ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-03-25 nr. 790

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (70) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apvalūs daiktai (41) • JÜRGEN MOLTMANN. Bedievių teologija-js-. Sekmadienio postilėTOMASZ MAĆKOWIAK. Bendras televizoriusJURGIS JANAVIČIUS. "Tap" galerijojVALDAS GEDGAUDAS. Ko verkė pušys?..KASPARAS POCIUS. Apie monolitusSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsGIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Apie esė... skaitiniai (2) • RŪTA SPELSKYTĖ. Pabaiga (1) • DIANA ŠARAKAUSKAITĖ. EilėsAUŠRA KAZILIŪNAITĖ. jūsų sąskaitos likutis nepakankamas (2) • MANTAS ČIŽAS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisELENA BALIUTYTĖ. Pasaulio fragmentai vidiniu žvilgsniuRENATA ŠERELYTĖ. Marmurinė predestinacija (6) • LAIMANTAS JONUŠYS. Verstinės literatūros klodaiJOZ(U)Ė ŠUORAS. Kiunkė su raugintais kopūstais (34) • JŪRATĖ BARANOVA. Eseistas – diagnostikas, ne ligonisAndrius Šiuša. Maironio "Pavasario balsai" vertimasRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sLAIŠKAI (130) •

Sekmadienio postilė

-js-

[skaityti komentarus]


IV gavėnios sekmadienis (Jn 3,14–21)


"Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį,
taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus,
kad kiekvienas, kuris jį tiki,
turėtų amžinąjį gyvenimą".
Dievas taip pamilo pasaulį,
jog atidavė savo viengimį Sūnų,
kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų,
bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį,
kad jis pasaulį pasmerktų,
bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.
Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas,
o kas netiki, jau yra nuteistas už tai,
kad netiki Dievo viengimio Sūnaus.
Teismo nuosprendis yra toksai:
atėjo šviesa į pasaulį,
bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą,
nes jų darbai buvo pikti.
Kiekvienas nedorėlis
neapkenčia šviesos ir neina į šviesą,
kad jo darbai aikštėn neišeitų.
O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą,
kad išryškėtų, jog jo darbai
atlikti Dieve.


Vargas dėl meilės


Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų... Kiekvieną kartą griebiu tą sakinį lyg didžiausią atradimą. Liuteris sakęs, kad čia telpa visas Naujasis Testamentas. Esą jo vieno gana Gerajai Naujienai išreikšti. Man irgi gražu ir didinga iki pamišimo. Nebaisu nusiskiesti, nes antai pats popiežius savo pirmojoje enciklikoje apdainuoja meilę, dieviškąją ir žmogiškąją. Jo tai jau niekaip neįtarsi sentimentalumu.
Kai pagalvoji, kad čia Jėzaus katekizmo pamoka Nikodemui, viskas dar aiškiau susidėlioja į savo vietas. Rodos, leisk meilės vardui kuo garsiau skambėti mūsų bažnyčiose, kartok ir kartok jį kaip pagrindinį išganymo motyvą, kaip vienintelę tiesą apie Dievą, ir beregint sužaliuos mūsų tikėjimo darželiai. Kam dabar gali imponuoti rūstus ir pagiežingas kareivijų Viešpats? O štai nuo minties apie mylintį Tėvą apsiverčia net labiausiai užkietėjusios sielos. Dievo meilę skelbiantys kunigai suburia minias, uždega jaunimo širdis. Man pačiam Šventasis Raštas iš tiesų pradėjo kalbėti tik tada, kai raudonu pieštuku pasibraukiau žodį meilė.
Tačiau Evangelija, ko gero, mus rengia kitokiam scenarijui. Pasaulį pamilusio Dievo apreiškimas anaiptol nežada žemėje visuotinės meilės karalystės ir širdžių nušvitimo. Žmonės labiau mylėjo tamsą, ištariama tuoj pat po anų Liuterį pavergusių žodžių. Ir tai ne šiaip pastabėlė skliausteliuose, praskiedžianti iliuzijas apie lengvą Kristaus pergalę. Ne meilės apologeto atodūsis, susidūrus su realybe. Tai pateikiama kaip teismo nuosprendis, tvirtas ir amžinas. Žinia, kad esame mylimi, kad Jėzus atiduotas mums išgelbėti, o ne pasmerkti, eina išvien su pranašyste, jog daugeliui nuo to bus nei šilta, nei šalta. Ir netgi tada, kai tariesi viską teisingai supratęs ir įsisavinęs, tebėra palikta galimybė neatlaikyti to, kas sudėta į Dievo meilės ženklą.
Visada bus truputį šiurpu nuo tokios meilės, kuri tik atiduoda, tik apreiškia save ir tarsi suakmenėja. Niekaip kitaip savęs nepatvirtina, išskyrus aną kančios ir siaubo paveikslą. Iškelia ant kryžiaus Žmogaus Sūnų ir lieka laukti. Toliau nei bučinių, nei meilės laiškelių kaip per Valentino dieną. Tarsi susitaikoma su pamiltojo pasaulio tamsa ir nemeile. Tarsi to vieno vienintelio ženklo – iškeltojo Žmogaus Sūnaus – turėtų iki laikų pabaigos pakakti tiems, kurie pasiryš būti tiesoje.
Katekizmo pamoka Nikodemui, deja, visai nepanaši į pamokslus jaunavedžiams, apsalusiems nuo Giesmių giesmės. Akelės spindi, balsas virpa, rodos, matai čia atsivėrusią amžinybę ir tikriausią meilės triumfą. Tos pačios, kuri kadaise privertė Dievą atiduoti savo Sūnų. Tik suok ir suok apie stebuklą, ant kurio laikosi pasaulis. Net pačiam graudu kitąsyk. Bet Evangelija, prabilusi apie meilę, nedelsiant įsiveda juodas spalvas. Vietoj gėlių ir baltų suknelių pranašaujamos tamsybės. Nejaugi Jėzaus ar evangelisto Jono aplinkoje nebuvo mylinčių žmonių, galėjusių atspindėti anos tikrovės galybę?
Čia, žinoma, kitas klausimas. Kiek mūsų meilės veda ar neveda į aną vienintelę išgelbėjimo vietą. Saldi pagunda Beatričės akyse pamatyti patį Dievą nuolat persekios tiek gimnazistus, tiek pensininkus. Tai kažkiek padeda jei ne enciklikas rašyti, tai bent linksniuoti pagrindinį Išganymo istorijos žodį. Tačiau tai ir parklupdo, nes po pirmojo apsikabinimo ar po pirmosios "nelaimingos meilės" jau tariesi iki galo išmaišęs visas Švč. Trejybės gelmes.
Dar prašosi tema apie meilę ir nukryžiavimą. Gavėniai tiktų. Gal pakentėti iki Didžiojo penktadienio? Ten kasmet laukiama šūksnio: "Štai kur nuveda meilė!" Ten kasmet mėginama apsimesti, kad mums nieko nėra brangiau ir artimiau už reginį ant kryžiaus, už aną dieviškąjį ryšį tarp pamilo ir atidavė. Nesyk atrodydavo, kad pats ar kiti šalia jį kartoja, kai leidžiasi užvaldomi meilės ir nesibaimina aukų bei praradimų. Bet po katekizmo pamokos, kurią Jėzus duoda nakčia jį aplankiusiam Nikodemui, jau lyg ir suabejoju, ar man viskas taip aišku. Žemiškos analogijos ima ir užstringa. Matyt, ne į jas Evangelijai skirta mus nukreipti. Kilniausias meilės istorijas čia tegali lydėti savo skurdo išpažinimas, o ne fanfaros. Siaurutis Gerosios Naujienos ruoželis visuomet liks neiliustruojamas pavyzdžiais iš šventų ar nešventų gyvenimų, neperkeliamas į žmogiškųjų santykių plotmę, visai nepavaldus mūsų dėsniams.
Suprantu, kad Evangelija ne galvosūkis. Reikalaujama tikėjimo. Meile? Galimybe pražūti? Neatšaukiamu Tėvo palankumu pasauliui? Sumaitotu Sūnaus kūnu? Jų abiejų galia išgelbėti žmones, labiau pamilusius tamsą? Evangelija ir tai pranašavo. Kad iškeltasis visus patrauks prie savęs. Čia būtų dar vienas kryžiaus smūgis. Bet spėlioti yra juokinga.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 22 iš 28 
23:11:13 Oct 10, 2010   
Feb 2008 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba