Iliustracija: Karolis Medzikauskas. Be pavadinimo. 2003
Du žudikai
Pirmasis iš ciklo "Demiurgo mirtis"
Septynias dienas varčiau idėjų banką,
Septynias dienas nesėkmingai vaidinau
Visagalį demiurgą ir bandžiau susikurti
Patvarų pasaulį sau žmonai vaikams ir
Merdinčiai senolei, bet, velnias, vis pavykdavo
Kažkokia kaulinė butaforija iš papjė mašė
Kol mano kuklioje buveinėje kiparisų giraitėj
Apsilankė Gavelis ir Akutagava
Abu tiesiai nuo pokerio stalo,
Abu snobiškai stačiokiškai bylodami
kaip tat žmonės kinta
Demiurgas mirė, porino Gavelis
Ko čia bepezi? Pribaigiau jį ana
ten tankmėj, antrino jam Akutagava
O aš jiems kaip tik siūliau arbatos,
Nes užspringau savuoju siūlymu supratęs
Nebepateksiu į Jų ratą su savuoju
Ratu, nes ratas jau seniai išrastas, o aš
Senokai miręs sustingęs apiręs pradvisęs
Visokiausiais prancūziškais aromatais
Ir pasiklydęs savo paties tuštumoje.
Japonas maloniai paėmė puodelį,
O lietuvis, prakeikęs mano estetikos
Pojūtį, šaipiai pasiūlė apsiskust
Ir susitvarkyt prišnerkštą būstą.
Pailsėti ir bent jau aštuntąją dieną
pasiklausyti Berliozo
O kaip galėjau mirti pats to nežinodamas,
Taip ir nesupratau nė iš vieno svečio
Miglotų užuominų. O kaip galėjau
Neprisiminti savo žudiko Akutagavos
Ir kuo Gaveliui užkliuvo mano barzda,
Likau neperpratęs bet iš mandagumo
Pamojau tiems dviem didiesiem
Dekonstruktoriam.
Ir pasisukau į savo žmoną, vaikus,
Merdinčią senolę,
kas gi čia iš mūsų dabar merdi?
Kažkur už širmos pasigirdo.
Bet ne Berliozas paprasčiausias
Debussy su savaisiais noktiurnais
Šššš. Miegok
Kiparisų giraitės gyventojas. Demiurgas
Antrasis iš ciklo "Demiurgo mirtis"
sapnuoju Gyvenau sau ramus kiparisų giraitėj
Niekam nekliudydamas piktų dvasių nekviesdamas
nesileidau į alcheminius tyrinėjimus
Mat užgyvenau senolę žmoną ir tris
Gražutėlaičius tamsiaplaukius juodbruvus
Baltaveidžius vaikučius be kiaulės uodegėlių
Ei koks buvau laimingas jiems gimus
Džiūgavau gaiviojo šaltinio čiurlenimu
Dainavau pilkos uolos dermę su žaliuoju lapu
Kalbėdavau su prošal skrendančiais feniksais
kur, brolau sidabrinis?
te, link Kurų lauko, matai, atgimt jau laiks
Vienas kitas ir auksinis degantis atskriedavo,
Ryžio grūdą burnoj tempdamas ir vis nebyliai dūsaudamas
Dėl nedėkingos aprūpintojo dalios.
Atsidėkodavau jam pasaulį sukurdamas tokį tyrą,
Kuriame susikaupt galėtų ir kailį pakeist ar
Šiaip kam kraują pagadinti
Patiko taip gyventi. Ir kam netiktų. Kol
Kartą suradau banką, tokį šviesiai juodą,
Po kiparisu paliktą, bet dar neapsamanojusį.
Tada užrašiau jame pirmąjį savo pasaulį,
Ir kaskart atskridus auksiniam feniksui sukurtą pasaulį
Vis užrašydavau į banką. Mainėmės ryžiais ir pasauliais
O bankas negailestingai šaltai rašė tęsė kūrė lipo skriejo
Paliko rodė neleido atsiminė plaukė vežė niurkė skriaudė
Ten viskas, visi pasauliai. Ir tavo, mano drauge, kurį dar vakar
Padovanojau. Bet ten ir senolės, ir žmonos, ir trijų vaikučių
Pasauliai, kur feniksai pliaupia alų su hurijom,
O sukubai gražiai šeimyninę pareigą eina.
Dar daugel jų prisiminsiu. Gulėdamas. Klausydamas
Nocturne et scherzo
Norėjau pabusti
Požemio kalba
Trečiasis iš ciklo "Demiurgo mirtis"
Nagi, niekšai! Uždarėt kažkokioj dėžėj, juk
Prašiau gražiai sudeginamas! Humanistai prakeikti,
Irgi man doktrinos sergėtojai. Jiems deginti
CHTONIŠKA
Ar ne pats dogmą daviau kartu su pagonim?
O jie mat niaujasi dabar dėl transo pigiausio!
Ir velniai jus liepė tuos noktiurnus grot, ar dūdmaišiai
Visi šiam pasauly sudrėko, užsikimšo ir nutilo?
Praverkit tik mane. Ir banką į rankas paduokit,
Sukursiu jum tuojau. Per maža neatrodys
Spjaunu ant Jūsų savo drėgname mediniame karcery!
Cha! Gyvas menu T. dAquino žodžius
Atrodo, jog kūnui iš numirusiųjų
prisikeliant plaukams reikalinga
mažiausiai laiko
Ir ką manieji alebardininkai ten daro viršuj?
Ei, šnektelkit, tarkit žodelį, kol plaukus savo išgirsiu,
Apsupkite mane, ištikimieji. Apjuoskite glaudžiu
Vėžlio žiedu ir uždenkite saulę karste. Tenešviečia!
Tenedegina mano atvertos ragenos. Trys perkūnai. Ak.
Tesidžiaugia Betliejaus Alyvmedis. Padovanojau tada
Jam akį, o dabar tesižiūri, težvelgia į amžiną bukumą,
O jūs uždenkite ir neškite mane ten. Anava, į sausą tankmę,
Kur valkos ant kelio netelkšo, kur kelio nėra, štai kur!
Tenelieja lietūs mano ochros mantijos kiaurai per žemę,
Et, norėčiau užrūkyt. Degtuką gal, atsidavusieji? Na, bet
Ten tankmėj Apsupkite mane, apjuoskite. Uždenkite ir
Neškite, manieji leibgvardiečiai. Eime. Jau eime
Atsisveikinimas
Priešpaskutinis iš ciklo "Demiurgo mirtis"
Ei, ei, ei! Ir ko gi čia sėdit paniurę, išgverę? Juk šiandien mano laidotuvės! Nagi, guviau,
Gyviau! Štai feniksas tuoj praskries. Teįpūs
Laužą. Neprikirtot? Tai kirskit! Ar kiparisų maža? Tik išdžiovinkit. Ir stalą išsausinkit. Ir stiklą
Aprūkykit. Kad tamsos spindulys akių nesvilintų
Jautrių. Ir kvieskit visus prie sauso stalo kedrų. Ir tuodu Žudikus. Ir feniksą. O taip, visus, išties. Ir štai
Lauke. Taip, ten, prie šaltinio. Menhyrą regit
Pilką? Kuomet jau tapsiu kaip tas menhyras pilkas Kai jau pabaigsit mėsą ryt ir sprogt nuo vyno žydro,
Sudėkit šen. Ir ten. Visur. Ten, kur riba tarp žemės
Ir vandens. Juk šiandien mano laidotuvės! Ak, kaip įsivaizduoju
Hesperą švytint. Ir vėją. Pašėlusį. Besikraustantį
Iš proto. O, vėjau, kraustykis pas mane. Tada keliausime
Kartu.
Pasivadinsi mano leibgvardiečiu, jei belsimės Valhalon,
O jeigu jau pakliūsime žemiau žodžiu geru užtarsi.
Čionai, vėjau! Tai kraustykis, pamišėli, jau skriesim
Greit
O jūs, manieji apskritaveidžiai juodbruviai! Ten nestovėkit
Judėkit prie vandens kartu ir žiebkit kurkit šilkit kepkit
Dėl upės nesibaiminkit. Eutrofikacija šauni savybė, tad
Barstykit!
A. Kaip bus čia gera. Čiurlenimas ir dūdmaišių
Akompanimentas. Ir Hesperas. Ir hiperborėjas. Na ko,
Žvitriaake tu mano šankioji? Juk kelias. Dar. Sėdėsim. Ir. Jau. Kylam?..
Po mirties išvystamas
Paskutinis iš ciklo "Demiurgo mirtis"
O juokas visų daiktų pabaiga
Ezra Pound. Post mortem conspectu
Valio! Mėnuli, tu, niekingas šelmi, drabstantis
Ir krečiantis varškę gelsvą ant lauko,
O man šykštintis apgailėtino menkučio šypsnio. Io!, bylu romėniškai. Tad išsiviepsiu pats, kai šis Pasaulis vėl mane išvys, ir vėl, kai atspindžiai
Pašiurps, o taip. Aš išsiviepsiu
Pabodo. Susimildami, kai klyksiu v period! Ura!
Triskart, beje. Kiparisų giraitės tankmėj. Bet kur auga
Ir bambukai. Ir kriptomerijos sumišai,
Ir cipresijos. O Jūsų skoniui tai ne per aštru? Ir kadagiai,
Daugybė kadagių, taip, badančių mano baltą sėdimąją sėdynę subinę vis sss Nugarą. Taip, baltą. Ir visi demiurgai buvo balti.
Tik štai jų žudikai Žudikai! Bet išvys mane ir žudikai!
Pažadu. Žadu ir žudau kartu.
O vėjuotasis mėnuli. Matai mane? Ar jau?
O tau šnabždu aš tyliai, nes nebeliko nieko kito tik
Om tat sat. Om tat sat.
Ir jei tarpe jūsų pasitaikytų hebrajų, galite kartoti
Amen, āmēn
O jei, duokdie, dar ir serbų na, tai jau tretinkit
aminati
O aš tik juokčiaus. Ak, kaip juokčiaus iš bet Ne.
Miriau už vieną tiesą, tai bent pokštai. Ne,
Žmonės! Jūs man patinkate. Todėl išvysite mane
ATĖNAI
Lietuva internete
