Kalbėjausi su debesiu

Autoportretas. 1940 Frida Kahlo

Kalbėjausi su debesiu. Jeigu tiksliau – kalbėjau aš. Debesis gal ir nenorėjo kalbėtis, visaip rangėsi, kraipėsi, keitė pavidalą, bet vis tiek išliko debesis, nepavirto į ne-debesį. Supratau tai iš kelių požymių. Iš to, kad jis ten, aukštai, danguje, kad turi, nors ir nestabilius, kontūrus, kad pažiūrėti yra minkštas, kad plaukia, kad primena vaikystę (debesų karalija tuomet buvo pati tolimiausia vietovė, kurią galėjo pasiekti mano akys ir, aišku, širdis, kitos karalystės buvo tik vaizduotės padarinys, akys jų nefokusuodavo). Kalbėjau debesiui. Ne pievoje kaip vaikystėje išsitiesusi, o galvą abiem rankomis parėmusi ir pro langą nukreipusi žvilgsnį šiek tiek virš horizonto. Tas debesis ten ir ilsėjosi pakibęs tarp dangaus ir žemės. Vienišas. Kalbėjau ir garsiai, ir puse lūpų. Aš tiesiog norėjau iškvosti jį, tą debesį, tą, kuris aukštai, kuris mato plačiau ir giliau, kuriam iš ten, iš aukštai, viskas kaip ant delno.

– O kaip tu gyveni? – vietoj atsakymų išgirdau klausimą. Tarsi Dievo.

Krūptelėjau. Susigūžiau. Supratau – visada lengviau kvosti negu būti kvočiamam.

Kaip gyvenu? Esu banali. Nuvalkiota. Paprasta. Nieko neduodanti. Neoriginali. Šabloniška. Įlindusi į klasikinį kostiumėlį, jau daugiau kaip dešimt metų nekeičianti šukuosenos. Į kirpėjos pasiūlytą kėdę sėsdama, visada perspėju: tik nefiliruokite. Nežinau, ką reiškia „filiruoti“. Ieškojau tarptautinių žodžių žodyne, bet ten kalbama apie garsus, ne apie plaukus. Pasitelkusi analogiją, nusprendžiau: filiruoti – tai ilginti ir trumpinti, ilginti ir trumpinti, kol nieko neliks. Nenorėčiau nuplikti...

– Kaip tu atrodai, aš pats matau. Kaip tu gyveni, aš klausiu? – gerokai priartėjęs, žiūrėdamas tiesiai į akis, vėl paklausė.

Kaip? Banaliai. Kaip ponia Bovari. Tik be meilužio.

– Be meilužio? – dar arčiau prisislinko. – O kodėl be meilužio? Juk dabar visi su meilužiais. Visi tik ir žaidžia meilę. Ir džiaugiasi, kad ji paskanina gyvenimą.

Paskanina? Žiūriu į visai priartėjusį debesį. Kaip barščius? Mano akys išsprogsta.

– Na, kam taip buitiškai? – debesis patamsėja, bet balsas švelnus. – Kaip kokia namų šeimininkė. O juk nepanaši...

Nepanaši? Apsičiupinėju. Kodėl nepanaši? Juk namuose aš svarbiausia: verdu, kepu, skalbiu, šluostau dulkes, laistau gėles, laidau gerklę...

– Ir flirtuoji su debesiu? – sukužda į ausį visiškai prisislinkęs ir perbraukia švelnia lietaus styga per skruostą.

Flirtuoju? Atšoku. Aš juk tik pasišnekėti norėjau. Su tuo, kuris aukštai, su tuo, kuriam viskas kaip ant delno. O pasirodo...

– Niekas nepasirodo, – dar labiau prisislinkęs, tiesiog užgulęs pažeria saują lietaus stygų tiesiai man ant galvos. Jos švelniai paglosčiusios plaukus karoliukais nubėga kutendamos nugarą.

Flirtuoju? Tai aš esu gundoma! Užtrenkiu langą.

Debesis paleidžia lietaus stygų krušą, šios beldžiasi į langą, daužo jį.

Daužykis, galvoju. Nebūtum vyras. Visi jūs tokie. Su moterim tik į lovą. Tik išsikrauti.

Akys užkliudo veidrodį. Stabteliu. Jose išvystu debesį.

Esu nusikaltėlė, kamuojama asmeninių problemų, kurios, žinau, gerokai peržengia mano asmenybės ribas. Esu banali. Kaip ponia Bovari. Ir man reikia meilužio.