Bookerio premija – Johnui Banville’ui

"Airiai dažnai angliškai rašo geriau negu anglai, – teigė anglas literatūros kritikas laikraštyje "Daily Telegraph", paskelbus šių metų Bookerio premijos finalinių nominacijų šešetą (shortlist), ir tęsė: – Šiemet čia jiems atstovauja Johnas Banville’as su "The Sea" ("Jūra") – melodingu elegišku kūriniu – ir Sebastianas Barry su romanu "A Long Long Way" ("Taip toli toli"), kurio veiksmas vyksta Dubline ir istorinių 1916-ųjų apkasuose". 1916-ieji airiams istoriniai todėl, kad tais metais Dubline įvyko Velykų sukilimas – Airijos nepriklausomybės išsikovojimo preliudija. Sebastianas Barry (g. 1955) šiame, kaip ir ankstesniuose kūriniuose, pvz., gerai įvertintame romane "The Whereabouts of Eneas McNulty" ("Kur buvojo Enėjas Maknaltis", 1998), vaizduoja likimą tų airių, kurie Pirmajame pasauliniame kare kovėsi Britanijos kariuomenėje, o netrukus po to laisvę atgavusioje tėvynėje už tai buvo ujami kaip išdavikai.

Į finalinį šešetą šiemet nepateko ankstesnių Bookerio laimėtojų Salmano Rushdie, J. M. Coetzee (nobelisto) ir Iano McEwano nauji romanai. Daug kas ypač pasigedo pastarojo romano "Saturday" ("Šeštadienis"), kurio veiksmas vyksta didžiosios demonstracijos Londone prieš karinį kišimąsi į Iraką šeštadienį (2003), bet orientuotas į asmeninį pagrindinio personažo gyvenimą. "McEwanas šiuo metu galbūt yra geriausias Britanijos romanistas ir dabar tikrai išgyvena savo įspūdingų kūrybinių jėgų žydėjimą", – teigė dienraščio "Times" recenzentė, ir, žinoma, ne ji viena taip mano. Savo kuklia nuomone tuo suabejočiau, bet turbūt geriausiame savo romane "Atpirkimas" (šiemet išleistame ir lietuviškai) jis, be abejo, stulbina bent jau literatūriniu meistriškumu. Kiek žinau, "Šeštadienis" jau verčiamas į lietuvių kalbą, tad visiems primenu, kad autoriaus pavardę reikia tarti "Makjūan".

Į finalinį šešetą pateko dvi moterys, abi pavarde Smith. Zadie Smith (g. 1975 Londone, anglo ir juodaodės jamaikietės šeimoje) šiuo metu yra itin madinga ir žiniasklaidos puoselėjama autorė, plačiai išgarsėjusi savo pirmuoju romanu "White Teeth" ("Balti dantys", 2000). Trečiajame romane "On Beauty" ("Apie grožį"), kritikų pavadintame socialine komedija, vaizduojamas akademinis Amerikos universiteto (panašaus į Harvardą) pasaulis, kuriame susiduria dvi labai skirtingos – amerikiečių ir britų – šeimos, vyksta lyčių ir rasių drama.

Škotės Ali Smith (g. 1962), iki šiol labiau pasižymėjusios apsakymais, romano "The Accidental" ("Smulkmena") pagrindas – šeimos su dviem vaikais paaugliais atostogos kaime, kur visų keturių asmenų skirtingas bėdas pakoreguoja netikėtas pašalietės vizitas.

Juliano Barneso (g. 1946) romanas "Arthur & George" paremtas realiais šimto metų senumo įvykiais. Pavadinimo Arthur yra Conanas Doyle’is, o George – advokatas, gimęs mišrioje šeimoje (tėvas – parsas). Neteisingai apkaltintas George’as patenka į kalėjimą, o išėjęs nesėkmingai bando susigrąžinti gerą vardą. Jo išleista knyga patraukia Conano Doyle’io dėmesį. Kaip rašyta "Times Literary Supplement" recenzijoje, romane perteiktas "itin kruopštus to meto Anglijos paveikslas, gvildenama įtampa tarp įstatymų ir teisingumo ir įtikinamai bei intymiai pavaizduoti du žmonės, turėję daugiau bendrumo, negu patys įsivaizdavo".

Paskelbus finalinį šešetą, manyta, kad daugiausia šansų turi Barnesas, anksčiau jau dukart nominuotas, taip pat ir su knyga "Flaubert’o papūga" (1984) – pusiau romanu, pusiau apmąstymu apie didįjį klasiką, – daugelio laikoma geriausiu jo kūriniu. Tačiau paskelbus laureatą paaiškėjo, kad didžiausias Banville’o konkurentas buvo Kazuo Ishiguro (g. 1954), jau gavęs Bookerio premiją 1989 m. už romaną "Dienos likučiai" (liet. 2000). Naująjį romaną "Never Let Me Go" ("Nepaleisk manęs" [?]) turbūt galima priskirti antiutopijos žanrui, kartu tai yra alternatyvi istorija, nes vaizduojama praėjusio dešimtmečio Britanija. Visiškai uždarame internate geromis sąlygomis augantys vaikai vėliau sužino, kad visi jie yra klonai, o jų kūnai bus panaudoti organų transplantacijai. Čia dar susidėsto meilės trikampis ir kitokios peripetijos.

Bookerio premija be paliovos provokuoja ginčus dėl strategijos: ar ją reikia skirti už knygas, patrauklias eiliniams skaitytojams, ar už elitinius kūrinius. Pirmuoju atveju galima klausti, kokia prasmė premijuoti romanus, kurie ir be to gali patraukti publikos dėmesį, o tikrai aukšto lygio literatūrai tokio dėmesio stinga. Šiaip ar taip, pastaraisiais metais buvo pakrypta prie lengvesnio pobūdžio prozos, užtat šiemet laimėjo rafinuoto literatūrinio stiliaus romanas (prieš kelerius metus turėjau nelengvo malonumo versti to paties autoriaus romaną "Parodymų knyga"), ir tai sukėlė gana prieštaringą reakciją. Banville’o (g. 1945) romano paprastu pavadinimu "The Sea" herojus – savo girtavimo sukeltų bėdų kamuojamas dailėtyrininkas – žmonai mirus nuo vėžio, nostalgijos genamas nuvyksta į miestelį prie jūros. Romane nedaug nuoseklios siužetinės intrigos, daug herojaus prisiminimų ir įspūdingų poetiškų sakinių. Pasak "Sunday Telegraph" recenzento, "Banville’o proza didinga. Kiekviename puslapyje skaitytoją pakeri eilutė ar sakinys, kuris prašosi skaitomas dar kartą. Tie sakiniai – kaip kokio pasakiško narkotiko impulsai". Tačiau Bookerio vertinimo komisijos sprendimas sulaukė ir nemažai priekaištų. Dienraščio "Independent" literatūros skyriaus redaktorius Boydas Tonkinas neslėpė pasipiktinimo, kad premija paskirta "šaltai ir dirbtinei siauro estetizmo gimnastikai".

Už šio sprendimo slypėjo savotiška intriga. Nulėmė komisijos pirmininko – iškilaus literatūros tyrinėtojo, profesoriaus emerito Johno Sutherlando balsas, nors būtent jis šiemet buvo viešai pareiškęs nepritarimą Banville’o neigiamai minėtojo McEwano "Šeštadienio" recenzijai (paskelbtai "New York Review of Books"). Sutherlandas spaudai teigė, kad "Jūra" yra "meistriška sielvarto, atminties ir meilės prisiminimo studija".

Vertimo premijos Britanijoje skiriamos pagal kalbas. Šiemet tokių premijų susidarė šešios – už angliškus vertimus iš prancūzų, vokiečių, ispanų, rusų, olandų ir naujosios graikų kalbų. Nuostatuose pabrėžiama, kad atsižvelgiama ne tik į vertimo kokybę, bet ir į knygos vertę.

Premijas paskelbė "Times Literary Supplement" kartu su Vertėjų asociacija. Scotto-Moncrieffo premija už geriausią vertimą iš prancūzų kalbos (pavadinta C. K. Scotto-Moncrieffo (1889–1930), Prousto vertėjo, garbei) skirta Johnui Bergeriui ir Lisai Appignanesi (abu jie žinomi kaip rašytojai), išvertusiems Nellos Bielski romaną, angliškai pavadintą "The Year is ’42", – veiksmas vyksta 1942 m. Paryžiuje ir Kijeve.

Schlegelio-Tiecko premija už geriausią vertimą iš vokiečių kalbos įvertinta Evelyn Schlag eilėraščių rinktinė, išversta Karen Leeder.

Valle Inclįno premija už vertimą iš ispanų kalbos atiteko Chrisui Andrewsui, išvertusiam pastaruoju metu vis labiau vertinamo Čilės rašytojo Roberto Bolańo (1953–2003) romaną "Tolima žvaigždė".

Geriausiu vertimu iš naujosios graikų kalbos pripažinta graikų fantastinės literatūros rinktinė (vertė Davidas Connolly). Fantastika čia suprantama plačiausia prasme, tad į knygą pateko ir K. Kavafis, ir graikų siurrealistai.

Vondelio premija už vertimą iš olandų kalbos atiteko Diane Webb, išvertusiai Hermano Pleijo knygą "Demoniškos ir dieviškos spalvos" – spalvų reikšmės viduramžiais studiją. O tarp vertėjų iš rusų kalbos pasižymėjo Oliveris Ready, išvertęs Jurijaus Buidos apsakymų rinktinę "Nuotaka iš Prūsijos". Buidą galima laikyti mūsų kaimynu – jis gimė 1954 m. Vėluvoje (Wehlau, dab. Znamensk), šis miestelis ir jo gyventojai tapo daugelio jo kūrinių šaltiniu. Naująją Rossica premiją sudaro 2000 svarų (panašiai kaip ir kitas). Vienas iš fundatorių – Boriso Jelcino fondas.