Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-05-15 nr. 3237

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDAS GEDGAUDAS.
Akmenuko juodo akmenuko balto
27
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• Renginių programa .
Tarptautinis  poezijos  festivalis
Poezijos pavasaris 2009
• Vakaronė „Naktiniai skaitymai prie laužo“
• Kviečiame dalyvauti moksleivių poezijos skaitymuose

DATOS 
• Juozo Gruodžio jubiliejų pasitinkant1

AKTUALIJOS 
• Konferencija apie Vilnių – Maskvoje
• Eurozine Vilniuje

KNYGOS 
 NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Nacionalinės eilėraščių medžioklės ypatumai „Poezijos pavasario“ almanacho laukuose
4
• MARI POISSON.
Laiškas Janinai Jovaišaitei
• Vokiečių literatūrologijos akiratyje –­ Antano A. Jonyno kūryba
• Danutė Kalinauskaitė –­ Kopenhagos literatūros festivalyje „CphLitt 09“
• NAUJOS KNYGOS2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Išplauti lėlių teatro „krantai“
• ALDONA ANDRAŠIŪTĖ.
„Lietuviškas ąžuolas“ – Australijoje

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Stasys Krasauskas: tobulo pasaulio vizija
• KRISTINA PIPIRAITĖ.
Ilgintis spalvų
• VYTAUTĖ AUŠKALNYTĖ.
Gyvybės fragmentai

MUZIKA 
• RITA ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ.
Viena kitą papildančios partnerės

PAVELDAS 
• Radvilų rūmuose – paroda „Tiesa ir grožis“

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Linksmuokliai ir baisuokliai
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Baimė
3

POEZIJA 
• ALGIMANTAS LYVA.
4
• EGLĖ SAKALAUSKAITĖ.
4
• VIENUOLĖ.
1

PROZA/Apsakymo konkursas 
• INEZA JUZEFA JANONĖ.
Dviese prie diktofono
23

VERTIMAI 
• GÜNTER KUNERT.
Paprasta vienos Berlyno gatvės istorija

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VIKTORIJA IVANOVA.
Mažiausia šokio dalis, arba Šokio duoklė mažiausiesiems

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Aleksandro Šidlausko interviu su VLADU BURAGU.
Sutelkti požiūrį į bendrą ateitį
2

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• UGNĖ NOVIKAITĖ.
Apie senatvę filosofiškai
4

FOTOGRAFIJA 
• „Kaunas Photo“ solidarizuojasi su Lenkijos fotografija
• REMIGIJUS VENCKUS.
Apie parodą homoseksualumo tema
10

IN MEMORIAM 
• PETRAS SKODŽIUS
1927 12 26–2009 05 09

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DMITRIJUS HAIDUKAS.
Dža Buda ir jo Džatakos
3
• Nepateisinami pataisinėjimai1

KNYGOS

Nacionalinės eilėraščių medžioklės ypatumai „Poezijos pavasario“ almanacho laukuose

NERINGA MIKALAUSKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Prisipažinsiu – paėmusi į rankas poe­zijos rinkinį, rinktinę ar almanachą, pirmiausia imu ieškoti jo struktūrinės logikos, vienijančio prado, jungiančio paskirus tekstus į sistemą, kuri padėtų matyti knygą kaip visumą. Tad apsiėmusi rašyti apie „Poezijos pavasario“ almanachą (o jis jau 45-asis, vadinasi, pati branda...), pasijutau lyg į atvirą jūrą įmesta be jokių kelio gairių: vietoj Įvado ar Sudarytojo žodžio – dailininko Sauliaus Chlebinsko pristatymas, nes „jo apipavidalintoms poe­zijos knygoms būdinga aiški struktūra, santūrus maketas ir tipografinių elementų dermė“ (D. Zovienė, p. 15), bet tai visai nepadeda suprasti, pagal kokią logiką čia buvo sudėlioti poetinio žodžio kūrėjų tekstai: autoriai pakrikę lyg Grigo bitės, vienos pavardės žinomos, kitos pirmą kartą girdimos, bet pristatymo jokio, tad kiekvienas reprezentuoja pats save, o ne savo vietą šiandienės poezijos kontekste. Taigi literatūros kritikui kyla klausimas, pagal kokius kriterijus buvo atrinkinėjami tekstai, o eiliniam skaitytojui pateikiama ne mažiau intriguojanti mįslė, kurie iš šių autorių yra įsitvirtinusieji, o kurie – įsiveržusieji?..

Vis dėlto, kritikos bangai nuslūgus (bartis visada lengva...), griebiausi pirmojo šiaudo – D. Kajoko eilėraščio, kuriuo pradedamas almanachas, eilučių: „keliais brūkšneliais – takas ir lengva voratinklio gija / net ne gija toks negudrus pirmasis ryto adatėlės dygsnis...“ Ir pradėjau įtarti, kad štai tokiais, „lengvais ir negudriais dygsniais“ bus sudygsniuotas ir viso almanacho audinys. Ne pagal kritiko teoretiko, bet pagal tikro poeto logiką. Tad nutariau kreiptis į patį šių metų „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytoją VLADĄ BRAZIŪNĄ ir užduoti jam keletą klausimų, kad mano (mūsų, jūsų...) skaitymas palengvėtų ir nedreifuotume atviroje jūroje lyg palankaus vėjo laukiantys buriniai laivai...

Iš pradžių raginote kūrėjus tokiomis eilutėmis: „Jūsų kūrybos almanachą dėliodamas, žadu telktis ties iš savęs paties pasiskolinta eilute Čia tūkstantį metų dabar ir siūlau Jums, rinksiantiems eilėraščius ar esė savoms publikacijoms, šios ištarmės nepaniekinti…“

Ar galite pasakyti, kad almanacho tematika tokia ir liko?

Taip, raginau. Nes pats gyvenimas taip ragino – tik pamėginau įvardyti tais keturiais žodeliais. Tūkstantmečių ir šios akimirkos šioje žemėje pilnatvę. Jei suprasim taip plačiai – tokia tematika ir liko. Šiaip jau norėjau tiesiog geros (kaip ir apie žmogų sakoma: „geras žmogus“), švarios poezijos. Taigi norėjau daug: kad eilėraščiuose būtų poezijos. Ją atpažinęs, džiaugiausi. Jos pasigedęs, kad ir tamtyč „į temą“ taikytuose istorinių motyvų eilėraščiuose, – nebuvau jiems atlaidus. Apskritai buvau neatlaidus konkretiems eilėraščiams, o ne autoriams: juos gerbiu.

Autorių pavardės turinyje sudėstytos ne abėcėlės tvarka. Pagal kokią sistemą dėliojote jų tekstus? Ar pastebite kokį nors dialogą tarp šalia atsidūrusių autorių tekstų?

Sistema – taip, ne kokia mechaninė, o ypač gretimų eilėraščių, gretimų autorių dialogas, galiausiai turintis virsti viso almanacho polilogu. Tikiuosi, tokia aranžuotė pastebima bus. Neprikišamai. Kartais gal tik vos vos juntamai ar nujaučiamai. Tiesa, dėl leidybos laikrodžių netolygumo, kai į pabaigą jie pradeda tiksėti kaip pašėlę, o tik tada pamatai knygos maketą ir turi skubomis ką nors perdėlioti ar patrumpinti, nes jau išsižiojusios laukia spaustuvės mašinos, – dėl to aiškesnė dialogiškumo nuoroda gali būti ir nunykusi. Tačiau kokiam nors intelektinės ar estetinės intrigos medžiokliui tokia aplinkybė gal teiks kaip tik didesnį pačios medžioklės malonumą.

Su kokiais sunkumais susidūrėte? Ką darytumėte kitaip, jei tektų vėl būti PP almanacho sudarytoju?

Kitąkart nebebūčiau gaisro gesintojas. Nebesutikčiau juo būti. Po pernykščio Poezijos pavasario pats „Metuose“ rašiau, kad almanacho sudarytojas turėtų būti žinomas bent jau per Poezijos pavasario šventę, net kaip nors formaliai sudarytojai vienas kitam galėtų perduoti tą naštą. Kad tokios tvarkos link nepasistūmėta, yra liūdna. Per pirmuosius sudarytojo darbo mėnesius jo darbas ir galėtų būti toks – gerai išmąstyti, ką darytum kitaip, kokios galimybės ramiai šitą „kitaip“ įgyvendinti, pagaliau tas galimybes ir patikrinti, ir paveikti, padidinti. Antraip kasmet konstatuosime: yra kaip yra, almanachas, ačiūdie, išėjo.

Kas buvo netikėta, naujai atrasta?

Nustebino du dalyku. Pirmas –­ kad bendrybinio, individualumą niveliuojančio rašymo srautas, nujaustas ir iš periodikos, yra kur kas didesnis, nei galėjau įsivaizduoti. Antras – kad net ir tokiame peleninės miglos sraute suradau vardų, į kuriuos iki šiol nebuvau atkreipęs reikiamo dėmesio. Tie vardai, –­ numanau, kad dauguma – jauni vardai, – sustiprino mano pasitikėjimą mūsų poezijos gyvastingumu.

„Poezijos pavasario“ almanachui būtų labai pravertęs Įvadas ar Sudarytojo žodis –­ galbūt galėtumėte bent dabar tarti keletą žodžių: su kokiomis viltimis jį palydite ir ko tikitės iš tekstų ir skaitytojo susitikimo?

Stengiausi laikytis pirminių „Poezijos pavasario“ almanacho tradicijų. Pradedant forma (eilėraščių ir grafikos dialogo), baigiant bendra almanacho dvasia –­ pirmiausia jo nedirektyvumu (sic: einančiu dar iš ten, iš sovietmečio, – regis, turėtų būti keista…), pasitikėjimu savo skaitytoju. Tas pasitikėjimas lyg ir sakytų, kad įvadas ar sudarytojo žodis čia kaip ir nebūtinas. O viliuosi… Žmogui juk būdinga viltis stebuklo? Tad viliuosi –­ gal vienąkart ne niurzgėjimo: jo, ypač piktdžiugiško, tradicija kaip tik nauja ir nepuoselėtina, – o nepretenzingo, geranoriško įsiskaitymo į kolegų (taip, paniurzga pirmiausia kolegos) kūrybą, net panašaus patiklumo ir romumo, su kokiu almanachas skaitytojop ir žengia. Antraip visi dialogai ar polilogai ir liks susigūžę almanacho viduje, po storu viršelių luobu.

* * *

Taigi atrodo, po tokių paties sudarytojo paaiškinimų iš audringo nežinios vandenyno išplaukiau. Netgi radau jūrinį Žilvino Andriušio koliažą su ne tiek poetui, kiek literatūros teoretikui pritinkančia autoriaus išnaša, kad tekstas „…sudarytas iš onirinių frazių pagal metodą, ar sakinyje yra žodis „jūra“ – taip pat ar sakinyje yra kokie nors vaizdiniai, susieti su žodžiu „jūra“. Visas konstruktas sąlygiškas ir subjektyvus. Išskyrus kiekvieną konkrečią autonominę frazę, kurią galima skaityti nepriklausomai nuo konteksto“ (p. 78). Manau, šis apibūdinimas taikytinas ir visam „Poezijos pavasario“ almanachui. Tik vienijančios temos nėra. Ir ačiūdie, nes daugiau kaip 300 puslapių turinčiame leidinyje, kuriame šį kartą –­ 108 savi autoriai ir 9 svečiai, aptikti tik vienos temos variacijas būtų nyku ir tikrai nusipelnytų kritikos pipirų.

iliustracija
Almanacho sudarytojas Vladas Braziūnas
Gintaro Žilio nuotrauka

Dabar „kokiam nors intelektinės ar estetinės intrigos medžiokliui“, anot almanacho sudarytojo, yra kur grobio pasidairyti, nes jame „žaizdriai garma saulėvaizdžiai / kartais / viena ar kita sukarščiuoja metafora“ (V. Rubavičius, p. 90). Čia tūkstantį metų dabar galima atpažinti ne tik paskiruose Lietuvos istorijos faktuose, išsirutuliojusiuose į siužetinį eilėraštį (G. Iešmantas. „Auka, Gedimino duktė, ištekinta už Haličo-Voluinės kunigaikščio Boleslovo Jurgio“, p. 48), ar sunkiasvore, tiršta, žodžių griūtimi tapusia istorine praeitimi Daivos Povilaitienės tekstuose „Protoevangelija“ ir „Lūšis spanguolėse“ (p. 196–199), bet ir iš fragmentų dėliojamame T. Venclovos pasaulyje be ribų, menančiame N. Ceausescu valdymą ir – ne Vilnių – o Bukareštą, kur „kaip juostelė klijų ant cenzoriaus perplėšto voko, žvilga kietas dangus“, tačiau diktatoriaus mirtį ženklina tik kapas ir „dirbtiniai žiedai, nelyginant nukirstos galvos, sumišę papildo skurdaus dubenėlio fajansą“ (p. 58).

Būna, kad kultūros istorijos fragmentai terpiasi į eilėraščio subjekto kasdienybę čia [tūkstantį metų] dabar ir išsakomi supoetintu buitiniu monologu: „Kažkas liko, punktyras / į debesis, vektorius / vektoriaus rodyklėlė, / jeigu taip leidžiat kalbėti. / Atmenu tokį eilėraštį Lorelei, / kas jį parašė? Heinė? / Ar pats Reinas beraibuliuodamas / apie didelį akmenį, uolą?“ (G. Latakas, p. 92).

O štai A. Galinio personažui užtenka ir šaltupio akmenėlių. Jo poreikiai kuklūs: „...prie kamanės / pervertos smilga / klausausi pasaulio šlamenimo“ (p. 108). Kaip ir S. A. Dačkevičiui (ne veltui, matyt, šių autorių tekstai atsidūrė greta): „Avinėliai / kryžiaus stotyse / tarsi nuo kuokšto / prie kuokšto, / ilgėliau užsibūna – lyg maldą rupšnotų“ (p. 109).

Marijos žemėje nuolankumas – dorybė, bet va, religinė poezija silpna. Dek­laratyvi, kaip kad Rūtos Brokert: „ir vis aukščiau iškyla „ačiū“ / ir vis labiau sunyksta „noriu“, / ir vis arčiau arčiau dangus“ (p. 128). Netikėta ironija E. Gaidausko „Nojaus belaukiant“ kur kas labiau įtikina: „lyja ir lyja ir lyja / nesijaudinkim / būkime kantrūs / vandenyno centre mes / jo akies vyzdyje // esame pirmi eilėje / į zoologijos sodą“ (p. 116).

Moters patirtis nuo sacrum iki profanum skleisti bando Rima Juškūnė: „sėdžiu įdegusi po klevu raudonos krūtys plevena / dievop sakai mūsų šlaunys tiesiasi į paukščius kokie / miestai ten marmuro grindiniai žolių kilimu ištiesta menė žalio laukimo salė su pacientais“ (p. 120). Aušra Kaziliūnaitė rengia „olimpines žudynes“ neaugantiems kūdikiams užminuotomis akimis (p. 186) –­­ spėju, šiandieniniams laumvaikiams. Aurelija Stankutė eilėraštyje „Tobulas dvejetas“ siūlo: „apibendrinkim / viešpaties sukurtą / parodą // dviejų lyčių / rojų / įvertinkim –­ / džiugu ir gaila, kad ir jam nepavyko / įsisprausti į tobulą trejetą // liko didysis vienišius [...], mums gaila būtų / lyčių, nesuprantančių skirtumų, o ir jam būtų apmaudu / stengtis dėl / hermafroditų“ (p. 226). Moteriško, kiek sentimentalaus rašymo tradicijas tęsia Vidmantė Jasukaitytė, Ineza Juzefa Janonė, Dovilė Zelčiūtė, Violeta Šoblinskaitė-Aleksa, Eugenija Liumaitė... O Aldonai Elenai Puišytei ir visa būtis kaip lotoso žiedas išsiskleidžia (p. 217).

Taigi turbūt ne be reikalo Vytauto Kazielos eilėraščių subjektas dūsauja: „nėra ir nereikia / tušti kambariai / ir nešvarios paklodės / nebekvepia moterim / dvokia pelėm“ (p. 177). Akivaizdu, kad moterys, ieškodamos romantikos ne tik sau, bet ir tautai („...mano tautai – pakilt ir žydėti, / begaliniam kely“ – A. E. Puišytė, p. 217), pasislėpė tekstuose.

Tad ir jautrios sielos skaitytojai fatalistai nuskriausti neliko – kam šauti paukš­telį, jeigu jis, kaip štai S. Jonausko eiliavimuose, taip gražiai gieda: „Argi tau jį išgirdus nekeista, / O nutilus jam ne baisu, / Kad likimą gali pakeisti / Toks paukštelis gražiu balsu“ (p. 29). Sunku tikėtis, kad šie autoriai stabtelėtų 100-ajame almanacho puslapyje prie A. Balbieriaus eilučių: „veltui bandžiau / pramokt sudėtingiausio nerašymo meno...“ O tiems, kurie ne veltui pramoksta rašymo meno, turėtų patikti Beno Januševičiaus eilėraštis-pradžiamokslis, kuriame pateikta ištisa žodžių klasifikacija: „tie prailgę žodžiai rudens – tylūs grakščiai besileidžiantys žodžiai – vėjo draskomi, plaikstomi, šlamantys žodžiai / juos keičia drimbantys žodžiai, stambiakąsniai, į veidą dūžtantys žodžiai iš pažiūros šaltakraujai ir taiklūs, žodžių varvekliai, galop jie ištęžta, tirpsta ir liejas...“ (p. 145). Ir kodėl tuomet neįsiklausius į aukštaičių uteniškių tarme sudėliotą negudrų, bet savitai suskambėjusį Reginos Katinaitės-Lumpickienės „Pavasarį“: „sanelis ažeran / inlaide bučių / sake: bus žuves / a jan žvaigždes / sulinda“ (p. 158).

Šalia – lietuviškai vertėjų dėka prabilę ir Poezijos pavasario svečiai: portugalas Gastao Cruzas, kurio poetiniame pasaulyje ne žvaigždės į bučių, bet išlaisvintos debesų ir paukščių formos į vangų nakties pasaulį krinta ir sugeria kaulų baltumo šviesą (p. 270), sentimentalioji rusė Jelena Isajeva („Dar myliu. Dar vis gelia. Maudžia. Rūpi“, p. 279), ironiškai į meilę pažvelgęs bulgaras Georgijus Gospodinovas („Vakaras buvo mums ypatingas, / ant viryklės marmėjo zuikis...“, p. 275), kiti – baltarusis Alesius Razanau, austras Christophas Janacas, vokietis Gino Leinewerberis, suomis Jyrkis Kiiskinenas, švedų ir latvių poetas Juris Kronbergas, kuris, anot vieno iš skelbiamų tekstų, niekad neturi laiko rašyti poezijos (p. 296), ar turkė Zeynep Koylu, tikinti, kad laiko pakaks netgi sukurti „dangų iš begalybės“ (p. 290).

Tad galiausiai ši „Poezijos pavasario“ almanacho eklektika man pradėjo patikti, o Grigo bitės nejučia ėmė ir pakluso Gasparo Aleksos tekstui (p. 45):


            Saldu lyg būčiau bičių piemuo ar akimirkos vergas
            Krentu bedugnėn lipnus visą likusį amžių
            Kūną palikęs
            Liepsnose
            Šamanas
            Olelis
 

Skaitytojų vertinimai


52962. Truksta2009-05-20 14:54
Manyciau, Lietuvoje labai truksta (jei klystu, pataisykit) profesionalaus istorinio PP almanachu lyginimo - diachroninio poziurio, kalbant kalbotyros terminais. O gal kas jau ka nors yra rases?

52970. Neringa2009-05-20 20:19
Šioks toks yra. Štai: http://www.kamane.lt/lt/titulinio_blokai/e_redakcijos_balsai/tekstas170

53005. varna2009-05-23 13:30
Kodėl "Nacionalinės eilėraščių medžioklės ypatumai"? Kada baigsis ta subinlaižystė rusmas ir jų neva "kulьtūrai"?

53146. NIJOLĖ2009-05-31 09:16
Gaila, Poezijos Paukštė neatnešė 2009 "Poezijos almanacho" į Pakruojį. Tiek norinčių buvo, o poetai ir rašytojai rankomis skėsčiojo - nėra...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 9 
16:18:44 Sep 20, 2010   
Jan 2008 May 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba