ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-09 nr. 923

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ELIZABETH BISHOP. Stebuklo reikmenys (13) • MINETTE MARRIN. Pinteris ir keistas literatūros dėsnis: genijai su beprotiškom politinėm pažiūrom (12) • -js-. Sekmadienio postilė (5) • RIČARDAS ŠILEIKA. Aktualijos (27) • SERGEJUS KANOVIČIUS. Pasų kontrolė Kalėdų Vilniuj (5) • Su psichologu profesoriumi BOGDANU WOJCISZKE kalbasi Marcinas Rotkiewiczius. Vyrai nėra protingesni, o moterys – geresnės (7) • SAULIUS ŠALTENIS. Kalbėk, Lola, kalbėk... (16) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Paribių idėja parodoje: migla ar tinklas? (1) • VIKTORIJA SAKAITĖ. Eilės (6) • ILONA JANULIENĖ. Eilės (3) • ALBERTAS ŽINEVIČIUS. Eilės (4) • RASA PEKARSKAITĖ. Eilės (1) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (5) • RASA BALOČKAITĖ. Antrosios lyties liudijimai sovietmečio tema (12) • EGLĖ SAKALAUSKAITĖ. Sutartiniai ženklai (1) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Literatūrinė kaukė (9) • INGA MIGŪNAITĖ. Miniatiūros (2) • MARIUS ABRAMAVIČIUS. Miniatiūros (2) • HANS-HORST SKUPY. AforizmaiPETRAS RAKŠTIKAS. Narvas (15) • Kur esi, kad nepripėdavai (557) • 2009 m. sausio 16 d. Nr. 2 (924) turinys (3) •

Stebuklo reikmenys

ELIZABETH BISHOP

[skaityti komentarus]

iliustracija
Raketa. 1976
Povilas Ričardas Vaitiekūnas

         Elizabeth Bishop (1911–1979) laikoma viena pačių žymiausių JAV poečių. Gimė kanadiečių šeimoje, labai anksti neteko abiejų tėvų (tėvas mirė, motina atsidūrė beprotnamyje). Vaikystės vasaros prabėgo daugiausia šiaurėje (Kanadoje), o brandūs metai – pietuose (šiek tiek gyveno Meksikoje, apie šešiolika metų – Brazilijoje). 1956 m. apdovanota Pulitzerio premija. Jos kūryba žavėjosi Marianne Moore. Kalbėjimo maniera itin santūri, dažnai aprašomi labai kasdieniški daiktai ir reiškiniai, bet eilėraščiuose blyksi gilios paslapties matmuo.





Pusryčių stebuklas


          Šeštą valandą ryto mes laukėm kavos,
          laukėm kavos ir išmaldos trupinio:
          tai turėjo būt patiekta iš vieno balkono –
          kaip senųjų karalių laikais, kaip laikais stebuklų.
          Tebebuvo tamsu. Pastatė saulė
          tik vieną savo koją ant bangelių upėje.

          Dienos pirmas keltas ką tik perplaukė upę.
          Buvo baisiai šalta, tad vylėmės, jog kava
          bus karštut karštutėlė, jeigu jau saulė
          mūs nesirengė šildyt; ir kad tas trupinys
          virs stora rieke, aptepta sviestu, – įvyks stebuklas.
          Septintą išėjo žmogus į balkoną.

          Minutę vienas pastovėjo balkone
          žvelgdamas pro mūs galvas ton pusėn, kur upė.
          Tarnas padavė reikmenis atlikti stebuklui:
          juos sudarė vičvienas puodelis kavos
          ir viena bandelė; jis ėmė ją trupint;
          galva jo bolavo tarp debesų – atseit, šalia saulės.

          Ar jis buvo kvailas? Ką gi po saule
          jis bandė daryti tenai, tame balkone!
          Visiems atiteko po kietą trupinį –
          juos kai kurie su panieka išmetė upėn –
          ir puodeliuos po vieną lašą kavos.
          Dalis mūsų stoviniavo toliau: laukė stebuklo.

          Galiu pasakyt, ką išvydau paskui; tai nebuvo stebuklas.
          Gražuolė vila stovėjo spindėdama saulėj,
          pro duris sklido kvapas karštos kavos.
          Prieky – baltas gipsinis baroko balkonas,
          prilipdytas paukščių, perinčių palei upę, –
          tai mačiau prikišusi vieną akį prie trupinio –

          ir galerijos, ir marmuro kambariai. Trupinys –
          mano rūmas, man sukurtas, įvykus stebuklui,
          per amžius vabzdžių, paukščių ir upės,
          dorojusios akmenis. Kasdien, šviečiant saulei,
          per pusryčius sėdžiu savam balkone
          susikėlusi kojas ir kibirais geriu kavą.

          Mes sučiulpėm trupinius, nugurkėm kavą.
          Langas už upės atmušė saulę:
          lyg vyktų stebuklas – tik ne tame balkone.




Namų viešnia


          Liūdna siuvėja,
          gyvenanti šį mėnesį pas mus,
          smulki, liesa, pilna pagiežos.
          Negalim niekaip jos pradžiuginti.
          Ar jai pasiūlysi suknelę, ar išgerti,
          keptos žuvies, viščiuko šlaunį –
          jai visai vis vien.

          Sėdi ir žiūri televizorių.
          Ne televizorių – dryžius.
          „Pareguliuoti televizorių?“
          „Ne“, – sako ji. Beviltiška.
          Ir žiūri sau toliau,
          beviltiškai, visa surukusi.
          Josios drabužiai glumina,
          bet ji tikrai ne vargana našlaitė.
          Ji turi motiną ir tėvą,
          ir visa kita, ji uždirba
          gana gerai, ir mes maitinam
          ją taip, kad papilnėtų.

          Mes siūlom jai pasinaudot žiūronais.
          Mes sakom: „Eik, pažvelk į lėktuvus!“
          Mes sakom: „Eik, pažvelk į kūdikį!“
          Arba kaip senis, kur peilius galanda,
          pagroti moka himną
          tekėlo ratu.
          Negelbsti niekas.

          Ji sako: „Man smulkių
          reikėtų pirkt sagoms.“
          Regis, ji mano, kad prašyt
          beprasmiška. O Dieve, pirk sagas,
          jei jos bent kiek padės,
          pasaulyje pačias didžiausias –
          ar tuziną, ar urmu!
          Nusipirk tu sau ledų,
          pirk komiksus, automobilį!

          Jos veidas uždaras kaip riešutas,
          užsisklendęs tarsi kokia sraigė
          arba tūkstantmetė sėkla.
          Gal ji galvoja apie vestuves?
          Arba – kaip praturtėti? Bet ji siuva
          tai labai jau vidutiniškai.

          Prašom! Imk mūsų pinigus! Nusišypsok!
          Ką tau, dėl Dievo, mes padarėm?
          Ką kas nors kitas tau padarė,
          ir nuo kada tai prasidėjo?
          Tuomet, šit, vieną dieną pasisako,
          kad ji norėjusi būt vienuole
          ir kad šeima jai to neleido.
          Matyt, turėtume ją išprašyti
          ar nugabenti tiesiai į
          artimiausią vienuolyną – juk,
          šiaip ar taip, kita josios savaitė – paskutinė.

          O gal mes puoselėjame kurią nors
          iš likimo deivių savyje?
          Klotę, siuvančią mūs gyvenimus
          maža kaulėta kojele
          su skolinta siuvimo mašina,
          ir mūs likimai bus kaip josios,
          mūs gyvenimų siūlės – kreivutėlės?




Dvyliktas rytas, arba Jei norit, kitaip


          Lyg pro pirmąjį dar neišdžiūvusį kalkių sluoksnį
          pro pilką skystą rūką regisi viskas:
          juodaodis vaikiščias Baltazaras, tvora, arklys,
              nugrimzdęs namas,

          – betono luitai ir gegnės barkšo iš kopos.
          (Kompanija pateikia šias baltas bet nutriušusias
          kopas kaip pieveles.) „Laivo griaučiai“, – mes sakom; bet gal
              tai greičiau namo griaučiai.

          Jūra kažkur tenai, nieko neveikia. Tss...
          Atodūsis. Ir vos, vos, vos
          (o gal pasigirdo?) pagaunamas gailutėlis
              tilviko riksmas.

          Tvora, trys stygos spygliuotos vielos, rūdyte
          surūdijusios, trys gumbuotos linijos, viltingai artėja
          per sklypus; apsigalvoja; pasuka
              darydamos, atseit, kampą...

          Neklausk didžiulio balto arklio Ar tu manaisi
          esąs šiapus tvoros ar anapus? Jis dar
          tebemiega. Net ir pabudęs, greičiausiai
              jisai abejotų.

          Jis didesnis už namą. Ar tai
          asmenybės galia, ar – užsnūdo perspektyvos jausmas?
          Alavinis arklys, senoviškas lydinys
              alavo, švino, sidabro,

          jis truputį žiba; bet keturių galonų
          skardinė, artėjanti ant Baltazaro galvos,
          blyksi, ir pasaulis tampa perlu, o aš,
              aš esu

          jojo blikas! Jau girdžiu, kaip teliūskuoja
          skardinėj vanduo. Baltazaras gieda.
          „Šiandien mano šventė, – traukia jisai, –
              šiandien Karalių diena.“


Iš: Elizabeth Bishop. The Complete Poems, 1927–1979. New York: Farrar, Straus and Giroux, 1999

Vertė Alfonsas Andriuškevičius

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


146338. Apsvaigusi2009-01-13 17:30
Kai skaitai garsiai, tai skamba kaifingai...

146341. krankt2009-01-13 17:57
puikus eilerasciai.

146358. bava2009-01-13 21:45
gerai ir gražu skaityti.

146385. Trojos Elena2009-01-14 10:21
Geras pirmas puslapis. Čia išties poezija. Kaip atsikvošėjimo antausis.

146451. KUR?2009-01-14 14:34
Kur Sigito Gedos dienoraščių tęsinys? Kodėl nepublikuojamas? Juk jis rašė iki pat mirties tą dienoraštį. Kas per velnias tie vaikai, kad nenuneša šio tėvo darbo į redakciją?

146474. archyvaras2009-01-14 23:17
Tebūna pauzė ir tyla S.Gedai...nuneškite gėlių ir eglišakių ant kapo,o paskaitykite A.Marčėno " Būtieji kartiniai" - ten labai daug Gedos gedulio.

146550. Cicilikas2009-01-15 12:54
Labai gerai (ploju ir Andriuškevičiui).

146605. retet :-( 2009-01-15 16:21
sudas

146613. vertimai lievi2009-01-15 17:03
meeeee

146627. bravo2009-01-15 17:45
bravo ir aciu labai Andriuskeviciui, kad surado ir kad isverte!

146726. archyvarui2009-01-16 12:38
Kaip gerai, kad tamsta čia vienas viską žinai ir sprendi. Eglišakių pasiklok prie savo buto durų, geriau kvepės kojos parėjus namo iš didžių pasivaikščiojimų po miestelį.

146837. archyvaras > 1467262009-01-17 12:48
O Tau, anonime, paklosiu lelijų baltų tarp eglišakių žalių, kai grįši iš trumpų pasivaikščiojimų po didelį ir grėsmingą miestą, nubrauksi savo baikščius batus....

146895. anonas-archyvarui2009-01-17 18:19
O tamsta čia esat žinomas, a? Ačiū už lelijas, tik kam tos eglišakės? Man artimesnės tujos. Net nežinau, kodėl. Gal kad viskas švelniau, subtiliaus, arčiau Azijos?...

Rodoma versija 23 iš 28 
23:07:46 Sep 12, 2010   
Jan 2008 May 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba