»  Ankstesnių laikraščio numerių archyvas  English version 


Laikraštis Diabetas
Lietuvos diabeto asociacijos laikraštis
Nr. 2 (66) Gegužės mėn., 2010

Lilly - pagrindinis rėmėjas.
Laikraštį remia: Abbott diabetes care, UAB Abovita, Bayer, Berlin Chemie Menarini Baltic, Corpus Medica, Interlux, Microlife, Novo Nordisk Pharma, Roche Lietuva diagnostikos padalinys, Sanofi Aventis Lietuva, Servier Pharma, Wörwag Pharma GmbH & Co. KG.
Šio numerio pagrindinis rėmėjas - Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos


Pacientai turi būti labiau įtraukti į sveikatos politiką

      Eu­ro­pos pa­cien­tų fo­ru­mas (to­liau – EPF) at­sto­vau­da­mas Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­cien­tų ben­druo­me­nei pro­pa­guo­ja į pa­cien­tus orien­tuo­tą tei­sin­gą svei­ka­tos prie­žiū­rą Eu­ro­po­je ir sie­kia, kad to­kia prie­žiū­ra bū­tų vi­siems pri­ei­na­ma ir ko­ky­biš­ka. EPF taip pat sie­kia, kad pa­cien­tai ir pa­cien­tų or­ga­ni­za­ci­jos bū­tų svei­ka­tos po­li­ti­kos kū­ri­mo cen­tre.

      Pa­cien­tų ži­nios ir pa­tir­tis yra la­bai svar­būs, pri­imant vi­siems pa-cien­tams reikš­min­gus spren­di­mus. Tai yra pras­min­go pa­cien­tų da­ly­va­vi­mo es­mė. Part­ne­rys­tė ir ly­gia­tei­siš­ku­mas yra svar­biau­si pras­min­go pa­cien­tų da­ly­va­vi­mo ele­men­tai. Pa­cien­tų da­ly­va­vi­mas už­tik­ri­na, kad bus tei­sin­gai nu­sta­ty­ti pa­cien­tų po­rei­kiai. Tai­gi, jiems da­ly­vau­jant, svei­ka­tos ap­sau­gos po­li­ti­ka ku­ria­ma skaid­riau ir de­mo­kra­tiškiau. Ta­čiau, rei­kia pri­pa­žin­ti, kad pa­cien­tų da­ly­va­vi­mas dau­ge­ly­je svei­ka­tos ap­sau­gos sri­čių yra tik sim­bo­li­nis ir de­kla­ra­ty­vus. Eu­ro­pos pa­cien­tų fo­ru­mo Va­lue+ pro­jek­to ko­man­da nu­sta­tė dau­gy­bę sri­čių, kur dar rei­kia di­de­lių pa­stan­gų, no­rint pa­siek­ti tai, ką EPF va­di­na pras­min­gu pa­cien­tų ir pa­cien­tų or­ga­ni­za­ci­jų da­ly­va­vi­mu. Nors pi­lie­čių tei­sės da­ly­vau­ti vals­ty­bės gy­ve­ni­me yra ge­rai ži­no­mos ir pri­pa­žin­tos, to ne­ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie pa­cien­tų tei­ses da­ly­vau­ti pri­imant su svei­ka­tos ap­sau­ga su­si­ju­sius spren­di­mus. Pras­min­gą ir tva­rų pa­cien­tų da­ly­va­vi­mą ga­li­ma pa­siek­ti tik po­li­ti­niais įsi­pa­rei­go­ji­mais, ver­ty­bių ir nuo­sta­tų pa­kei­ti­mu ir ins­ti­tu­ci­ne, struk­tū­ri­ne bei fi­nan­si­ne pa­gal­ba ir me­cha­nizmais.
      Lie­tu­vos pa­cien­tų or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vų ta­ry­ba (to­liau – LPOAT), kaip sa­va­ran­kiš­ka ir ne­pri­klau­so­ma or­ga­ni­za­ci­ja, ben­drai gi­nan­ti pa­cien­tų tei­ses ir at­sto­vau­jan­ti jų in­te­re­sams, yra di­de­lė ir veiks­min­ga jė­ga Lie­tu­vo­je. LPO­AT pa­sie­kė, kad bū­tų pa­keis­tas LR Svei­ka­tos drau­di­mo įsta­ty­mas, o pa­cien­tų or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vas bū­tų įtrauk­tas į Pri­va­lo­mo­jo svei­ka­tos drau­di­mo ta­ry­bą. LPO­AT tu­ri ne­eta­ti­nį eks­per­tą LR Sei­mo Svei­ka­tos rei­ka­lų ko­mi­te­te, na­rius Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos Ko­le­gi­jo­je, Pa­cien­tų svei­ka­tai pa­da­ry­tos ža­los nu­sta­ty­mo ko­mi­si­jo­je, Svei­ka­tos prie­žiū­ros ko­ky­bės už­tik­ri­ni­mo 2005–2010 m. pro­gra­mos ko­or­di­na­vi­mo ta­ry­bo­je, Vil­niaus ir Kau­no re­gio­ni­nių bio­me­di­ci­ni­nių ty­ri­mų eti­kos ko­mi­te­tuo­se, Ko­mi­te­te na­cio­na­li­nei pa­cien­tų sau­gos plat­for­mai pa­reng­ti, Li­gų ir kom­pen­suo­ja­mų­jų vais­tų są­ra­šų tiks­li­ni­mo ko­mi­si­jo­je, pa­cien­tų at­sto­vai yra kvie­čia­mi da­ly­vau­ti įvai­rių dar­bo gru­pių veik­lo­je. LPO­AT, kaip veiks­min­gai pa­cien­tų la­bui dir­ban­ti or­ga­ni­za­ci­ja, yra pri­pa­žin­ta tarp­tau­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų.
      Lie­tu­vos pa­cien­tų or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vų ta­ry­ba, įre­gist­ruo­ta 2002 m. spa­lio 22 d., šiuo me­tu vie­ni­ja 26 or­ga­ni­za­ci­jas, at­sto­vau­jan­čias ar­tri­tu, ast­ma, dia­be­tu, epi­lep­si­ja, os­te­o­po­ro­ze, Bech­te­re­vo, Par­kin­so­no, su­tri­ku­sios psi­chi­kos, on­ko­he­ma­to­lo­gi­nė­mis, krū­ties, pro­sta­tos, gal­vos sme­ge­nų ir ki­to­mis on­ko­lo­gi­nė­mis, nef­ro­lo­gi­nė­mis li­go­mis ser­gan­tie­siems, sto­muo­tiems, la­rin­geh­to­muo­tiems žmo­nėms, sto­ru­liams, že­ma­ū­giams vai­kams, ne­pri­gir­din­čiam jau­ni­mui, do­no­rams. LPO­AT vie­ni­ja or­ga­ni­za­ci­jas, ku­rio­se yra per 19 tūkst. na­rių, at­sto­vau­ja di­džia­jai da­liai Lie­tu­vos gy­ven­to­jų.
      LPO­AT 2005 m. pri­im­ta Tarp­tau­ti­nio pa­cien­tų or­ga­ni­za­ci­jų al­jan­so, o 2007 m. ta­po Eu­ro­pos pa­cien­tų fo­ru­mo na­re, 2009 m. ko­vo 26 d. LPO­AT va­do­vė iš­rink­ta šio fo­ru­mo val­dy­bos na­re.
      Lie­tu­vos pa­cien­tų or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vų ta­ry­ba, ben­dra­dar­biau­da­ma su vi­suo­me­ni­nė­mis ir vals­ty­bi­nė­mis ins­ti­tu­ci­jo­mis, pa­de­da spręs­ti pa­cien­tų ap­rū­pi­ni­mo me­di­ka­men­tais, gy­dy­mo, psi­cho­lo­gi­nes ir so­cia­li­nės adap­ta­ci­jos pro­ble­mas. Ma­lo­nu pa­žy­mė­ti, kad prieš aš­tuo­ne­rius me­tus už­si­mez­gęs glau­dus ben­dra­dar­bia­vi­mas su Vals­ty­bi­ne li­go­nių ka­sa (to­liau – VLK) tę­sia­si iki šiol. Kas­met vyks­tan­čiuo­se LPO­AT su­si­ti­ki­muo­se su VLK va­do­vais ir spe­cia­lis­tais da­li­ja­ma­si abiems ša­lims ver­tin­ga in­for­ma­ci­ja, ap­ta­ria­mi svar­biau­si klau­si­mai, už­da­vi­nių spren­di­mo bū­dai. Vi­sa­da džiu­gu, kai pa­gal ga­li­my­bes at­si­žvel­gia­ma ir į LPO­AT siū­ly­mus.
      Nors Lie­tu­vos ne­ap­len­kė di­de­li eko­no­mi­niai sun­ku­mai, 2009 m. li­go­niai ne­bu­vo pa­lik­ti li­ki­mo va­liai. Bu­vo sie­kia­ma, kad ne­blo­gė­tų pa­cien­tams tei­kia­mų as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­gų pri­ei­na­mu­mas. Dau­giau pa­slau­gų pra­dė­ta teik­ti am­bu­la­to­ri­nė­mis są­ly­go­mis, di­des­nis dė­me­sys ski­ria­mas šei­mos gy­dy­to­jams. Ne­pa­mirš­ta anks­ty­vo­ji li­gų diag­nos­ti­ka, 2009 m. ant­ro­je pu­sė­je pra­dė­ta fi­nan­suo­ti sto­ro­sios žar­nos vė­žio pro­gra­ma, tę­sia­mos ankš­čiau pra­dė­tos gim­dos kak­le­lio, krū­ties ir prie­ši­nės liau­kos vė­žio ir ki­tos pre­ven­ci­nės pro­gra­mos. To­liau pa­ma­žu įtvir­ti­na­ma pa­cien­tų tei­sė pa­si­rink­ti pa­slau­gas ir pri­va­čio­se gy­dy­mo įstai­go­se.
      Ka­dan­gi su­ma­žė­jo fi­nan­sa­vi­mas, rei­kė­jo ma­žin­ti ir iš­lai­das, to­dėl gy­dy­mo įstai­gos bu­vo ra­gi­na­mos per­si­tvar­ky­ti, ra­cio­na­liau nau­do­ti Pri­va­lo­mo­jo svei­ka­tos drau­di­mo fon­do biu­dže­to lė­šas, teik­ti eko­no­miš­kai efek­ty­ves­nes pa­slau­gas ir ne­ma­žin­ti jų kie­kio. Dėl to ki­lo daug ne­pa­si­ten­ki­ni­mo, gy­dy­mo įstai­gos net ban­dė pa­si­telk­ti pa­cien­tus ir reikš­ti pa­si­prie­ši­ni­mą dėl gy­dy­mo įstai­gų re­or­ga­ni­za­vi­mo. Ta­čiau pri­va­lė­jo­me vi­si svei­ka­tos prie­žiū­ros part­ne­riai su­si­telk­ti ben­dram su­si­ta­ri­mui, kad ga­lė­tu­me įveik­ti sun­kme­čio ne­pa­to­gu­mus.
      At­si­ra­do ga­li­my­bė pa­cien­tams Te­ri­to­ri­nių li­go­nių ka­sų in­ter­ne­to sve­tai­nė­je ras­ti dau­giau in­for­ma­ci­jos apie As­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gų tei­kia­mas pa­slau­gas, lau­ki­mo ei­les, ku­rios pas kai ku­riuos spe­cia­lis­tus žen­kliai su­trum­pė­jo. Įgy­ven­di­nant pa­cien­to tei­sę pa­si­rink­ti gy­dy­mo įstai­gą, ska­ti­na­ma įstai­gų kon­ku­ren­ci­ja, tai su­da­ro prie­lai­das teik­ti ko­ky­biškes­nes pa­slau­gas.
      Sie­kiant ge­rin­ti vais­tų pri­ei­na­mu­mą ir ma­žin­ti jų kai­nas, į kom­pen­suo­ja­mų­jų vais­tų kai­ny­ną bu­vo įtrauk­ta ne­ma­žai ge­ne­ri­nių vais­tų, pra­dė­tos gru­puo­ti me­di­ci­nos pa­gal­bos prie­mo­nės. Iš vie­nos pu­sės, tai pa­dė­jo tau­py­ti Pri­va­lo­mo­jo svei­ka­tos drau­di­mo fon­do biu­dže­to lė­šas bei ma­žin­ti pa­cien­tų prie­mo­kas už ge­ne­ri­nius vais­tus, sun­kiau­siai ser­gan­tiems pa­cien­tams gau­ti di­des­nį kie­kį me­di­ci­nos pa­gal­bos prie­mo­nių. Ta­čiau, ki­ta ver­tus, pa­blo­gė­jo eti­nių pre­pa­ra­tų pri­ei­na­mu­mas, žen­kliai pa­di­dė­jo li­go­nių prie­mo­kos už juos. Ne­bu­vo įtrau­kia­ma nau­jau­sių vais­tų į kom­pen­suo­ja­mų­jų vais­tų są­ra­šą, ap­ri­bo­ji­mai bu­vo tai­ko­mi ir cen­tra­li­zuo­tam nau­jau­sių vais­tų pir­ki­mui.
      Me­di­ci­ni­nė re­a­bi­li­ta­ci­ja ir sa­na­to­ri­nis gy­dy­mas pir­miau­sia bu­vo tei­kia­mas tik ser­gan­tiems sun­kio­mis ūmio­mis li­go­mis ar­ba sun­kias trau­mas pa­ty­ru­siems li­go­niams. Nors di­des­nis dė­me­sys bu­vo ski­ria­mas am­bu­la­to­ri­nės me­di­ci­ni­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­gų tei­ki­mui, ta­čiau ne­ma­ža da­lis pa­cien­tų ne­bu­vo tuo vi­sai pa­ten­kin­ti, nes dėl pa­tir­tų ei­lių, o dėl jų ir di­des­nio nuo­var­gio, ne­jau­tė rei­kia­mo pa­slau­gos efek­to, pa­ly­gin­ti su sa­na­to­ri­niu gy­dy­mu.
      Nu­sta­čius pa­pil­do­mo mo­kė­ji­mo gy­dy­mo įstai­goms už šei­mos gy­dy­to­jų ge­rus dar­bo re­zul­ta­tus ir šių re­zul­ta­tų ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jus, bu­vo sie­kia­ma ma­žin­ti li­go­nių, ser­gan­čių lė­ti­nė­mis li­go­mis, hos­pi­ta­li­za­ci­ją, šei­mos gy­dy­to­jai bu­vo ska­ti­na­mi dau­giau pa­slau­gų teik­ti am­bu­la­to­riš­kai, veiks­min­giau vyk­dy­ti pre­ven­ci­nes pro­gra­mas. Sie­kiant šių iš­ties ge­rų tiks­lų, dar pa­si­tai­ko ne­ma­žai at­ve­jų, kai pa­cien­tai skun­džia­si, jog ne­gau­na sa­va­lai­kių siun­ti­mų spe­cia­lis­tų kon­sul­ta­ci­joms, to­dėl ne­re­tai li­ga už­lei­džia­ma ir jos gy­dy­mas tam­pa su­dė­tin­ges­nis ir bran­ges­nis.
      Lie­tu­vos pa­cien­tų or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vų ta­ry­ba kar­tu su Eu­ro­pos pa­cien­tų fo­ru­mu sie­kia, kad spren­di­mus pri­iman­tie­ji iš­klau­sy­tų vi­sų svei­ka­tos sis­te­mo­je da­ly­vau­jan­čių part­ne­rių nuo­mo­nės. Į vi­sus svei­ka­tos po­li­ti­kos kū­ri­mo eta­pus bū­tų la­biau įtrauk­ti ir pa­cien­tai bei jiems at­so­vau­jan­čios pa­cien­tų or­ga­ni­za­ci­jos. Ti­ki­mės ir to­li­mes­nio ma­lo­naus bei efek­ty­vaus ben­dra­dar­bia­vi­mo su Vals­ty­bi­ne ir te­ri­to­ri­nė­mis li­go­nių ka­so­mis.

      Vi­da Au­gus­ti­nie­nė
      Lie­tu­vos pa­cien­tų or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vų
      ta­ry­bos pir­mi­nin­kė,
      Eu­ro­pos pa­cien­tų fo­ru­mo val­dy­bos na­rė

      Tel. d. (5) 2620783, mob. 8 655 21555
      El. p. in­fo@pa­cien­tu­ta­ry­ba.lt, in­fo@dia.lt,
      www.pa­cien­tu­ta­ry­ba.lt


Puslapis 2
Ati­da­ry­tas mo­der­nus dia­be­ti­nės pė­dos priežiūros ka­bi­ne­tas Plun­gė­je

      Šių me­tų va­sa­rio 25 d. šei­mos kli­ni­ko­je „Ine­sa“ ati­da­ry­tas nau­jas ka­bi­ne­tas, ku­riam mo­der­nios įran­gos, skir­tos cuk­ri­niu dia­be­tu ser­gan­tiems žmo­nėms, pado­va­no­jo Plun­gės RO­TA­RY klu­bas.Tai pats mo­der­niau­sias dia­be­ti­nės pė­dos prie­žiū­ros ka­bi­ne­tas Lie­tu­vo­je.
      Kaip sa­kė dia­be­to mo­kyk­lė­lės, įsi­kū­ru­sios mi­nė­to­je kli­ni­ko­je, slau­gy­to­ja diabetologė Al­do­na Da­ny­lie­nė, cuk­ri­nis dia­be­tas yra nuo­la­ti­nis be­veik 800 Plun­gės ra­jo­no žmo­nių pa­ly­do­vas, tu­rin­tis di­de­lės įta­kos jų gy­ve­ni­mo ko­ky­bei. Idė­ja pa­gel­bė­ti šia li­ga ser­gan­tiems ki­lo Plun­gės RO­TA­RY klu­bo gar­bės pre­zi­den­tui Egi­di­jui Bu­la­vui: „Di­džiau­si to „kal­ti­nin­kai“ bu­vo Al­do­na ir ži­niask­lai­da – per­skai­čiau daug straips­nių apie cuk­ri­nio dia­be­to klu­bo veik­lą, reng­tas sto­vyk­las ir pa­čia li­gą. Kar­tu su RO­TA­RY klu­bo bro­liais pa­ra­šė­me pro­jek­tą, siek­da­mi, kad šia li­ga ser­gan­tys žmo­nės tu­rė­tų ga­li­my­bę iš­veng­ti jos su­ke­lia­mų kom­pli­ka­ci­jų, ypač pė­dų opų. Tai­gi šian­dien dia­be­ti­nis pė­dos prie­žiū­ros ka­bi­ne­tas tu­ri pa­to­gią dau­gia­funk­cinę kė­dę, mo­bi­lią spin­te­lę su vi­suo­met ste­ri­liais in­stru­men­tais ir tvars­čiais, di­de­lį di­di­na­mą­jį stik­lą ir lem­pą, ku­ri pa­ge­ri­na me­džia­gų apy­kai­tą ir pa­spar­ti­na žaiz­dų giji­mą. Ka­bi­ne­tas tu­ri ir sa­vo ste­ri­li­za­ci­jos apa­ra­tą. Šios įran­gos ver­tė – 37 000 Lt. Nie­kur ki­tur Lie­tu­vo­je taip ap­rū­pin­to dia­be­ti­nės pė­dos prie­žiū­ros ka­bi­ne­to dar nė­ra.
      Plun­gė vis dar va­di­na­ma pro­vin­ci­ja, ta­čiau čia tei­kia­mos to­kios pa­slau­gos, ko­kių did­mies­čiai ne­tu­ri. Kaip sa­kė RO­TA­RY klu­bo pre­zi­den­tas S. Pie­pa­lius, bu­vo įvai­rių truk­džių, įgy­ven­di­nant šį pro­jek­tą, – tai dar­bai stri­go, tai pi­ni­gų trū­ko, bet jam bu­vo lem­ta tap­ti rea­ly­be.
      Mes, vi­si Plun­gės dia­be­to klu­bo na­riai, esa­me be ga­lo dė­kin­gi RO­TA­RY klu­bo bro­liams ir Pre­zi­den­tui už pa­gal­bą. Vi­sus kvie­čia­me ap­si­lan­ky­ti dia­be­ti­nės pė­dos prie­žiū­ros ka­bi­ne­te ir pa­si­tik­rin­ti pro­fi­lak­tiškai.

      V. Vir­žin­tas
      Plun­gės cuk­ri­nio dia­be­to klu­bo
      ta­ry­bos na­rys


Puslapis 3
Mieli skai­ty­to­jai!

      Gy­ve­ni­mas gra­žus. Nors ir kaip jį keiks­no­tum dėl ne­pri­tek­lių, li­gų ar ne­iš­si­pil­džiu­sių troš­ki­mų. Jo gro­žis nuo to ne­men­kė­ja. Gy­ve­ni­mas toks di­de­lis ir vi­sa ap­iman­tis, kad jo ne­įma­no­ma su­da­ly­ti į at­ski­ras da­lis, įrė­min­ti ar ki­taip su­skal­dy­ti, kad tas da­le­les ga­lė­tum įsi­dė­ti į ki­še­nę ir sau­go­ti kaip bū­tos lai­mės su­ve­ny­rus. Juk ir mes ne­da­lo­mi, ge­ros ar niū­rios min­tys ei­na kar­tu, esa­me svei­ki ar ken­čia­me nuo li­gų, vis tiek džiaugs­mas ir kan­čia ei­na kar­tu. Gy­ve­ni­mas – tai do­va­na, ku­ria go­džiai, kar­tais iš­kil­min­gai nau­do­ja­mės, vi­si gy­vie­ji, vie­nu me­tu. Gy­ve­ni­mas per­duo­da mums vi­sas tei­ses juo at­sa­kin­gai nau­do­tis. Bet at­sa­ko­my­bė yra sun­ki naš­ta, ge­riau, kai ją pa­ke­lia ir pa­ne­ša ki­tas. Pa­sau­lio ben­druo­me­nė jau se­niai įsi­ti­ki­no, kad at­sa­ko­my­bė už gy­ve­ni­mą yra ne tik at­ski­ro in­di­vi­do, bet ir vi­sų žmo­nių rei­ka­las, nes gy­ve­na­me di­džiu­lė­je ben­dri­jo­je, ku­rios ne­gan­dos pa­lie­čia mus vie­no­dai, nors ne­ly­gu, kaip kas vie­nu ar ki­tu mo­men­tu jau­čia­si ir gal­vo­ja. To­dėl kiek­vie­no pa­rei­ga yra rū­pin­tis ne tik sa­vi­mi, sa­vo kie­mu, bet ir ap­lin­ka, įsta­ty­mais, stan­dar­ti­zuo­jan­čiais, vi­saip reg­la­men­tuo­jan­čiais mū­sų el­ge­sį ir ver­ty­bes. O kiek­vie­nas at­ski­ras in­di­vi­das vei­kia iš­vien su ki­tais ben­dra­min­čiais, gy­ve­ni­mo ko­ky­bė kei­čia­si. To­ji ko­ky­bės švy­tuok­lė nuo­lat siū­buo­ja, to­dėl rei­kia bu­dė­ti jos sar­gy­bo­je, kad gy­ve­ni­me ne­at­si­ras­tų cha­o­so, kad jis ne­įsi­ga­lė­tų ir tap­tų nor­ma. Ko­dėl apie tai kal­bu? To­dėl, kad mū­sų, pa­cien­tų, ži­nios ir pa­tir­tis yra la­bai svar­būs, pri­imant mums reikš­min­gus spren­di­mus. Eu­ro­pos pa­cien­tų fo­ru­mas taip pat sie­kia, kad pa­cien­tai ir pa­cien­tų or­ga­ni­za­ci­jos bū­tų svei­ka­tos po­li­ti­kos kū­ri­mo cen­tre. Mū­sų nesu­si­skal­dęs, vie­nin­gas da­ly­va­vi­mas pa­de­da kur­ti skaid­res­nę ir de­mo­kra­tiškesnę svei­ka­tos po­li­ti­ką, tei­sin­giau nu­sta­to mū­sų po­rei­kius, ta­da ir pri­ima­mi tei­sin­ges­ni spren­di­mai.

      Su ge­riau­siais lin­kė­ji­mais,
      Vi­da Au­gus­ti­nie­nė


Puslapiai 4-5
Eu­ro­pos pa­cien­tų fo­ru­mo renginiai

      Val­dy­bos po­sė­dis
      2009 m. lap­kri­čio 24–25 d. vy­ko Eu­ro­pos pa­cien­tų fo­ru­mo (to­liau – EPF) val­dy­bos po­sė­dis. Ja­me da­ly­va­vo Šve­di­jos, Suo­mi­jos, Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos, Kip­ro, Is­pa­ni­jos ir Lie­tu­vos at­sto­vai. Per po­sė­dį pa­tvir­tin­tas 2009 m. rug­sė­jo 23 d. po­sė­džio pro­to­ko­las, pri­tar­ta Mal­tos svei­ka­tos tin­klo (angl. Mal­ta He­alth Net­work) ir Eu­ro­pos mo­te­rų svei­ka­tos ins­ti­tu­to (angl. Eu­ro­pe­an Ins­ti­tu­te of Wo­men’s He­alth, EIWH) pa­cien­tų or­ga­ni­za­ci­jų pra­šy­mams pri­im­ti juos EPF na­riais. Prašymai bus tei­kia­mi tvir­tin­ti per me­ti­nį ge­ne­ra­li­nį fo­ru­mo su­si­rin­ki­mą, ku­ris vyks 2010 m. ge­gu­žės 18–19 d. Taip pat svars­ty­ta EPF kon­sti­tu­ci­ja ir vi­daus tai­syk­lės dėl dvie­jų or­ga­ni­za­ci­jų iš vie­nos ša­lies pri­ėmi­mo į EPF.
      Daug dė­me­sio skir­ta 2010 m. EPF veik­los ir biu­dže­to pla­nui svars­ty­ti. Pa­grin­di­niai veik­los tiks­lai – ly­gios pa­cien­tų tei­sės svei­ka­tos prie­žiū­rai gau­ti; pa­cien­tų įtrau­ki­mas į svei­ka­tos po­li­ti­ką; per­spek­ty­vos; pa­cien­tų or­ga­ni­za­ci­jų ga­li­my­bės veik­ti dėl fi­nan­si­nių sun­ku­mų; pa­cien­tų są­jun­ga.

      EPF 2010 m. ren­gi­niai:
      • Va­sa­rio mėn. Bar­se­lo­no­je – EPF ap­skri­to­jo sta­lo dis­ku­si­ja apie svei­ka­tos prie­žiū­ros ne­ly­gy­bę (ES pir­mi­nin­kau­ja Is­pa­ni­ja). De­ja, ren­gi­nys ne­įvyko.
      • Ge­gu­žės 18–19 d. – EPF me­ti­nis ge­ne­ra­li­nis su­si­rin­ki­mas ir svei­ka­tos tech­no­lo­gi­jų pri­ei­na­mu­mo se­mi­na­ras.
      • Rug­sė­jo mėn. – EPF kon­fe­ren­ci­ja su Eu­ro­pos ge­ne­ri­nių vais­tų aso­cia­ci­ja (Eu­ro­pe­an Ge­ne­rics Me­di­ci­nes As­so­cia­tion).
      • Spa­lio mėn. – EPF re­gio­ni­nis mo­ky­mo se­mi­na­ras Veng­ri­jo­je.
      • Gruo­džio mėn. – EPF kon­fe­ren­ci­ja svei­ka­tos prie­žiū­ros ko­ky­bei ir pa­cien­tų sau­gos klau­si­mais (ES pir­mi­nin­kau­ja Bel­gi­ja).
      Val­dy­bos po­sė­dy­je ap­tar­ti ir EPF val­dy­mo ir fi­nan­sa­vi­mo klau­si­mai.

      Eu­ro­pos pa­cien­tų fo­ru­mas:
      • sklei­džia in­for­ma­ci­ją apie pa­cien­tų tei­ses;
      • ska­ti­na pa­cien­tus da­ly­vau­ti vi­so­se ES po­li­ti­kos sri­ty­se, pro­gra­mo­se ir pro­jek­tuo­se, tu­rin­čiuo­se įta­kos svei­ka­tai;
      • sklei­džia in­for­ma­ci­ją apie svei­ka­tos pa­slau­gų vie­no­dą pri­ei­na­mu­mą, ša­li­nant ne­ly­gy­bę ir ly­gia­ver­tį pa­sto­vu­mą, svei­ka­tos prie­žiū­ros sis­te­mų ir pa­cien­tų per­spek­ty­vas.
      Pa­cien­tams svar­bu da­ly­vau­ti ne tik tie­sio­giai svei­ka­tos, bet ir so­cia­li­nė­je bei ki­to­se sri­ty­se.

      Spe­ci­fi­ka:
      • svei­ka­tos prie­žiū­ra ker­tant ES ša­lių sie­nas;
      • pa­cien­tų sau­ga ir prie­žiū­ros ko­ky­bė;
      • raštin­gu­mas, in­for­ma­ci­jos tech­no­lo­gi­jos, e. svei­ka­ta;
      • far­ma­ci­jos in­for­ma­ci­nis pa­ke­tas (vais­tų pa­ša­li­nis po­vei­kis, in­for­ma­ci­ja pa­cien­tams, svei­ka­tos prie­žiū­ros ne­to­ly­gu­mas, ypač nau­do­jant ES struk­tū­ri­nių fon­dų lė­šas);
      • svei­ka­tos tech­no­lo­gi­jų, me­di­ci­nos prie­mo­nių ir kli­ni­ki­nių ty­ri­mų pri­ei­na­mu­mas.
      Eu­ro­pos pa­cien­tų fo­ru­mas sa­vo tiks­lų sie­kia per ES pir­mi­nin­ka­vi­mo lai­ko­tar­pius (Is­pa­ni­ja, Bel­gi­ja, Veng­ri­ja, Len­ki­ja), Eu­ro­pos Ko­mi­si­ją, Eu­ro­pos Par­la­men­tą, Eu­ro­pos vais­tų agen­tū­rą, ES svei­ka­tos po­li­ti­kos fo­ru­mą bei ki­tas įvai­rias or­ga­ni­za­ci­jas ir agen­tūras.
      Pa­cien­tai pri­va­lo bū­ti įtrau­kia­mi į ty­ri­mus.
      EPF vyk­do­mi pro­jek­tai, ku­rie tei­kia pa­grįs­tą in­for­ma­ci­ją. Tai Va­lue+, EU­Net­PaS (Eu­ro­pe­an Union Net­work for Pa­tient Sa­fe­ty), RES­PECT, CAL­LIO­PE.
      Vi­sa veik­la vyk­do­ma pa­si­tel­kiant in­for­ma­ci­jos sklei­di­mą, ben­dra­vi­mą in­ter­ne­tu, el. pa­štu, nau­do­jant ži­niask­lai­dą.
      EPF yra su­da­riu­si po­li­ti­kos pa­ta­rė­jų gru­pę (Po­li­cy Ad­vi­so­ry Group).
      La­bai sėk­min­gai yra vyk­do­mas pro­jek­tas Va­lue+. Įgy­ven­di­nant pro­jek­tą pir­mo­ji kon­fe­ren­ci­ja 2008 m. lap­kri­čio mėn. vy­ko Vil­niu­je, 2009 m. rug­sė­jo 18–19 d. – So­fi­jo­je (Bul­ga­ri­jo­je), 2009 m. gruo­džio 9–10 d. – Go­ten­bur­ge (Šve­di­jo­je). Prieš val­dy­bos po­sė­dį iš EPF di­rek­to­rės la­bai ne­ma­lo­nu bu­vo su­ži­no­ti, kad šio pro­jek­to part­ne­ris – Lie­tu­vos svei­ka­tos po­li­ti­kos cen­tras (at­sto­vė Mil­da Lau­čie­nė), ne­už­bai­gė iki ga­lo pro­jek­to ir ne­be­tei­kia in­for­ma­ci­jos EPF. Pro­jek­tui vyk­dy­ti lė­šų sky­rė Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja.
      Taip pat bu­vo ap­žvelg­ta EPF sek­re­to­ria­to pa­reng­ta in­for­ma­ci­ja apie 2009 m. veik­lą, nu­ma­ty­tos val­dy­bos po­sė­džių bei ki­tų ren­gi­nių da­tos 2010 m., ap­tar­ti įvai­rūs ei­na­mie­ji klau­si­mai, su­si­pa­žin­ta su EPF pa­reng­tu do­ku­men­tu „Žmo­nių, ser­gan­čių lė­ti­nė­mis li­go­mis, ant­ri­nė pre­ven­ci­ja“. Iš vi­so 2010 m. pla­nuo­ja­mi 6 val­dy­bos po­sė­džiai. Ki­ti EPF val­dy­bos po­sė­džiai vyko 2010 m. va­sa­rio 17–19 d. ir kovo 30–31 d. Briu­se­ly­je (Bel­gi­jo­je).

      Kon­fe­ren­ci­ja
      2009 m. gruo­džio 9–10 d. Šve­di­jos Go­ten­bur­go mies­te vy­ku­sio­je Eu­ro­pos pa­cien­tų fo­ru­mo kon­fe­ren­ci­jo­je bu­vo ofi­cia­liai pri­sta­ty­tas du me­tus tru­kęs Va­lue+ pro­jek­tas, skir­tas pa­cien­tų ak­ty­viam da­ly­va­vi­mui, ku­riant į pa­cien­tą orien­tuo­tą ly­gia­tei­sę svei­ka­tos prie­žiū­rą vi­so­je Eu­ro­pos Są­jun­go­je, įver­tin­ti. Kon­fe­ren­ci­jo­je da­ly­va­vo Šve­di­jos, pir­mi­nin­kau­jan­čios Eu­ro­pos Są­jun­gai, ša­lių na­rių ir ki­tų ES ins­ti­tu­ci­jų at­sto­vai. Pro­jek­to re­zul­ta­tai pri­sta­ty­ti dvie­juo­se lei­di­niuo­se – Va­lue+To­ol­kit ir Va­lue+Hand­bo­ok, ku­riuo­se pa­tei­kia­ma iš­sa­mi, įro­dy­mais pa­grįs­ta esa­ma pa­cien­tų įtrau­ki­mo į ES su svei­ka­ta su­si­ju­sius pro­jek­tus prak­ti­kos ir ten­den­ci­jų ap­žval­ga, sėk­mės veiks­niai ir iš­šū­kiai.
      Va­lue+To­ol­kit lei­di­nys skir­tas pa­cien­tams ir jų or­ga­ni­za­ci­joms. Ja­me tei­kia­ma in­for­ma­ci­ja apie tai, kaip tap­ti ly­giais part­ne­riais Eu­ro­pos pro­jek­tuo­se ir po­li­ti­kos pro­ce­suo­se. Va­lue+Hand­bo­ok lei­di­ny­je pro­jek­tų ko­or­di­na­to­riai, ly­de­riai ir rė­mė­jai ras spe­ci­fi­nės in­for­ma­ci­jos, kaip įtrauk­ti į pro­jek­tus pa­cien­tų or­ga­ni­za­ci­jas ir kaip su jo­mis efek­ty­viai dirb­ti. Tre­čias lei­di­nys Po­li­cy Re­com­men­da­tions – tai įro­dy­mais pa­grįs­tų re­zul­ta­tų įver­ti­ni­mas. Ja­me tei­kia­mos įtrau­ki­mo į ES pro­gra­mas ir pro­jek­tus efek­ty­vios stra­te­gi­jos.
      Kon­fe­ren­ci­jo­je kal­bė­jęs Šve­di­jos svei­ka­tos ir so­cia­li­nių rei­ka­lų mi­nist­ras Göran Hägglund pa­sa­kė: „Pa­cien­tai, o ne sis­te­ma pri­va­lo bū­ti svei­ka­tos ir me­di­ci­ni­nės prie­žiū­ros šir­di­mi.“ Eu­ro­pos pa­cien­tų fo­ru­mo di­rek­to­rės Ni­co­la Bed­ling­ton nuo­mo­ne, pro­jek­to Va­lue+ re­zul­ta­tai ro­do, kad pa­cien­tų įtrau­ki­mas į svei­ka­tos prie­žiū­ros sis­te­mos veik­lą ir įga­lio­ji­mų jiems su­tei­ki­mas yra be ga­lo svar­bus ir reikšmin­gas tiek pa­cien­tams, tiek ir vi­sai eko­no­mi­kos ge­ro­vei.
      Kon­fe­ren­ci­jos me­tu pa­cien­tams ak­tu­a­lūs klau­si­mai bu­vo ap­ta­ria­mi dar­bo gru­pė­se ir ple­na­ri­niuo­se po­sė­džiuo­se.
      Dau­giau in­for­ma­ci­jos apie Eu­ro­pos pa­cien­tų fo­ru­mą ga­li­ma ras­ti in­ter­ne­te adresu www.eu-pa­tient.eu.

      Vi­da Au­gus­ti­nie­nė
      Eu­ro­pos pa­cien­tų fo­ru­mo val­dy­bos na­rė,
      Lie­tu­vos pa­cien­tų or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vų
      ta­ry­bos pir­mi­nin­kė


Puslapis 6
Lietuvos diabeto asociacijos kronika

      »  2010 m. ko­vo 4 d., ba­lan­džio 15 ir 22 d. Li­gų ir kom­pen­suo­ja­mų­jų vais­tų są­ra­šų tiks­li­ni­mo ko­mi­si­jos po­sė­džiuo­se da­ly­va­vo šios ko­mi­si­jos na­rė Lie­tu­vos pa­cien­tų or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vų ta­ry­bos (to­liau – LPO­AT) pir­mi­nin­kė V. Au­gus­ti­nie­nė.
      »  Kovo 15 d. Utenoje įsikūrė vaikų ir jaunimo diabeto klubas.
      »  Ko­vo 18–22 d. Lar­na­ko­je, Kip­re, vy­ko Tarp­tau­ti­nės dia­be­to fe­de­ra­ci­jos Eu­ro­pos re­gio­no ša­lių, ne­se­niai įsto­ju­sių į Eu­ro­pos Są­jun­gą, dia­be­to eks­per­tų (DEPAC) 11-asis su­si­ti­ki­mas. Lie­tu­vai at­sto­va­vo LDA pre­zi­den­tė V. Au­gus­ti­nie­nė ir prof. A. Nor­kus.
      »  Ko­vo 24 d. LDA reng­to­je kon­fe­ren­ci­jo­je „Jo­ni­zuo­to van­dens po­vei­kis gy­dant I ir II ti­po dia­be­tą“ ži­nio­mis da­li­jo­si med. m. dr. Di­na As­chback iš Vo­kie­ti­jos. Tą pa­čią die­ną vy­ku­sia­me LDA Ta­ry­bos su­si­rin­ki­me pa­tvir­tin­tos 2009 m. veik­los ir fi­nan­si­nė ata­skai­tos ir 2010 m. Ne­įga­lių­jų aso­cia­ci­jų veik­los rė­mi­mo pro­jek­tas bei Pa­slau­gų ne­įga­lie­siems ben­druo­me­nė­je pro­jek­tas pa­gal Ne­įga­lių­jų rei­ka­lų de­par­ta­men­to prie So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos skir­tą fi­nan­sa­vi­mą. Ap­tar­ti ki­ti ak­tua­­lūs klau­si­mai.
      »  Ko­vo 27 d. LTV „Pul­so“ lai­do­je LDA veik­lą pri­sta­tė jos pre­zi­den­tė V. Au­gus­ti­nie­nė, ak­tu­a­liais cuk­ri­nio dia­be­to klau­si­mais kal­bė­jo vi­ce­pre­zi­den­tė gy­dy­to­ja en­dok­ri­no­lo­gė O. Jur­kaus­kienė.
      »  Ko­vo 30–31 d. Briu­se­ly­je, Bel­gi­jo­je, vy­ku­siuo­se Eu­ro­pos pa­cien­tų fo­ru­mo val­dy­bos po­sė­džiuo­se da­ly­va­vo šios val­dy­bos na­rė LPO­AT pir­mi­nin­kė V. Au­gus­ti­nie­nė.
      »  Ba­lan­džio 1 d. su­si­ti­ki­me su „No­var­tis Phar­ma Ser­vi­ces Inc.“ at­sto­vy­bės Lie­tu­vo­je at­sto­vais ap­tar­ti ben­dra­dar­bia­vi­mo klau­si­mai.
      »  Ba­lan­džio 2 d. su­si­ti­ki­me su UAB „Jon­son&Jon­son“ at­sto­vais ap­tar­ti ben­dra­dar­bia­vi­mo klau­si­mai.
      »  Ba­lan­džio 7 d. vy­ku­sia­me LPO­AT ata­skai­ti­nia­me rin­ki­mi­nia­me su­si­rin­ki­me pa­tvir­tin­tos 2009 m. veik­los ir fi­nan­si­nė ata­skai­tos, 2010 m. pla­nas, iš­rink­ta val­dy­ba (V. Au­gus­ti­nie­nė, E. Kve­da­rai­tė, U. Ša­kū­nie­nė, D. Ka­šu­bie­nė, D. Tum­šys), pir­mi­nin­ke vėl iš­rink­ta V. Au­gus­ti­nie­nė. Ap­tar­ti ki­ti ak­tu­a­lūs klau­si­mai.
      »  Ba­lan­džio 8 d. LR Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jo­je vy­ko Pri­va­lo­mo­jo svei­ka­tos drau­di­mo ta­ry­bos po­sė­dis. Ja­me da­ly­va­vo jos na­rė LPO­AT pir­mi­nin­kė V. Augus­ti­nie­nė.
      »  Ba­lan­džio 9 d. su­si­ti­ki­me su UAB „Abo­vi­ta“ at­sto­vais ap­tar­ti ben­dra­dar­bia­vi­mo klau­si­mai.
      »  Ba­lan­džio 11 d. vy­ko Par­kin­so­no li­gos drau­gi­jos kon­fe­ren­ci­ja, skir­ta Pa­sau­li­nei Par­kin­so­no li­gos die­nai pa­žy­mė­ti. Ren­gi­nio me­tu pa­si­ra­šy­ta De­kla­ra­ci­ja. Ją pa­si­ra­šė ir LPO­AT pir­mi­nin­kė V. Au­gus­ti­nie­nė.
      »  Ba­lan­džio 12 d. su­si­ti­ki­muo­se su UAB „Gla­xoS­mit­hKli­ne“ ir „MSD“ at­sto­vais ap­tar­tos ben­dra­dar­bia­vi­mo ga­li­my­bės.
      »  Ba­lan­džio 17 d. Ry­go­je, Lat­vi­jo­je, vy­ku­sia­me Lat­vi­jos vai­kų ir jau­nuo­lių dia­be­to aso­cia­ci­jos 20-me­čio mi­nė­ji­me da­ly­va­vo LDA at­sto­vės V. Au­gus­ti­nie­nė ir A. Da­ny­lie­nė.
      »  Ba­lan­džio 23 d. Vil­niu­je Ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų ir eks­per­tų ko­a­li­ci­jos „Ga­liu gy­ven­ti“ or­ga­ni­zuo­ta­me se­mi­na­re dis­ku­si­jo­je „Ins­ti­tu­ci­jų ben­dra­dar­bia­vi­mo vi­suo­me­nės svei­ka­tos ty­ri­muo­se ap­žval­ga bei ga­li­my­bės“ da­ly­va­vo V. Augus­ti­nienė.
      »  Ba­lan­džio 27 d. Kau­ne LR Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos or­ga­ni­zuo­ta­me Lie­tu­vos me­di­ci­nos dar­buo­to­jų die­nos mi­nė­ji­me da­ly­va­vo V. Au­gus­ti­nie­nė.
      »  Ba­lan­džio 28 d. Kaišia­do­ry­se vy­ko LDA dia­be­to mo­ky­mo sto­vyk­la „Ge­ra cuk­ri­nio dia­be­to kon­tro­lė – kom­pli­ka­ci­jų pre­ven­ci­ja“. Ren­gi­nį or­ga­ni­za­vo Kai­šia­do­rių ra­jo­no sergan­čių­jų cuk­ri­niu dia­be­tu klu­bo „Li­ki­mas“ pir­mi­nin­kė Liu­da Ra­mens­kaja.
      »  Ge­gu­žės 4–6 d. Briu­se­ly­je, Bel­gi­jo­je, vy­ku­sio­je dar­bo gru­pė­je „As­se­sing Pa­tients’ Rights in Eu­ro­pe: a ci­ti­zens ap­pro­ach“ ir 4-aja­me Eu­ro­pos pa­cien­tų tei­sių die­nos mi­nė­ji­me Eu­ro­pos Par­la­men­te da­ly­va­vo LPO­AT pir­mi­nin­kė V. Augus­ti­nie­nė.
      »  Ge­gu­žės 10–16, 17–23 ir 24–30 d. Per­val­ko­je vyksta LDA su­au­gu­sių­jų, ser­gan­čių I ir II ti­po dia­be­tu, mo­ky­mo sto­vyk­los. Mo­ky­mo sto­vyk­lų va­do­vė A. Da­ny­lie­nė. Pa­grin­di­nis rė­mė­jas – Ne­įga­lių­jų rei­ka­lų de­par­ta­men­tas prie LR So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos (to­liau – NRD).
      »  Ge­gu­žės 11 d. LPOAT pirmininkės nuomonės dėl vaistų ra­­šy­mo receptuose bendriniu pavadinimu klausė „Žinių ra­dijas“ ir „Valstiečių laikraštis“.
      »  Ge­gu­žės 12 d. Pa­kruo­jy­je vyko LDA dia­be­to mo­ky­mo sto­vyk­la „Ge­ra cuk­ri­nio dia­be­to kon­tro­lė – kom­pli­ka­ci­jų pre­ven­ci­ja“. Ren­gi­nį or­ga­ni­zavo Pa­kruo­jo ra­jo­no dia­be­to klu­bo „Vita“ pir­mi­nin­kė A. Do­bi­lie­nė. Pa­grin­di­nis rė­mė­jas – NRD.
      »  Ge­gu­žės 14 d. Ku­piš­ky­je vyko LDA dia­be­to mo­ky­mo sto­vyk­la „Ge­ra cuk­ri­nio dia­be­to kon­tro­lė – kom­pli­ka­ci­jų pre­ven­ci­ja“. Ren­gi­nį or­ga­ni­zavo Ku­piš­kio ra­jo­no dia­be­to klu­bo „Ku­pa“ pir­mi­nin­kė Lai­mu­tė Ber­na­di­ckie­nė. Pa­grin­di­nis rė­mė­jas – NRD.
      »  Ge­gu­žės 17–19 d. Briu­se­ly­je, Bel­gi­jo­je, vyko Eu­ro­pos pa­cien­tų fo­ru­mo Ge­ne­ra­li­nis su­si­rin­ki­mas ir kon­fe­ren­ci­ja. Da­ly­vavo LPO­AT pir­mi­nin­kė V. Au­gus­ti­nie­nė ir val­dy­bos na­rė U. Ša­kū­nie­nė.
      »  Ge­gu­žės 26 d. Ša­kiuo­se, bir­že­lio 2 d. Aly­tu­je, bir­že­lio 9 d. Kė­dai­niuo­se, bir­že­lio 16 d. Kre­tin­go­je vyks LDA dia­be­to mo­ky­mo sto­vyk­los „Ge­ra cuk­ri­nio dia­be­to kon­tro­lė – kom­pli­ka­ci­jų pre­ven­ci­ja“. Dėl ren­gi­nių lai­ko ir vie­tos in­for­ma­ci­jos tei­rau­tis šių ra­jo­nų dia­be­to klu­bų pir­mi­nin­kų.
      »  Bir­že­lio 7–13 d., rug­pjū­čio 23–29 d. vyks LDA ren­gia­mos vai­kų ir jau­nuo­lių dia­be­to mo­ky­mo sto­vyk­los, in­for­ma­ci­jos tei­rau­tis sa­vo ra­jo­nų dia­be­to klu­bų pir­mi­nin­kų ir LDA.
      »  Rug­pjū­čio 13 d. pla­nuo­ja­mas LDA mo­ky­mo se­mi­na­ras slau­gy­to­jams dia­be­to­lo­gams, tal­ki­nan­tiems ra­jo­nų dia­be­to klu­bams ir LDA. Registruotis LDA.


Puslapiai 7-13
LIETUVOS RESPUBLIKOS
PA­CIEN­TŲ TEI­SIŲ IR ŽA­LOS SVEI­KA­TAI AT­LY­GI­NI­MO
ĮSTA­TY­MO PA­KEI­TI­MO
Į S T A ­T Y ­M A S

2009 m. lap­kri­čio 19 d. Nr. XI-499
Vilnius

      »  Skaityti įstatymą


Puslapiai 18-19
Se­mi­na­rai cuk­ri­niu dia­be­tu ser­gan­čių vai­ku­čių tė­vams

      Cuk­ri­niu dia­be­tu ser­ga įvai­raus am­žiaus vai­kai, net ir nau­ja­gi­miai. Pa­sau­ly­je šia lė­ti­ne li­ga kas­met su­ser­ga apie 70 000 vai­kų. Lie­tu­vo­je I ti­po cuk­ri­niu dia­be­tu ser­gan­čių vai­kų ir pa­aug­lių per me­tus pa­dau­gė­ja 3 proc.

      Vai­ko li­ga ir jos val­dy­mui ke­lia­mi rei­ka­la­vi­mai pa­vei­kia vi­sos šei­mos gy­ve­ni­mą. Sie­kiant pa­dė­ti su­si­tai­ky­ti su dia­be­tu ir mo­ky­ti kon­tro­liuo­ti gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je, šei­mai rei­ka­lin­ga vi­sos spe­cia­lis­tų ko­man­dos pa­gal­ba. Pa­sau­ly­je įpras­ta, kad dia­be­to cen­truo­se dir­ba kva­li­fi­kuo­tų spe­cia­lis­tų ko­man­da, pa­si­ren­gu­si pa­dė­ti. Tai gy­dy­to­jas dia­be­to­lo­gas, slau­gy­to­jas dia­be­to­lo­gas, ko­jų prie­žiū­ros spe­cia­lis­tas, die­to­lo­gas, psi­cho­lo­gas, so­cia­li­nis dar­buo­to­jas. Kauno medicinos univer­si­teto klinikose (KMUK) vai­kus ir jų šei­mas kon­sul­tuo­ja gy­dy­to­jai ir slau­gy­to­jai dia­be­to­lo­gai. Jun­ta­mas psi­cho­lo­gų, so­cia­li­nių dar­buo­to­jų kon­sul­ta­ci­jų po­rei­kis. Skir­tin­go am­žiaus vai­kus au­gi­nan­tys tė­vai no­rė­tų ži­no­ti, kaip kiek­vie­na­me am­žiaus tarps­ny­je vai­kai psi­cho­lo­giš­kai iš­gy­ve­na li­gą, kaip jiems pa­dė­ti. Taip pat rei­kia mo­ky­ti tė­vus rem­ti vie­nas ki­tą, pa­dė­ti su­si­gau­dy­ti jaus­muo­se, įveik­ti ne­rimą.
      Daž­nas gliu­ko­zės kie­kio krau­jy­je ma­ta­vi­mas, daug­kar­ti­nės in­su­li­no in­jek­ci­jos, an­glia­van­de­nių skai­čia­vi­mas kiek­vie­no val­gio me­tu emo­ciš­kai var­gi­na ir rei­ka­lau­ja ži­nių bei įgū­džių. To­dėl rei­ka­lin­gas tęs­ti­nis vi­sos šei­mos mo­ky­mas. Su­sir­gus cuk­ri­niu dia­be­tu, re­ko­men­duo­ja­ma sis­te­min­gai kon­sul­tuo­tis su gy­dy­to­ju en­dok­ri­no­lo­gu ir lan­ky­ti slau­gy­to­jo dia­be­to­lo­go pa­mo­kė­les. KMUK vai­kų en­dok­ri­no­lo­gi­jos sky­riaus dia­be­to mo­kyk­lė­lė­je pa­cien­tai ir jų šei­mos na­riai sa­vi­kon­tro­lės mo­ko­mi in­di­vi­du­a­liai ar gru­pė­mis. Siek­da­mi ge­rin­ti mo­ky­mo efek­ty­vu­mą, ieš­ko­me įvai­res­nių ži­nių per­tei­ki­mo bū­dų. Rem­da­mie­si Li­sa­bo­nos (Por­tu­ga­li­ja) dia­be­to cen­tro pa­tir­ti­mi, 2009 m. pra­dė­jo­me reng­ti šešta­die­ni­nius se­mi­na­rus dia­be­tu ser­gan­čių vai­ku­čių tė­vams. 2009 m. sau­sio mėn. kar­tu su KMUK vai­kų en­dok­ri­no­lo­gi­jos sk. gyd. en­dok­ri­no­lo­ge dr. E. Ja­šins­kie­ne ap­si­lan­kė­me Li­sa­bo­nos dia­be­to cen­tre, kur per die­ną kon­sul­tuo­ja­ma 200–400 pa­cien­tų, ser­gan­čių cuk­ri­niu dia­be­tu. Cen­tre įreng­ta ke­le­tas pa­cien­tams mo­ky­ti skir­tų ka­bi­ne­tų, dir­ba gy­dy­to­jai ir slau­gy­to­jai dia­be­to­lo­gai, die­to­lo­gai, oku­lis­tai, įreng­ti ko­jų prie­žiū­ros ka­bi­ne­tai, dia­li­zės sa­lė. Daug dė­me­sio ski­ria­ma vai­kams ir jų šei­moms mo­ky­ti. Be įpras­ti­nių kon­sul­ta­ci­jų ir dia­be­to sa­vi­kon­tro­lės pa­mo­kė­lių, cen­tro dar­buo­to­jai kvie­čia pa­cien­tus ir jų ar­ti­muo­sius į įvai­rios te­ma­ti­kos šeš­ta­die­ni­nius se­mi­na­rus. Mes su­si­do­mė­jo­me se­mi­na­rais, ren­gia­mais tė­vams, ku­rių vai­kai ne­se­niai su­sir­go dia­be­tu (ser­ga ne il­giau kaip pu­sę me­tų). Se­mi­na­rai vyks­ta šeš­ta­die­niais, ka­da tė­ve­liai ne­dir­ba ir ga­li at­vyk­ti. Šiems tė­vams ypač sun­ku, nes jie ne­tu­ri dia­be­to val­dy­mo pa­tir­ties, bū­na psi­cho­lo­giš­kai ne­su­si­tai­kę su li­ga. Nu­ta­rė­me pa­ban­dy­ti to­kius se­mi­na­rus su­reng­ti mū­sų ša­lyje.
      Pir­ma­sis se­mi­na­ras KMUK vy­ko 2009 m. ge­gu­žės mėn. Bu­vo pa­kvies­ti tė­ve­liai iš vi­sos Lie­tu­vos, ku­rių vai­ku­čiai cuk­ri­niu dia­be­tu su­sir­go 2009 m. sau­sio–­ge­gu­žės mėn. Lap­kri­čio 21 d. į ant­rą­jį se­mi­na­rą KMUK pa­kvie­tė­me tė­ve­lius tų vai­ku­čių, ku­rie dia­be­tu su­sir­go bir­že­lio–­lap­kri­čio mėn. (per tą lai­ko­tar­pį su­sir­go apie 50 vai­kų). Gri­po epi­de­mi­ja ir nuo­to­lis ne­su­truk­dė į Kau­ną at­vyk­ti de­šim­ties vai­ku­čių tė­ve­liams iš Vil­niaus, Ig­na­li­nos, Ma­ri­jam­po­lės, Prie­nų, Jo­na­vos, Kau­no. Tre­čia­sis se­mi­na­ras su­reng­tas 2010 m. ba­lan­džio 24 d.
      Se­mi­na­ruo­se da­ly­vau­ja skir­tin­go am­žiaus vai­kus ir pa­aug­lius au­gi­nan­tys tė­ve­liai. Jie su­si­pa­žįs­ta vie­ni su ki­tais, kal­ba­si apie sa­vo ir vai­kų pro­ble­mas, pa­sa­ko­ja, kaip ban­do jas spręs­ti ir ko­kios pa­gal­bos rei­kė­tų. Se­mi­na­re daug dė­me­sio ski­ria­me psi­cho­lo­gi­nėms pro­ble­moms. Psi­cho­lo­gė Jo­lan­ta Ži­lins­kie­nė pa­aiš­ki­na tė­ve­liams, kaip skir­tin­go am­žiaus vai­kai ver­ti­na li­gą ir kaip spren­džia pro­ble­mas, kas jiems svar­bu. Juo ma­žes­nis vai­kas su­ser­ga, juo leng­viau su­si­tai­ko, o pa­aug­liai re­a­guo­ja su­dė­tin­giau. Psi­cho­lo­gė at­krei­pia tė­vų dė­me­sį į tai, kad li­gos kon­tro­lę vei­kia vai­ko ir šei­mos na­rių emo­ci­nė būk­lė. Su­ži­no­jus dia­be­to diag­no­zę ir ga­li­mas kom­pli­ka­ci­jas, tė­vus ir pa­aug­lius iš­tin­ka šo­kas. Šiuo lai­ko­tar­piu daž­niau­siai li­ga ig­no­ruo­ja­ma, diag­no­ze ne­no­ri­ma pa­ti­kė­ti, ieš­ko­ma ki­tų spe­cia­lis­tų, to­dėl per ma­žai do­mi­ma­si dia­be­to prie­žiū­ra. Vė­liau at­si­ran­da pyk­tis, kal­ti­na­mi gy­dy­to­jai ar ki­ti šei­mos na­riai, kad lai­ku ne­nu­sta­tė ar ne­pa­ste­bė­jo li­gos. Vi­si trum­pes­nį ar il­ges­nį lai­ko­tar­pį iš­gy­ve­na dep­re­si­ją, kol ga­liau­siai su­si­tai­ko su li­ga. Psi­cho­lo­gė pa­ta­rė, kaip šei­ma ga­lė­tų leng­viau iš­gy­ven­ti šias ge­dė­ji­mo sta­di­jas. Tiek vai­kui, tiek tė­vams ga­lė­tų pa­dė­ti ben­dra­vi­mas su tą pa­tį pa­ty­ru­siais ir iš­gy­ve­nu­siais žmo­nė­mis, to­dėl re­ko­men­duo­ja­ma tap­ti sa­vo ra­jo­no dia­be­to ben­dri­jos na­riais.
      Bu­vo dis­ku­tuo­ja­ma, ko­dėl vai­ko prie­žiū­ra daž­nai rū­pi­na­si tik ma­ma. Ma­mai ga­li at­ro­dy­ti, kad nei tė­tis, nei se­ne­liai ne­su­ge­bės tin­ka­mai pa­si­rū­pin­ti dia­be­tu ser­gan­čiu vai­ku, to­dėl iš­ti­są pa­rą vi­są at­sa­ko­my­bę pri­si­i­ma sau. Be abe­jo, tė­tis ga­li pa­si­jus­ti nu­ver­tin­tas ir at­si­trauk­ti. Kar­tais tė­tis la­bai sun­kiai iš­gy­ve­na vai­ko li­gą ir, nu­si­ša­lin­da­mas nuo jo prie­žiū­ros, tar­si ban­do ig­no­ruo­ti dia­betą.
      Vai­kui su­sir­gus dia­be­tu, vi­sa šei­ma su­si­du­ria ne tik su pa­tir­ties sto­ka, bet ir psi­cho­lo­gi­nė­mis bei so­cia­li­nė­mis pro­ble­mo­mis, ku­rios sun­ki­na li­gos kon­tro­lę. Ne­ri­mas, kad vai­ką ga­li iš­tik­ti hi­pog­li­ke­mi­ja gat­vė­je, dar­že­ly­je ar mo­kyk­lo­je, tre­ni­ruo­tė­je, eks­kur­si­jos ar žy­gio me­tu, ne­lei­džia tė­vams at­si­pa­lai­duo­ti. Se­mi­na­ruo­se dis­ku­tuo­ja­ma la­biau­siai tė­vus do­mi­nan­čiais klau­si­mais. Se­mi­na­ro da­ly­viai kal­ba­si, ko­dėl jie nu­spren­dė in­for­muo­ti ar nu­slėp­ti nuo ap­lin­ki­nių, kad vai­kas su­sir­go dia­be­tu. Dau­giau­sia nuo­gąs­tau­ja­ma dėl ben­dra­am­žių pa­ty­čių. Se­mi­na­ruo­se da­li­ja­ma­si pa­tir­ti­mi, kaip se­ka­si gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je kon­tro­liuo­ti dar­že­ly­je ar mo­kyk­lo­je, ar šių įstai­gų per­so­na­las pa­si­ren­gęs pa­dė­ti. Pa­aiškė­jo, kad šei­ma jau­čia įtam­pą ir bai­mę dėl vai­ko at­ei­ties. Ar­ti­mie­ji nuo­gąs­ta­vo, ar li­ga ne­taps kliū­ti­mi jau­nuo­liui pa­si­ren­kant pro­fe­si­ją, ku­riant šeimą.
      Per se­mi­na­rus dr. E. Ja­šins­kie­nė pri­me­na tė­ve­liams svar­biau­sius dia­be­to kon­tro­lės as­pek­tus. Da­ly­viams pa­tei­kia­mi nau­jau­si duo­me­nys apie vai­kų I ir II ti­pų dia­be­to pa­pli­ti­mą pa­sau­ly­je ir Lie­tu­vo­je. Gy­dy­to­ja ak­cen­tuo­ja pa­grin­di­nius mi­ty­bos prin­ci­pus, pa­aiški­na in­su­li­no vei­ki­mo sche­mas, pa­ta­ria, kaip sau­giai spor­tuo­ti, kaip iš­veng­ti hi­pog­li­ke­mi­jos ir kaip pa­dė­ti šiai būk­lei pra­si­dė­jus. At­krei­pia­mas dė­me­sys į gliu­ko­zės kie­kio re­gu­lia­vi­mo ypa­tu­mus vai­kui su­sir­gus gre­tu­ti­ne li­ga (pvz., su­karš­čia­vus). Pa­tei­kia­ma in­for­ma­ci­ja apie nau­jau­sias sa­vi­kon­tro­lės prie­mo­nes, in­su­li­no pom­pą, nuo­la­ti­nę gliu­ko­zės ma­ta­vi­mo sis­te­mą. Se­mi­na­ro da­ly­viai dis­ku­tuo­ja apie klai­das, daž­niau­siai da­ro­mas, kon­tro­liuo­jant dia­be­tą, ir kaip jų iš­veng­ti.
      Se­mi­na­ruo­se vy­rau­ja šil­ta at­mo­sfe­ra, ak­ty­viai dis­ku­tuo­ja­ma. Į gau­sy­bę tė­ve­lių klau­si­mų at­sa­ki­nė­ja vai­kų en­dok­ri­no­lo­gi­jos sk. slau­gy­to­jos dia­be­to­lo­gės V. Bu­li­kai­tė ir A. Kri­vo­lap. To­kio po­bū­džio dia­be­to prie­žiū­ros spe­cia­lis­tų ir psi­cho­lo­go su­si­ti­ki­mai su tė­ve­liais ne­abe­jo­ti­nai yra rei­ka­lin­gi. Dis­ku­si­jos prie puo­de­lio ar­ba­tos, kai gy­dy­to­jai ir slau­gy­to­jai nie­kur ne­sku­ba, ne­vil­ki bal­tų cha­la­tų, la­biau su­ar­ti­na, mo­ty­vuo­ja daž­niau kon­sul­tuo­tis at­ei­ty­je. Dė­ko­ja­me se­mi­na­rų rė­mė­jui UAB „Eli Lil­ly Lie­tu­va“ už ar­ba­tą ir gar­džius už­kan­džius.
      Se­mi­na­rus pla­nuo­ja­me reng­ti du kar­tus per me­tus (pa­va­sa­rį ir ru­de­nį). Tė­ve­liams at­vyk­ti į Kau­ną iš to­li­mes­nių Lie­tu­vos kam­pe­lių, pvz., Klai­pė­dos, yra bran­gu ir to­li. Tad gal­vo­ja­me apie ga­li­my­bę se­mi­na­rus reng­ti ir ki­tuo­se di­džiuo­siuo­se ša­lies mies­tuo­se.

      Vir­gi­ni­ja Bu­li­kai­tė
      KMUK Vai­kų en­dok­ri­no­lo­gi­jos sky­riaus
      slau­gy­to­ja dia­be­to­lo­gė, Lietuvos slaugytojų diabetologių draugijos pir­mi­nin­kė


Puslapis 20
Me­ta­li­nis puo­de­lis, švirkštai ir ada­tos – vi­so gy­ve­ni­mo palydovai

      Su klas­tin­ga li­ga – cuk­ri­niu dia­be­tu – ro­kiš­kie­tė Re­gi­na Min­ke­vi­čie­nė ko­vo­ja dau­giau kaip pen­kias­de­šimt me­tų. Vos vie­nuo­li­kos iš­girs­ta diag­no­zė gy­ve­ni­mo ne­ap­ver­tė aukš­tyn ko­jo­mis – Re­gi­na gy­ve­no pil­na­ver­tį gy­ve­ni­mą. Per tiek lai­ko mo­te­ris iš­mo­ko su­tar­ti su li­ga...

      Li­gos simp­to­mai – nuo­var­gis ir trošku­lys
      2009 me. spa­lio mė­ne­sį bu­vo 52 me­tai, kai R. Min­ke­vi­čie­nė ko­vo­ja su la­bai klas­tin­ga ir lė­ti­ne li­ga – cuk­ri­niu dia­be­tu. „Bu­vau tik pra­dė­ju­si ei­ti į penk­tą kla­sę, kai nei iš šio, nei iš to pra­dė­jau jaus­ti nuo­var­gį ir be­sai­kį troš­ku­lį. Ry­tais kel­tis bū­da­vo kan­čia, nes tam tie­siog ne­tu­rė­jau jė­gų“, – pri­si­mi­nė R. Min­ke­vi­čie­nė. Ger­ti no­rė­da­vo­si taip stip­riai ir daž­nai, kad Re­gi­na ne­ga­lė­da­vo ra­miai nu­styg­ti net per pa­mo­kas. „Iki šiol pri­si­me­nu me­ta­li­nį, maž­daug pu­sės lit­ro puo­de­lį. Bū­da­vo, iš­si­pra­šau trum­pam iš pa­mo­kos, iš­ge­riu tą ne­ma­žą puo­de­lį van­dens, o at­ėjus per­trau­kai – vėl jaus­da­vau troš­ku­lį“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

      Diag­no­zę nu­sta­ty­ti pa­dė­jo dė­dė
      Re­gi­nos be­sai­kį troš­ku­lį pa­ste­bė­jo kla­sė­je be­si­mo­kan­ti pus­se­se­rė, vis di­des­nė mer­gai­tę ap­iman­ti apa­ti­ja ir nuo­var­gis pri­ver­tė su­ne­rim­ti ir na­miš­kius. Iš­si­aiš­kin­ti pa­ki­tu­sios sa­vi­jau­tos prie­žas­tį pa­dė­jo dė­dė. Jis pa­ži­no­jo žmo­gų, ku­rį kan­ki­no pa­na­šios pro­ble­mos. Jam bu­vo diag­no­zuo­tas cuk­ri­nis dia­be­tas. Pa­sak R. Min­ke­vi­čie­nės, ta­da ir pra­si­dė­jo jos li­gos is­to­ri­ja. At­li­kę šla­pi­mo ty­ri­mą gy­dy­to­jai vie­nuo­lik­me­tei diag­no­za­vo I ti­po dia­be­tą ir iš kar­to pa­sky­rė vais­tų, lie­pė re­gu­liuo­ti mi­ty­bą ir fi­zi­nį ak­ty­vu­mą. Dėl li­gos dve­jiems me­tams te­ko nu­trauk­ti moks­lus. „Ne­no­rė­jau nie­kur ei­ti iš na­mų. Gy­dy­to­jai ir­gi pa­ta­rė pail­sė­ti“, – tei­gė ro­kiš­kie­tė.

      Į šo­kius švirkš­to ne­si­ne­šio­jo...
      Di­džiau­sių pa­stan­gų, pa­sak R. Min­ke­vi­čie­nės, tais lai­kais rei­ka­la­vo in­su­li­nui leis­ti rei­ka­lin­gų me­di­ci­nos prie­mo­nių pa­ruo­ši­mas. „Ma­ma nu­pir­ko me­ta­li­nį puo­de­lį švirkš­tui ir ada­toms vi­rin­ti. Jis ta­po ne­at­sie­ja­ma ma­no gy­ve­ni­mo da­li­mi, nes jau nuo pat pra­džių vais­tus rei­kė­da­vo leis­ti tris kar­tus per die­ną“, – li­gos pra­džią pri­si­mi­nė ji. „Pa­ti sau leis­ti vais­tus į ran­ką pra­dė­jau maž­daug tik po me­tų. Ne­bu­vau to­kia sa­va­ran­kiš­ka, ko­kie yra šiuo­lai­ki­niai vai­kai. Vis­kuo rū­pi­no­si ma­ma: ji pri­si­min­da­vo vi­sus gy­dy­to­jų nu­ro­dy­mus, svars­tyk­lė­mis sver­da­vo mais­tą, o aš į tai ne­kreip­da­vau daug dė­me­sio“, – pa­sa­ko­jo po­nia Re­gi­na. Ta­da dar ma­žai ži­no­ma li­ga ne­truk­dė Re­gi­nai gy­ven­ti. „Į šo­kius švirkš­to tik­rai ne­si­ne­šio­da­vau. Gy­ve­nau pil­na­ver­tį gy­ve­ni­mą, vis­ką iš­ei­da­vo su­de­rin­ti jau ir ta­da“, – juo­kė­si mo­te­ris.

      Su li­ga išmo­ko su­si­gy­ven­ti
      „Per il­gą lai­ką ap­si­pra­tau ir su mi­ty­bos re­ži­mu, ir su vais­tais. Šiuo­lai­ki­nių me­di­ci­nos prie­mo­nių ne­ga­lė­tu­me nė ly­gin­ti su prieš 50 me­tų nau­do­to­mis“, – op­ti­miz­mo ne­sto­ko­jo ro­kiš­kie­tė. Ji tei­gė jau se­niai ap­si­pra­tu­si su griež­ta die­no­tvarke. Leis­tis vais­tus ir val­gy­ti maž­daug kas tris va­lan­das ta­po įpras­tu reiš­ki­niu. At­si­sa­ky­ti sal­du­my­nų, pa­sak po­nios Re­gi­nos, ne­bu­vo sun­ku. Gy­ve­ni­mą su li­ga pa­leng­vi­na ir tai, kad ji pri­klau­so ra­jo­no dia­be­to li­go­nių klu­bui „Ro­kiš­kis“. Šia li­ga ser­gan­tys žmo­nės kar­tu va­žiuo­ja į eks­kur­si­jas, ren­gia su­si­ti­ki­mus, pa­skai­tas, o nau­jau­sio­mis me­di­ci­ni­nė­mis ži­nio­mis pa­si­da­li­ja ši­os sri­ties spe­cia­lis­tai. „Vi­sus su­si­dū­ru­sius su dia­be­tu – ir vai­kus, ir pa­aug­lius, ir jų tė­ve­lius – nuo­šir­džiai kvie­čiu pri­si­jung­ti prie jau 15 me­tų gy­vuo­jan­čio klu­bo. Nau­din­gos in­for­ma­ci­jos, ži­nių ir ver­tin­gų pa­ta­ri­mų čia gau­na kiek­vie­nas“, – Ro­kiš­kio gy­ven­to­jus kvie­tė R. Min­ke­vi­čie­nė.

      Ser­gan­čių­jų dau­gė­ja
      Cuk­ri­nis dia­be­tas – klas­tin­ga li­ga, ku­rios pa­pli­ti­mas jau yra ly­gi­na­mas su to­kio­mis in­fek­ci­nė­mis epi­de­mi­jo­mis kaip ma­lia­ri­ja, tu­ber­ku­lio­zė ir ŽIV/AIDS. Tarp­tau­ti­nės dia­be­to fe­de­ra­ci­jos duo­me­ni­mis, 2010 m. dia­be­tu ser­ga dau­giau kaip 285 mln. žmo­nių. Spė­ja­ma, kad 2030 m. jų pa­dau­gės iki 438 mln.
      „Ge­rė­ja li­gų diag­nos­ti­ka, žmo­nės da­ro­si są­mo­nin­ges­ni, vis daž­niau į po­li­kli­ni­ką už­su­ka pro­fi­lak­tiš­kai pa­si­tik­rin­ti svei­ka­tos. To­dėl ir diag­no­zuo­ja­ma dau­giau ser­gan­čių cuk­ri­niu dia­be­tu. Šia lė­ti­ne li­ga ser­ga tiek vai­kai, tiek su­au­gu­sie­ji“, – tei­gė „Gim­to­jo Ro­kiškio“ kal­bin­ta VšĮ Ro­kiš­kio pir­mi­nės as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros cen­tro (PASPC) šei­mos gy­dy­to­ja In­ga Ja­siū­nie­nė. Pa­sak gy­dy­to­jos, su­skub­ti pa­si­tik­rin­ti dėl cuk­ri­nio dia­be­to ver­tė­tų vos tik pa­ju­tus šiuos simp­to­mus: pa­daž­nė­ju­sį šla­pi­ni­mą­si, sil­pnu­mą, troš­ku­lį, ko­jų ir ran­kų tir­pi­mą, re­gė­ji­mo su­tri­ki­mą ir svo­rio kri­ti­mą.
      PASPC duo­me­ni­mis, ra­jo­no po­li­kli­ni­kos ir am­bu­la­to­ri­jų šei­mos gy­dy­to­jai se­ka 802 su­au­gu­sių­jų ir tri­jų vai­kų iki 18 me­tų cuk­ri­nio dia­be­to ei­gą. Ki­tų pa­cien­tų li­gos ei­gą ste­bi ra­jo­no li­go­ni­nės spe­cia­lis­tai. Ser­gan­čių ma­ža­me Ro­kiš­kio ra­jo­ne iš tie­sų daug... „Žmo­gus su šia li­ga tu­ri tie­siog su­si­gy­ven­ti. Ji nė­ra iš­gy­do­ma, ją ga­li­ma tik kon­tro­liuo­ti, ri­bo­jant fi­zi­nį ak­ty­vu­mą, re­gu­liuo­jant mi­ty­bą. Tik tin­ka­mai sa­ve pri­žiū­rint ga­li­ma iš­veng­ti bai­sių kom­pli­ka­ci­jų“, – tei­gė I. Ja­siū­nie­nė.

      Dia­be­to kom­pli­ka­ci­jos
      Dia­be­tas, kaip jau mi­nė­ta, yra lė­ti­nė, vi­są gy­ve­ni­mą trun­kan­ti li­ga, ku­rią bū­ti­na kruopš­čiai ste­bė­ti ir kon­tro­liuo­ti. Tin­ka­mai ne­si­gy­dan­čio žmo­gaus krau­jy­je gliu­ko­zės yra per daug. Tai su­ke­lia kom­pli­ka­ci­jų.
      Su­sir­gu­sia­jam gre­sia:
      • šir­dies ir krau­ja­gys­lių pa­žei­di­mai, net­gi in­fark­tas ar in­sultas;
      • inks­tų li­gos, kar­tais pri­rei­kia dia­li­zės ar inks­tų transp­lan­ta­ci­jos;
      • ner­vų li­gos, dėl ku­rių at­si­ran­da ne­gy­jan­čių opų, ten­ka am­pu­tuo­ti pė­das ir ki­tas ga­lū­nių da­lis;
      • akių li­gos, net apa­ki­mas.

      Ag­nė Pu­tei­ky­tė
      „Gim­ta­sis Ro­kiškis“


Puslapis 21
Cuk­ri­nio dia­be­to ri­zi­kos veiks­niai

      Lie­tu­vo­je, kaip ir vi­sa­me pa­sau­ly­je, vis dau­giau žmo­nių ser­ga cuk­ri­niu dia­be­tu. 2007 m. sta­tis­ti­kos duo­me­ni­mis, šia li­ga sir­go apie 3 proc. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų. Tarp­tau­ti­nė dia­be­to fe­de­ra­ci­ja nu­sta­tė, kad šia li­ga 2007 m. sir­go apie 6 proc. pa­sau­lio gy­ven­to­jų. Ga­li bū­ti, kad ir Lie­tu­vo­je cuk­ri­niu dia­be­tu ser­ga dvi­gu­bai dau­giau žmo­nių, ta­čiau to jie pa­tys ne­ži­no. Cuk­ri­nis dia­be­tas dėl ne­ryš­kių pra­di­nių li­gos simp­to­mų daž­nai yra diag­no­zuo­ja­mas per vė­lai, daž­niau­siai pra­ėjus 6–9 m. nuo li­gos pra­džios. Toks vė­ly­vas li­gos nu­sta­ty­mas ir ne­pa­kan­ka­mas gy­dy­mas ska­ti­na dau­ge­lį sun­kių kom­pli­ka­ci­jų: ak­lu­mą, inks­tų funk­ci­jos ne­pa­kan­ka­mumą, šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­gas, ga­lū­nių am­pu­ta­ci­jas, in­sul­tą ir kt.

      Pa­grin­di­niai cuk­ri­nio dia­be­to ri­zi­kos veiks­niai:
      • Nu­tu­ki­mas. Nu­tu­ki­mas – svar­biau­sias cuk­ri­nio dia­be­to ri­zi­kos veiks­nys. Moks­li­niais ty­ri­mais įro­dy­ta, kad as­me­nims, ku­rių kū­no ma­sės in­dek­sas (KMI) di­des­nis nei 35 kg/m2, ti­ki­my­bė su­sirg­ti šia li­ga yra 80 kar­tų di­des­nė ne­gu tiems, ku­rių KMI ma­žes­nis nei 22 kg/m2. Svar­bus yra ne tik nu­tu­ki­mo laips­nis, bet ir rie­ba­lų kau­pi­mo­si vie­ta. Įro­dy­ta, kad as­me­nims, ku­riems rie­ba­lai kau­pia­si vir­šu­ti­nė­je kū­no da­ly­je („obuo­lio“ ti­po nu­tu­ki­mas), yra di­des­nis pa­vo­jus su­sirg­ti cuk­ri­niu dia­be­tu, nei tiems, ku­riems rie­ba­lai kau­pia­si sėd­me­nų ar šlau­nų sri­ty­se („kriau­šės“ ti­po nu­tu­ki­mas).
      • Fi­zi­nis ne­veik­lu­mas. Re­gu­lia­riai spor­tuo­jan­tiems as­me­nims ti­ki­my­bė su­sirg­ti cuk­ri­niu dia­be­tu yra 3 kar­tus ma­žes­nė ne­gu ne­spor­tuo­jan­tiems.
      • Pa­vel­di­mu­mas. Moks­li­niais ty­ri­mais įro­dy­ta, kad as­me­nims, ku­rių abu tė­vai sir­go cuk­ri­niu dia­be­tu, ti­ki­my­bė su­sirg­ti šia li­ga yra net 40 proc. di­des­nė.
      • Vy­res­nis am­žius. Sens­tant ti­ki­my­bė su­sirg­ti dia­be­tu di­dėja.
      • Jei nėš­tu­mo me­tu bu­vo pa­di­dė­ju­si gliu­ko­zės kon­cen­tra­ci­ja krau­jy­je (nėš­čių­jų dia­be­tas), tai 50 proc. to­kių mo­te­rų su­ser­ga cuk­ri­niu dia­be­tu per at­ei­nan­čius 20 me­tų. Vi­sa tai įro­dy­ta moks­li­niais ty­ri­mais.
      • Mo­te­rims, ku­rių nau­ja­gi­miai svė­rė dau­giau nei 4 kg, taip pat yra ri­zi­ka su­sirg­ti cuk­ri­niu dia­be­tu.
      • Gliu­ko­zės to­le­ra­vi­mo su­tri­ki­mai. Moks­li­nių ty­ri­mų duo­me­ni­mis, 30 proc. as­me­nų, ku­riems yra su­tri­ku­si to­le­ran­ci­ja gliu­ko­zei, cuk­ri­nis dia­be­tas išsi­vys­to per 3 me­tus.
      • Rū­ky­mas. Ri­zi­ka su­sirg­ti cuk­ri­niu dia­be­tu pri­klau­so nuo su­rū­ko­mų ci­ga­re­čių skai­čiaus ir rū­ky­mo truk­mės. Ži­no­ma, kad su­rū­kan­tiems 20–25 ci­ga­re­tes per die­ną ri­zi­ka su­sirg­ti cuk­ri­niu dia­be­tu 2–3 kar­tus di­des­nė nei ne­rū­kan­čių.
      • Rie­ba­lų apy­kai­tos su­tri­ki­mai (dis­li­pi­de­mi­ja), kai krau­jy­je pa­di­dė­ju­si tri­gli­ce­ri­dų (³2,2 mmol/l) kon­cen­tra­ci­ja ir (ar) su­ma­žė­jęs di­de­lio tan­kio li­pop­ro­tei­dų (£0,9 mmol/l) kie­kis.
      • Pa­di­dė­jęs ar­te­ri­nis krau­jo spau­di­mas (AKS ³ 140/90mmHg). Įro­dy­ta, kad pa­di­dė­ju­sį AKS tu­rin­čių as­me­nų ri­zi­ka su­sirg­ti šia li­ga 2,5 kar­tus di­des­nė nei ne­tu­rin­čių AKS pa­di­dė­jimo.
      • Ka­sos li­gos. Jo­mis ser­gant su­trin­ka in­su­li­no iš­si­sky­ri­mas į krau­ją, vys­to­si in­su­li­no kon­cen­tra­ci­jos ne­pa­kan­ka­mu­mas.
      • En­dok­ri­ni­nės li­gos (pvz., ak­ro­me­ga­li­ja, hi­per­ti­ro­zė), kai pa­di­dė­ja hor­mo­nų, pa­si­žy­min­čių in­su­li­nui prie­šin­gu po­vei­kiu, ga­my­ba, yra di­des­nė ti­ki­my­bė su­sirg­ti cuk­ri­niu dia­betu.
      • Kai ku­rių vais­tų (pvz., gliu­ko­kor­ti­koi­dų, a in­ter­fe­ro­no) var­to­ji­mas. Šie vais­tai pla­čiai var­to­ja­mi gy­dant reu­ma­ti­nes, imu­ni­nes li­gas.
      Jei kiek­vie­nas žmo­gus ži­no­tų apie ga­li­mus cuk­ri­nio dia­be­to ri­zi­kos veiks­nius ir pro­fi­lak­tiš­kai ne ma­žiau kaip kar­tą per me­tus pa­si­tik­rin­tų gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je, tai ši klas­tin­ga ir pa­vo­jin­ga li­ga bū­tų diag­no­zuo­ja­ma lai­ku. Lai­ku pra­dė­tas gy­dy­mas pa­dė­tų ati­to­lin­ti ir (ar) iš­veng­ti sun­kių kom­pli­ka­ci­jų.

      Gy­dy­to­ja en­dok­ri­no­lo­gė Eg­lė Bal­čiū­tė


Puslapis 22
Ūmios dia­be­to kom­pli­ka­ci­jos: hi­pog­li­ke­mi­ja, dia­be­ti­nė ke­to­a­ci­do­zė

      Hi­pog­li­ke­mi­ja – tai gliu­ko­zės kie­kio su­ma­žė­ji­mas krau­jy­je (iki 3,5 mmol/l ir že­miau). Jos simp­to­mai įvai­rūs: su­stip­rė­jęs pra­kai­ta­vi­mas, dre­bu­lys, sil­pnu­mas, pa­blo­gė­jęs re­gė­ji­mas, al­kis, pa­daž­nė­jęs šir­dies pla­ki­mas, lū­pų tir­pi­mas, ne­riš­li kal­ba, su­tri­ku­si orien­ta­ci­ja, gal­vos skaus­mas, py­ki­ni­mas ir kt. Pro­gre­suo­jant hi­pog­li­ke­mi­jai ga­li at­si­ras­ti trau­ku­liai, vys­ty­tis hi­pog­li­ke­mi­nė ko­ma.
      Hi­pog­li­ke­mi­ją ga­li su­kel­ti ir in­su­li­nas, ir ge­ria­mie­ji vais­tai nuo dia­be­to (sul­fa­nil­kar­ba­mi­dai: gliu­kot­ro­lis, ama­ri­lis, ol­ta­ras, diap­re­las), in­kre­ti­nai (žar­ny­no hor­mo­nai, ska­ti­nan­tys in­su­li­no iš­sky­ri­mą pa­val­gius), jei jų per­do­zuo­ja­ma ar­ba jei trūks­ta mais­to (an­glia­van­de­nių), di­des­nis nei įpras­ta fi­zi­nis krū­vis ar pa­var­to­jus al­ko­ho­lio.
      Pa­pras­tai da­ro­mos dvi es­mi­nės klai­dos: pir­ma – di­des­nio fi­zi­nio krū­vio me­tu pa­cien­tai ne­pa­kan­ka­mai var­to­ja an­glia­van­de­nių tu­rin­čio mais­to ar­ba ne­su­ma­ži­na vais­tų (in­su­li­no) do­zės; an­tra – per šven­tes pa­dau­gi­na­ma al­ko­ho­lio, ku­ris išpro­vo­kuo­ja hi­pog­li­ke­mi­ją – per ma­žą gliu­ko­zės kie­kį.
      Svar­bu ste­bė­ti gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je net nak­tį. Jei 23 val. gliu­ko­zės kie­kis krau­jy­je ma­žes­nis nei 6 mmol/l – tai hi­pog­li­ke­mi­jos ri­zi­ka sie­kia net 80 proc. Be­veik pu­sei pa­cien­tų hi­pog­li­ke­mi­ja pa­si­reiš­kia nak­tį, 2–4 val.
      Vy­res­nio am­žiaus pa­cien­tams hi­pog­li­ke­mi­ją nu­sta­ty­ti ga­li bū­ti sun­kiau, ji ga­li bū­ti pai­nio­ja­ma su ate­ro­skleroze, gal­vos sme­ge­nų, krau­jo­ta­kos su­tri­ki­mais. Jei pa­cien­tas ser­ga hi­pog­li­ke­mi­ja, jo gliu­ko­zės kie­kis krau­jy­je bus la­bai že­mas, o jei jam yra su­tri­ku­si krau­jo­ta­ka sme­ge­ny­se ar pan., gliu­ko­zės kie­kis krau­jy­je bus ge­ro­kai di­des­nis.
      Hi­pog­li­ke­mi­nė būk­lė pa­vo­jin­ga, kai ser­ga­ma išemi­ne šir­dies li­ga, nes ga­li išpro­vo­kuo­ti mio­kar­do in­fark­tą, šir­dies rit­mo su­tri­ki­mus, trom­bo­em­bo­li­nes kom­pli­ka­cijas.
      Jei hi­pog­li­ke­mi­ja ne­di­de­lė, pa­kan­ka su­val­gy­ti gliu­ko­zės, duo­nos ga­mi­nių. Jei to ne­pa­kan­ka, reik­tų iš­ger­ti sal­džios ar­ba­tos su me­du­mi, cuk­ru­mi, vai­sių sul­čių. Jei hi­pog­li­ke­mi­ja sun­ki, ge­riau­sia švirkš­ti į ve­ną 5–10–20 proc. gliu­ko­zės tir­pa­lo ar­ba net gliu­ko­zės. Taip pat veiks­min­ga gliu­ka­go­no in­jek­ci­ja (1mg/1 am­pu­lė) po oda. Jei būk­lė per 5–10 min. ne­pa­ge­rė­ja, gliu­ka­go­no in­jek­ci­ją ga­li­ma pa­kar­to­ti. Išti­kus ko­mai, li­go­nį bū­ti­na gy­dy­ti re­a­ni­ma­ci­jo­je ar in­ten­sy­vios te­ra­pi­jos sky­riu­je. Jei at­si­ran­da ner­vi­nės veik­los su­tri­ki­mų, psi­cho­zė, rei­kia kon­sul­tuo­tis su neu­ro­lo­gais. Už­si­tę­su­si hi­pog­li­ke­mi­nė ko­ma yra sun­ki, ga­li truk­ti ke­lias pa­ras ar sa­vai­tę.

      Dia­be­ti­nė ke­to­a­ci­do­zė – sun­ki I ti­po dia­be­to kom­pli­ka­ci­ja, tai sun­ki būk­lė, su­kel­ta sun­kaus, ne­kon­tro­liuo­to dia­be­to, iš­si­vys­čius vi­siškam in­su­li­no trū­ku­mui, kai rei­kia sku­baus gy­dy­mo trum­pai vei­ki­ančiu in­su­li­nu ir bū­ti­na su­re­gu­liuo­ti skys­čių ba­lan­są.
      Dia­be­ti­nei ke­to­a­ci­do­zei bū­din­ga žy­mi hi­per­gli­ke­mi­ja (pa­di­dė­jęs gliu­ko­zės kie­kis krau­jy­je, ke­to­nai krau­jy­je ir šla­pi­me, me­ta­bo­li­nė aci­do­zė (krau­jo pH ma­žes­nis nei 7,3) ir de­hid­ra­ta­ci­ja (ryškus or­ga­niz­mo skys­čių ne­te­ki­mas). Dia­be­ti­nė ke­to­a­ci­do­zė daž­niau­sia I ti­po cuk­ri­niu dia­be­tu ser­gan­čių li­go­nių kom­pli­ka­ci­ja – 2–5 proc. per me­tus. Mir­čių daž­nis nuo 1 iki 10 proc., bū­na dėl ne­tiks­lios ar pa­vė­luo­tos diag­no­zės.
      Daž­niau­sios dia­be­ti­nės ke­to­a­ci­do­zės prie­žas­tys yra in­fek­ci­jos (pvz., su­sir­gus pneu­mo­ni­ja (plau­čių už­de­gi­mas), pie­lo­nef­ri­tu (inks­to ir jo gel­de­lės už­de­gi­mas)), mio­kar­do in­fark­tas, trom­bo­em­bo­li­jos (už­si­kim­ši­mai krau­jo kre­šu­liais), klai­dos gy­dant dia­be­tą, in­su­li­no te­ra­pi­jos pa­žei­di­mai.
      Daž­niau­si dia­be­ti­nės ke­to­a­ci­do­zės simp­to­mai šie: gau­sus šla­pi­ni­ma­sis, troš­ku­lys, py­ki­ni­mas, vė­mi­mas, pil­vo skaus­mai, ace­to­no kva­pas iš bur­nos, ryš­kus svo­rio su­ma­žė­ji­mas, sil­pnu­mas, mie­guis­tu­mas. Pro­gre­suo­jant dia­be­ti­nei ke­to­a­ci­do­zei iš­si­vys­to dia­be­ti­nė ko­ma, kai ga­li bū­ti pra­ran­da­ma są­mo­nė.
      At­si­ra­dus dia­be­ti­nei ke­to­a­ci­do­zei ga­li pa­grei­tė­ti šir­dies pla­ki­mas, su­ma­žė­ti ar­te­ri­nis krau­jo­spūdis, im­ti kvė­puot gi­liai ir triukšmin­gai.
      Rei­kia mo­kė­ti at­skir­ti dia­be­ti­nę ke­to­a­ci­do­zę nuo gal­vos trau­mos, ap­si­nuo­di­ji­mo, ūmaus pil­vo skaus­mų, nes mi­nė­tais at­ve­jais ir­gi bū­na žen­kliai pa­di­dė­jęs gliu­ko­zės kie­kis krau­jy­je.
      Esant dia­be­ti­nei ke­to­a­ci­do­zei, žmo­gus ga­li pra­ras­ti są­mo­nę, ne­tek­ti daug skys­čių.
      Bū­ti­na iš­tir­ti gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je ir ke­to­nus šla­pi­me, nat­rio, ka­lio, šar­mų pu­siau­svy­rą, kre­a­ti­ni­ną, krau­jo ro­dik­lius, pH dėl ace­to­zės.
      Su­sir­gus dia­be­ti­ne ke­to­a­ci­do­ze, gy­do­ma in­ten­sy­vios te­ra­pi­jos sky­riu­je. Svar­biau­si gy­dy­mo prin­ci­pai:
      1. Su­re­gu­liuo­ti skys­čių kie­kį or­ga­niz­me, ski­riant fi­zio­lo­gi­nio tir­pa­lo 1–1,5 l.
      2. Hi­per­gli­ke­mi­jos (kai per di­de­lis gliu­ko­zės kie­kis) re­gu­lia­vi­mas, švirkš­čiant trum­pai ar grei­tai vei­kian­čius in­su­li­no pre­pa­ra­tus po 20–30 v.v į mi­nė­tą fi­zio­lo­gi­nio tir­pa­lą ir pa­pil­do­mai po 4–6 v.v. kas va­lan­dą po oda, ma­tuo­jant gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je. Krau­jo gliu­ko­zei su­ma­žė­jus iki 15 mmol/l, fi­zio­lo­gi­nio tir­pa­lo la­še­li­nė yra kei­čia­ma į 5 proc. gliu­ko­zės tir­pa­lą, į ku­rį su­švirkš­čia­ma 8–10 v.v. trum­pai ar grei­tai vei­kian­čio in­su­li­no, tę­siant in­su­li­no in­jek­ci­jas į po­odį po 4–6 v.v.
      3. Ka­lio kie­kio re­gu­lia­vi­mas. Iš­ty­rus ka­lio kie­kį krau­jy­je į la­ši­na­mą fi­zio­lo­gi­nį tir­pa­lą pri­de­da­ma ka­lio. Ka­lis ti­ria­mas kas va­lan­dą ir pa­gal jo kie­kį ko­re­guo­ja­ma ka­lio do­zė. Pa­sie­kus sta­bi­lią būk­lę, ka­lis ti­ria­mas kas 2–4 val. dar 12–24 val.
      4. Hid­ro­kar­bo­na­tų švirkš­čia­ma re­tai.
      5. Esant in­fek­ci­jai, ski­ria­ma an­ti­bio­ti­kų.
      Pa­cien­tai tu­ri sis­te­min­gai kon­tro­liuo­ti gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je. Jei­gu gliu­ko­zės kie­kis ne­su­si­re­gu­liuo­ja, bū­ti­na kreip­tis į gy­dy­to­ją ir ne­lauk­ti di­des­nio pa­blo­gė­ji­mo. Jei py­ki­na, ima­ma vem­ti, var­gi­na pil­vo skaus­mai, rei­kia kvies­ti grei­tą­ją, švirkš­ti grei­tai ar trum­pai vei­kian­čio in­su­li­no, duo­ti skys­čių, sul­čių ir kuo sku­biau per­duo­ti li­go­nį į gy­dy­to­jų ran­kas.

      Prof. habil. dr. J. S. Da­ni­le­vi­čius
      LDA Garbės ir valdybos narys


Puslapis 23
Antanas Šližys

1938–2010

      Ba­lan­džio 30 die­na bu­vo penk­ta­die­nis, švie­tė sau­lė, gai­via, jau­na ža­lu­ma la­po­jo me­džiai. Gam­toj gy­vy­bė spur­dė­jo, sklei­dė gė­lių žie­dais kve­pian­čius spar­nus. At­ro­dė, bus dar vie­na gra­ži die­na, dar vie­na gy­ve­ni­mo šven­tė. Ta­da su­ži­no­jom – mi­rė An­ta­nas Šli­žys. At­si­vė­rė skau­di tuš­tu­ma, ku­ri bus vi­sa­da, kol bū­sim gy­vi, nes mums An­ta­no nie­kas ne­pa­keis. Jis bu­vo dau­ge­liui žmo­nių gy­ve­ni­mo cen­tras, nuo­lat drą­si­no ir guo­dė, rū­pi­no­si jais. Jį ger­bė vi­si, nuo pat pir­mos pa­žin­ties mi­nu­tės. Nuo 2004 me­tų jis bu­vo Anykš­čių cuk­rinio diabeto ligonių klu­bo „At­ei­tis“ pir­mi­nin­ku. An­ta­nas su­bū­rė drau­gėn dia­be­to li­go­nius, ren­gė mo­ky­mo sto­vyk­las ir se­mi­na­rus, or­ga­ni­za­vo ty­ri­mus, į ku­riuos at­ei­da­vo dau­gy­bė žmo­nių. Jį pa­ži­no­jo, my­lė­jo ir ger­bė vi­si, kaip my­li­mi ir ger­bia­mi sa­vo tiks­lui, dar­bui, ki­tų la­bui at­si­da­vę žmo­nės. Lie­tu­vos dia­be­to aso­cia­ci­jai An­ta­nas bu­vo di­džiu­lis rams­tis ir pa­dė­jė­jas. Vi­sa­da bū­da­mas ge­ros nuo­tai­kos, be­sišyp­san­tis, sklei­dė nau­jas idė­jas, įkvėp­da­vo ge­riems dar­bams. 2008 m. An­ta­nas Šli­žys bu­vo iš­rink­tas Lie­tu­vos dia­be­to aso­cia­ci­jos val­dy­bos na­riu.
      Lai­kas ne­sto­vi vie­to­je, bet pri­si­mi­ni­mas apie An­ta­ną liks ne­pa­ki­tęs, vi­sa­da min­ty­se rė­gė­si­me jo ge­rą, rū­pes­tin­gą vei­dą. Nuo­šir­džiai už­jau­čia­me An­ta­no žmo­ną, lin­ki­me jai stip­ry­bės ir ge­ros svei­ka­tos, kad li­ku­si vie­na ne­pa­lūž­tų. Mes vi­si pra­tin­si­mės gy­ven­ti be An­ta­no, bet vi­sa­da jis liks mū­sų šir­dyse.

      Lie­tu­vos dia­be­to aso­cia­ci­ja


      Antanui Šližiui

      Žvaigždė užgęso – išėjai į naktį.
      Jau nieko nebenori, nieko neprašai.
      Taip geliamai skaudu Tavęs netekti –
      Dangus prapliupo ašarų lašais.

      Barstei po grūdą šilumą ir viltį,
      Saviems ir svetimiems gerumą dalinai,
      Užuojauta ir švelnumu pakilti
      Gyvenimui ne vieną grąžinai.

      Išbandymų užteko Tavo daliai,
      Buvo dienų, kai rodės, tuoj prislėgs dangus.
      Ištvėrei ir garbingai savo kelią
      Tu praėjai visad išlikdamas Žmogum.

      Kaip meteoras perskrodei orbitą,
      Palikęs daug idėjų ir šviesių minčių,
      Bet šis lietingas susikaupęs rytas
      Tave atskyrė nuo svajonių ir vilčių.

      Mes prisiminsim Tavo mielą veidą,
      Pilnas gerumo, besišypsančias akis.
      Kodėl likimas taip klastingai leido,
      Taip nelauktai užvert gyvenimui duris?


      Natalija Pribušauskienė
      „Ateities“ klubo komiteto narė


Puslapiai 24-25
Klas­tin­gas dia­be­tas virs­ta pa­sau­li­ne epi­de­mi­ja…

      Ne­se­niai gar­bin­gą 60 me­tų ju­bi­lie­jų mi­nė­ju­siam ro­kiš­kė­nui Vid­man­tui Pi­li­bai­čiui ener­gi­jos ga­li pa­vy­dė­ti net jau­nas. Šių me­tų Pa­sau­lio svars­čių kil­no­ji­mo čem­pio­na­to ant­ro­sios vie­tos laimėtojas ne­spor­ta­vęs ga­li iš­tver­ti ne il­giau kaip dvi die­nas. Ta­ry­tum nie­ko čia keis­to…

      Sušalo ko­jas
      Ma­ty­da­mas ener­gi­ja spin­du­liuo­jan­tį, vi­sa­da be­si­šyp­san­tį ir šmaikš­taus žo­džio ki­še­nė­je nei­eš­kan­tį Vid­man­tą net ne­įtar­tum, kad dau­giau nei 40 me­tų jį ly­di ne­iš­gy­do­ma li­ga – cuk­ri­nis dia­be­tas. Kaip jis pats sa­ko, ge­ra svei­ka­ta ga­lė­jo pa­si­gir­ti tik pen­kio­li­ka sa­vo gy­ve­ni­mo me­tų. 2009 metais 60-me­tį šven­tęs vy­riš­kis pri­si­mi­nė, kad vi­sos bė­dos jį už­griu­vo su­lau­kus šešio­li­kos. „Su tė­vais gy­ve­no­me ne­di­de­lia­me Ma­žei­kų ra­jo­no kai­me­ly­je. At­min­ty­je dar kar­tais iš­ky­la vaiz­das, ka­da aš, vos su­lau­kęs 16-os, iš­sku­bė­jau į mies­tą pa­so. Bu­vo šal­ta žie­ma, per snie­gą te­ko klam­po­ti ke­lis ki­lo­met­rus. Stip­riai pa­ša­lau ko­jas, o ne­tru­kus pa­ju­tau ir šio per­ša­li­mo pa­sek­mes…“ – pa­sa­ko­jo V. Pi­li­bai­tis.

      Be­sai­kis troš­ku­lys ir kri­tęs svo­ris
      Be­si­mo­ky­da­mas že­mės ūkio tech­ni­ku­me V. Pilibaitis su­ne­ri­mo dėl be­sai­kio troš­ku­lio. „Po kiek­vie­nos pa­skai­tos vis bėg­da­vau prie kriauk­lės ir vie­nu ypu iš­tuš­tin­da­vau pu­sės lit­ro puo­de­lį. Va­ka­re skai­čiuo­da­vau: per die­ną iš­ger­ta ke­tu­ri ar dau­giau lit­rų“, – apie pir­muo­sius li­gos simp­to­mus pa­sa­ko­jo ro­kiš­kė­nas. Dar di­des­nį su­si­rū­pi­ni­mą jam kė­lė tai, kad per du mė­ne­sius ne­te­ko be­veik pu­sės svo­rio, o ap­si­lan­ky­mo pas gy­dy­to­ją me­tu svars­tyk­lės be­ro­dė vos 39 kg (prieš su­sirg­da­mas svė­rė 60 kg). Ma­ne gy­dęs me­di­kas iš­pyš­ki­no lyg nuosp­ren­dį: „Pir­mo­jo ti­po cuk­ri­nis dia­be­tas“. Krau­jo ty­ri­mo re­zul­ta­tai ne­lei­do abe­jo­ti…“ – pri­simena V. Pi­li­bai­tis.

      Švirkštas ir ada­ta
      Ro­kiš­kio ra­jo­no ne­įga­lių­jų spor­to klu­bo „Olim­pas“ pre­zi­den­tas V. Pi­li­bai­tis sa­kė, kad su li­gos diag­no­ze ir min­ti­mi, kad nuo šiol „ge­riau­siu drau­gu“ taps švirkš­tas ir ke­lis­kart per die­ną bū­ti­na in­su­li­no do­zė – su­si­tai­kė iš­kart. „Bu­vau dar la­bai jau­nas, ta­čiau at­sa­kin­gas. Ma­no tė­vų pe­čių ne­pri­spau­dė jo­kie rū­pes­čiai, nes sa­vęs gel­bė­ji­mo kam­pa­ni­jai di­ri­ga­vau pats: vi­rin­da­vau me­ta­li­nius švirkš­tus, nes vien­kar­ti­nių tuo­met ne­bu­vo, bei „rie­bias“ ada­tas, pats iš­mo­kau su­si­leis­ti vais­tus, pats su­da­riau tin­ka­mą die­nos reži­mą…“ – šyp­so­si Vid­man­tas. Pa­sak jo, su ne­ti­kė­tai už­klu­pu­sia li­ga su­si­tai­ky­ti bu­vo leng­viau ir dėl ar­ti­mų­jų bei ben­dra­am­žių pa­lai­ky­mo. „Nė sy­kio gy­ve­ni­me ne­su su­lau­kęs jo­kios pa­šai­pios re­pli­kos ar už­gau­lio­ji­mų. Jau­ni­mas ne­bu­vo toks pikt­džiu­giš­kas, koks yra šian­dien. O ir aš, rei­kia pri­si­pa­žin­ti, bu­vau ne pės­čias“, – nu­si­juo­kė V. Pi­li­bai­tis.

      Ma­nė, gir­tuok­lis…
      Vi­siš­kai iš­veng­ti tra­gi­ko­miš­kų si­tu­a­ci­jų ne­pa­vy­ko. „Kar­tą dar­bo rei­ka­lais iš­vy­kau į ki­tą mies­tą, kur apie ma­no li­gą nie­kas ne­ži­no­jo. Stai­ga pa­si­ju­tau pras­tai ir prie pat val­gyk­los pra­ra­dau są­mo­nę. Par­kri­tęs iš­gu­lė­jau ge­rą va­lan­dą. At­si­pei­kė­jau, su­čiul­piau sal­dai­nį… Pro ša­lį ėju­si val­gyk­los dar­buo­to­ja mes­te­lė­jo re­pli­ką: „Nešk ku­da­šių! Ta­vęs ne­tru­kus at­va­žiuos po­li­ci­ja. Rei­kia ma­žiau gerti.“
      Pa­na­šių si­tu­a­ci­jų bu­vo ir dau­giau, ta­čiau sa­vo gy­ve­ni­mo Vid­man­tas nė­ra lin­kęs pieš­ti niū­rio­mis spal­vo­mis. „Ke­lis kar­tus są­mo­nę esu pra­ra­dęs va­žiuo­da­mas dvi­ra­čiu. Kai­me­ly­je, ku­ria­me gy­ve­nau, žmo­nės ma­no bė­dą ži­no­jo, tai­gi ne­pa­si­di­džiuo­da­vo par­vež­ti na­mo“, – sar­kaz­mo ne­sto­ko­jo pašne­ko­vas.

      Spor­tas – kaip oras
      Nuo pat vai­kys­tės jis ne­ga­lė­jo nu­styg­ti vie­no­je vie­to­je dau­giau nei pus­va­lan­dį. V. Pi­li­bai­tis pa­sa­ko­jo: „Kla­sė­je bu­vau pats že­miau­sias, ta­čiau jud­ru­mu ir spor­tiš­ku­mu ne­ap­len­kia­mas. Ma­nęs bu­vo pil­na vi­sur: do­mė­jau­si leng­vą­ja at­le­ti­ka, svars­čių kil­no­ji­mu, žai­džiau įvai­riau­sius žai­di­mus. Trau­ka spor­tui nie­kur ne­din­go ir iš­gir­dus li­gos diag­no­zę.“ Pa­sak jo, nie­kas ne­pa­si­kei­tė ir su­lau­kus 28-erių, ka­da pa­li­kęs gim­tą­jį kai­mą at­vy­ko dirb­ti į Ro­kiš­kį. Čia su­kū­rė šei­mą. „Bu­vau įvai­riau­sių są­skry­džių ir spor­to var­žy­bų da­ly­vis. Tik­riau­sia nė­ra to­kios spor­to ša­kos, ku­rios ne­bū­čiau iš­mė­gi­nęs ir ne­pel­nęs pri­zi­nių vie­tų“, – juo­kė­si V. Pi­li­bai­tis. Jo tei­gi­mu, įma­no­ma su­si­drau­gau­ti net su ypač sun­kia li­ga, te­rei­kia tru­pi­nė­lio no­ro, pa­stan­gų ir už­si­spy­ri­mo. Su­si­skur­ta­me „nar­ve­ly­je“ li­go­nį įka­li­na ne li­ga, o jo pa­ties ne­iš­ma­ny­mas. Sė­dint su­dė­jus ran­kas ne­su­tvir­tės dia­be­to pa­žeis­tos pė­dos bei ko­jos, ne­pa­ge­rės sa­vi­jau­ta. Vi­siems ser­gan­tiems dia­be­tu, ku­rie de­juo­ja, kad nė­ra svei­ka­tos mankš­tin­tis, stip­rin­ti rau­me­nis, ne­sto­ko­ju kar­čių re­pli­kų ir pa­lin­kė­ji­mų ruoš­tis „pas­ku­ti­nia­jai“, – kal­bė­jo V. Pi­li­bai­tis. – Leng­vas fi­zi­nis krū­vis ne­lei­džia ap­ting­ti ko­joms, pa­de­da jas il­giau iš­lai­ky­ti jaut­rias ir ne­ap­mi­ru­sias. Be abe­jo­nės, ser­gan­tiems cuk­ri­niu dia­be­tu žmo­nėms tre­ni­ruo­tės pa­de­da re­gu­liuo­ti kū­no svo­rį, pa­grei­ti­na me­džia­gų apy­kai­tą, stip­ri­na šir­dį, su­tei­kia žva­lumo.“

      Ga­li iš­gel­bė­ti kal­bė­ji­mas…
      Be­veik ke­tu­rias­de­šimt pen­ke­rius me­tus su klas­tin­gu pir­mo­jo ti­po dia­be­tu „be­si­bi­čiu­liau­jan­tis“ ro­kiš­kė­nas „Gim­ta­jam Ro­kiš­kiui“ sa­kė, kad se­niai jam įpras­tas mi­nu­čių tiks­lu­mu slen­kan­tis die­nos re­ži­mas: val­gy­mas kas ke­tu­rias va­lan­das, tris kar­tus per die­ną gy­vy­biš­kai svar­bios in­su­li­no do­zės. „Vi­sa pa­slap­tis – pa­keis­ti mąs­ty­se­ną. Vi­sų svar­biau­sia, ma­no ma­ny­mu, apie sa­vo li­gą pa­pa­sa­ko­ti ki­tiems: ap­lin­ki­nių ži­no­ji­mas apie ta­vo bė­dą ga­li tau iš­gel­bė­ti gy­vy­bꅓ – sa­kė ro­kiš­kė­nas. Pa­sak jo, už­ėjus sil­pnu­mui gre­ta esan­čio žmo­gaus iš­ties­tas sal­dai­nis ar su­gir­dy­ta sal­di ar­ba­ta ga­li tap­ti di­džiau­siu žyg­dar­biu. „Nie­kaip ne­ga­liu su­pras­ti tų, ku­rie gė­di­ja­si šios li­gos. Ko gė­dy­tis? Dėl to, kad su­sir­gai cuk­ra­li­ge, ku­ri, tar­si ne­lauk­tas sve­čias, bet ka­da ga­li pa­si­bels­ti į kiek­vie­no svei­ko žmo­gaus na­mų du­ris?“ – svars­tė ro­kiš­kė­nas. Pa­sak jo, bū­tent dėl šios, svei­ku pro­tu ne­su­vo­kia­mos prie­žas­ties vis ma­žiau žmo­nių jun­gia­si į dia­be­to li­go­nių klu­bą. „Su­ži­no­ję, kad rei­kia mo­kė­ti 10 Lt na­rio mo­kes­tį, dau­ge­lis nu­mo­ja ran­ka, nes, anot jų, ne­gaus iš to jo­kios nau­dos. Ta­čiau rei­kia pri­pa­žin­ti, kad šio klu­bo na­rių or­ga­ni­zuo­ja­mi su­si­ti­ki­mai, kon­fe­ren­ci­jos – tai pui­ki ga­li­my­bė pa­si­da­ly­ti sa­vo pro­ble­mo­mis ir ži­nio­mis. Pi­ni­gais tai ne vi­sa­da įkai­no­ja­ma“, – sa­kė V. Pi­li­baitis.

      Kvie­čia į pa­skai­tą
      „Gim­to­jo Ro­kiškio“ kal­bin­ta Ro­kiškio dia­be­tikų klu­bo pir­mi­nin­kė Ma­ry­tė Mie­liaus­kie­nė sa­kė: „Šian­die­ni­nė si­tu­a­ci­ja iš tie­sų ver­čia su­ne­rim­ti – cuk­ri­nis dia­be­tas virs­ta pa­sau­li­ne epi­de­mi­ja, į sa­vo gniauž­tus įtrau­kian­čia vis dau­giau jau­nų žmo­nių“. Jos tei­gi­mu, di­džiau­sią rū­pes­tį ke­lia tai, kad di­dė­jant šia li­ga ser­gan­čių žmo­nių skai­čiui ne­il­gė­ja klu­bo na­rių są­ra­šas. „Šiuo me­tu klu­bui pri­klau­so 70 ra­jo­no gy­ven­to­jų, o ser­gan­čių yra ke­lis­kart dau­giau. Liūd­na, kad apie dia­be­to gy­dy­mo nau­jo­ves su­ži­no tik ma­ža da­lis li­go­nių“, – sa­kė M. Mie­liaus­kie­nė. Pa­sak jos, kiek­vie­nas klu­bo na­rys gau­na vi­so­ke­rio­pų ži­nių apie mi­ty­bos ir spor­to reikš­mę, su­si­pa­žįs­ta su ben­dra­min­čiais, pui­kiai in­teg­ruo­ja­si į vi­suo­me­nę. „Li­ga nie­ka­da nepa­si­trauks: ji ver­čia vi­siš­kai pa­keis­ti sa­vo gy­ve­ni­mo įpro­čius, nuo­lat kon­sul­tuo­tis, tei­rau­tis ir do­mė­tis. Jei­gu gy­do­ma­si sa­vo nuo­žiū­ra, ty­ko įvai­riau­sios kom­pli­ka­ci­jos, dėl ku­rių ga­li pa­blo­gė­ti re­gė­ji­mas, žmo­gus ga­li net vi­sai jį pra­ras­ti, jam gre­sia ga­lū­nių am­pu­ta­ci­ja ar net mir­tis“, – „Gim­ta­jam Ro­kiš­kiui“ sa­kė dia­be­to li­go­nių klu­bo pir­mi­nin­kė.

      Ag­nė Pu­tei­ky­tė
      „Gim­ta­sis Ro­kiš­kis“


Puslapis 26
Se­nos ir nau­jos klu­bo „Dia­bi­tė plius“ tra­di­ci­jos


Naujųjų, 2010-jų, metų šventė boulingo klube "Amerigo": "Mūsų tiek daug, kad netelpame į kadrą".
      Da­lis Vil­niaus vai­kų ir jau­ni­mo dia­be­to klu­bo „Dia­bi­tė plius“ ren­gi­nių jau yra tra­di­ci­niai. Klu­bo su­si­rin­ki­mai vyks­ta kiek­vie­no mė­ne­sio pir­mą­jį tre­čia­die­nį, kas­met or­ga­ni­zuo­ja­ma Nau­jų­jų me­tų šven­tė, mi­ni­ma Pa­sau­li­nė dia­be­to die­na, va­sa­rą ren­gia­mos šei­mų sa­vait­ga­lio išvy­kos. Pa­si­ren­ka­me ku­rį nors il­gą­jį va­sa­ros sa­vait­ga­lį, pvz., Jo­ni­nes ar Min­dau­gi­nes, ir ke­liau­ja­me į gam­tą. Tris die­nas išky­lau­ja­me, ben­drau­ja­me, taip vai­kai ir jų tė­vai su­si­ran­da drau­gų ir ben­dra­min­čių, o svar­biau­sia – daug su­ži­no, kaip kon­tro­liuo­ti dia­be­tą, ak­ty­viai il­sin­tis. Jau ap­lan­kė­me ne vie­ną po­il­sia­vie­tę ir sto­vyk­la­vie­tę. Be to, ant­rus me­tus iš ei­lės va­žia­vo­me į ga­na to­li nuo Vil­niaus esan­čią Ig­na­li­nos ra­jo­no kai­mo so­dy­bą „At­si­pūsk“. Taip to­li va­žiuo­ja­me ne at­si­tik­tinai:
      • po­il­sia­vie­tė­je ge­ros nak­vy­nės są­ly­gos;
      • ga­na di­de­lė so­dy­bos te­ri­to­ri­ja ap­tver­ta, to­dėl vai­kams sau­gu; po­il­siau­ja­me vie­ni, ne­bū­ti­na tai­ky­tis prie pa­ša­li­nių žmo­nių;
      • gra­žiai ir pa­to­giai su­tvar­ky­ta ap­lin­ka: yra mau­dyk­la, van­dens čiuo­žyk­la, ga­li­ma plau­kio­ti val­ti­mis, bai­da­rė­mis, van­dens dvi­ra­čiais; įreng­tos krep­ši­nio, te­ni­so aikš­te­lės, tu­ris­ti­nių kliū­čių ruo­žas, dau­gy­bė suo­liu­kų ir sū­puok­lių;
      • nuo lie­taus ga­li­ma pa­si­slėp­ti pa­sto­gė­je lau­ke, di­de­lė­se so­dy­bos pa­tal­po­se; ga­li­ma žais­ti sta­lo te­ni­są, bi­liar­dą, sta­lo fut­bo­lą, mankš­tin­tis tre­ni­ruok­liais;
      • so­dy­bos šei­mi­nin­kai vaišin­gi ir drau­giški.
      2009 m. lie­pos mė­ne­sį klu­bo iš­vy­ko­je da­ly­va­vo net 82 žmo­nės (iš jų – 38 dia­be­to li­go­niai). Kaip vi­sa­da, tu­rė­jo­me sve­čių. Klu­bo na­rius ap­lan­kė UAB Abo­vi­ta at­sto­vai, ku­rie vai­kams pa­do­va­no­jo ga­li­my­bę su­si­kur­ti marš­ki­nė­lius te­ma „Aš ir ma­no pa­saulis“.
      Iš­vy­kos or­ga­ni­za­to­riai sten­gė­si, kad vai­kai lai­ką pra­leis­tų įdo­miai ir gal­vo­tų ne tik apie dia­be­to kon­tro­lę, bet ir iš­ban­dy­tų dai­liuo­sius ama­tus – ke­ra­mi­ką ir de­ku­pa­žą. Ma­žy­liai lip­dė iš mo­lio, o dič­kiai de­ko­ra­vo vis­ką, kas pa­puo­lė po ran­ka – ak­me­nė­lius, me­džio len­te­les, vien­kar­ti­nius in­dus. Jų ran­ko­se pa­pras­čiau­si daik­tai ta­po tik­rais me­no kū­ri­nė­liais ir ža­vė­jo vi­sus. Ti­kė­ki­mės, kad dau­ge­liui to­kia veik­la taps pras­min­gu ho­biu.
      Iš­ky­lau­to­jai tu­rė­jo pro­gą ste­bė­ti, kaip ke­pa­mi spyg­liuo­tie­ji py­ra­gai – ša­ko­čiai. Jų ke­pė­jai su vi­sa kros­ni­mi ant eže­ro kran­to ro­dė, kaip tai da­ro­ma. Vi­si ga­lė­jo pa­ban­dy­ti pa­suk­ti kros­nies ran­ke­ną ir už­pil­ti teš­los. Ša­ko­tis iš­ėjo gra­žus ir ska­nus. So­dy­bos šei­mi­nin­kai iš vai­kų suž­ve­jo­tos žu­vies ant lau­žo iš­vi­rė di­džiu­lį ka­ti­lą tik­ros žu­vie­nės. Kai kas to­kią ra­ga­vo pir­mą kar­tą.
      Tra­di­ci­ja jau ta­po va­ka­ri­nis lau­žas ir ant jo kep­tų deš­re­lių val­gy­mas. To­kia va­ka­rie­nė su­kvie­čia vi­sus į vie­ną drau­giš­ką būrį.
      Mes džiau­gia­mės, kad klu­be gy­vuo­ja tra­di­ci­ja, kai ser­gan­tys vai­kai ga­li ne­mo­ka­mai pail­sė­ti, su­ži­no­ti nau­jų da­ly­kų apie li­gą, su­si­ras­ti drau­gų ir net iš­ban­dy­ti už­si­ė­mi­mus, ku­rie ga­li virs­ti hobiu.
      Ki­tas tra­di­ci­nis ren­gi­nys – Pa­sau­li­nės dia­be­to die­nos mi­nė­ji­mas vy­ko to­je pa­čio­je vie­to­je. Ket­vir­tus me­tus iš ei­lės ren­ka­mės vieš­bu­ty­je Mar­tia­lis. Šį kar­tą pro­gra­mą pa­ro­dė ir trum­pą šo­kių pa­mo­kė­lę vai­kams pra­ve­dė UAB Dan­ce ti­me šo­kė­jai. Dė­ko­ja­me UAB Ro­che Lie­tu­va, kuri pa­rė­mė šį ren­gi­nį.
      Ar­tė­jant me­tų pa­bai­gai su­pra­to­me, kad no­rė­da­mi Nau­jų­jų me­tų šven­tę pa­mi­nė­ti tra­di­ciškai – žais­da­mi bou­lin­gą, tu­ri­me ieško­tis ki­tų pa­tal­pų, nes klu­bo na­rių skai­čius jau per­si­ri­to per šim­tą. Pen­ke­rius me­tus mus ma­lo­niai pri­im­da­vo Žir­mū­nų bou­lin­go klu­bas, bet ten pa­si­da­rė ankš­ta. Po il­gų ieš­ko­ji­mų, su­si­ra­ši­nė­ji­mų ir de­ry­bų iš­si­rin­ko­me Ame­ri­go bou­lin­go klu­bą. Ad­mi­nist­ra­ci­ja pa­siū­lė ne tik erd­ves­nes ir pa­to­ges­nes pa­tal­pas, bet ir di­džiu­lių nuo­lai­dų. Su­si­rin­ko re­kor­diš­kai daug žmo­nių – 57 dia­be­tu ser­gan­čius vai­kus ir jau­nuo­lius at­ly­dė­jo ne tik ma­mos ar­ba tė­čiai, bet ir se­su­tės ar bro­liu­kai (iš vi­so 120 da­ly­vių). Su­si­rin­ku­sie­ji ne tik žai­dė bou­lin­gą, ben­dra­vo, vai­ši­no­si, bet ir pri­si­šau­kė Ka­lė­dų se­ne­lį. Tai bu­vo tik­ras ste­buk­las, nes šven­tė vy­ko jau po Tri­jų Ka­ra­lių. Se­ne­lio pa­dė­jė­jas ne tik or­ga­ni­za­vo įvai­rius žai­di­mus, bet ir pa­dė­jo vai­kams nu­pieš­ti sve­čio por­tre­tą. O do­va­nų mai­šas bu­vo pil­nas siur­pri­zų – vai­kai ga­vo kvie­ti­mų ap­si­lan­ky­ti pra­mo­gų par­ke X PLA­NET ir Vi­chy van­dens par­ke. Do­va­nų mai­šą pa­dė­jo pri­pil­dy­ti ben­dro­vė SE­VEN Fa­mi­ly, ku­ri su­tei­kė pra­mo­gų par­ko bi­lie­tams di­džiu­lių nuo­lai­dų. Dė­ko­ja­me klu­bo na­riams Ge­di­mi­nui Pu­lui­kiui ir Li­nai Lu­nec­kie­nei už pa­gal­bą or­ga­ni­zuo­jant šven­tę. Ti­ki­mės, kad klu­bo na­riai ne tik pra­dės 2010 m. ak­ty­viai pra­mo­gau­da­mi, bet spor­tuos ir ge­rins sa­vo svei­ka­tą vi­sus me­tus.
      Už pa­ra­mą ren­giant Nau­jų­jų me­tų šven­tę dė­ko­ja­me Eli Lil­ly Lie­tu­va, Ame­ri­go bou­lin­go klu­bui ir SEVEN fa­mi­ly.

      Ol­ga Ja­re­ma
      Vil­niaus vai­kų ir jau­ni­mo „Dia­bi­tė plius“
      pir­mi­nin­kės pa­va­duo­to­ja


Puslapis 27
Dia­be­to klu­bo na­riai mo­ko­si pa­žin­ti li­gą ir su ja su­si­gy­ven­ti

      2009 m. gruo­džio 9 d. su­ėjo 20 me­tų, kai bu­vo įkur­ta Lie­tu­vos dia­be­to aso­cia­ci­ja. Ma­žei­kių dia­be­to klu­bui „Že­mai­čių spė­ka“ – jau 18 me­tų. Jo ini­cia­to­rė bu­vo švie­sios at­min­ties gy­dy­to­ja en­dok­ri­no­lo­gė Zo­fi­ja Vai­tie­kū­nie­nė.

      Klu­bui va­do­vau­ja jau tre­čia mo­te­ris
      Gal tai tik su­ta­pi­mas, ta­čiau pir­mai­siais me­tais po Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo mū­sų ša­ly­je, kaip ir vi­sa­me pa­sau­ly­je, dėl per ma­žo fi­zi­nio ak­ty­vu­mo ir ne­svei­kos mi­ty­bos pa­dau­gė­jo li­go­nių, ser­gan­čių cuk­ri­niu dia­be­tu. Be abe­jo, įta­kos tu­ri nuo­la­ti­nė įtam­pa, stre­sas, taip pat ge­nai, ne­igia­mai vei­kia ir ap­lin­kos tarša.
      Pir­mą­ja klu­bo pir­mi­nin­ke bu­vo ki­ne­zi­te­ra­peu­tė Guo­da Lom­sar­gie­nė. Mo­te­ris jam va­do­va­vo be­veik 5 me­tus. Jai te­ko sun­kus dar­bas – rei­kė­jo ieš­ko­ti nau­jų na­rių, aiškin­ti jiems, dėl ko klu­bas rei­ka­lin­gas, kaip jis ga­li pa­dė­ti li­go­niams. Ta­da ra­jo­ne bu­vo be­veik 400 dia­be­to li­go­nių. Dirb­ti pa­grin­di­nį dar­bą ir tu­rė­ti pa­pil­do­mas pa­rei­gas, ir dar ne­mo­ka­mas, ne­leng­va. Be to, mo­te­riai rei­kia rū­pin­tis šei­ma. To­dėl vi­suo­me­ni­nes klu­bo va­do­vės pa­rei­gas Guo­da per­lei­do ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­jai, klu­bo na­rei Ja­dzei Čiuč­kie­nei, ku­rios pa­aug­lė duk­ra sir­go cuk­ri­niu dia­be­tu. Be­je, klu­bo na­riais ga­li tap­ti ne tik dia­be­to li­go­niai, bet ir jų šei­mų na­riai, ir vi­si ki­ti.
      2001 m. ba­lan­dį per ata­skai­ti­nį klu­bo na­rių su­si­rin­ki­mą bu­vo išrink­ta nau­ja pir­mi­nin­kė – Fai­na Juo­zė­nie­nė, ku­ri dir­ba jau tre­čią ka­den­ci­ją. Mo­te­ris cuk­ri­niu dia­be­tu ser­ga nuo pat pa­aug­lys­tės, tad su šia li­ga yra se­niai su­si­gy­ve­nu­si ir apie ją ži­no vis­ką: kaip su ja „ben­drau­ti“, kaip svei­kai ir tin­ka­mai mai­tin­tis, kaip ati­to­lin­ti li­gos kom­pli­ka­ci­jas.

      Ser­gant dia­be­tu rei­kia išmok­ti gy­ven­ti
      Dia­be­to klu­bo tiks­las – skleis­ti vi­suo­me­nei ži­nias apie dia­be­tą, teik­ti so­cia­li­nę ir me­to­di­nę pa­gal­bą li­go­niams ir jų šei­mų na­riams, kal­bė­ti apie li­gos prie­žas­tis ir pro­fi­lak­ti­ką, ga­li­mas kom­pli­ka­ci­jas ir pir­muo­sius li­gos po­žy­mius. Kai žmo­gus juos pa­ste­bi, jau ži­no, kad rei­kia kreip­tis į gy­dy­to­ją. Kuo anks­čiau diag­no­zuo­ja­ma li­ga, tuo leng­viau ją gy­dy­ti, tuo il­giau ga­li­ma iš­veng­ti kom­pli­ka­ci­jų. Dia­be­tu ser­gan­tys klu­bo na­riai mo­ko­mi ne tik sa­vi­kon­tro­lės, bet ir kaip gy­ven­ti, ser­gant šia li­ga. Šiuo me­tu klu­bui pri­klau­so 160 na­rių, tarp jų – 13 vai­kų. Dau­gu­ma na­rių – vy­res­ni nei 40 me­tų žmo­nės, ser­gan­tys II ti­po dia­be­tu.

      Klu­bui rei­kia pa­tal­pų
      Klu­bo na­riai ren­ka­si kar­tą per mė­ne­sį, pir­mą jo penk­ta­die­nį. Klu­bas sa­vo pa­tal­pų ne­tu­ri, tad su­si­ti­ki­mai vyks­ta Pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cen­tro sa­lė­je (Naf­ti­nin­kų g. 9), ku­ria nau­do­ja­si ne­mo­ka­mai. Klu­bas re­gist­ruo­tas taip pat šiuo ad­re­su. Vi­suo­me­ni­nė or­ga­ni­za­ci­ja ne­tu­ri lė­šų pa­tal­poms nuo­mo­tis, o iš val­džios pa­ra­mos ne­su­lau­kia. F. Juo­zė­nie­nė sa­ko ži­nan­ti, kad ki­tų ra­jo­nų sa­vi­val­dy­bės klu­bams ski­ria pa­tal­pas. Gai­la, kad jos pa­stan­gos ir prašymai iki šiol ne­duo­da re­zul­ta­tų.
      Lai­ki­nai klu­bas nau­do­ja­si po­li­kli­ni­kos pa­tal­po­se esan­čiu ne­di­de­liu ka­bi­ne­tu. Ne pa­slap­tis, kad šei­mos gy­dy­to­jai ne­tu­ri pa­kan­ka­mai lai­ko, ku­rį ga­lė­tų skir­ti dia­be­to li­go­niams. Dėl to jiems rei­kia vie­tos, kur ga­lė­tų at­ei­ti, su­si­tik­ti pa­ben­drau­ti, pa­si­da­ly­ti pa­tir­ti­mi ir gau­ti me­to­di­nės li­te­ra­tū­ros. Su­si­tik­ti kar­tą per mė­ne­sį ma­žai. Kiek­vie­nam ky­la klau­si­mų apie gy­dy­mą­si, pri­si­rei­kia kon­sul­ta­ci­jų.

      Se­mi­na­rai nau­din­gi
      Klu­bo na­riams or­ga­ni­zuo­ja­mi se­mi­na­rai. Pa­skai­tų skai­ty­ti kvie­čia­mi lek­to­riai iš Vil­niaus, Kau­no, Klai­pė­dos. Tai gy­dy­to­jai, Lie­tu­vos dia­be­to aso­cia­ci­jos at­sto­vai, ku­rie ga­li kal­bė­ti apie įvai­rius dia­be­to klau­si­mus. Kas­kart klu­bo na­riai su­ži­no kaž­ką nau­jo apie šią li­gą, apie gy­dy­mo nau­jo­ves; vyks­ta vi­ta­mi­nų ir vais­tų pri­sta­ty­mai.
      Kas­met vis ki­ta­me ra­jo­ne vyks­ta die­nos truk­mės se­mi­na­rai, ku­riems lė­šų ski­ria, lek­to­rius pa­rū­pi­na Lie­tu­vos dia­be­to aso­cia­ci­ja. Du kar­tus per me­tus LDA or­ga­ni­zuo­ja se­mi­na­rus Vil­niu­je. Ma­žei­kiš­kiams nu­vyk­ti ge­ra­no­riš­kai pa­de­da ben­dro­vės „Ma­žei­kių van­de­nys“ ir „Ma­žei­kių ši­lu­mos tin­klai“. Lė­šų iš­vy­koms į se­mi­na­rus už­si­dir­ba ir pats klu­bas. Kas­met klu­bo pir­mi­nin­kė rašo pro­jek­tus, ku­rie fi­nan­suo­ja­mi iš Sa­vi­val­dy­bės biu­dže­to.

      Or­ga­ni­zuo­ja­mos ne­mo­ka­mos ak­ci­jos
      Ma­žei­kių ra­jo­no dia­be­to klu­bas kas­met mi­ni Pa­sau­li­nę dia­be­to die­ną. Pir­mi­nin­kės ini­cia­ty­va or­ga­ni­zuo­ja­mos įvai­rios ak­cijos.
      Klu­bas rū­pi­na­si ir sa­vo na­rių lais­va­lai­kiu – ren­gia eks­kur­si­jos po Lie­tu­vą. Jau ap­lan­ky­tas Mo­sė­džio ak­me­nų mu­zie­jus, Ro­kiš­kio dva­ro mu­zie­jus, baž­ny­čia, par­kas. Kar­tu su ast­mos klu­bu va­žiuo­ta į Vent­spi­lį, Ka­ma­nų re­zer­va­tą, o su Ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų aso­cia­ci­jos na­riais – į Lie­po­ją.
      Klu­bo na­riai kar­tu šven­čia Ka­lė­das, Ve­ly­kas ir ki­tas šven­tes, mi­ni ju­bi­lie­jus. Su­kak­tu­vi­nin­kams įtei­kia­mos as­me­ni­nės do­va­nė­lės ar svei­ka­tai rei­ka­lin­gų vais­tų, mais­to pa­pil­dų, vi­ta­mi­nų. Sun­kiai ser­gan­tys klu­bo na­riai ap­lan­ko­mi na­muo­se. Kiek­vie­nais me­tais ren­gia­ma Pa­dė­kos die­na tiems, ku­rie klu­bui au­ko­ja du pro­cen­tus sa­vo pa­ja­mų mo­kes­čio.

      Ber­nar­da Plas­ti­ni­na
      „San­tar­vė“


Puslapis 28
Dia­be­to klu­bo „Lem­tis“ na­riai drau­ge spren­džia pro­ble­mas
ir mo­ko­si gy­ven­ti su li­ga

      Šiau­liuo­se įsi­kū­ręs Šiau­lių kraš­to žmo­nių, ser­gan­čių cuk­ri­niu dia-be­tu, klu­bas „Lem­tis“ yra vie­nas se­niau­sių ša­ly­je. 2010 m. sau­sio mėn. klu­bui su­ka­ko 19 me­tų. Jam pri­klau­so 36 vai­kai ir 200 su­au­gu­sių­jų. Ta­čiau Šiau­lių kraš­te dia­be­to li­go­nių ge­ro­kai dau­giau. En­dok­ri­no­lo­gai yra už­re­gist­ra­vę 80 cuk­ri­niu dia­be­tu ser­gan­čių vai­kų bei dau­giau nei 800 su­au­gu­sių li­go­nių. Be­veik prieš du de­šimt­me­čius, kai bu­vo įkur­tas klu­bas „Lem­tis“, cuk­ri­niu dia­be­tu ser­gan­čių vai­kų bu­vo tik pen­kio­li­ka. Dia­be­tas plin­ta sparčiai.
      Tiems, ku­riuos dia­be­tas at­ve­da į klu­bą „Lem­tis“, su­si­drau­gau­ti su šia li­ga ir pa­klus­ti jos įgei­džiams ge­ro­kai leng­viau. Klu­be to pa­ties li­ki­mo žmo­nės drau­ge ieš­ko at­sa­ky­mų į dau­ge­lį klau­si­mų ir pro­ble­mų spren­di­mo. Vyks­ta daug pa­skai­tų.
      Po va­sa­ros klu­be vėl pra­si­dė­jo ak­ty­vi veik­la. Pas­ku­ti­nį rug­sė­jo ant­ra­die­nį įvy­ko pir­mo­ji pa­skai­tė­lė apie sa­vi­kon­tro­lę, ku­rio­je da­ly­va­vo ir Ro­che ben­dro­vės at­sto­vė, klu­bo na­riams tir­tas cho­les­te­ro­lis. O spa­lio 10 d. vy­ku­sia­me su­si­rin­ki­me klu­bo na­riai klau­sė­si pa­skai­tų apie Biop­tron švie­sos te­ra­pi­ją ir kaip išgy­ven­ti per kri­zę. Klu­bas su­da­rė su­tar­tį dėl Biot­ron lem­pos nuo­mos, to­dėl da­bar klu­bo na­riai ga­li ja nau­do­tis. Spa­lio pas­ku­ti­nį ant­ra­die­nį pa­skai­tė­lė­je kal­bė­ta apie krau­jo spau­di­mą ir cho­les­te­ro­lį. Da­ly­va­vo In­ter­lux fir­mos at­sto­vas. Klu­bo na­riams at­lik­ti cho­les­te­ro­lio ty­ri­mai. Lap­kri­čio pas­ku­ti­nį ant­ra­die­nį jie klau­sė­si pa­skai­tos apie Alo­je Ve­ra pro­duk­tus, vėl at­lik­tas cho­les­te­ro­lio ty­rimas.
      Klu­bas ne­pa­mirš­ta ir jau­niau­sių sa­vo na­rių. Ka­lė­dų pro­ga vai­ku­čiai ga­vo do­va­nų bi­lie­tus į Šiau­lių dra­mos te­at­ro spek­tak­lį „Ski­ria­ma prin­ce­sei“, ku­ris vy­ko gruo­džio 20 d. Be to, su­reng­tas lab­da­ros va­ka­ras, skir­tas vai­kų na­mams pa­rem­ti. „Net gri­po epi­de­mi­ja ne­su­truk­dė ren­gi­niui įvyk­ti,“ – juo­kau­ja klu­bo pir­mi­nin­kė.
      Ak­ty­viau­si klu­bo lan­ky­to­jai, da­ly­vau­jan­tys klu­bo veik­lo­je nuo jo įkū­ri­mo, pa­ste­bi, kad kai klu­bo vai­rą į sa­vo ran­kas per­ė­mė Lai­ma Mi­ka­liū­nie­nė, nu­veik­ta ypač daug.
      Vy­res­ni žmo­nės, ser­gan­tys cuk­ri­niu dia­be­tu dau­giau nei pen­kio­li­ka me­tų, pri­si­me­na gy­di­mą­si gy­vu­li­niais pre­pa­ra­tais, ku­riuos rei­kė­da­vo leis­tis di­de­liais daug­kar­ti­nio nau­do­ji­mo švirkštais. Šian­dien kiek­vie­nas li­go­nis nau­do­ja­si mo­der­niais in­su­li­no in­jek­to­riais ir sa­vi­kon­tro­lės prie­tai­sais. „Per pas­ta­ruo­sius ke­le­tą me­tų įvy­ko mil­ži­niš­kų po­ky­čių ir gy­ven­ti ta­po daug leng­viau“, – sa­ko L. Mi­ka­liū­nie­nė ir džiau­gia­si tais po­ky­čiais.
      Klu­bo na­rius ypač su­ar­ti­na daž­nos ke­lio­nės. Per de­vy­nio­li­ka klu­bo veik­los me­tų ap­va­žiuo­ta be­veik vi­sa Lie­tu­va, pa­bu­vo­ta kai­my­ni­nė­se ša­ly­se. Spa­lio 17 d. klu­bo na­riai ap­lan­kė Rumšiškes, Pa­žais­lio vie­nuo­ly­ną ir Kau­no avia­ci­jos mu­zie­jų. „Kiek daug Lie­tu­vo­je dar yra nuo­sta­bių kam­pe­lių, ku­rių ne­ma­tė­me, kiek daug su­ži­no­me juo­se be­si­lan­ky­da­mi, su ko­kia ge­ra nuo­tai­ka, nors ir pa­var­gę, grįž­ta­me na­mo“, – įspū­džiais da­li­ja­si klu­bo pir­mi­nin­kė.
      Kri­zė pa­lie­tė ir Šiau­lių klu­bą. Klu­bas ne­ga­lė­jo pri­si­dė­ti prie dia­be­to ak­ci­jų, nes vi­sas lė­šas sky­rė dia­be­to pė­dos ka­bi­ne­to įran­gai įsi­gy­ti. Klu­bas nuo­šir­džiai dė­ko­ja vi­soms ben­dro­vėms at­si­lie­pu­sioms į jų pra­šy­mą pa­dė­ti. Vie­nos pir­mų­jų at­si­lie­pė Eli Lil­ly Lie­tu­va ir Abo­vi­ta ben­dro­vės, be to, ir gau­siau­siai pri­si­dė­jo prie klu­bo pir­ki­nio. „La­bai ačiū, Jums!“ – pa­dė­kos žo­džius ta­ria šiaulietė.
      „At­ro­do, ką tas klu­bas vei­kia, bet kai su­ra­šai be­veik vi­sus sa­vo dar­bus, tai ir pa­čiam ge­riau pa­si­da­ro, vis tik mes ju­da­me, nors svei­ka­tos ir ne­daug, bet mes dar gy­vi ir ne­si­ruo­šia­me pa­si­duo­ti ir nu­rim­ti,“ – nu­sišyp­so klu­bo „Lem­tis“ pir­mi­nin­kė Lai­ma Mi­ka­liū­nienė.

      Parengė Svet­la­na Kuz­ne­co­va
      pagal klubo atsiųstą informaciją


Klu­bas „Lem­tis“ kvie­čia pa­dis­ku­tuo­ti apie ne­įga­lu­mo nu­sta­ty­mą

      Šiuo me­tu mes vis pa­ste­bi­me žmo­nių su­si­rū­pi­ni­mą ne­įga­lu­mo ir dar­bin­gu­mo nu­sta­ty­mo tar­ny­bos dar­bu. Juo ne kar­tą mums skun­dė­si ir Šiau­lių krašto dia­be­to li­go­niai. Abe­jo­nių dėl ne­įga­lu­mo nu­sta­ty­mo su­kė­lė ir straips­nis „Ne­įga­lie­ji per nak­tį tam­pa „svei­ki“ dien­raš­ty­je „Šiau­lių kraš­tas“ (2002 02 02, p. 7–8), kur ra­šo­ma, kad 60 proc. ne­dar­bin­gu­mą dėl plau­čio da­lies pa­ša­li­ni­mo tu­rė­jęs žmo­gus ga­vo šios tar­ny­bos laiš­ką, ku­riuo pra­nešta apie nau­ją – tik 10 proc., ne­dar­bin­gu­mą. Straips­ny­je rašoma, kad Ne­įga­lu­mo ir dar­bin­gu­mo nu­sta­ty­mo tar­ny­bos di­rek­to­riaus Z. Skvar­cia­ny tei­gi­mu, ser­gan­tys cuk­ri­niu dia­be­tu ne­be­tu­ri bū­ti lai­ko­mi li­go­niais so­cia­li­niu po­žiū­riu, nes jie, var­to­da­mi in­su­li­ną ar tab­le­tes, ga­li dirb­ti ir gy­ven­ti vi­su krū­viu. O Lie­tu­vos ne­įga­lių­jų drau­gi­jos pir­mi­nin­kas Z. Jan­čaus­kis lin­kęs ma­ny­ti, kad „ne­įga­lių­jų gre­tų re­ti­ni­mas ga­li bū­ti po­li­ti­nis už­sa­ky­mas“. Šiai min­čiai pri­tar­čiau ir aš, ma­ty­da­mas, kad ši Vy­riau­sy­bė, ne­su­ge­bė­ju­si sta­bi­li­zuo­ti eko­no­mi­kos ir „Sod­ros“ biu­dže­to kri­ti­mo, bu­vo pri­vers­ta įvai­riau­siais bū­dais ma­žin­ti so­cia­li­nes iš­mo­kas. Tarp to­kių bū­dų bū­tų ir ne­įga­lių­jų skai­čiaus ma­ži­ni­mas, juo­lab, kad ne­gar­bin­ga Lie­tu­vai šiuo ro­dik­liu taip ati­tol­ti nuo Lat­vi­jos. Nors ši pro­ble­ma nė­ra la­bai vie­ši­na­ma, ma­ny­tu­me, kad ji yra ver­ta pla­tes­nės li­go­nių dis­ku­sijos.
      Pa­nag­ri­nė­ki­me dia­be­to li­go­nių si­tu­a­ci­ją ne tik me­di­ci­niš­kai, bet ir so­cia­li­niu po­žiū­riu: tarp dvie­jų pa­na­šiai dia­be­tą be­si­gy­dan­čių li­go­nių la­biau ne­dar­bin­gu (ne­įga­liu) bū­tų pri­pa­žįs­ta­mas ma­žes­nį iš­si­la­vi­ni­mą ir dar­bi­nę kva­li­fi­ka­ci­ją tu­rin­tis žmo­gus, nes to­kiam sun­kiau su­si­ras­ti dar­bą, nors dar­bo rin­ko­je dar ma­ty­ti šio­kia to­kia dar­bi­nin­kiš­kų pro­fe­si­jų pa­klau­sa. O ki­tas žmo­gus, tu­rin­tis aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą ir dir­ban­tis, per jį ne­įga­lu­mo nu­sta­ty­mo skai­čiuok­lė­je gaus ne­pa­lan­kes­nius ba­lus. Ne­ga­na to, dėl dia­be­to su­kel­tos ga­na pa­slap­tin­gos en­ce­fa­lo­pa­ti­jos (pvz., su­tri­ku­sios at­min­ties ar orien­ta­ci­jos) sa­vo ne­dar­bin­gu­mą ko­mi­si­jai įro­dy­ti var­gu, ar kas ga­lė­tų: ir ne tik dėl to, kad dau­gu­ma li­go­nių į ko­mi­si­ją jau tris me­tus ne­be­kvie­čia­mi, bet ir dėl to­kių įro­dy­mų kri­te­ri­jų ne­bu­vi­mo. Ar tai ab­sur­diš­ka?
      Siū­ly­tu­me šia pro­ble­miš­ką cuk­ri­nio dia­be­to li­go­nių gy­ve­ni­mo sri­tį pa­nag­ri­nė­ti ir „Dia­be­to“ laik­raš­ty­je.

      Al­man­tas Šli­vins­kas
      Šiau­lių kraš­to žmo­nių, ser­gan­čių cuk­ri­niu dia­be­tu,
      klu­bo „Lem­tis“ pir­mi­nin­kės pa­va­duo­to­jas


Puslapis 29
Mie­lie­ji!

      Kvie­čia­me Jus ak­ty­viai pri­si­dė­ti prie ly­gių ga­li­my­bių su­da­ry­mo jau­niems žmo­nėms su ne­ga­lia ir aukš­to­jo moks­lo pri­ei­na­mu­mo ge­ri­ni­mo. Šian­dien, kai vis dau­giau jau­nų žmo­nių iš­vyks­ta į ki­tas ša­lis, la­bai ak­tu­a­lu su­da­ry­ti tin­ka­mas są­ly­gas ir vė­liau da­ly­vau­ti dar­bo rin­ko­je tiems, ku­rie, ne­pai­sy­da­mi įvai­rių truk­džių, pa­si­ren­ka gy­ve­ni­mą Lie­tu­voje.
      Tad pri­sta­to­me Jums 3-iąjį Lie­tu­vos stu­den­tų są­jun­gos (to­liau – LSS) in­for­ma­ci­nį lei­di­nį apie aukš­tą­jį moks­lą ir ne­ga­lią „Pa­ke­liui į pri­ei­na­mas stu­di­jas ne­įga­lie­siems Lie­tu­vo­je“. Lei­di­ny­je trum­pai ap­žvel­gia­me ir LSS pas­ta­rų­jų me­tų veik­lą, dau­giau dė­me­sio skir­da­mi ty­ri­mui apie ne­įga­lių­jų stu­den­tų pa­dė­tį aukšto­sio­se mo­kyk­lo­se 2008–2009 aka­de­mi­niais moks­lo me­tais.
      No­rė­da­mi pa­brėž­ti ga­li­mas nag­ri­nė­ja­mos sri­ties to­les­nių po­ky­čių kryp­tis, pa­tei­kia­me ne­ga­lios sri­ties eks­per­tų – Ser­ge’o Eber­sol­do, Ala­no Hurs­to ir Aman­dos Wat­kins – pra­ne­ši­mų iš­trau­kas. Pra­ne­ši­mai bu­vo skai­ty­ti LSS reng­to­je tarp­tau­ti­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je.
      Lei­di­ny­je pa­tei­kia­me ir ne­įga­lių stu­den­tų pa­sa­ko­ji­mus apie jų pa­tir­tis aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se. Ga­liau­siai, pri­sta­to­me šio lei­di­nio nau­jo­vę – ap­ra­šą „Stu­den­tų sa­vi­val­dos ne­įga­lie­siems“, kur glaus­tai su­pa­žin­di­na­me su stu­den­tų sa­vi­val­dų ini­ci­juo­ja­mo­mis bei jau vyk­do­mo­mis veik­lo­mis ne­ga­lios tema.
      Elek­tro­ni­nę lei­di­nio ver­si­ją ga­li­ma ras­ti čia. Jei­gu pa­gei­dau­tu­mė­te gau­ti dau­giau lei­di­nių, pra­šo­me pra­neš­ti.
      Jei­gu ky­la klau­si­mų ar­ba tu­ri­te pa­ste­bė­ji­mų, kvie­čia­me kreip­tis į LSS so­cia­li­nės in­teg­ra­ci­jos ko­or­di­na­to­rę Rū­tą Ruo­ly­tę el.p.: ru­ta@lss.lt, mob. tel. 8 611 02 291.

      Lietuvos studentų sąjungos
      informacija


Puslapiai 30-31
Svar­biau­sia – kom­pli­ka­ci­joms už­bėg­ti už akių

      Kas de­šimt se­kun­džių pa­sau­ly­je nu­sta­to­mi du nau­ji dia­be­to at­ve­jai.
      Vien Lie­tu­vo­je tu­ri­me apie 60 000 li­go­nių. „De­ja, dar di­des­nė da­lis žmo­nių net ne­įta­ria, kad ser­ga šia li­ga“, – sa­ko Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­to En­dok­ri­no­lo­gi­jos kli­ni­kos va­do­vas prof. ha­bil. dr. Gin­tau­tas Kazanavičius.
      Kaip dia­be­tas at­ro­do, pa­sa­ky­ti nie­kas ne­ga­li. Žmo­nės, ser­gan­tys šia li­ga, nie­kuo ne­si­ski­ria nuo svei­kų­jų: mo­ka bū­ti links­mi, ben­drau­ja, gy­ve­na lyg ir to­kį pat gy­ve­ni­mą, kaip vi­si.

      Li­gos simp­to­mai ap­gau­lin­gi
      Cuk­ri­nis dia­be­tas yra lė­ti­nė en­dok­ri­no­lo­gi­nė li­ga, ku­ri pa­si­reiš­kia nuo­lat di­dė­jan­čiu gliu­ko­zės kie­kiu krau­jy­je. G. Ka­za­na­vi­čius sa­ko, kad gliu­ko­zės dau­gė­ja, nes su­trin­ka in­su­li­no sek­re­ci­ja ar­ba jo tie­siog ne­pa­kan­ka­mai iš­ski­ria­ma. In­su­li­nas yra hor­mo­nas, ku­rio rei­kia, kad krau­jo gliu­ko­zė pa­tek­tų į ląs­te­les ir bū­tų pa­vers­ta ener­gi­ja. Tiek in­su­li­no sto­ka, tiek su­tri­kęs jo vei­ki­mas gau­si­na gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je, dėl to il­gai­niui pa­žei­džia­mos or­ga­niz­mo krau­ja­gys­lės, įvai­rūs au­di­niai ir or­ganai.
      Anot Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­to En­dok­ri­no­lo­gi­jos kli­ni­kos va­do­vo, pir­mie­ji cuk­ri­nio dia­be­to po­žy­miai ga­li bū­ti pa­na­šūs į ki­tų li­gų po­žy­mius. Pir­miau­sia li­go­nis jau­čia sil­pnu­mą, daž­nai ir gau­siai šla­pi­na­si, kan­ki­na nuo­var­gis, trošku­lys, džiūs­ta bur­na, tirps­ta ko­jos, blo­gė­ja re­gė­ji­mas, pras­tai gy­ja žaiz­dos, kren­ta svo­ris ir šiaip nuo­lat ka­muo­ja pras­ta sa­vi­jau­ta. Ta­čiau cuk­ri­nis dia­be­tas nu­sta­to­mas tik at­li­kus krau­jo ty­ri­mą ir nu­sta­čius gliu­ko­zės kie­kį. Taip leng­viau­sia at­pa­žin­ti šią li­gą. Jei gliu­ko­zės kie­kis yra di­des­nis nei 5,5, ga­li­ma įtar­ti dia­be­tą.

      Gy­dy­mas tab­le­tė­mis ne vi­sa­da tin­ka
      Vy­tau­tas La­ba­naus­kas pa­sa­ko­ja, kad dia­be­tas jam bu­vo nu­sta­ty­tas prieš tris­dešimt aštuo­ne­rius me­tus, kai prieš vyk­da­mas į už­sie­nį atos­to­gau­ti vy­riš­kis nu­ė­jo pa­si­tik­rin­ti svei­ka­tą ir su­ži­no­jo diag­no­zę. „Tik­riau­siai dia­be­tu sir­gau jau ir anks­čiau, nes se­no­kai kan­ki­no bur­nos džiū­vi­mas, tik aš ne­ži­no­jau, kad tai ga­li bū­ti li­gos po­žy­mis“, – svars­to Vy­tau­tas. Vė­liau vy­riš­kis pa­puo­lė pas gy­dy­to­ją, ku­ri ne­su­reikš­mi­no šios li­gos ir dar be­veik me­tus gy­ve­no rim­tai ne­gy­do­mas. Su­ne­ri­męs dėl sa­vo svei­ka­tos vy­riš­kis ėmė kon­sul­tuo­tis su ki­tais me­di­kais. Jų bu­vo daug. Vi­si siū­lė gy­dy­tis tab­le­tė­mis. „Tos tab­le­tės ta­da bu­vo ru­sų ga­my­bos, to­kios di­džiu­lės, išgė­ręs jas jaus­da­vau­si so­tus ir net val­gy­ti ne­no­rė­jau“, – šyp­te­li Vy­tautas.
      Ta­čiau gy­dan­tis tik tab­le­tė­mis, li­ga ne­si­trau­kė. Ėmė vys­ty­tis kom­pli­ka­ci­jos. Ant ko­jų pirš­tų at­si­ra­do ne­di­de­lių, bet skaus­min­gų žaiz­de­lių. Me­di­kai kon­sta­ta­vo, kad kreip­ta­si per vė­lai, ir pa­siū­lė vie­nin­te­lę iš­ei­tį – pirš­tų am­pu­ta­ci­ją. „Taip ir pra­dė­jau am­pu­tuo­ti tuos pirš­tus, vie­ną po ki­to. Kiek­vie­nam rei­kė­jo at­ski­ros ope­ra­ci­jos, o po ope­ra­ci­jos gy­da­vo la­bai il­gai“, – pri­si­me­na Vy­tau­tas. Da­bar vy­riškis te­tu­ri du pirštus ant vie­nos ko­jos ir nei vie­no piršto ant ki­tos. Ta­da nuo nuo­la­ti­nio tab­le­čių var­to­ji­mo vy­riš­kiui už­kal­kė­jo krau­ja­gys­lės – vėl vie­ną po ki­tos se­kė ope­ra­ci­jos, trys in­fark­tai.
      Tik po be­veik tris­de­šim­ties me­tų vy­riš­kis pa­puo­lė pas gy­dy­to­ją, ku­ris griež­tai už­drau­dė ger­ti tas tab­le­tes ir pa­siū­lė dia­be­tą gy­dy­ti in­su­li­nu. „Nuo to lai­ko kom­pli­ka­ci­jos bai­gė­si. Tik, de­ja, or­ga­niz­mas nuo ope­ra­ci­jų li­ko iš­se­kęs. Jei iš pat pra­džių me­di­kai man bū­tų sky­rę in­su­li­ną, tik­riau­siai su dia­be­tu bū­tų bu­vę gy­ven­ti pa­pras­čiau“, – pa­sa­ko­ja be­veik jau ke­tu­rias­dešimt me­tų dia­be­tu ser­gan­tis vy­riš­kis.

      In­su­li­no bi­jo­ti ne­rei­kia
      G. Ka­za­na­vi­čius sa­ko, kad ser­gan­čiam cuk­ri­niu dia­be­tu žmo­gui svar­biau­sia yra veng­ti gre­sian­čių kom­pli­ka­ci­jų. „Jų išveng­ti pa­de­da ge­ras cuk­raus kie­kis krau­jy­je, li­pi­dai ir su­re­gu­liuo­tas ar­te­ri­nis krau­jo­spūdis – trys ban­gi­niai, ant ku­rių lai­ko­si dia­be­to gy­dy­mas“, – sa­ko pro­fe­so­rius. Li­go­nis tu­ri ži­no­ti, kad ge­rą sa­vi­jau­tą pa­lai­ky­ti pa­de­da fi­zi­nis ak­ty­vu­mas ir lai­ku skir­tas tin­ka­mas gy­dy­mas. „Tab­le­tės nė­ra vi­sa­ga­lės. Li­gos pra­džio­je jos gal ir pa­de­da, ta­čiau, kai li­ga jau pro­gre­sa­vu­si, in­su­li­no te­ra­pi­ja bū­ti­na. Ten­ka pa­ste­bė­ti, kad žmo­nės jo bai­mi­na­si. Vy­rau­ja įsi­ti­ki­ni­mas, kad, pra­dė­jus in­su­li­no te­ra­pi­ją, iš kar­to pra­si­dės kom­pli­ka­ci­jos. Tai ne­tei­sin­ga nuo­mo­nė. Net jei ir at­si­ran­da kom­pli­ka­ci­jų, jos tė­ra tik už­bur­to ra­to pas­ku­ti­nis lan­ge­lis, nes pa­vė­luo­tai skir­tas in­su­li­nas kom­pli­ka­ci­jų vys­ty­mo­si ne­be­su­stab­do. To­dėl lai­ku pra­dė­ta in­su­li­no te­ra­pi­ja ga­li nuo jų ap­sau­go­ti“, – aiški­na en­dok­ri­no­lo­gi­jos sky­riaus va­do­vas. Me­di­kas sa­ko, kad in­su­li­nas tu­ri bū­ti pa­skir­tas lai­ku, be to, gy­dant dia­be­tą jis ga­li bū­ti var­to­ja­mas kar­tu su tab­le­tė­mis.
      „Pa­cien­tai daž­nai gy­dy­to­jų pra­šo ne­skir­ti in­su­li­no, ta­čiau ši tak­ti­ka nė­ra tei­sin­ga. Tad la­bai svar­bu, kad žmo­nės su­vok­tų, jog gy­dant dia­be­tą in­su­li­nas yra pats ge­riau­sias vais­tas“, – pa­brė­žia G. Ka­za­na­vi­čius.

      Nuo in­su­li­no at­ra­di­mo me­di­ci­na pa­to­bu­lė­jo
      Šiuo me­tu ge­nų in­ži­ne­ri­jos bū­du ga­mi­na­mi in­su­li­nai ati­tin­ka na­tū­ra­lią žmo­gaus in­su­li­no su­dė­tį, yra la­bai aukš­tos ko­ky­bės ir var­to­ja­mi vi­sa­me pa­sau­ly­je. In­su­li­no pre­pa­ra­tai ski­ria­si pa­gal vei­ki­mo truk­mę, pa­si­sa­vi­ni­mo grei­tį ir su­dė­tį. Yra įvai­rios vei­ki­mo truk­mės in­su­li­no pre­pa­ra­tų – grei­tai, trum­pai, vi­du­ti­nės truk­mės ir il­gai vei­kian­tys bei miš­rūs in­su­li­nai, ku­rių su­dė­ty­je yra trum­pai ir il­gai vei­kian­čio in­su­li­no. Sie­kia­ma, kad sin­te­ti­nio in­su­li­no vei­ki­mo lai­kas ir krei­vė bū­tų kuo ar­ti­mes­ni na­tū­ra­liam in­su­li­no iš­sky­ri­mui. Cuk­ri­nio dia­be­to me­di­ka­men­ti­nio gy­dy­mo ga­li­my­bės šiais lai­kais yra la­bai pla­čios.
      Nuo 1922 m., kai gy­dant dia­be­tą pir­mą kar­tą bu­vo pa­nau­do­tas in­su­li­nas, iki šiol, gy­dant cuk­ri­nį dia­be­tą, įvy­ko di­džiu­lis pro­gre­sas. Moks­li­nin­kams mo­di­fi­ka­vus in­su­li­no mo­le­ku­lę, bu­vo su­kur­ti nau­ji in­su­li­no pre­pa­ra­tai – in­su­li­no ana­lo­gai. Jie dar ar­ti­mes­ni žmo­gaus fi­zio­lo­gi­jai. Šiuo me­tu pa­sau­ly­je dia­be­to li­go­niai gy­do­mi grei­tai ir mišriai vei­kian­čio in­su­li­no ana­lo­gų pre­pa­ra­tais. Tai la­bai pa­to­gu pa­cien­tams, nes in­su­li­no ga­li­ma švirkš­ti ar­ba prieš val­gį, ar­ba po jo. In­su­li­no ana­lo­gus or­ga­niz­mas daug grei­čiau pa­si­sa­vi­na.
      No­rint, kad gliu­ko­zės kie­kis krau­jy­je bū­tų nor­ma­lus, rei­kia daug­kar­ti­nių in­su­li­no in­jek­ci­jų, ta­čiau tai ne­pa­to­gu, daug­kar­ti­nės pro­ce­dū­ros ge­ro­kai ap­sun­ki­na II ti­po dia­be­tu ser­gan­čių žmo­nių kas­die­ny­bę. Pro­ble­mą pa­de­da iš­spręs­ti miš­rūs in­su­li­no pre­pa­ra­tai.

      Ko­kį in­su­li­ną rink­tis?
      In­su­li­nų įvai­ro­vė lei­džia pri­tai­ky­ti pa­cien­tui tin­ka­miau­sią ir pa­to­giau­sią. Tad ko­kį rink­tis? Kli­ni­ki­niais ty­ri­mais įro­dy­ta, kad la­bai svar­bu tin­ka­mai su­re­gu­liuo­ti gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je po val­gio (iki 8,9 mmol/l), nes tai ma­ži­na pa­vo­jin­gų krau­ja­gys­lių li­gų ri­zi­ką. Jei iki šiol li­go­nis ma­ta­vo gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je tik ry­te ne­val­gęs, bū­ti­nai rei­kia pa­si­do­mė­ti, koks cuk­raus kie­kis krau­jy­je yra pra­ėjus dviem va­lan­dom po val­gio. To­dėl op­ti­ma­lu var­to­ti to­kį in­su­li­ną, ku­ris re­gu­liuo­ja gliu­ko­zės kie­kį ir ne­val­gius, ir po val­gio. To­kį dar­bą pui­kiau­siai at­lie­ka miš­rus in­su­li­nas: grei­tai vei­kian­ti jo da­lis ma­ži­na gliu­ko­zės kie­kį po val­gio, o lė­tai vei­kian­ti – tarp val­gių ir nak­tį. Be to, šio ti­po in­su­li­ną la­bai pa­to­gu var­to­ti, nes daž­niau­siai pa­kan­ka tik dvie­jų in­jek­ci­jų per pa­rą. Bū­tent to­kio vei­ki­mo ir yra dvi­fa­zio in­su­li­no ana­lo­gas. Jį pa­to­gu ir pa­pras­ta do­zuo­ti, leng­va su­si­švirkš­ti.
      Pa­cien­tams, bi­jan­tiems, kad ne­su­ge­bės tin­ka­mai su­si­švirkš­ti in­su­li­no, daž­nai sun­ku įveik­ti in­su­li­no švirkš­ti­mo bai­mę tol, kol ne­pa­ma­to in­jek­to­riaus. Pa­pras­tas ir pa­to­gus in­su­li­no in­jek­to­riaus nau­do­ji­mas daž­niau­siai nu­ga­li šią bai­mę.
      Ta­čiau vie­nas in­su­li­nas nė­ra pa­na­cė­ja. Kar­tais pa­cien­tams ne­tin­ka il­gai ir grei­tai vei­kian­čio in­su­li­no san­ty­kis vie­na­me pre­pa­ra­te, kar­tais rei­kia pa­ieš­ko­ti tin­ka­miau­sio in­jek­ci­joms lai­ko. Tin­ka­mą spren­di­mą vi­sa­da ga­li­ma ras­ti. Tik rei­kia abi­pu­sio li­go­nio ir gy­dy­to­jo su­pra­ti­mo.

      Vil­tė Ra­moš­kai­tė

Vyr. redaktorė Vida Augustinienė
Redakcijos kolegija: D. Augustinaitė, E. Baltrušaitienė, J.S. Danilevičius, E.M. Jakimavičienė, O.R. Jurkauskienė, D. Kartheiser, L. Kaulakienė, K.Noreikienė, A. Norkus, R. Ostrauskas, A. Rimkutė, E. Rudinskienė, M. Šaltytė, A. Šimkus, J. Uleckienė.
Už autorių pareikštas mintis redakcija neatsako.
Laikraščio steigėja ir leidėja: Lietuvos diabeto asociacija. Laikraštis išeina kartą per metų ketvirtį. Tiražas 5000 egz.
Redakcijos adresas: Lietuvos diabeto asociacija, Gedimino pr. 28/2, 404 kabinetas, LT-01104 Vilnius, tel. (8 5) 262 07 83, faks. 261 06 39.
Rodoma versija 14 iš 21 
18:35:36 Sep 19, 2010   
Jan 2008 May 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba