BALTARUSIJOS TEATRAS DRAMATURGO AKIMIS

Andrejus Kureičikas Skirmantės Černiauskaitės nuotrauka

Pakviestas į VIII tarptautinio universitetų teatrų forumo „Kurti pasaulį ir save“ vertinimo komisiją, jaunas Baltarusijos dramaturgas Andrejus Kureičikas dalyvavo ir kūrybinėje edukacinėje forumo akcijoje vaikų namų auklėtiniams. Teatrinėmis priemonėmis jis pristatė pjesės kūrimo modelį. Dramaturgą AndrEjų Kureičiką apie kūrybą ir Baltarusijos teatro situaciją kalbina Skirmantė Černiauskaitė.

Gal galite prisistatyti?

Esu Andrejus Kureičikas, dramaturgas iš Minsko. Parašiau apie dvidešimt pjesių, kurios buvo pastatytos keturiasdešimt vieną kartą profesionaliuose teatruose. Mano pjeses statyti pradėjo 2001 m. Maskvos dailės teatras. Po to sekė spektakliai Baltarusijos nacionaliniuose teatruose (Minske, Vitebske), Ukrainoje, V. Majakovskio teatre Maskvoje, Sankt Peterburge ir kitur. Taip pat Azerbaidžane, Austrijoje, JAV, Anglijoje. Neseniai išėjo pirmas mano, kaip scenaristo, filmas. Tai – komedija „Meilė – Morka“, sulaukusi virš trijų milijonų žiūrovų. Režisierius – Aleksandras Striženovas, pagrindinius vaidmenis sukūrė Kristina Orbakaitė, Goša Kucenko, Michailas Kazakovas, sukurtas paskutinis žuvusio Andrejaus Krasko vaidmuo.

Buvau tarptautinio Minsko teatrų festivalio „Atviras formatas“ meno direktorius, dėsčiau Rusijos teatro meno akademijoje, o šiuo metu dėstau Minske.

Kiek laiko dirbote Rusijos teatro meno akademijoje?

Metus. Tai Olego Kudrišovo kursas Režisūros fakultete. Aš dirbau su antro kurso režisūros studentais, su Olego Kudrišovo ir Sergėjaus Galamazovo neakivaizdininkais. Ten dėstoma nuostabi disciplina – režisierius mokomas dirbti su dramaturgu. Man šį dalyką dėstė Liudmila Petruševskaja. Kadangi esu minskietis ir nebuvo kur apsistoti, viskas komplikavosi, po egzaminų teko grįžti namo.

Dabar dirbu Minske, Baltarusijos valstybinio universiteto licėjuje, esu teatro dirbtuvių pagrindinis pedagogas ir meno vadovas. Čia dėstau visas teatro disciplinas vyriausioms mokyklos klasėms. Tai žmonės, kurie dar tik ketina rimtai studijuoti teatro mokslus aukštojoje mokykloje. Aš ruošiu juos tam. Mes domimės aktoriaus meistriškumu, režisūra, teatrologija, teatro istorija, kad kiekvienas galėtų išsirinkti teatrinę discipliną, kurią norėtų studijuoti.

Jūs dar ir režisierius?

Taip, aš su savo studentais statau spektaklius, nes esu įgijęs režisieriaus specialybę Rusijos teatro meno akademijoje. Mano pedagogas – Olegas Tabakovas. Režisuoju mažai, nes pagrindinis mano pašaukimas – rašyti pjeses. Turbūt tai man sekasi geriau, todėl į profesionalius teatrus neinu.

Kaip galėtumėte apibūdinti teatro situaciją Baltarusijoje?

Filmo „Meilė – Morka“ kadras

Baltarusių teatras yra labai tradicinis. Jis beveik nepasikeitė po Sovietų Sąjungos iširimo, sistema liko tokia pati. Net meno vadovai – tie patys. Pas mus beveik visi teatrai yra valstybiniai.

Bet mes visuomet turėjome stiprią aktorinę mokyklą, ji atėjo iš Rusijos ir yra ypatinga. Režisūros situacija – sudėtingesnė. Tarybinių laikų režisieriai, kurie dar dirba teatre, yra pavargę. Laukiame naujos režisierių bangos; deja, kol kas jos nesimato.

Dramaturgijos situacija nėra paprasta. Yra daug jaunų autorių, bet jie negali rasti savo režisierių, nes teatruose dirba pagyvenę žmonės.

O jauni režisieriai?

Teatruose jų reta, nebent su konkrečiais projektais. Man atrodo, kad jų į teatrus neįsileidžia vyresni režisieriai. Mūsų abiejuose nacionaliniuose teatruose – Jaunojo žiūrovo teatre ir Jaunimo teatre – dirba pagyvenę režisieriai. Jiems labai sunku dirbti su nauja dramaturgija.

O kaip galima įvardinti jūsų teatrą?

Mūsų teatras visada buvo režisūrinis. Todėl, kad pirmoji į Baltarusiją atvykusi režisierių karta – Jurijaus Liubimovo mokiniai. Tuometinis Baltarusijos teatras buvo paveiktas Tagankos teatro stiliaus. Tai konstruktyvus, ryškios pilietinės pozicijos teatras. Jis labiau emocionalus, nutolęs nuo poezijos. Teatrai stato daug istorinių, patosinių pjesių.

Tačiau yra daug ir folkloro teatrų, kurie išlaiko liaudies tradicijas. Tai gerai, nes Baltarusijos istorija tiek kartų perrašyta, kad žmonės pamiršo savo šaknis, ir šis teatras – būdas žiūrovams priminti jų praeitį. Bet iškyla šiuolaikinių spektaklių problema. Beveik nėra spektaklių apie nūdieną, nes susiduriama su cenzūros kliūtimis. Ji nėra atvira, tiesiog nefinansuojami spektakliai, kuriuose įžvelgiama nekorektiška tema ar mintis. Bet apie tai kalbama metaforomis klasikinėse ir istorinėse pjesėse.

Apie ką yra Jūsų pjesės?

Mano pjesės įvairios. Vadovaujuosi kūrybiniu principu – kiekviena nauja pjesė turi neigti anksčiau parašytą pjesę stilistika ir tematika. Negaliu išskirti vienos pakraipos, esu palietęs beveik visus įmanomus žanrus. Ką galėjau pabandyti, tą padariau. Man atrodo, kad teatras – daugiakryptis. 2002 m. pastatyta mano drama Maskvos dailės teatre gavo apdovanojimą už geriausią šiuolaikinę pjesę; ji – apie viduramžių vienuolyną. Vėliau sekė šiuolaikinė komedija (kuri tapo filmo „Meilė – Morka“ pagrindine idėja), „Norų pildytojas“; šiuo metu ją vaidina septyni teatrai. Po to parašiau keletą pjesių, skirtų Baltarusijos jaunimui. Viena jų vadinasi „Dangus“, ji ypač populiari Europoje, išversta į penkias kalbas, buvo skaitoma Vokietijoje, Austrijoje, Anglijoje, o Varšuvoje netrukus pasirodys ir premjera. Kol nepasikeis valdžia Baltarusijoje, jos niekas nepastatys. Parašiau pasaką. J. Kupalos nacionaliniame teatre (Ukraina) vaidinama mano pjesė bibliniais motyvais „Kainas ir Abelis“. Pastatytos ir kai kurios mano inscenizacijos. Man įdomu ne tik pačiam kurti, bet ir neskirtus scenai kūrinius paversti teatriniu vyksmu.

Spektaklio „Dangus“ scena

Ką dabar rašote?

Šiuo metu turiu daug užsakymų filmams. Dirbu su didelėmis Rusijos kino kompanijomis, su režisieriais Pavelu Lunginu, Aleksejumi Učiteliu. Už kino užsakymus iš karto gaunu pinigus. O teatras vis dėlto yra priešiškas dramaturgui, reikia vaikščioti po teatrus ir siūlyti savo pjeses. Dramaturgas yra už teatro ribų, jis negauna atlygio ir dar reikia visų prašyti, kad perskaitytų tavo pjesę. Man atrodo, kad šiuo metu teatras yra persisotinęs dramaturgija. Jaunieji dramaturgai geriausiu atveju laimi tik skaitymus, bet iš jų pragyventi neįmanoma. Manau, dramaturgo profesija šiuo metu yra sudėtingiausia. Todėl daug kas ir veržiasi į kiną, nes už vieną scenarijų gali pragyventi pusę metų. Kine yra konkretūs terminai, o teatre tu gali laukti kelis metus, kol tavo pjesė bus perskaityta. Vienas dramaturgijos pliusas yra tas, kad ji gali būti statoma daug kartų, o scenarijus – tik kartą.

Nežinau, kaip mano pjeses suranda režisieriai, kartais net nepraneša, kad ją pastatė. Neseniai Maskvoje buvo mano pjesės premjera, o aš apie tai nežinojau, vėliau, paklausęs autorinių teisių agentūroje, sulaukiau atsakymo: jie jūsų nerado. Aš juk ne ateivis, kiti teatrai kažkaip randa!..

Parašyta pjesė gyvena atskirą gyvenimą. Jei blogai pastatytas spektaklis, anksčiau ar vėliau jis mirs, o vietoj jo galbūt atsiras geras pastatymas.

Nemėgstu važiuoti į savo pjesių premjeras. Geriau jau į kokį dešimtą spektaklį, kai žiūrovas į teatrą ateina ne teisti, o atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką.

Nemėgstu repeticijų. Nes jei režisierius daro ką nors ne taip, kaip man atrodo, jam vis tiek nieko neįrodau, o tik susipykstu.

O ką galite pasakyti apie Baltarusijos studentų teatrą?

Jis gyvuoja daugiau nei 30 metų. Šis teatras stiprus. Tik man atrodo, kad jis užsikrėtęs tomis pačiomis ligomis, kaip ir profesionalusis teatras. Tik jis gyvesnis, sunkiau nuspėjamas, tokiame teatre yra mažiau atsakomybės, žmonės save daugiau realizuoja, tampa tikresni. Mėgstu šį teatrą. Pirma mano pjesė buvo pastatyta studentų teatre 1999 m., kuri lėmė tolesnį mano pasirinkimą, nes tuo metu universitete studijavau teisę. Nuo to laiko nedirbu juristu, o gyvenu tik iš dramaturgijos.