISTRA VS SIUŽETAS
1

FOTOGRAFIJA 
• NEMATOMAS ŽMOGUS IŠ JAV3

PAVELDAS 
• Napaleonas Kitkauskas.
ŠLIOSBERGO NAMO NELIKO JAU XIX AMŽIUJE
32

POEZIJA 
• VALDAS DAŠKEVIČIUS34
• RAIMONDA JURČENKIENĖ2

PROZA 
• Aistė Kisarauskaitė.
MINIATIŪROS
13

VERTIMAI 
• Piotr Cegiełka.
PROZA
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• UŽ VALSTYBINIO VILNIAUS MAŽOJO TEATRO UŽDANGOS1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
M. HEIDEGGERIO MENO FILOSOFIJA
12

KRONIKA 
• ATSARGIAI – TELEVIZIJA
• HENRIKO IBSENO METAMS BAIGIANTIS
• GIMTŲJŲ LAUKŲ ŠAUKSMAS (2)
• MENŲ SPAUSTUVĖJE – NORVEGŲ ŠOKIO SPEKTAKLIS
• CHORŲ ŠVENTĖ ,,ŽIEMOS ŠVIESA“

SKELBIMAI 
• ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTERIJA KVIEČIA TEIKTI KŪRINIUS VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJAI GAUTI

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis.
AŠ TURIU DVIRATĮ
1

AKTUALIJOS

APIE TĄ RÓŻEWICZIŲ, KURĮ ŠITAIP SUVOKIU

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tadeuszas Różewiczius

Spalio 9 dieną Tadeuszui Różewicziui sukako 85 metai. Ta proga lenkų kultūrinėje spaudoje pasirodė daug straipsnių poeto gyvenimo ir kūrybos tema. Siūlome Tadeuszo Dąbrowskio mintis, kurios buvo išspausdintos spalio 15 d. leidinyje „Tygodnik Powszechny“ (Nr.42).

1. Atsimenu, vaikystėje, jeigu tik būdavau tėvų kivirčo liudininkas, visada jaučiau, – nors gal tai ir visiškai neatitiko tiesos, – jog reikalaujama iš manęs tam tikros pozicijos, kad nulemčiau pergalę vieno ar kito naudai. Man tuo tarpu visai nerūpėjo parodyti, kas nugalėtojas, o tik norėjosi kuo greičiau išsklaidyti įtampą. Kaip pripažinti kiekvienos pusės tiesą, nepasisakant nei už tą, nei už aną, kaip išspręsti teisingai, iš tikrųjų nieko nesprendžiant, arba: kaip išspręsti aukštesniu lygmeniu? Tada tokių klausimų sau nekėliau, elgiausi intuityviai. O intuicija man patarė dvi išeitis: tylėti ir ironiškai šypsotis. Taigi tėvams siūliau savo tylėjimą, kad jie galėtų iš jo nusilipdyti, ką panorėję. Mano konformizmo tikslas buvo taikos, harmonijos ir tvarkos susigrąžinimas. Troškau šventos ramybės. Tylėjimas ir juokas – labai talpios kategorijos, – manau dabar, po daugybės metų.

2. Pagrindinis meno kalbos bruožas yra universalumas. Tačiau kas sudaro jo pagrindus? Kas lemia, kad viename eilėraštyje sugeba susitikti racionalistas ir metafizikas, pragmatikas ir idealistas, agnostikas ir pavyzdingas krikščionis?

Rizikuoju tvirtinti, kad literatūra yra (paprastai) pabėgimo nuo atsakomybės forma. Šis pabėgimas nebūtinai privalo būti smerktinas, juk svarbu, kaip ir vardan ko bėgama, ar bėgama iš esmės ir negrįžtamai, ar bėgama tik tam, kad išprovokuotum vijimąsi, galų gale: ar tai bėgimas į nežinią, ar tik žaidimas. Menas per daug dažnai yra menininkui priemonė išreikšti savo požiūrį ir nuomonę, kurių atvirai jis neturi drąsos pasakyti. Beje, kartais tai būna dilemos ir abejonės, kurių net jis pats nenori prisipažinti turįs. Menininko atsakomybę už kūriniu (kontrabandos būdu) perteikiamą prasmę panaikina konvencija, kurios pagrindiniai atstovai poezijoje yra vaizdas ir metafora; būtent jie apibrėžia iki galo nepasakytų dalykų erdvę, kurioje plėšikauja kraštutinės pasaulėžiūros ir skonio interpretatoriai.

Anekdotas apie mamą ir tėtę daug pasako apie etinį poetinės kūrybos aspektą. Poetas, norėdamas parašyti eilėraštį, kuriame sutilptų visa itin komplikuota tikrovė, atsiduria tokioje padėtyje, kad gali rinktis tik neįmanomus dalykus, ir tada jis arba bėga nuo atsakomybės į daugiareikšmiškumą ir estetizmą, arba ryžtasi performuoti atsakomybės kategoriją į oksimoroninę priešybių vienybę. Abiem atvejais randasi universalumo galimybė, bet universalumas pagrįstas nutylėjimu. Tai iš esmės visai kas kita, nei universalumas, suvokiamas kaip susitikimas prie racionalaus pažinimo ribos, kaip pažinimo bejėgystė už kalbos ribų. Pirmasis pagrįstas neapibrėžtumu, antrasis – konkretybe, pirmasis yra „kreacija“, antrasis – būtinybė, pirmasis leidžia rasti eilėraštyje tokį „turinį“, kokio ieškome, antrasis provokuoja kelti metafizinius klausimus. Pirmasis gyvena vaizdu ir metafora, antrasis įkūnijamas poetiškai tobulu oksimoronu. Bėgimas nuo atsakomybės į vaizdų tankmę ir metaforų rūką man yra meninė apgaulė, o kartais ir konformizmo išraiška.

„Buvo laikai, kai nuo religijos neatskirtas menas neišreiškė kokio nors atskiro grožio. Sacrum ir grožis sudarė vienovę. Taip buvo viduramžių tapyboje, skulptūroje, trečente ir taip toliau. Po Renesanso epochos grožis pradėjo gyventi atskirą savo gyvenimą, jis atsiskyrė nuo sacrum“, – tvirtina Tadeuszas Różewiczius „Teatro kalbose“. Grožio ir tiesos atsiskyrimas yra viena pagrindinių šiuolaikinės civilizacijos krizės apraiškų – tokia yra esminė „Nerimo“ autoriaus kūrybos misija.

3. Šią misiją vykdo daugiau kaip pusę amžiaus trunkanti Tadeuszo Różewicziaus kova dėl lyrikos be melo; jos esmė – eilėraščio numarinimas ir kartu poezijos prikėlimas (ir atvirkščiai). Vaizdas ir metafora yra pagrindiniai priešai: „Įvykiai jausmų pasaulyje nenori būti perteikiami tobuliausiais ir gražiausiais metaforiškais vaizdais“, jie „nori patys pasirodyti“, nes „metafora, vaizdas ne pagreitina, o suvėlina skaitytojo susitikimą su atitinkama esmine poetinio kūrinio materija“, – sako poetas straipsnyje „Garsas ir vaizdas šiuolaikinėje poezijoje“. Vis dėlto iš karto primena, kad neįmanoma visiškai atsisakyti vaizdo, tai utopija, dar daugiau: „Toks kelias gali nuvesti iki poezijos savižudybės arba tylėjimo.“

4. Sakyti, kad Różewicziaus poezijos koncepcijos specifika – tai siekimas galiausiai „suprozinti“ eilėraštį, pašalinti nuo jo papuošalus, visus lyrizmo atributus, reiškia atimti iš kūrybos jos gelmes. Man regis, yra svarbesnių dalykų: kurdamas eilėraštį pagal aukščiau išdėstytus postulatus, Różewiczius radikaliai pakeitė poetinio teksto ir jo suvokėjo santykį, pasiūlė naują stilių, naują lektūros modelį. Šių pokyčių radikalumas lemia Różewicziaus vietą tarp įžymiausių šiuolaikinės ne vien lenkų literatūros atstovų.

Kurgi šios revoliucijos esmė? Nuoseklus „poetiškumo“ šalinimas iš teksto (Różewicziaus eilėraštis tarytum ieško skaitytojo sąmonėje savo pasiklydusios – bet kontroliuojamos – dalies), etinio aspekto deramas įvertinimas suvokiant literatūros kūrinį, kai akcentuojamas ne tiek poveikis vaizduotei, kiek sąžinei. Iki tol eilėraštis tarsi turėjo apsitarnavimo instrukciją, suteikiančią galimybę jį sėkmingai interpretuoti, arba dar kitaip: minėta nutylėjimų erdvė plytėjo „viduje“, tekste, o Różewicziaus atveju, – nesakau, kad visada, bet labai dažnai, – ji yra už teksto, už eilėraščio, geidžiančio aiškumo, vienaprasmiškumo ir paprastumo, už, logiškai svarstant, visiškai išsakyto eilėraščio.

Tu esi raktas, antroji – neišreikšta – antitezės dalis, trūkstama,tyčia eilėraštyje nutylėta, oksimorono „puselė“, – šitaip, regis, kalba jo senieji tekstai, tokie kaip „Rauda“ ar „Dyglys“, taip pat ir naujausios („publicistinės“) poemos, uoliai kritikuojamos už ištęstumą, nusikalbėjimą, disciplinos stoką ar tiesiog bjaurastį. Esu etinis iššūkis ir tikiuosi tavo reakcijos, atsiliepsi – gerai, pavargsi nuo manęs – irgi gerai, aplenksi mane iš tolo ir...pats tą suvoksi – dar geriau! – taip girdžiu Różewicziaus eilėraščio tylą. Tačiau šią išvadą, kad priemonės, performuojančios tekstą į gyvą poeziją, Różewicziaus eilėraščiuose itin dažnai būna už jų ribų, padariau, analizuodamas jo eilėraščius, – juk privalo kokios nors priemonės būti. Ir štai, – atsiprašau, nes nuskambės groteskiškai, – tos priemonės – tai tik priemonių kabliukai, o raktas... tai rakto stoka, tokia demonstratyviai akivaizdi nusistovėjusiuose poezijos apibūdinimuose, kad priverčianti jo ieškoti.

Šis stengimasis perkelti atsakomybę už eilėraštį, už poeziją, už patį save skaitytojui arba, švelniau tariant, atsakomybės ribos perkėlimas arčiau skaitytojo įgalina išpažinti: „Esu žudikas“, „Netikiu, kad vandenį pavertė vynu/ netikiu nuodėmių atleidimu, netikiu kūno prisikėlimu iš numirusių“(„Rauda“), „netikiu/ netikiu atsibudęs/ iki užmiegu/ („Dyglys“) – ir nebūti nihilistu. Galima tada rašyti: „Mano poezija/ nieko neperteikia / nieko nepaaiškina/ nieko neišsižada/ nedaro apibendrinimų/ nepateisina lūkesčių (...) / pralošia pati sau/ turi daug užduočių/ kurių neįveiks“ („Mano poezija“) ir vis dėlto matyti prasmę toliau ją rašyti. Galima, kuriant eilėraštį šiukšlyną, išlikti pedantišku, itin precizišku poetu, galima marinti poeziją ir kartu ją prikelti iš numirusių (...), galų gale: galima būti ir apokalipsės vaiku, ir moralistu.

Różewicziaus, vykdančio savo etines prievoles, eilėraštis stengiasi išjudinti sąžinę, o ne vaizduotę, – apie tai jau kalbėta. Kodėl taip yra? Tikiu, kad Różewicziui artimas yra įsitikinimas, jog tik sąžinė gali suvienyti išdarkytą, suskaldytą šiuolaikinio žmogaus tapatybę.(...)

5. Tiesa, Różewicziaus veikalų strategijas galima būtų pavadinti postmoderniomis (šiukšlyno estetika, eilėraščių kūrimas be „centro“, fragmentiškumas, koliažai, istorijos ir autobiografijos tekstualizacija, eilėraščių kelionės iš vieno rinkinio į kitą ir t.t.), bet kartu jis ir atsiriboja nuo postmodernizmo, ypač eilėraštyje „Petrui“ iš rinkinio „Płaskorzeźba“, taip pat interviu „Apie Norwido madingumą bei kitas madas“ („Odra“, 1999, Nr.11), kuriame perspėja, kad jo eilėraščiai neturėtų būti interpretuojami „postmodernizmo dvasia“.

Atkreipkime dėmesį: jis kalba ne apie „postmodernią poetiką“, bet apie „postmodernizmo dvasią“. Kodėl? Nes Różewicziaus polemika su postmodernizmu kyla iš jo pasaulėžiūros. Poezija „Nerimo“ autoriui yra etinis iššūkis, tuo tarpu postmodernizmas nubraukia literatūrai visas kitas, išskyrus estetines, pareigas. „Etinė“ poezija, apibrėžkim ją trumpai, yra įmanoma tik darant prielaidą, kad egzistuoja kažkas tokio kaip moralė, esanti tapatybės saitas, bei objektyvi tiesa. Tuo tarpu šiandienos diskurse moralė yra „mitologinė“ sąvoka, o tiesa greičiau priklauso retorikos, o ne aksiologijos (apibrėžtos vertybių koncepcijos) sričiai, yra teksto išraiškos būdas, stiliaus padarinys. Różewiczius tiki didžiuoju pasakojimu: aprašinėdamas pasaulį Dievui mirus, prisimena Dievą, kalbėdamas apie žmonijos laikotarpį, sugeba labai tiksliai nurodyti jos egzistavimo priežastis. Net ir šaipydamasis iš poeto padėties šiuolaikiniame pasaulyje, maištingai palaiko lyrinio aktyvumo etosą. Jis atmeta neigimą ir reliatyvumą. Ir dar: postmodernizmas nesupranta tylėjimo, būdingo Mickevičiui, Norwidui ir Różewicziui, reikšmingo tylėjimo, kuris nėra žodžio neigimas. (...).

6. Tadeuszo Różewicziaus kūryba nubrėžia ribą – istoriniu literatūriniu atžvilgiu – tarp šiuolaikybės ir pošiuolaikybės, iš tikrųjų neigdama vieną ir kitą: šiuolaikybę, kaip šviečiamojo optimizmo (iš kurio gimė dvidešimtojo amžiaus totalitarizmai) apogėjų, ir pošiuolaikybę, kaip dehumanizuotą laisvę. Ar tokią „Regio“ autoriaus pozicija nėra prieštaringa? (...) Kaip galima, matant racionalumo spąstus, laikytis jo šitaip įsitvėrus? Ogi: mąstymas yra visa, ką turime, – regis, kalba poetas, tuo tarpu egzistencijos nepatogumas, sukeliamas savižinos alkio, kurio protas nesugeba numalšinti, manau, reikiamai apsaugo nuo absoliutaus neigimo. Šio nepatogumo ir jo taurios galios pripažinimas nusako plotmę, kurioje susitinka agnostikas ir tikintysis.

7. Poetas negali pats atkurti poezijos. Ją pats skaitytojas privalo prisikelti iš numirusiųjų. Kad šitaip įvyktų, poetas negali meluoti, slėptis už daugiaprasmybės ir dirbtinio grožio. Jis privalo parodyti tikrovę tokią, kokia ji yra, ir kalbėti žodžiais, kurie netrokšta reikšti daugiau, negu reiškia. Kalbėti taip, tarsi kalbėtum vaikui. Ir tik šitaip „dar kartą įvardyti daiktus ir sąvokas“.

„Mąstau apie poeziją, neturinčią jokių įdomių savybių. Poeziją, kuri ir vėl gali būti anonimiška, kalbėti anonimo balsu. To siekiau visus metus“, – sako „Išėjimo“ autorius. Tikslas pasiektas. Tariamai reliatyvus, estetiškai skurdus, o semantiškai dažnai vienareikšmis ir iki galo išsakytas Różewicziaus eilėraštis tampa šiandien – popkultūros, kuri kasdien žudo mūsų dvasingumą, triumfo laikais – kvietimu gyventi oriai, tikėjimo žmogumi aktu ir šansu, jeigu ne pabėgusių dievų prišaukimu, tai bent jau jų pavidalų išsaugojimu atmintyje. „Išlikau/ vedamas skersti“, – sako Różewicziaus herojus. Praėjus šešiasdešimčiai metų, šis prisipažinimas turi pakitusį emocinį krūvį, skamba išdidžiai, beveik kaip triumfas. Žinoma, išliko. Po masinių karo skerdynių ir po masinės kultūros vykdomų skerdynių. Savo kankinančia poezija Różewiczius mėgina išsaugoti ir mus.

Iš lenkų kalbos vertė BIRUTĖ JONUŠKAITĖ

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 10 
22:54:51 Oct 17, 2010   
Oct 2009 Oct 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba