Kadaise Europos imigracijos srityje padarytą politinio korektiškumo žalą tik dabar pradedama jausti. Kai kuriose šalyse, ypač Skandinavijoje, kultūrinių skirtumų tolerancijos nekvestionavimo politika buvo priimta, nes manyta, kad reikalauti asimiliavimosi reikštų "rasistinį" pranašumo teigimą, kuris neišvengiamai keltų asociacijas su nacistine Vokietija.
Pačioje Vokietijoje, kurioje pilietybė ilgą laiką tapatinta su tautybe, imigrantai nuo pat pradžių buvo atriboti nuo galimos kultūrinės ar politinės asimiliacijos, įsivaizduojant, kad visi imigrantai yra "svečiai", kurie galiausiai išvyks namo. Tačiau vietoj to į Vokietiją atvyko ir šių imigrantų šeimų nariai, ir dabar jie reikalauja pilietybės.
Prancūzija iš principo tikėjo imigracija, tačiau bandė save įtikinti, kad jos musulmonai Šiaurės Afrikos imigrantai vieną dieną išsikraustys. Dabar, be abejo, ši gausi mažuma kelia didelę problemą, kurią prancūzai pavėluotai mėgina spręsti stengdamiesi integruoti jaunesniąsias imigrantų kartas.
Tačiau įdomiausias yra nerimą keliantis Nyderlandų atvejis, nes olandai kaip ir britai tvirtino, kad jų tikslas daugiakultūrė visuomenė, kurioje visi būtų lygūs. Tai tebuvo patogi iliuzija, o gal ir tam tikra veidmainystė, nes Nyderlandai, kaip ir kitos Vakarų Europos šalys, niekada nepaliovė tikėti savo visuomenės pranašumu ir mėgautis didžiadvasišku tautinių kultūrų bei religijos galios neigimu.
Olandai imigrantams suteikė savo dosnios socialinės sistemos lengvatas. Imigrantų patiriamus ekonominius sunkumus ir socialinę diskriminaciją jie laikė savaime suprantamais dalykais. Jų manymas, kad Nyderlandai galiausiai taps taikia daugiakultūre visuomene, kurioje susimaišys gausūs imigrantų sluoksniai ir visi atvykusieji pavirs gal kiek egzotiškais olandais ir olandėmis, rėmėsi geromis paskatomis, tačiau nebuvo realistiškas.
Kaip visi galėjo įsitikinti, Nyderlandai išliko griežta parapijinio mąstymo postkalvinistinė visuomenė. Vargu ar ji galėjo tapti daugiakultūrė. Vis dėlto niekas neįsivaizdavo tokio neapykantos ir smurto protrūkio, nors visuomenės darna, kokios olandai vylėsi sulauksią, buvo visiškai nesuderinama su musulmonų religija ir kultūra.
Didelė dalis musulmonų imigrantų atmetė olandiškojo daugiakultūriškumo sąlygas. Jie netgi neišmoko olandų kalbos. Savo ruožtu reikšminga olandų visuomenės dalis išreiškė savo pyktį dėl tokio atmetimo, kai Pimas Fortuynas, gėjų teisių aktyvistas, itin sėkmingai dalyvavo 1998 m. Parlamento rinkimuose, pareiškęs, kad Nyderlandai jau "pilni" ir daugiau imigrantų nebenori (dėl to jis buvo nužudytas, nors jį nužudė ne musulmonas).
Šiemet per Olandijos televiziją parodžius Theo Van Gogho tendencingą puolimą prieš musulmonų elgesį su moterimis, filme būta ir vaizdų, kurie kai kuriems musulmonams pasirodė šventvagiški, režisierius buvo nužudytas jauno musulmono, atsidavusio islamiškajam fundamentalizmui. Keršijant už šį nužudymą, užpultos musulmonų mokyklos ir mečetės.
Šią specifinę olandų tragediją lėmė geri ketinimai, paremti klaidingomis prielaidomis apie žmogiškas, socialines ir politines kultūrinių skirtumų realijas. Po nacizmo katastrofos imta manyti, kad rasiniai ir kultūriniai skirtumai esą diskriminacijos ir konfliktų priežastys, todėl šių skirtumų ne tik vengta, jie apskritai neigti. Buvo ir yra skleidžiamos tam tikros iliuzijos dėl žmogaus prigimties. Žmonės Vakaruose ir toliau nori tikėti šiomis iliuzijomis, nors istorija ne kartą jas paneigė.
Tarp šių iliuzijų yra ir įsitikinimas, kad esminės Vakarų demokratijos vertybės yra įgimtos ir kad švietimas, politinių ir socialinių institucijų liberalizavimas bei politinis veikimas gali šiomis vertybėmis sudominti žmones, kurie jų iki šiol nepažino. Manoma, kad visi juda ne vien liberaliosios demokratijos, bet ir sekuliarizmo bei religinio indiferentiškumo link.
Vakarietiškos politinės (ir netgi ekonominės) vertybės laikomos visuotinėmis, tinkančiomis visoms visuomenėms dabar ir ateityje. Todėl žmonijos vienybė tėra laiko klausimas. Moralinio žmogaus prigimties sudėtingumo patirtis praeityje ignoruojama arba tiesiog nežinoma.
Visa tai stiprina naivų tikėjimą neišvengiama žmogaus pažanga, jis kilo Prancūzijoje Apšvietos laikotarpiu ir iš esmės įkvėpė kiekvieną mums žinomą ir vis iš naujo istorijos paneigiamą Vakarų politinę ideologiją.
"International Herald Tribune", 2004.XI.25
Vertė Kęstutis Pulokas
ATĖNAI
Lietuva internete
