ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-08-07 nr. 951

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RENALDAS REIVYTIS. Ora et labora (13) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Altorių šviesoj (53) • -gk-. Sekmadienio postilė (3) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Žinau, ką veikei tomis vasaromis... (10) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Eilės (10) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (3) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Tiesiog kita kultūraIGNAS BASIJOKAS. Eilės (11) • CHARLES EISENSTEIN. Visa apimanti apgaulės matrica (17) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (4) • ALDONA GEDVILIENĖ. Lembo sodybos (2) • NERIJUS LAURINAVIČIUS. Auksinė formulė (5) • NERIJUS LAURINAVIČIUS. Imperijos laikrodininkas (1) • ar noretumet, kad spielbergas nusisautu su tokiu scenarijum?.. (239) •

Visa apimanti apgaulės matrica

CHARLES EISENSTEIN

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alaus „Miller” reklama žurnale
„American Weekly“. 1955

Pradėkime nuo alaus. Netoli savo namų pravažiuoju stendą, reklamuojantį alų „Coors Light“. Jo šūkis: „Coors“ sudrebins Harisbergą.“ Ar kas nors tikrai tiki, kad „Coors“ iš tiesų „sudrebins Harisbergą“? Ne. Ar korporacija „Coors“ pati tuo tiki? Ne. Ar yra tikinčių, kad „Coors“ tuo tiki? Ne. Tai melas, visi žino, kad melas, bet niekam nerūpi. Visi automatiškai nurašo tai kaip reklaminį šūkį, įvaizdžio kampaniją.

Kitas stendas reklamuoja alų „Miller“ teigdamas: „Šviežias alus gardesnis.“ Ar kas nors iš tikrųjų mano, kad „Miller“ yra šviežesnis negu „Budweiser“, „Coors“ ar „Pabst“? Ne. Ar alaus darykla „Miller“ taip mano? Ne. Tai tik dar vienas akivaizdus ir niekuo neišsiskiriantis melas, slypintis už daugumos žmonių supratimo ribos. Tačiau jis patvirtina jausmą, kad gyvename dirbtiniame pasaulyje, kuriame žodžiai neturi prasmės ir nėra nieko tikro.

Štai dar vienas alaus šūkis, skirtas „Carlsberg“: „Ko gero, geriausias alus pasaulyje.“ Žodžiai „ko gero“, aišku, buvo pasirinkti siekiant įteigti, kad kažkas paskyrė daug dėmesio šiam klausimui ir išragavęs viso pasaulio geriausias alaus rūšis priėmė objektyvų sprendimą. Žinoma, nieko panašaus neįvyko. Niekas taip ir nemano. Visi žino, jog iš tikrųjų šutvė reklamos profesionalų sugalvojo šitą šūkį, kad sukurtų „įvaizdį“. Argi nenuostabu, kad melas vis tiek veikia, nors niekas juo netiki? Deja, kai pasidaro nebesvarbu – žodžiais sakoma tiesa ar melas, jie praranda galią perduoti tiesą.

Keliaudamas toliau pravažiuoju Kolonijinio stiliaus parko prekybos centrą – įprastinę milžinišką „dėžę“, stovinčią neaprėpiamose betono platybėse. Čia nėra jokio parko, kaip ir nėra jokios sąsajos su kolonijiniu stiliumi – šita sąvoka buvo pasirinkta kaip aliuzija į senus gerus laikus, kai gyvenimas buvo paprastas, žmonės malonūs, o meistrų darbas reiškė aukštą kokybę. Šiame prekybos centre įsikūrusi užkandinė „Kavinė parke“, kurios pavadinimas pasirinktas, kad primintų (kas žino?) Paryžiaus kavines su lauko staliukais medžių paunksnėje. Iš esmės visas pavadinimas – melas. Jokios kavinės, jokio parko, jokio kolonijinio stiliaus. Dar vienas melas, kuris niekuo neišsiskiria.

Juo tolyn, juo labyn žodžiai nieko nebereiškia. Jei kalbėtume apie politiką, rinkimų kampanijoje dalyvaujantys kandidatai daro pareiškimus, kurie visiškai prieštarauja jų veiksmams ir politikai, bet neatrodo, kad kas nors dėl to protestuotų ar jaudintųsi. Labiausiai stulbina ne tiek įprastas politinių figūrų veidmainiškumas, kiek mūsų beveik absoliutus abejingumas. Lygiai taip pat esame pripratę prie reklaminių tekstų beprasmiškumo, jų žodžiai vis mažiau skaitytojui ką bereiškia. Ar yra iš tiesų tikinčių, kad „General Electric“ „į mūsų gyvenimą atneša gerus dalykus“? Ar kad tame statomų namų rajone, kurį pravažiavau šiandien – pavadintame „Riešutmedžių kryžkele“ – yra bent vienas riešutmedis ar kryžkelė? Nuo prekės ženklo vardų iki viešųjų ryšių šūkių ir politinių kodinių žodžių – šiuolaikinį gyvenimą užtvindžiusi žiniasklaidos kalba sudaryta kone vien iš gudrių melų, neteisingų nuorodų ir manipuliacijų.

Gyvename visagalėje melų matricoje, tokioje visa persmelkiančioje melagystės jūroje, kad jos beveik nesimato. Kadangi mums nuolat meluoja ir tai daro tokiais gudriais būdais, kad jų nefiksuoja sąmonė, netgi visiškai atviras melas praranda galią sukelti šoką.

Kalbant apie Busho administracijos melus skandalingiausia tai, kad jie daugumos žmonių net nešokiravo. Kodėl mes, kaip visuomenė, savo lyderių šiurkštų nesąžiningumą, regis, priimame kaip normalų dalyką? Kodėl ne vieną kartą demaskuotas jų melas, atrodytų, plačiojoje visuomenėje tesukelia menkutį pasipiktinimo atgarsį? Kur protestai, įtūžis, išdavystės jausmas?

To tikrai neatrandame Baracko Obamos asmenyje. Busho ir Obamos politika tesiskiria tiek kiek „Coors“ ir „Miller“. Įsivaizduoju, kad toks mano pareiškimas sukels nemažo būrio skaitytojų pasipiktinimą. Žinoma, šiokių tokių skirtumų yra – jų pakanka, kad Obama įsitvirtintų kaip naujas prekės ženklas, – tačiau pagrindinis imperijos, finansų, kariuomenės, medicinos, teisės, švietimo, visų pagrindinių mūsų visuomenės institucijų kursas liko nepakitęs.

Pažymėtina, kad per rinkimų kampaniją didžioji dalis žiniasklaidos komentarų apie jo kalbas buvo skirta tam, kokį įvaizdį jos kuria, jų emociniam efektui, bet ne turiniui. Šiandien turinys rūpi tik tiek, kokį įvaizdį sukuria. Žodžiai tampa tik emociniais, o ne semantiniais ženklais. Todėl, nors ir nemanau, kad Obama meluoja tyčia, kaip darė jo pirmtakai, pakitus kalbos vartojimui ir suvokimui, jam taip pat darosi nebeįmanoma sakyti tiesą. Viską išgirstame per metainterpretacijų filtrą; girdime ne žodžius, bet kodus, ne semantinę prasmę, bet signalus ir „žinutes“. Žodžiai nereiškia to, ką reiškia. Kai girdima būtent šitaip, pasidaro nebeįmanoma iš tikrųjų pasakyti tiesos. Net jei politikas kalba atvirai, mes girdime bandymą sukurti atvirumo įvaizdį.

Taigi Obamos žodžiuose žmonės pajunta slypint tam tikrą neapibrėžiamą nenuoširdumą – nenuoširdumas dabar yra neatsiejamas nuo politikos kalbos. (Jis slypi ir mūsų civilizacijos giluminės ideologijos prieštaravimuose, bet čia jau kita tema.) Žaisdamas pagal politinio žaidimo taisykles, kaip Obama iš tikrųjų ir daro, jis daugiau nieko ir negali, tik meluoti. Jo „viltis“ (hope) ir „permainos“ (change) bus demaskuoti kaip prekių ženklai. Žmonės pamatys, kad vilčiai didelio pagrindo nėra ir kad nedaug kas pasikeitė. Iš šito praregėjimo atsiradusi neviltis, cinizmas ir išdavystės jausmas sukels pavojingą krizę, paskui visišką viešo diskurso atsinaujinimą, o tam reikės tiesos ir nebus nuolaidžiaujama neautentiškumui.

Prieš tai aš klausiau: „Kur įtūžis, kur pasipiktinimas dėl melo, į kurį esame panardinti?“ Atsakymas neabejotinai glūdi giliau nei vienos ar kitos galios elito grupuotės machinacijos. Giliau nei žiniasklaidos kontrolė ir ardomoji veikla. Dalis mūsų visuomenės apatijos kyla iš subtilaus ir gilaus jėgų praradimo: kalbos ir kitų simbolinės kultūros formų galios senka. Žodžiai praranda galią kurti ir transformuoti. To pasekmė yra tironija, kurios neįmanoma nugalėti, kuri nesiliaus, kol sužlugs nuo daugybės krizių svorio, kurias ji neišvengiamai generuoja.

Kai prisitaikome prie visa apimančios apgaulės matricos, žodžiai mums ima reikšti vis mažiau, niekuo daugiau nebetikime. Tačiau ir neturėtume! Susidūrėme su kalbos krize, kuri sukelia ir atspindi visas kitas dabartinio amžiaus susiliejančias krizes. Augant materialinių ir socialinių technologijų pertekliui nepasiekta pažadėtoji malonumo, sveikatos ir teisingumo Utopija, žodžių ir medijų perteklius taip pat negali suteikti geresnės komunikacijos. Atsitiko atvirkščiai.

Susidūrėme su paradoksu. Viena vertus, technologijų visuomenėje pats žodis yra veiksmas. Visas modernusis pasaulis yra paremtas kalba, simboliu. Išskyrus retus atvejus, bet kokios pastangos, reikalaujančios žmogiškosios veiklos koordinacijos, negali apsieiti be kalbos. Neįmanoma sukurti mikroschemos, valdyti oro uosto ar vyriausybės, kariauti, suburti taikos judėjimo ar pastatyti vėjo turbinos be milžiniško kiekio kodifikuotų instrukcijų knygų, techninių žinynų, mokymo programų, dienotvarkių, planavimo dokumentų, memorandumų, instrukcijų, matavimų ir duomenų. Jeigu prezidentas nuspręstų bombarduoti Iraną, žinote, kaip jis tai padarytų? Žodžiais. Jis tiesiogine šio žodžio prasme turi galią kalbėjimu įkūnyti karą. Tarytum Senojo Testamento Jehova pasaulį kuriame savo žodžiais. Nei prezidentas, nei Kongresas nieko iš tikrųjų nedaro, tik kalba (ir rašo). Jūs, ko gero, taip pat, nebent dirbate rankomis kaip dailidė ar šiukšlių surinkėjas. Ką tokiu atveju daryti, kai žodžiai, mūsų svarbiausias kūrybos įrankis šiuolaikiniame pasaulyje, tapo bejėgiai? Tikriausiai politiniai aktyvistai turėtų to paklausti savęs, triukšmingai būgnydami tiesas, bet mažai ką telaimėdami (taip, yra mažų pergalių, bet ugnis ir toliau šėlsta). Jaučiame akstiną nustoti kalbėti, išeiti ir DARYTI ką nors. Tačiau daryti yra kalbėti. Išimtis galėtų būti tie aktyvistai, kurie, nepasitenkindami visomis kalbomis, užtveria kelius traktoriais ar sukala į medžius strypus. Ironiška, kad pagrindinis tokių operacijų poveikis dažniausiai ateina iš jų simbolinės galios, kuri greitai susilpnėjo (visuomenės sąmonėje) iki triukų ir efektingų pasirodymų statuso.

Panašiai būtų galima pasakyti apie masinius protestus, kurie nebetenka galios po pilietinių teisių ir antikarinių judėjimų septintajame dešimtmetyje. Maršais ir demonstracijomis buvo siekiama ne tik patraukti žiniasklaidos dėmesį, bet ir sukelti tikro fizinio veiksmo grėsmę. Jų esmė buvo: „Mums nusibodo sėdėti ir šnekėti, mes pradėsime veikti!“ Tačiau kai protestai pavirto žiniasklaidos įvykiais, kurių sėkmę nulemdavo tai, kaip ir kiek jie buvo nušviesti, jie tapo tiesiog kita kalbėjimo forma, „keliančia sąmoningumą“ ir „siunčiančia žinutę“. Po įvykių Siatle 1998 metais gatvės veiksmo fiziškumas neturėjo didelio poveikio. (Kitose pasaulio šalyse kita kalba. Pavyzdžiui, Kinijoje protestuotojai kaimo vietovėse yra papratę (tiesiogine šio žodžio prasme) ištepti derva ir išvolioti plunksnose vietinius valdininkus. Europoje masinės demonstracijos paralyžiuoja prekybą ir valdžią.) Simbolinis tokių akcijų aspektas yra gana svarbus, bet kai jos tampa vien tik simbolinės, simbolis praranda poveikį ir ryšį su tikrove.

Galios struktūros beveik visiškai užvaldė mūsų laikų naratyvus, kad bet koks nuomonių skirtumas atrodo neracionalus ir neteisėtas. Tačiau valdančiųjų jėgų žodžiai taip pat praranda galią! Pagrindinis metodas, kuriuo vyriausybės didina kontrolę, yra baimės kūrimas. Tokioje atmosferoje nesunku skelbti naujus karus, įvesti naujus apribojimus laisvei, liepti žmonėms prisiimti naujas aukas ir t. t. Turėdamas tai galvoje, džiaugiausi matydamas, kaip „terorizmo grėsmės lygio“ spalvos kodavimo sistema, skirta panikai sukelti, patyrė visišką nesėkmę. Gal esate girdėję tokį pranešimą oro uostuose: „Šalies saugumo departamentas pakėlė terorizmo pavojaus grėsmės lygį iki oranžinės spalvos...“ Ar kas nors šūktelėjo: „O Dieve, oranžinė spalva! Tik vienas žingsnis iki raudonos spalvos pavojaus!“? Ne. Žodžiai paveikia mus kaip musės zvimbimas. Kitas nesėkmės pavyzdys yra dabartinis vyriausybės gąsdinimas kiaulių gripu, puiki galimybė įgyvendinti privalomas vakcinacijos programas, įrengti masinę karantino infrastruktūrą ir t. t. [...]

Būtų galima pasakyti, kad mūsų civilizacijos krizė susitraukia iki kalbos krizės, kurioje žodžiai, regis, prarado galimybę kurti. Turime technologiją ir žinias, kurių mums reikia norint gyventi gražioje harmonijoje vienam su kitu ir su žeme. Tereikia skirtingų kolektyvinių pasirinkimų. Pasirinkimai kyla iš suvokimų, suvokimai kyla iš interpretacijų arba istorijų, o istorijos yra sulipdytos iš žodžių, iš simbolių. Šiandien žodžiai prarado galią, o mūsų visuomenės istorijos, regis, pradėjo gyventi savo gyvenimą, stumdamos mus link galo, kurio nė vienas sąmoningas asmuo nepasirinktų ir kuriam, atrodo, negalime atsispirti. Teturėdami bejėgius žodžius esame silpni.

Tarytum „Naujų karaliaus drabužių“ berniukui sušukus: „Karalius visiškai nuogas“, visi jį girdi, bet niekas nekreipia dėmesio. Paradas žygiuoja toliau, vis labiau dirbtinis, pražūtingas spektaklis, kuriuo niekas, net jo vadovai, visiškai nebetiki. [...]

Vaizdas yra vertas tūkstančio žodžių – galbūt (at)vaizdas mus gali išgelbėti nuo kalbos krizės. Deja, negali. Ta pati nerealumo atmosfera, susilpninusi žodžių galią, atslinko užkrėsti vaizdų karalystės. Virtualios tikrovės amžiuje su įtraukiančiais kompiuteriniais žaidimais, interaktyviais interneto pasauliais, tokiais kaip „Second Life“, kompiuterine 3D animacija ir įprastiniais atvirais žiaurumo vaizdavimais ekrane tikrų žiaurumų vaizdai praranda galią šokiruoti. Žiūrovui nėra pastebimo skirtumo tarp tikro žiaurumo ir jo imitacijos ekrane – abu yra tik pikselių rinkinys ir nė vienas iš jų nepaveikia žiūrovo tikrovės už ekrano jokiu apčiuopiamu būdu. Viskas vyksta televizijos šalyje. Gal tai paaiškina, kodėl neapima nacionalinis gėdos jausmas ar nereikia perkratyti sąžinės dėl Abu Graibo. Daugeliui tai tebuvo eilinis nuotraukų rinkinys, kaip ir 600 000 žuvusių irakiečių tėra skaičių virtinė.

Vaizdai, kaip ir žodžiai, atsiskyrė nuo objektų, kuriuos jie turėtų reprezentuoti, pats žodis „vaizdas / įvaizdis“ (image) persisunkė neautentiškumo konotacijomis: korporacijos įvaizdis, politiko įvaizdis. Melų ir įvaizdžių pasaulyje nieko nėra tikro. Negi taip sunku suprasti politinę Amerikos visuomenės apatiją, kai esame panardinti į tokį pasaulį?

Pavojus kyla iš to, kad veikdami vien tik reprezentacijų ir vaizdų pasaulyje pradedame painioti tą pasaulį su tikrove ir tikėti, jog manipuliuodami simboliais automatiškai galime pakeisti tikrovę, kurią jie reprezentuoja. Prarandame pojūtį su tikrove, slypinčia už simbolių. Šiurpi mirtis pavirsta šalutiniu nuostoliu. Kankinimas virsta griežtesniu tardymu. Įstatymo projektas, kuriuo siekiama sumažinti taršos reguliavimą, tampa Šviesaus dangaus aktu. Pralaimėjimas Irake pavirsta pergale. Karas pasidaro taika. Neapykanta išvirsta į meilę. Vergija tampa laisve.

Orveliškas siekis perdaryti kalbą, negalinčią net išreikšti „laisvės“ sąvokos, yra beveik įgyvendintas. Ne išmetant žodį, bet paverčiant jį paprasčiausiu įvaizdžiu, tuščiu kiautu, prekės ženklu. Kaip gali būti paveikūs protesto balsai, kai visos kalbos yra nurašomos kaip įvaizdis, apgaulė ir akių dūmimas? Kad ir ką sakytum, tai tėra žodžiai.

Nederėtų nusiminti: kalbos skurdinimas, darantis tironiją neįveikiamą, kartu garantuoja jos galutinę baigtį. Žodžiai, skaičiai ir vaizdai, kuriuos ji visiškai kontroliuoja, vis mažiau sutampa su tikrove. Taip kvailai atrodo liūdnai pagarsėjusi „Amerikos įvaizdžio“ kampanija, sukurta Amerikos „įvaizdžiui“ užsienyje pagerinti. Įvaizdis pasidarė svarbesnis nei tikrovė. Bombos sprogdina nekaltus civilius, kad pasiųstų „žinutę“ „teroristams“. Nesvarbu, kad ši žinutė egzistuoja tik vadovų fantazijose. Jie, kaip ir tie, kuriuos valdo, yra įtraukti į netenkantį jėgų simbolių pasaulį ir negali suprasti, kodėl pasaulis nepaklūsta vaizdo, sudėlioto ant jų globalios šachmatų lentos, manipuliacijoms.

Kad ir kaip žaistume su statistika, bandydami slėpti susiliejančias laikotarpio krizes, jos ir toliau intensyvėja. Galime išsisukinėdami kalbėti apie autizmo krizę, nutukimo epidemiją, žemės, vandens, energijos krizę. Galime supaprastinti standartizuotus egzaminus, kad paslėptume augantį švietimo sistemos sprogimą. Galime kitaip pavadinti gyvenančius skurde ar iš jo išbridusius žmones, galime manipuliuoti ekonomine statistika. Galime paskelbti, tiesiog paskelbti, kad miškai dar nepasiekė spartaus nykimo stadijos. Tam tikrą laiką galime slėpti besikaupiantį aplinkos ir valdžios, ekonomikos ir ekologijos žlugimą, bet tikrovė galiausiai prasiverš. [...]

Kaip agitatoriai už tiesą, šiame procese esame pribuvėjai. Ne visai teisinga būtų teigti, kad niekas neatkreipia dėmesio į berniuko šūksnį, jog karalius nuogas. Pasiruošę girdėti išgirs, o bus pasiruošę tada, kai jų pasaulis subyrės. Blogio demaskavimas turi svarbų tikslą vedant žmones nuo seno pasaulio prie naujojo slenksčio – bet tik prie slenksčio, neperžengiant jo. Kad patektume į naująjį pasaulį, reikia atgauti pasaulio kūrimo įrankius: pirmiausia ir svarbiausia – žodžio galią.

Vietoj „visa apimanti apgaulės matrica“ labiau tiktų „visa apimanti istorijų matrica“. Ne dėl to, kad reikėtų atsižadėti kūrybinės kalbos galios. Kalba yra esminė priemonė žmogaus veiklai koordinuoti, tiek siekiant grožio, tiek destrukcijos. Istorijos, pasakojamos žodžiais, suburia žmonių mases siekti bendro tikslo, pasiūlo prasmes ir vaidmenis, reikalingus jam pasiekti. Žinoma, vaizdai, muzika ir menas, vaizduojamasis ir nevaizduojamasis, prisideda prie istorijos audimo, ypač sužadinant emocinę energiją, kuri yra jos varomoji jėga, tačiau informacija taip pat yra reikalinga. [...]

Dabarties krizėms susiliejant ir skverbiantis į tvirtoves, pastatytas virtualiam eufemizmų ir apsimetimo pasauliui saugoti, šis griūva vis didesniam žmonių skaičiui. Istorijos, kurios nusakė ir siejo mus, miršta. Tarsi artėjančio egzistencinio nerimo bendrininkai galime justi gaivų naujumą, ranka pasiekiamą tuo pat metu, kai senasis pasaulis ir mūsų identitetai jame pradeda irti. Todėl stovint prie slenksčio reikėtų liautis bijoti. Laikas mokytis, pasitelkus technologijas, lingvistiką ir kita, kurti pasaulį.


www.realitysandwich.com
Vertė Žydrūnas Drungilas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


167724. mie2009-08-11 18:06
kaip as nekenciu situ vakaru liberalu. jie yra patys blogiausi zmones pasauly. su savo bushu, irgi kaip prekes zenklu. tarsi butu isisege ji i atlapa, kad butu atpazinti ir su niekuo nesupainioti. idomu, kodel del zodziu zmones turetu eit protestuot, jei neprotestuoja, pavyzdziui, del to, kad cecenijoj nuzudyta pora zmogaus teisiu gyneju, o pries tai dar dvi moterys. ir iki galo nedaskaiciau sito sudo. parasyto sudziaus. ir isversto sudziaus, vien del to, kad emesi.

167745. ragana Kornelija2009-08-11 20:24
nu žinai, mie! apsispręsk pagaliau: tai rusai yra patys blogiausi žmonės pasauly ar vakarų liberalai?

167746. mie - rk2009-08-11 20:41
o dar, atsimink, yra musulmonu teroristai. irgi patys blogiausi.

167757. > mie2009-08-11 22:47
liberalai ir Bushas vienoj valty? jums su logika viskas tvarkoj? o gal galvojat, kad Bushas yra Obamos partietis?

167765. archyvaras2009-08-12 01:21
Rusai visada turėjo ir turi maišytkraujų rusų - nerusųm kurie ir yra baisiausi teroristai: Stalinai, Leninai ir kitokie urlaganai, nudobiantys po porą milijonų normalių žmonių. Tikri rusai yra atviraširdžiai, emocingi ir draugiški žmonės...Mongolų - totorių genetinė invazija beprotiškai atskiedė tikrąją rusų naciją.

167770. krankt2009-08-12 04:07
kas per luzeris parase sita brieda???
virkauja del zodzio devalvacijos. idiotas. darbai, ne zodziai kazka reiskia. darbai. mazefaker.:(

167777. mie2009-08-12 09:10
turejau omeny liberalu neapykanta bushui, kuria visur demonstruoja.

167785. to krankt2009-08-12 10:17
kalbi kaip koks proletaras;/

167860. > to krankt2009-08-13 13:42
ne tiek kaip proletaras, o kaip oligarchams patogus politikas (nors iš tiesų dauguma tokių ir yra proletariškos kilmės ar mentaliteto), t.y. - žodžiai nesvarbu, svarbu darbai, taigi prieš rinkimus galima žadėti kas ant seilės užeina, kad tik balsų pritrauktum, o vykdyti pažadų vistiek nereikės, juk tai tik žodžiai;/

167938. om :-) 2009-08-14 15:41
O, čia zjbs. Sudaužė manyje į šipulius senųjų meistrų krištolinės figurėles. Gerai, kad yra tokių žmonių, pasaulis tampa aiškesnis.

167955. krankt ananimui :)2009-08-15 00:08
o jau jusu plikbajoriskas mentalitetas sviecia it kelrode zvaigzde i sviesu rytoju - be melo ir netesetu pazadu. :) cha, cha, cha! na ir prajuokinote, jaunuoli. nesivarginciau net jums atrasyti, bet kad jau rupi tamstelei rimti dalykai, tai pasakysiu tik tiek: ne zodziai pastato tilta ar nutiesia kelia. girdejau, kad bebrai net be instrukciju visai neprastas uztvankas surencia. o del zodziu, tai ka - gal vis tikite mamos zodziais apie dovanas atnesusi seneli salti? arba dar geriau - gal tikite savo bobutes zodziais apie visagali dieduka, sedinti uz debesies ir stebinti devynis milijardus dvikoju 7/24? ar jums buvo atsakyta uz tuos zodzius bei pazadus? daug sutikote gyventoju is rojaus ar peklos? hm? nusisluostykite piena nuo neseniai isdygusiu usu, o jusu "atrastam" autoriui geriausiai likti prie knygu apie svorio metima rasymo, tas jam tikrai geriau sekasi. ;) sekmes, aristokrate. :)

167963. > krankt2009-08-15 09:16
priimu tai kaip komplimentą;) P.S. pradžioje buvo žodis (ne koks stalius su obliumi).

167990. krankt2009-08-16 03:33
o tamstele stovejai prie tos pradzios su savo aristokratiska liktarna ir matei, kas buvo pirmas - zodis ar stalius. :) p.s. zmogau, eik atostogu. :)

168036. > krankt2009-08-16 20:33
o tamstelė matė, kad buvo kitaip?;))

168056. 3102009-08-17 10:25
geriau kalbam apie korsaka, paminkla katei ir visa kita kas apie tai

168322. mykolas :-) 2009-08-21 11:14
vienzo autorius teisus, vakaru civilizacijai batai (rock)

Rodoma versija 24 iš 30 
22:46:11 Sep 12, 2010   
Sep 2009 Sep 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba