ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-09-25 nr. 958

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PANOS KARNEZIS. Gimtadienio šventė (15) • KASPARAS POCIUS. Mokymasis kaip emancipacija (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (10) • Su profesoriumi STASIU SKRODENIU kalbasi Mindaugas Peleckis. 400 žodžių paslaptis (3) • VIDAS POŠKUS. Ekspresionizmo beieškant (13) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (29) • DONALDAS STRIKULIS. Mstislavo Dobužinskio mokykla (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (4) • VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Eilės (23) • ODETA VILKIŠIŪTĖ. Paveikslas (7) • MARIJUS BERNATAVIČIUS. Lengvas būdas patekti ant knygos viršelio (5) • DAIVA ELERTIENĖ, DAINIUS ELERTAS. Pasmerktoji auklėjimo tradicija (3) • VIDAS POŠKUS. Odė kontraforsui (7) • ANDRIUS PATIOMKINAS (1) • Aistė Kisarauskaitė. STOTELĖ: R. Šileikos pašto istorijos (14) •

STOTELĖ: R. Šileikos pašto istorijos

Šiaurės Atėnų el. priedas

Aistė Kisarauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Atvirlaiškis Aldonai Ruseckaitei

Mano santykiai su pašto dėžute jau seniai įtempti. Baigėsi tie laikai, kai ji dažniausiai būdavo tuščia, o jei kas ir įkrisdavo į jos seną, aplankstytą tarybinės gamybos ertmę, tai tik sveikinimai su Naujaisiais metais ir laiškai. Dabar aš turiu modernią pašto dėžutę, ji dvigubai, o gal trigubai talpesnė. Pati naujausia ir gražiausia visoje laiptinėje. Na ir kas. Vienu metu mūsų santykiai su ja taip sugedo, kad aš net bijodavau atrakinti, nes žinojau, kad rasiu sąskaitas, kurias tučtuojau reikia apmokėti, kvietimus į paštą pasiimti ne man, o broliui skirtų siuntinių ir visą tą „spamą“, kuris užkemša bet kokios talpos dėžutę gan greitai – pirkite tą aną, užsisakykite, mes pigiau gaminame, valgykite, gerkite, matykite, – gi žinote tą siaubą, kurį mums primygtinai liepia vykdyti. Ačiū dievui, bent laikraščių prenumeratos atsisakiau, nes tada sąžinės graužatis buvo dviguba – kad nepasiimu ir kad neskaitau. Ir tik retai, labai retai ateina koks laiškas, dažniausiai jis būna atvirlaiškis nuo Ričardo Šileikos. Todėl tie nedideli džiugesio pliūpsniai dar priverčia mane, susipykusią su dėžute tiek, kad net raktas jos neberakina, pasiimti du virbalus ir, palaukus, kol nemato kaimynai, išsigraibyti per viršų kaip vagiui Ričardo atvirlaiškį. Todėl sužinojusi, kad mano mylima leidykla „Kitos knygos“ leidžia Ričardo Šileikos atvirlaiškių knygą, taip nelietuviškai (nes visai be pavydo) apsidžiaugiau. Sakot, kad dar knyga nepasirodė? Na tikrai tik pakeliui į spaustuvę, bet nejaugi negalima parašyti apie knygą, kuri dar tik bus? Ir parašyti gerai jau dabar? Kodėl turėčiau laukti, kol ją išspausdins, ji bus pristatyta oficialiai, pasakytos visos kalbos, jei aš galvoju gerai apie ją būtent šiandien. Aš gi žinau šį tą apie tuos atvirlaiškius. Man taip pat norėtųsi šiame tekste pažeisti ir kitus gero tono reikalavimus – norėčiau pasakyti, kad rašau ne tik todėl, kad man patinka pašto menas, R. Šileikos fotografijos ir pan., bet ir todėl, kad man smagu gauti jo atvirlaiškius, kad juose yra kažkas šilto ir žmogiško, kažkas įdomaus, ir visai nesvarbu, kaip ten tas geras tonas reikalauja. Kalbant apie šiuolaikinį meną, dažnai pabrėžiama, kaip svarbu asmenybė ir t. t. Šiuo atveju irgi asmenybė svarbu. R. Šileikos visi darbai – ar tai būtų nuogirdos „Šiaurės Atėnuose“, ar šiaip tekstai, kur aprašomas menininkų vakarėlis ir sudokumentuota, kas, kada atėjo, išėjo ir ką valgė, viskas yra itin asmeniška, todėl artima ir tikra. Vieną rugsėjo dieną tiesiog šnektelėjome su Ričardu ir vis tik ne apie knygą, nes, pabandžius apie ją paklausti, jis atsakė:

- Labai baisu šnekėti apie knygą, kuri dar neišėjo. Turiu tokią fobiją – o jei knyga nepasirodys, jei dėl kokių nors priežasčių nepavyks išleisti?

- Kaip gimė tavo pirmieji atvirlaiškiai, kas buvo ta pradžia?

- Radviliškyje gyvenau apie septynerius metus, tuo metu visi miesteliai turėjo savo atvirukus, o Radviliškis – ne. Tai sugalvojau tą padaryti. Nufotografavau miestą su savo minoltėle, tada dar nemokėjau kompiuteriu naudotis, o ir nelabai buvo prieinama, tai tiesiog atsispausdinau, ant didelio lapo susidėliojau. Vėl nufotografavau „maketą“, nuvežiau į Šiaulius, išspausdinau reikiamo formato, apkarpiau, kitoje pusėje net lipduką priklijavau... Vienas variantas buvo su bažnyčia ir šventorium, kitas – paties miesto įvairesnės vietos.

- Ne, – papurtė galvą meras, – mums tokio Radviliškio nereikia. Griuvenos kažkokios. Banko nėra, savivaldybės nėra, tai ne Radviliškis.

- O aš fotografavau istorinius pastatus, tai, kas unikalu.

Bet užtat parapijos klebonas Edvardas Zeidotas iš manęs nupirko pusšimtį atvirukų.

Nors tada dar jokiais pašto menais neužsiiminėjau. Tai, matyt, bus pirmieji mano atvirlaiškiai.

Tikrieji pašto meno darbai prasidėjo maždaug prieš penkiolika metų nuo savos gamybos vokų. Kam aš juos sugalvojau, ir nežinau. Įdomiau, matyt, buvo savus vokus turėti. O atvirlaiškiai prasidėjo irgi dar man gyvenant Radviliškyje, ir pirmi atvirlaiškiai keliavo į Druskininkus – dailininkui Andriui Mosiejui. Susipažinome su juo 1993 metais Poetiniame Druskininkų rudenyje, jis ten dailininkas per amžių amžius, susibičiuliavome. Vėliau atsirado ir kiti adresatai – Rimvydas Pupelis, Andrius Surgailis, Vytautas Butvilas-Mažylis. O per laiką ratas sukosi ir kito. Kažkam neberašai pats, kažkas tau neberašo, atsiranda naujų adresatų, bet beveik visada aš buvau pirminis siuntėjas, sužadintojas. Bet yra ir tokių, kuriems esu parašęs apie trisdešimt atvirlaiškių, o man neparašė nė vieno. Štai Vigmantas Butkus iš Šiaulių yra parašęs gal du ar tris, o aš jam turbūt trisdešimt ar keturiasdešimt. Kitiems dar daugiau – R. Pupeliui gal net apie septyniasdešimt. Knygai kai rinkau, prašiau visų, skenavau, dėliojau, paaiškėjo, kad daug ir balasto yra. Pradžioje darydavau taip: vieną projektėlį keliems žmonėms siųsdavau, pavyzdžiui, tą, kur „Sportas – sveikata“. Vėliau man taip neįdomu pasidarė, dabar darau tik individualius. Vienam žmogui – vienas projektas. Jokių dublių.

iliustracija
R. Šileika: Kartu su slovėne poete Taja Kramberger per Poezijos pavasarį kakome į Nidą. Tuo metu ir surašiau šį žodynėlį, kurį vėliau ir nusiunčiau paštu pačiai Tajai. Atvirlaiškio tekstą išvertė bičiulė Laima Masytė.

- Ar atvirlaiškių pradžiai kokią nors įtaką turėjo Fluxus ir jų pašto menas?

- Viskas atėjo savaime, kaip kartais ateina liga – be priežasties, arba meilė ištinka – irgi be priežasties, niekas nežino kodėl. Nei aš tuo pašto menu domėjausi, net nežinojau, kad toks daiktas yra. Gal kur kada pamačiau ar išgirdau, nepamenu visai. Kaip gerai, kad nėra pradžios. Buvo pradžia, bet tu jos neatsimeni, tai pats tikriausias dalykas. Nevaidini, kaip kartais tenka girdėti: „Oi, fotografuoju nuo trejų metų, o dabar jau pensininkas, bet va, kažkodėl dar negavau Nacionalinės, bet aš esu genijus.“ O Fluxus tai per J. Meką atsirado. Jo Radviliškyje gyvendamas nei žinoti nežinojau. Kultūros namų dailininkas Gintaras tada man davė tarybmečiu vienintelę išleistą J. Meko poezijos knygą „Pavieniai žodžiai“, todėl J. Mekas man ilgą laiką buvo tiesiog poetas. O jau atvažiavus į Vilnių a. a. Antanas Naujokaitis stvėrė mane už uodegos (tuo metu kaip tik buvo išėjusi J. Meko knyga „Laiškai iš niekur“, spausdinta „Valstiečių laikraštyje“), pradėjo aiškinti apie Fluxus, pasakoti, tada ir Mačiūnas išlindo – nežinotas negirdėtas tipas. Nam J. Paikas, tuoj ir videomenas, Sonata Žalneravičiūtė tada ŠMC buvo gavusi salę, kur rodydavo filmus. Labai įdomus metas buvo. 1997 metais ŠMC vyko J. Meko retrospektyva, ėjau į kiekvieną filmą. Liežuvis pakartas, klausiau, gaudžiau. Tada stebėjausi – atvažiavo pensininkas, o jis, pasirodo, absoliutus paauglys, štai kas yra stebuklas. Nepasenti, žaisti iki senatvės savo žaidimėlius, kas gali būti gražiau!

- Susidomėjimas paštu tave lydi nuo vaikystės. Užsiminei, kad tėvas dirbo paštininku?

Taip, mano tėvas buvo Ukmergės rajono Deltuvos pašto skyriaus paštininkas. Vasarą važinėdavo su dviračiu, o žiemą kaip ten buvo? Taigi su arkliu! O kas tada arklį duodavo? Šito tai nežinau... Gal duodavo paštininkams arklį? Nebežinau, bet kad žiemą su rogėmis vežiodavo, tai tikrai, nes yra nufotografuotas taip. Aišku, kai prisigerdavo, tai visko atsitikdavo, nors aš neprisimenu, bet mama pasakodavo – ir laiškus išmėtydavo, ir pensijas. Būdavo įprasta, kad pensiją atvežus, žmogus tuoj vaišina, prie stalo kviečia. Proga rimta – pinigų gavo! Dabar gal ta mada jau praeina.

Tėvas turėjo tokią brezentinę ar dermatininę tašę su keletu skyrių, dabar jau niekas nebežino, kur ji, nei pats nebeprisimenu. Didysis skyrius joje buvo laikraščiams, mažesnis – laiškams. Į kaimą paštininkas atnešdavo ir tuščių vokų, pašto ženklų, kuriuos galėjai nusipirkti, todėl tam buvo skirta dar viena kišenėlė, o dar kita – pensijoms. Ant aukšto kabėjo ne viena tokia tašė.

- Paštininko krepšiai, kabantys greta lašinių?

- Panašiai, tik kai, būdavo, užlipi, tašės – arčiau, o lašiniai – truputėlį toliau.

Dabar mieste mes nepažįstame savo paštininkų. Tarsi anonimai. O kaimo paštininkai man neatsiejami nuo dviračio. Neseniai ir su bičiuliu šnekėjome apie tai. Patikino, kad pas jį ir dabar paštininkė atvažiuoja su dviračiu. Jei atveža registruotą laišką, tai pasibeldžia, užeina. O man kai registruotą laišką ar pranešimą atneša, tai niekas nesibeldžia, nes tingi. Tiesiog įmeta popieriuką į pašto dėžutę ir turi kažkur eiti pats pasiimti. Kur ten – Lietuvoje net pašto muziejaus nėra, sarmata didžiausia! Geležinkelis turi muziejų, energetikos (dabar Lietuvos technikos muziejus) irgi yra, o pašto – nėr. Viena iš seniausių įstaigų! Apsileidimas. Jei ne filatelistai, kolekcionieriai, nebūtų jokių vokų, pašto ženklų, atvirukų išsaugota, lyg tai ne mūsų istorija būtų. Aploti reikia, įkąsti pašto viršininkui į kairį kulną...

- Pats keisčiausias, įsimintiniausias tavo išsiųstas atvirlaiškis?

- Neseniai buvo paskelbta „Maximos“ parduotuvių akcija, kai už išleistus pirkiniams 25 litus gauni vieną lipduką, turi susirinkti tokių 40 ir suklijuoti ant specialaus lapuko, už tai gali gauti frotinį chalatą, kurio teigtina tikroji vertė ar ne trys šimtai litų. Aš uoliai tuos lipdukus rinkau, suklijavau į 40 tuščių langelių, dar 16 tilpo šalia, ir kitoje pusėje prilipdžiau. Nuėjęs į Centrinį Vilniaus paštą supratau, kad tokį atvirlaiškį reikia būtinai registruoti, nes kokia nors „n“ paštininkė tikrai jį „netyčia“ prapuldys ir tekinom spruks atsiimti išsvajotojo chalato. Prie registruojančios paštininkės atbėgusi jos kolegė žiūrėjo į šį vyksmą ašaringom akim:

iliustracija
Savadarbis Andriaus Surgailio vokas. Gavęs atvirlaiškį iš R. Šileikos, perkėlė jį ant voko.

- Dieve, dieve, abrūsai, frotiniai chalatai kur prapuola!

Susitikęs su bičiuliu Vigmantu Butkum sužinojau, kad adresatą viskas pasiekė, maximinį atvirlaiškį jam į namus pristatė ta pati jo minėta paštininkė, šypsodamasi, su suopračiu, įdavė jam mano atvirlaiškį, niekas nebuvo nuplėšta, viskas tvarkinga. Tai buvo vienintelis mano atvirlaiškis, kurį turėjau registruoti dėl aiškių socialinių aplinkybių.

- Jei baugu kalbėti apie būsimą knygą, gal gali papasakoti apie kitus pašto meno projektus, kuriuose dalyvavai, net jei tik adresato vaidmeniu?

- Galima pradėti kalbėti nuo mano pradėtos, neįvykdytos ir niekad nebeįvyksiančios idėjos iš atvirlaiškių serijos – pašto dėžutę nusiųsti pačiam savininkui. Tai buvo daryta vienintelį kartą, kai nufotografavau Jurgio Kunčino pašto dėžutę, padariau atvirlaiškį ir tokiu būdu ji vėl sugrįžo pas šeimininką. Šiuo metu taip pat turiu šiokią tokią pašto dėžučių nuotraukų kolekciją, tačiau siuntinėjimo toliau nebevykdau. O kaip būtų gražu – berods spalio 9-oji yra Pašto diena, galėtų Lietuvos paštas ta proga ištikimiausiems savo klientams už lojalumą padovanoti tikrų tikriausias pašto dėžutes.

Su kuo bepakalbu, tarybmečiu visi ką nors keistesnio siuntinėdavo, bandydavo išsiųsti kokią blėką ar patys nupaišyti pašto ženkliuką, tikrindami, kas nueis, tačiau tai yra kas kita, nevadintina pašto menu. Gaila, žinoma, kad nedaug kas išliko, vienas kitas gal namuose ką nors panašaus ir surastų. Kaip ir knygos, kurios dar tuomet, kai neegzistavo autorinių knygų apibrėžimai, menininkų buvo daromos. G. Trimakas buvo pagaminęs autorinių knygų, Kęstutis Grigaliūnas irgi tokių vieną yra padaręs.

Man labai įdomus Palangoje gyvenančio menininko Gyčio Skudžinsko (jis ir dizaineris, ir fotografas, rašo tekstus bei kuria muziką) projektas – vienu metu jis fotografuodavo spalvotai pinholu pašto dėžutes. Ir, svarbiausia, tą atspaudą išsiųsdavo būtent iš tų pačių pašto dėžučių. Esu gavęs iš jo tokius gal aštuonis atvirlaiškius, o gal ir daugiau.

Lietuvoje taip pat yra įvykdytas pašto projektas, apie kurį niekas nežino. Unikalus ne tik Lietuvoje. Vytautas Butvilas-Mažylis yra atsiuntęs A5 dydžio vokais man dvidešimt savo eilėraščių. Juos ant voko „veido“ atbelsdavo spausdinimo mašinėle. Tai nėra atvirlaiškis, bet ir ne laiškas, nes tuščias. Pradžioje galvojome knygelę leisti, bet kažkaip užsigulėjo jie, laukia mūsų mirties. Tas didysis šiukšlynas viską priglaus...

2000-ųjų Poetinio Druskininkų rudens tema buvo „Adresantas ir adresatas: epistoliniai rudimentai“. Tuomet Kornelijus Platelis sutarė su Druskininkų pašto skyriumi, kad leistų dalyviams nemokamai išsiųsti atvirlaiškių. Ir ką gi: visiems festivalio dalyviams buvo valia išsiųsti po penkis atvirlaiškius. O pats atvirukas buvo sukurtas Jurgio Kunčino! Beje, tų pačių metų festivalyje aš organizavau ir rengiau laiškų parodą! Galvoju, kad paštas galėtų vėl kokią meninę idėją paremti, nors tam turbūt reikėtų pačiam atsisėsti į pašto viršininko kėdę. O tada tai aš padaryčiau... Paštas bankrutuotų gerąja prasme, o ne fiktyviai, kaip dabar dažnai pasitaiko.

- Kas yra tie žmonės, kurie dabar sulaukia tavo atvirlaiškių, kas tie ypatingieji adresatai?

- Mano mieli adresatai yra to paties raugo, arba kitaip tariant, beveik iš to paties kelmo išspirti. Tai rašytojai ir menininkai. Šilavoto davatkyno mylėtoja Aldona Ruseckaitė, žiogų šonkaulių traiškytojas Gytis Norvilas, visokių anarchistinių velnių ir raganų apsiėdęs Darius Pocevičius, lenkų prozos ir poezijos vertėjas, mažakalbis Rimvydas Strielkūnas, fizikas, tapytojas, skulptorius ir brendžio mėgėjas Viktoras Binkis, Rokantiškių sodų gyventoja Birutė Jonuškaitė, Baton Rouge rezidentas, subtilaus humoro vertintojas Kęstutis Keblys, knygų dizaineris ir garbės raštų spausdintojas Romas Orantas, taip pat visi kiti nepaminėti, bet paštui žinomi asmenys iš Alytaus, Kauno, Šiaulių, Ukmergės, Vilniaus, Palangos, Kėdainių, Klaipėdos ir Druskininkų.

- Užbaigti norėčiau vis tik vėl apie knygą. Minėjai, kad galbūt ji galėtų tapti knyga, turinčia patį ilgiausią pavadinimą?

Nežinau, ar pats ilgiausias, bet knygos pavadinimas bus tikrai ilgas: „Ričardo Šileikos atvirlaiškiai, padirbinti ir surašyti Vilniaus mieste, be jokių ypatingų progų išsiųsti artimiems ar tolimiems bendraminčiams“.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


171387. mie2009-09-30 11:27
jezusmarija, nesinori kabinetis is pat ryto, tai patylesiu.

171389. Anushka2009-09-30 11:33
Tai pasikabin4k, ka jau cia

171392. mie -anushkai2009-09-30 11:55
nuotraukoj taves nera?

171394. Anushka - mie2009-09-30 12:00
Ačiū dievui - ne

171397. mie - anushkai2009-09-30 12:01
taigi va, kad aciu dievui. nuo ko ir pradesime.

171399. Anushka2009-09-30 12:03
Bet Šileika tai gražus :)

171401. mie2009-09-30 12:04
brazauskas irgi.

171403. Anushka2009-09-30 12:08
man tai gal Paulauskas graziausias - kazkuo Kenedy primena, tokia savo bevaliska sypsena

171409. 3102009-09-30 13:38
man Prunskiene

171424. juozaitienė 2009-09-30 16:13
Man gražiausias Juozaitis. Akys - kaip Kudirkų Vincės.

171450. selė :-) 2009-09-30 21:17
visai įdomu... jaučiu pagarbą žmonėms, kurie susidomi visokiais netikėtais dalykais... ir papasakota gana gražiai... visi mes po truputį "durniuojame", tik kiekvienas kitaip...

171461. Lorca2009-10-01 09:55
Ir man patinka rašyti atvirlaiškius:) Dar ir čia yra atvirlaiškių http://projektai.vu.lt/fsf-europe/projekcija3_.html

172562. šaika2009-10-15 14:36
žymiausias lietuvos pašto klientas

Rodoma versija 20 iš 26 
22:40:35 Sep 26, 2010   
Sep 2009 Sep 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba