Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2010-09-24 nr. 3299,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=17024

KINAS

Paskutinis Lietuvos partizanas
pagal Algimantą Maceiną

LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Keletą metų tylėjęs (2007 m. sukurtas paskutinis menininko filmas „Kad mano namai būtų pilni“ apie pagalbą žmonėms, kenčiantiems priklausomybę ir bandantiems sugrįžti į normalų gyvenimą), dokumentininkas Algimantas Maceina Vilniuje, kino centre „Skalvija“, pristatė naują filmą „Paskutinis“. Tai pasakojimas apie vieną paskutiniųjų Lietuvos partizanų Antaną Kraujalį-Siau­būną, kuris, prasidėjus sovietų okupacijai, kartu su dviem vyresnėmis seserimis tapo partizanų ryšininku. Nuo 1948 m. A. Kraujalis įsitraukė į partizaninį judėjimą ir aktyviai kovojo, slapstydamasis miškuose.

Didžiausias filmo privalumas – partizano istorija perteikiama per šeimos tragediją. A. Kraujalio artimiausi žmonės – seserys, žmona, sūnus pasakoja Antano istoriją prisimindami vaikystę, jo patriotizmą, kovai skirtą gyvenimą, pastangas apsaugoti šeimą. Negalima nesistebėti, kad šiandien vienintelis partizano artimųjų prašymas yra parodyti, kur palaidotas jų brolis, vyras, tėtis. Ne keršto ir teismo A. Kraujalio žudikams reikalavimas, o tik noras įvykdyti paskutinio žuvusio prašymą: „Surinkite mano kaulelius ir palaidokite.“ Sukrečia žmogaus, 17 metų pavieniui kovojusio miškuose prieš milžinišką totalitarinę imperiją, idealistiškumas. Asmeninis režisieriaus santykis su pasakojama istorija (A. Maceina – tremtinių vaikas, sukūręs „Juodąją dėžę“ apie senelio palaikų pargabenimą iš Sibiro) filmui suteikia šilumos.

Filmo struktūra konstruojama pagal istorinės dokumentikos kanalų „History“, „Discovery“ laidų modelį: liudininkų pasakojimai susipina su archyvinėmis nuotraukomis ir specialistų komentarais (šį kartą – vietinio kraštotyrininko). Neapsieita be tradicinio tokioms temoms visada kviečiamo istoriko Arvydo Anušausko. Tačiau mozaikiškai ir chronologiškai smulkiai dėliojamas pasakojimas pradeda strigti viduryje, nes filmo tempas lėtas, jis tampa nuobodus dėl monotoniškumo. Toks pasakojimas niekuo neišsiskiria iš panašios tematikos filmų. Guodžia tai, kad jį galima žiūrėti kaip netolimos praeities išsamią ir iliustratyvią fiksaciją, įdomų gyvų liudininkų pasakojimą ir skaudžių temų, kurių negalima nutylėti, priminimą.

 
Rodoma versija 2 iš 2 
19:37:14 Oct 3, 2010   
Sep 18 Oct 18
Sąrašas   Archyvas   Pagalba