Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-07-07 nr. 3103

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jonas Žemkalnis.
SERGEJUS UOSIS
66
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS3

ESĖ 
• Giedrė Kazlauskaitė.
PLAUKIOJIMO RAŠMENYS
17

POKALBIAI 
• "PROTOTIPAI SU ŠAKĖMIS MANĘS NESIVAIKO"3

KNYGOS 
• Ramutė Dragenytė.
PIRMAS KARTAS
4
• Laimantas Jonušys.
VERTIMO MĮSLĖ – LEIDYBOS MĮSLĖ
9
• Jūratė Baranova.
FILOSOFIJA, KAIP TERAPIJA
3
• MAŽOJI ANGLIJA
• VILKOLAKIS
• ŽAIBO PARAŠAS
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Salomėja Burneikaitė.
LĖLIŲ TEATRO MENO FORUMAS BELSKO BIALOJE
• PEDAGOGIKA – MOKĖJIMAS LAUKTI

PAVELDAS 
• Remigijus Černius.
VILNIUJE – LDK ISTORINĖS VĖLIAVOS IR ŽEMĖLAPIAI
1

POEZIJA 
• STASYS JUREVIČIUS27

PROZA 
• Ričardas Šileika.
NORĖČIAU PASIKALBĖTI APIE RITUALUS
9

VERTIMAI 
 Tatjana Tolstaja.
SIUŽETAS
2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• POPKULTŪROS GYVASIS KAMPELIS3
• EDUARDAS LIMONOVAS "TAI AŠ – EDIČKA"17
• KURTO VONNEGUTO "ČEMPIONŲ PUSRYČIAI"
• PRIIMAME Į DIENINĘ DOKTORANTŪRĄ IR MENO ASPIRANTŪRĄ

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
APIE KIČĄ MENE IR GYVENIME
11

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mantautas Ruzas.
TRANSCENDENCIJOS BLYKSNIAI F. KAFKOS KNYGOS "PROCESAS" ABSURDO PASAULYJE
7
• "ATVIRA ERDVĖ" – EMOCINĖ INJEKCIJA ŠIUOLAIKINIAM TEATRUI1

DAILĖ 
• LENKŲ INSTITUTAS VILNIUJE KVIEČIA

KRONIKA 
• UOGOS, ŽINIOS IR ORAI2
• IX OPEROS IR SIMFONINĖS MUZIKOS FESTIVALIS "MUZIKINIS RUGPJŪTIS PAJŪRYJE"
• NAUJI "VILNIAUS" ŽURNALO NUMERIAI

DE PROFUNDIS 
• Balys Bukelis.
WAKE – UP CALL
8

VERTIMAI

SIUŽETAS

Tatjana Tolstaja

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alio Balbieriaus fotografija

Tarkim, kad tą akimirką, kai baltas Danteso smilius jau priglaustas prie nuspaudžiamojo gaiduko, kažkoks eilinis išdvėsa Sutvėrėjo paukštelis, eglių šakų šnaresio ir trepsėjimo žydrame sniege pabaidytas, klakteli piktadariui ant delno. Klakt!

Ranka, žinoma, nevalingai trukteli; šūvis, Puškinas krinta. Koks sopulys! Per miglą, gaubiančią akis, jis taikosi, atsakydamas šauna; parpuola ir Dantesas; "nuostabus šūvis", – kvatojasi poetas. Pusiau be sąmonės jį sekundantai išgabena; kliedėdamas jis be perstojo visą laiką murma, tarsi norėdamas kažko paklausti.

Gandai apie dvikovą apskrieja miestą akimoju: Dantesas nukautas, Puškinui sužalota krūtinė. Natalija Nikolajevna ištikta isterijos, Nikolajus įsiutęs; rusų visuomenė kaipmat pasidalija į nušautojo ir sužalotojo partijas; yra kuo nuspalvinti žiemą, apie ką pliaukšti pauzėje tarp mazurkos ir polkos. Damos pozuodamos į nėrinius pinasi krepo juosteles. Panelės smalsauja ir regi žvaigždžiakampę žaizdą; beje, žodis "krūtinė" joms atrodo nepadorus. Tuo tarpu Puškinas užmirštas, Puškinas karščiuoja, blaškosi ir klejoja; Dalis tempia ir tempia į namus raugintas tekšes, iš kailio neriasi, norėdamas pro sukąstus kankinio dantis įbrukti kartokas uogas, Vasilijus Andrejevičius susirinkusiai ir nesirengiančiai skirstytis miniai ant durų kabina gedulingus lapus; plautis peršautas, kaulas pūliuoja, dvokas baisus (karbolis, gyvsidabrio sublimatas, spiritas, eteris, prideginimas, kraujo nuleidimas?), nepakeliamas skausmas, o seni geranoriški bendrai, dvyliktųjų metų veteranai, porina, jog tai prilygsta ugniai ir nenutylančiai kanonadai kūne, tarsi tūkstančiai sviedinių plaišintų akmenis, ir pataria vis gerti punšą: tai malšna skausmą.

Puškinui šmėklojasi ugnys, šaudymas, riksmai, Poltavos mūšis, Kaukazo tarpekliai, apkaukę smulkiais ir dygiais krūmynais, jis vienas ant aukštumos, varinių pasagų kaukšėjimas, gnomas su raudona kepuraite, Gribojedovo vežimas, jam vaidenasi čiurlenančių piatigorskiškų vandenų šaltis – kažkas uždėjo vėsinančią ranką ant karščiuojančios kaktos. Dalis? Dalis. Dalis apsitraukia dūmais, kažkas pašautas krinta ant pievelės tarp kaukazietiškų brūzgynų, šliandrų ir dygliuotųjų kaparių, tai jis pats, nukautas, – kam dabar tos raudos, tuščių pagyrų nereikalingas choras? Škotiškas mėnuo lieja liūdną šviesą ant prislėgtų laukymių, nusėtų prisirpusiomis spanguolėmis ir didžiulėmis, iki pat dangaus, tekšėmis; nuostabi kalmukė aršiai, kosėdama kaip džiovininkė, – virpantis gyvis, o gal tokią teisę turi? – virš jo galvos perlaužia žalią šakelę; pilietinė bausmė. Ką tu siuvi, kalmuke? – Autą. – Kam? – Sau. Tu dar snaudi, tobulas drauge? Nemiegok, kelkis, garbanplauke! Bukas ir žiaurus prasčiokėlis pasilenkęs kažką buria su lazda, ir žvakė, kurios šviesoje Puškinas, virpėdamas ir prakeikdamas, skaito apgaulės pilną savo gyvenimą, svyruoja vėjyje. Šunys drasko kūdikį, ir kruvini vaikeliai akyse. Sušaudyti, – tyliai ir įsitikinęs sako jis, – nes aš nustojau girdėti muziką, rumunų orkestrą ir liūdnosios Gruzijos dainas, ir man ant pečių krinta ančiaro šakos, bet juk aš iš prigimties ne vilkas: ir į gerklę aš suspėjau įsmeigti, ir ten dukart rankeną pasukt. Pakilau, žmoną nužudžiau, mieguistus savo vaikelius sukapojau. Gausmas pritilo, aš užlipau ant pakylos, pasirodžiau per anksti, prieš pirmąją žvaigždę, iš esmės egzistavau, bet jau tuščia vieta, iš trobos išlindo žmogus su vėzdu ir maišu. Puškinas peržengia slenkstį basas, pušnys po pažastim, batuose dienoraščiai. Taip dvasios iš aukštybių žvelgia į savo numestą kūną. Rašytojo dienoraštis. Pamišėlio užrašai. Užrašai iš Mirusio namo. Geografų draugijos mokslinės pastabos. Aš mėlyna šviesa pereisiu per liaudies sielą, aš raudona liepsna klajosiu po miestus. Žuvytės nardo kišenėje, tolumoj neįžvelgiamas kelias. Ką tu ten renti ir kam? Tai, pone, valdiškas rūmas, Aleksandro centrinis kalėjimas. Ir muzika, muzika, muzika įsimasto į mano giesmę. Ir joje kiekvienas regės mano tikrą kalbą. Ar aš naktį keliauju gūdžiu keliu, – tai kibitkoje, tai karietoje, tai austrių kiauto vagone шср ыеукиу, – ne, ne tas tai miestas, ir vidunaktis ne tas. Daug dorų krikščionių kraujo praliejo banditai! Žirge, balandėli, išklausyk... R, U, S, – ne, aš raidžių nebeskiriu... Ir staiga man toptelėjo į galvą, kad aš nusileidau į tartarą.

"Sudužę indai du amžius pragyvena!" – krenkščia Vasilijus Andrejevičius, padėdamas tempti nugulėtas paklodes iš po sveikstančiojo. Viską stengiasi padaryti pats, šen ir ten puldinėja, maišosi tarnams po kojom, – myli. "O štai sultinėlio!" Velnią ten rasi tame sultinėlyje, bet štai rūpesčiai dėl caro malonės, bet štai maloningasis atlaidumas už neleistiną dvikovą, o dar intrigos, gudravimai, apsimestiniai rūmų atodūsiai, nuolankiausi rašteliai ir nesibaigiantys lakstymai pirmyn atgal su vežikais, "o pranešk, mano mielas...". Meistras!

Vasilijus Andrejevičius švyti kaip mėnulis: vis dėlto išrūpino laimėjusiam dvikovą mokiniui tremtį į Michailovskoję – deja, tik tiek, tik tiek! Pušų kvapų prisodrintas oras, platybės, netolimi pasivaikščiojimai, o apgis peršauta krūtinė – ir upelyje pasipliuškenti galės! Ir – "nė žodžio, nė žodžio, balandėli, daktarai tau kalbėti užgynė, viskas paskiau! Viskas žmoniškai. Viskas susitvarkys".

Žinoma, taip, žinoma, vilkų stūgavimas ir laikrodžio dūžiai, ilgi žiemos vakarai prie žvakės, ašaringas Natalijos Nikolajevnos nuobodulys, – pradžioj išgąstingi klyksmai prie mirštgyvio patalo, paskui liūdesys, priekaištai, dejavimai, šliaužiojimai iš kambario į kambarį, žiovulys, vaikų ir tarnaitės lupimas, kaprizai, isterijos, taurelės pavidalo talijos netektis, pirmoji žilė išsipešusioje sruogoje, ir, kaip jūs manot, ponai, rytmetį, atsikrenkšdamas ir spjaudydamas kylančiais gumulais, žiūri pro langą, kaip ką tik pripustytame sniege mielas draugas su apiplyšusiais veltiniais, su žabeliu rankoje gainiojasi ožką, skabančią sausus nudžiūvusių gėlių stambukus, šen bei ten kyšančius dar nuo praeitos vasaros! Mėlynos nebegyvos musės voliojasi tarp stiklų, – kaipmat liepsiu išvalyt.

Su pinigais striuka. Vaikai – nei velnias, nei gegutė. Kada kelius mums sutaisys?.. Per šventą niekados. Kertu lažybų iš dešimties šampano briut rūsių – nie-ka-da. Ir nelauk, nesutaisys. "Puškinas išsisėmė", – čiauška damos, senstančios ir purstančios. Beje, naujagimiai literatai berods taip pat turi savotišką požiūrį į literatūrą – nepakenčiamai taikomąjį. Melancholiškas poručikas Lermontovas teikė šiokių tokių vilčių, bet žuvo kvailose peštynėse. Jaunasis Tiutčevas neprastas, nors ir dvelkia šaltuku. Kas dar plunksną miklina? Niekas. Pasibaisėtinas eiles kurpia Puškinas, bet neužtvindo jomis Rusijos, o sunaikina žvakės liepsnoj, nes sekamas, ponai, kiaurą parą. Dar jis keverzoja prozos kūrinius, kurių niekam nė motais skaityti, nes jie nuobodūs ir preciziški, o epocha reikalauja pagailos ir vulgarumo (maniau, kad šitas žodis pas mus nebus vertas respekto, o kaip apsirikau, kaip apsirikau!), ir antai jau kraujais spjaudantis Visarionas ir skandalingasis eiliakalys Nekrasovas, – taip, rodos? – lenktyniaudami dumia rytinėmis gatvėmis pas epileptiką raznočincą (tik paklausykit, pats žodis koks!): "Ar jūs bent patys suprantate, ką ten parašėte?" ...O, beje, visa tai kelia nerimą, yra bergždžia ir vargu ar paliečia bent sąmonės kraštelį. Taip, grįžo iš rūdos kasyklų gelmių, išsinėrė iš grandinių ir pančių seni bandžiai – nė nepažinsi, ir ne dėl baltų barzdų, o dėl postringavimų, mauruotų, kaip po vandeniu, kaip skenduolių su žaliadumbliais, – baladojo į langus bei vartus. Taip, atrišo rankas valstiečiui, ir dabar tas, praeidamas pro šalį, akiplėšiškai skersakiuoja ir mėto banditiškas užuominas. Jaunimas baisus ir užgauliojantis: "Batai ilgesni nei Puškino!" – "Šaunu!" Mergiotės nusidžirino plaukus, tapo panašios į gatvės vaikėzus ir porina apie teises: ьшт Вшуг! Gogolis į žemę atgulė, preliminariai pamišęs. Grafas Tolstojus išspausdino gražių apsakymų, bet į laišką nesiteikė atsakyti. Pienburnis! Atmintis pakalnėn ritasi... Patruliavimas seniai panaikintas, bet kad niekur vykti nesinori. Krūtinę rytais kankina draskantis kosulys. Pinigų kaip nėr, taip nėr. Ir reikia, dieną naktį krenkščiant, galų gale užbaigti, – kiek galima tempti, – Pugačiovo istoriją, darbą, pamiltą nuo neatmenamų laikų, bet vis nepaleidžiantį, vis tempiantį už rankovės, – atveriami anksčiau uždrausti archyvai, ir ten, archyvuose, užburiantis naujumas, tarsi ne senovė prasivėrė, o ateitis, kažkas neramiai švyksantis ir neapibrėžtais kontūrais prasimušantis karščiuojančiose smegenyse, – dar nuo to meto, seniai, kai gulėjau kiaurai peršautas to, kaip jo pavardė? – ak, užmiršau; dėl ko? – užmiršau. Kažkas neapibrėžta šmėkštelėjo tamsoje.

Žilagalvis, jau senatviškai nušiuręs, ašarojančiomis akimis, kretančia galva, mažas ir kreivakojis, baltas kaip vata, bet vis dar su tankiais garbanotais plaukais, užsikvempęs ant kriukio, Puškinas ruošiasi į kelionę. Prie Volgos. Vienas senovės gerbėjas žadėjo parodyti kažkokius popierius, šiek tiek pasakojančius apie plėšiką. Dienoraščiai. Laiškas. Bet tik iš jo rankų: labai brangūs. Smalsu turbūt? "Kur išsiruošei, kvaiša! – burblena Natalija Nikolajevna. – Kiurksotum sau namie". Jai nusispjaut į istorinių darbų vertę. Ką ten padės ginčas su ja, – tai beprasmiška, o reikia daryti savo, kaip tada, kai kovėsi su tuo... kaip jo vardas?.. kad jį kur nelabasis. Iškrito iš atminties.

Žiema. Pūga.

Mažas Pavolgio miestelis užpustytas, kojos slidinėja, pažemiu pūga švilpia, o iš dangaus sniegas virsta ir virsta. Sunku kiloti kojas. Štai... atvykau... Kuriam galui? Iš esmės (kaip dabar įprasta sakyti) – kuriam galui? Gyvenimas jau nubildėjo. Man tave surasti maga, prasmę savo tarsi špagą. Ar rado? Kur tau. Ir dabar kažin ar bus kitaip. Maža laiko beatseikėta. Kaip jis baisiai skrieja... Ar seniai čia rašiau: "Šūvis"?.. Ar seniai: "Pūga"?.. "Grabdirbys"?.. Kas dabar prisimena, kas skaito sukriošėlį? Ne už kalnų aštuoniasdešimt. Mastodontas. Jaunieji klykia: "Griebsimės šakių!", jaunimas reikalauja veiksmo. Menkystos! Tarsi veiksmas gali ką nors pakeisti?.. Sugrąžinti?.. Sustabdyti?.. Ir senelis, kepėstuojantis Pavolgio prieblandoje, stabteli, įsižiūri į praeitų laikų ir rytojaus tamsumas, ir kilnojasi artėjančio galo nuojautos suspausta karkianti krūtinė, ir ištrykšta ašaros, ir kažkas subangavo, stojo prieš akis… kojytė, galvutė, skrybėlaitė, šešėliuose paskendusios alėjos… ir tas, kaip jį…

Driokst! Bjaurus vaikėzas iš visų jėgų pokšteli apledėjusią sniego gniūžtę į senolišką pakaušį. Nepakeliamas skausmas! Rūsčiai atsisukdamas, per akis apvelkantį rūką seneliukas nustebęs vos įžiūri primerktas kalmukiškas akytes, kvatojančią švarplėtą burną, šaltuko sugriebtą snarglį. "Beždžionė! – strikinėdamas džiaugsmingai spiegia berniūkštis. – Žiūrėkit, beždžionė! Sena makaka!"

Prisiminė, kuo jis vardu! Dantesas! Niekšas! Gyvulys… Sąmonė dvejinasi, bet ranka dar stipri! Ir Puškinas, paskutinį kartą, priešmirtinį, užviręs, pasisukęs smūgiuoja, daužo kriukiu iš peties per mažą raudonplaukę nevidono galvelę, per akiplėšiškas akeles, per atlėpusias ausis, – kur tik pakliūva. Še tau, še tau! Už beždžionę, už licėjų, už Vanečką Puščiną, už Senato aikštę, už Aną Petrovną Kern, už mano sesers sodą, už sudegintus eilėraščius, už mano akių šviesą – Karamziną, už Juodąją upelę, už viską! Vilktake! Už Sankt Peterburgą!!! Už visus, kam negalima niekuo padėti!!!

"Volodia, Volodia!" – susirūpinę šaukia už tvoros. "Kokia netvarka!" – baikščiai piktinasi besiartinantys praeiviai. "Šaunu! Reikia pamokyti tuos chuliganus!.. Kaip galima vaikelį… Uriadniką pašaukit… Ponai, skirstykitės!.. Būriuotis draudžiama!" Bet Puškinas jau nieko negirdi, ir kraujas tirštėja ant sniego, ir šešėliuose paskendusios alėjos susiglaudžia virš jo juodo veido ir baltos galvos.

Kurį laiką liežuvaujama, kad Uljanovų sūnų pagaliu per galvą aptalžė atklydęs juodukas, – liberalai pasipiktinę, bet pranašauja, kad greitai ateis tikroji diena ir kad pats tamsiausias laikas būna prieš saulės tekėjimą; tuo tarpu konservatyvūs ponai piktdžiugiauja: seniai laikas, visoj Rusijoj banditų priviso. Beje, vaikiščias, savaitę prasivartęs lovoje, atsipeikėja, ir, be mėlynių, ant jo kūno jokių sužalojimų žymių nematyti, o kai kuo mušimas net naudingas. Nors vis dar taip pat grebluoja (o Marija Aleksandrovna slapčia vylėsi, kad tas defektas išsitaisys, kaip neretai būna mikčiojantiems, bet ne, nepagerėjo), vis taip pat žaisliniams arkliams trauko kojas (tiesa, tapo tvarkingesnis ir nutraukęs paskui visada priklijuoja prie tos pačios vietos), taip pat stropiai mokosi (lotynų kalba – penketukas, algebra – penketukas), ir netgi būdas tapo ramesnis: žiūrėk, anksčiau tyčia netyčia sudaužys krištolinę vazą ar nugvelbs pyragą su mėsa, kad pašiūrėje sušlemštų su skalbėjos vaikais, o dar anksčiau, būdavo, meluoja, o akytės tokios nekaltos! Pavyzdžiui, susiruoš Marija Aleksandrovna į Kazanę pas seserį, o Ilja Nikolajevičius tolimoje apskrityje inspektuoja – kieno rankose vaikus palikti? Anksčiau nebūdavo bėdos, virėja pasisiūlydavo: aš, taip sakant, be jūsų čia susitvarkysiu, o Volodenka ir spinduliuoja džiaugsmu. O dabar žengteli į priekį, kojele trepteli ir skardžiu balsu išdrožia: "Niekada! Nieku gyvu!" Ir taip protingai viską išnarsto, išsvarsto ir paaiškina, kodėl virėja negali tvarkytis. Vienas malonumas girdėti. Su kiemo vaikėzais nustojo šlaistytis. Nosytę į šalį suka: matot, utėlės nuo jų ant bajoro peršliaužti gali. (Anksčiau gyvius mylėjo: būdavo, prigaudys į dėžutę utėlių ar blusų, ar blakių ir stebi. Sako, dėsningumą nori įžvelgti. Būtinai turi būti dėsningumas.) Dabar jeigu kur purvelį pamatys, iškart tokį besišlykštintį veidelį nutaiso. Ir rankas dažniau ėmė plauti. Kartą dyžė pro šalį elgetos, traukiančios šventųjų vietų lankyti, sustojo, kaip įprasta, susniaukrojo – išmaldos prašo. Volodenka išdygo prieangyje, rankele taip atsainiai mostelėjo: "Drožkit iš čia!.. Atsirado mat žygūnai..." Tie srėbtuves užčiaupė, susigraibė krepšius, ir duokdie kojas...

O vieną sykį vyresnieji pokštaudami sumanė namų žurnalą įsteigti ir pavadinimą jam sugalvojo lyg ir pažangų, kandų: "Kibirkštis". Iš juoko gali sprogt!.. Komišką vedamąjį sukūrė, tarptautinį skyrių – "iš užsienio rašo...", na, ir humoro skyreliui, be abejo, vietos paliko. Užuominų neuždraudė laidyti... Volodenka suuodė, į vaikų kambarį atlingavo toks išdidus, rimtas, ir iškart: "O valdžia ar nebus prieš? Ar neprieštaraujama Tėvynės tvarkai? Ar neįžvelgs kas savivalės?"

Lyg ir juokais, bet balse kažkoks metalas...

Marija Aleksandrovna neatsidžiaugia viduriniuoju. Dienoraščiui patiki savo slaptus motiniškus džiaugsmus ir nusivylimus: Sašenka kelia nerimą – riaušininkas, jaunesnieji bukoki, užtat Volodenka, raudonplaukis, – paguoda ir ramstis. O kai atsitiko bėda su Sašenka, – užsimojo peržengti įstatymus ir susidėjo su socialistais, pakėlė ranką – prieš ką? – baisu pasakyti, bet juk ir motinos širdis ne akmuo, supraskite, ponai, juk motina ji, motina! – kas padėjo, palaikė, paguodė sunkią valandą, jei ne Volodenka? "Mes eisime kitu keliu, mamulyte!" – tvirtai pareiškė. Ir tikrai: dar smarkiau griebėsi mokslų, jokioms išdaigoms su visokiomis ten idėjomis nė akimirką nepasiduodavo ir kitus sudrausmindavo, o jeigu pastebėdavo draugus nors kiek abejojančius ir netvirtai tikinčius caru ir Tėvyne, tai pats, užsimaukšlinęs kepurę ant retėjančių plaukelių, išvykdavo ir pranešdavo, kur reikia.

Ilja Nikolajevičius iškeliavo amžinybėn. Šeima persikėlė į sostinę. Gyveno vos galą su galu sudurdami. Volodečka retsykiais imdavo ir užtraukdavo dūmą. Marija Aleksandrovna bandė užkirsti tam kelią: Volodia, juk taip ir sveikatą galima pagadinti, o ir kainuoja!.. Volodečka kad suriks: "Ty-lė-ėt! Niekas te nedrįsta mokyti!!!" Iš baimės motinai net rankos nutirpo. Ir nuo tos dienos Volodia pradėjo pirkti tik brangius cigarus: motinai ant pykčio. Ji drovėjosi ką nors sakyti, tylėjo. Likerius irgi mėgo brangius, prancūziškus. Į silpnąją lytį ėmė žvilgčioti. Šeštadieniais pas madamas važinėjo. Paliks, būdavo, raštelį: "Išėjau į pogrindį", o grįžta įmetęs. Motina baiminosi, vis dėlto daktaro duktė: "Vovočka, tu ten atsargiau, aš viską suprantu, bet jeigu staiga sifilis?.. Nosytė nupus!" – "Nesijaudinkit, maman, yra toks patikimų patikimiausias prancūziškas išradimas – gondonas!" Mėgo Offenbacho operečių klausytis: "Nepaprasta muzika, ar jūs suvokiate tai, mamchen? Kai iš teatro vėju skrieji, taip ir knieti vežikui, galvijui, užvožti per makaulę: ko jis muzikos nesupranta?" Gerą butą įsitaisė. Apstatė madingais baldais, pliušiniais, apkutuotais. Pasišaukė kiemsargį su darbininku portjerų pakabinti – tie, aišku, pripėdavo, prinešė purvo. Nuo to laiko darbininkų ir šiaip prasčiokų labai nemėgo. "Tfiu, – keikėsi, – vėdink kambarius po jų". Ir čia pat pasigedo portsigaro. Šliaužiojo po otomane, vis niekaip to portsigaro negalėjo rasti, į šuns dienas dėjo: "Proletariniai gyvuliai… Sušaudyti juos maža…"

Ramybės valandėlėmis, užplūdus atvirumui, svajojo, kaip padarys valstybinę karjerą. Baigs juridinį fakultetą – ir tarnaus, tarnaus. Prisimerkia ir į veidrodį žiūri, gėrisi: "Kaip manote, mamule, ar iki tikro slaptojo prisitarnausiu?.. O gal geriau man reikėjo kilti karine linija?.. Būdavo, susiras blizgančio popieriaus eglutei puošti, išsikirps epoletus ir matuojasi. Iš alaus kamščių ordinus pasidaro, ant krūtinės karzloja.

Karjerą, šelmis, iš tiesų puikią padarė, ir pasiutusiai greitai: žinojo, su kuo megzti draugystę, kur iškalbą pademonstruoti, kada patylėt. Mokėjo pataikauti, su viršininkais į ginčus nesiveldavo. Su jaunimu, bendraamžiais, mažai turėjo reikalų, vis daugiau su aukštas pareigas užimančiais seniais, o ypač su įžymiomis senutėmis. Ir vėduoklę paduos, ir mopsiuką paglostys, ir kepuraitę pagirs: kokie, taip sakant, skoningi nėriniai parinkti, labai labai tinka prie veido! Bičiuliavosi su pačiu Katkovu ir taip pat žinojo, kaip prisigretinti: atsidūsės ir lyg netyčia nusisukęs į šalį mestels: "Koks galiūnas, broleli! Koks tvirtas žmogėnas!" O tam jau savimeilę glosto.

Pasitaikė ir keistenybių, kas be ko. Nusipirko vasarnamį Suomijoje, tai kad nors šviežiu oru paalsuotų ir įlankoje pasipliuškentų, – ne, važinėjo tai šen, tai ten, į garvežį prašytis įniko: leiskit pasivėžinti. Ką gi, ponas – šeimininkas, pinigus moka, – leisdavo. Iki Suomių geležinkelio stoties nuvažiuoja, paslampinėja po aikštę, susimąsto... Paskui – atgal. Japonų karo metu vis nuo kariškių akių nenuleisdavo, gailėdavosi, kad yra civilis. Kartą, kai armija kažkur traukė, žiūrėjo, žiūrėjo, neiškentė, pamojavo karininkui: "Jūsų prakilnybe, gal leistumėt patriotui ant šarvuočio užšokti? Labai jau širdį maudžia". Tas mato – padorus ponaitis, su auksiniais akiniais, bebro apykakle, kodėl gi neleisti? Prašom. Vladimirą Iljičių kilstelėjo, jis spinduliuoja... "Vaikinai! Rusų kariai! Už tikėjimą, carą ir Tėvynę – ura!" – "Ura-a-a-a!.." Net laikraščiai aprašė tą įvykį: toks kuriozas, dievaži!

Dar ir kitaip kvailiodavo: mėgdavo balkonuose stoviniuoti. Rėždavo sparną apie balerinas, – na, suprantama, kas tik apie jas nesisuko, – įsiprašys į svečius ir primygtinai maldauja: "Mano žavioji saulele, leiskite į balkonėlį!" Net ir žiemą, išsirengęs iki liemenės. Išeis – ir stovi, dairosi į šalis, žvalgosi... Atsidus ir grįš atgal. "Kas jums, Vladimirai Iljičiau?" Apsiniauks, nenoromis burbtels nei šį, nei tą: "Liaudies mažai..." O liaudies juk – kaip visada.

Nepaprastas patriotas buvo, iki kaulų smegenų. Kai mes karą su vokiečiais laimėjome 1918-aisiais, jis tada jau buvo Vidaus reikalų ministras, – kas, jeigu ne jis, ištikimas valdinys, prašė tokios trokštamos ir vertingos pergalės proga paleisti tris šimtus salvių Jo Didenybės šlovei, dar tiek pat Jos Didenybės garbei, dar pusę tiek Įpėdinio Caraičio godai ir po šimtą kartų dievinamoms Caraitėms? Net Nikolajus Aleksandrovičius leido sau nusijuokti ir kraipyti galvą: na jau, persistengėte, mano mielas, mes ir parako tiek neprigramdysim, iki paskutinės smiltelės išpyškinom… Tada Vladimiras Iljičius pasiūlė prideramai nubausti visus kitataučius, kad kaip reikiant galvas palaužytų ir amžiams užsirašytų ant nosies, kas tokia yra Rusijos Imperija ir kas tokie kažkokie jie. Bet ir šio projekto nepavyko įgyvendinti, gal tik iš dalies, pietinėse gubernijose. Siūlė maždaug dvidešimtaisiais–dvidešimt antraisiais metais užtvenkti visas upes tvoromis ir jau buvo pateikęs aiškinamąjį raštą Jo Didenybei, bet taip ir nesugebėjo suprantamai išdėstyti, kuriam galui visa tai. Tuoj pat visi ir pastebėjo, kad ponas Uljanovas nusišneka ir užsimiršta. Ėmė save vadinti Nikolajum, – tai yra patriotiška, bet klaidinga. Caraičiui Įpėdiniui vardinių proga padovanojo serso su pagaliuku ir prieškarinį "diabolo" žaidimą, – mėčioti ritę, pririštą virvute, tarsi būtų pamiršęs, kad Caraitis – jaunuolis, o ne koks mažvaikis, ir kad jis jau sužadėtinės paprašė rankos. (Beje, Caraitis jį labai mylėjo ir vadino "seneliu Iljičium".) Juodkalnijos princesėms ožkos ragus pirštais rodė! O pamatęs bulgarų carą Borisą, šaukė: "Boriską į sostą!", padarydamas gėdą Jo Didenybei ir ceremonijoj dalyvaujantiems. Atleisdavo: žinojo, kad dėdulė, nors maišu trenktas, bet labai doros pakraipos.

Skaityti nemėgo ir rašeivoms nebuvo palankus, o pats nesustodamas liejo rašalą, bet kūrė tik raštus. Žiemos rūmuose visiems patikdavo, kai jis, būdavo, paprašo audiencijos ir stovi išsitempęs prie kabineto durų, laukia, kol pakvies, – portfelis po pažastim, barzdelė odekolonu maloniai trenkia, akytės taip gudriai primerktos. "Vėl mūsų Iljičius projektų atnešė! Nagi, rodyk, ką ten turi?" Juokėsi, bet nepiktai. O jis vis ne savo darbo griebdavosi. Tai siūlo sostinę į Maskvą perkelti, tai nurodo, "Kaip mums Senatą ir Sinodą reorganizuoti", kurią rotondą su žemėm sulyginti. O išvis labiausiai jam knietėjo pertvarkyti Smolnio institutą: arba visus baldus aptraukti baltais užtiesalais, arba pertverti koridorius. Mėgo vietines kilmingąsias mergeles lankyti ir kai kurias, ypač išverstakes, patronavo: kyšteldavo saldainių arba chalvos, įvyniotos į popierėlį. Kažkodėl jas visas vadino Nadkomis.

Kai Jo Didenybė Nikolajus Aleksandrovičius atidavė Dievui sielą, Vladimirą Iljičių pakirto nelauktas smūgis. Paralyžiavo visą dešinę kūno pusę, ir kalba prapuolė. Nereikėjo nė atsistatydinti. Grafienė T., nuolat jam labai palanki, parsigabeno nelaimėlį į savo dvarą Gorkuose, kur jį visą dieną laikydavo sodo hamake, po eglės šakom. Maitino šparagais, braškėmis, šokoladu. Duodavo katiną paglostyti. Kartą atėjo, o jis jau į šarkų bažnyčią išvažiavęs.

Dvaro gydytojas, leibmedikas Botkinas, vedamas mokslinio smalsumo, išprašė leidimą atidaryti velioniui kaukolę. Jaunasis caras liejo ašaras, bet sutiko. Smegenys vienoje pusėje buvo normalios pelių kailiuko spalvos, o antroje pusėje, kur juodukas trenkė, visai nieko nebuvo. Tuščia.

Dabar laukiam, kada naują Vidaus reikalų ministrą paskirs. Sklinda kalbos, kad popieriai jau pasirašyti. Ponas Džiugašvilis, regis, jo pavardė.

1937, liepa, SPb

Vertė Andrius Šiuša

 

Skaitytojų vertinimai


29611. aaa :-) 2006-07-15 12:51
Laukčiau kokio Beresnevičiaus arba Ivaškevičiaus analogiško teksto. Pvz., Vytautas nenukrenta nuo žirgo ir karūna laiku atkeliauja... Pvz., Smetona suserga gripu ir perversmas neįvyksta...

31296. ieva :-) 2006-08-24 22:49
labai pati tiesiog griebe uz sirdies

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 7 
16:25:18 Sep 20, 2010   
Sep 2009 Sep 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba