ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-07-02 nr. 755

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (41) • SIGITAS PARULSKIS. Daiktai (1) • VALDAS KILPYS. Atostogos (40) • Mums rašo BIRUTĖ JANULEVIČIŪTĖ-IVAŠKEVIČIENĖ. KlausimasVITALIJA BOGUTAITĖ. EilėsANDREJ BESPALOV. Būti suvereniam – vadinasi, būti europiečiuCHRISTOPHER HOWSE. Kai šaukiamasi kerštoANDRIUS MARTINKUS. Pašaukimas (2) • DALIA BUFAITĖ. Bajorų Jančiauskų giminė iš ViduklėsSIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (15) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Kičo sąvokaVLADIMIR MIKUŠEVIČ. EilėsAUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (7) (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Karolio Europa ir jos slinktys (3) • Su tarptautinio folkloro festivalio "Baltica" kūrybinės grupės vadove VIDA ŠATKAUSKIENE ir jos pavaduotoja JŪRATE ŠEMETAITE kalbasi Juozas Šorys. Tautų sūkurio žiežirbos (9) • RASA ŽIEMYTĖ. DruskaAUKSĖ KAŠKONAITĖ. Likimo 5-1SIMON CARMIGGELT. Nuostabus atsitikimasLAIŠKAI (64) •

Kičo sąvoka

EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Smuikuojanti moteris

Kičo sąvoka, atsiradusi XIX a. viduryje, per pusantro šimto metų keitėsi ir skirtingai buvo pateikiama įvairių meno teoretikų. Vis dėlto galima atrasti tam tikrus bendrumus, būdingus šiam reiškiniui ir šiai įvairiai vartojamai sąvokai.

Tradiciškai kičas yra laikomas estetinės srities reiškiniu. Aš, kalbėdama apie kičą, irgi liksiu estetikos srityje.

Kitas svarbus dalykas yra tai, kad kičas nėra laikomas "tikru" menu, o tik jo imitacija. Kitaip tariant, kičas yra "tikrojo" meno klastotė. Šis teiginys grindžiamas požiūriu, kad kuriant kičą mėgdžiojamas "aukštasis" ("tikrasis") menas, tačiau iš esmės nesiekiama jo kurti. Tai, kad kičo kūrėjas nejaučia vidinių paskatų kurti "didįjį" meną, skiria jį nuo "tikro" menininko ir paverčia kičo kūrinį klastote. "Kičo sistema skatina savo sekėjus "dirbti gražiai"; meno sistema pagrįsta moraliniu principu "Dirbk gerai!", – teigia Hermannas Brochas. "Aukštojo" meno klastojimas nebūtinai yra sąmoningas, t. y. kičo kūrėjas gali nesuvokti savęs kaip "tikrojo" meno klastotojo ir manyti, kad kuria "tikrą" meną. Umberto Eco nuomone, toks kičo kūrėjas galų gale vis tiek turėtų suprasti kuriantis kičą. Mano nuomone, šis praregėjimas nėra neišvengiamas, tačiau kūrėjo nesąmoningumas nekeičia fakto, kad "tikrasis" menas yra klastojamas.

Remiantis šiais teiginiais, kičo kūrėjus būtų galima suskirstyti į du tipus: sąmoningus ir nesąmoningus. Sąmoningi kičo kūrėjai nepretenduoja į kūrybą kaip į savaiminį tikslą, todėl jų "menas" gali būti kuriamas tik komerciniais tikslais. Nesąmoningų kičo kūrėjų tikslas gali būti "kurti meną" ir drauge įgyti menininko statusą. XX a. antrojoje pusėje menininko-genijaus įvaizdis, įsitvirtinęs amžiaus pradžioje, tampa populiariosios kultūros kliše, todėl ypač šiuo laikotarpiu menininko statuso siekimas yra natūralus ir paaiškinamas reiškinys. Vis dėlto, ne tiek vedami vidinio poreikio kurti, kiek siekdami "būti menininkais", nesąmoningi kičo kūrėjai, tikėtina, taip pat mėgdžios visuomenėje populiarų, jau pripažintą meną ir todėl neišsiverš už kičo ribų.

Taigi abiem atvejais kičo kūrėjas yra priklausomas nuo plačiosios publikos poreikių, t. y. kičo kūrinys išreiškia ne subjektyvius paties kūrėjo, o visuomenės daugumos estetinius poreikius. Beje, tyrinėtojai kičo kūrėją įvardija ir kaip "techninį" talentą turinčią, bet gero skonio stokojančią asmenybę. Remiantis šia nuostata galima teigti, kad paties kūrėjo skonis gali paprasčiausiai sutapti su plačiosios visuomenės skoniu.

Tokiu atveju, norint išsiaiškinti priežastis, lemiančias kičinio objekto pobūdį, reikia suprasti plačiosios visuomenės interesus ir poreikius. Vienas pagrindinių plačiosios visuomenės reikalavimų "meno" objektui yra paviršutiniškumas. Ši savybė kičo "vartotojui" yra patraukli tuo, kad neatima iš jo jėgų, kurių reikia įdėti stengiantis suprasti "tikrąjį" meną. Vartotojas reikalauja ne sekinančio, o atpalaiduojančio, komfortabilaus meno; vienas šio reiškinio paaiškinimų būtų hedonistinės, arba vartotojų, kultūros įsigalėjimas.

Kitas esminis kičo vartotojo poreikis, įvardytas Theodoro Adorno, yra pabėgimas nuo įkyrėjusios (dažniausiai pilkos, monotoniškos) kasdienybės: "Savo laisvalaikiu jie nori kartu išvengti ir nuobodulio, ir pastangų". "Meno" kūrinyje norima matyti idealų pasaulį, todėl kičiniams kūriniams būdingos temos, susijusios su egzotika, fantastika, idealizavimu ir t. t., kitaip tariant, nepasiekiamu pasauliu. Šešiasdešimčia metų vėliau nei T. Adorno rašęs Samas Binkley sutinka, kad kičas padeda pabėgti nuo kasdienybės, bet kitaip įvardija pačią kasdienybę. Pasak jo, kičo "kartojimosi sistema" ("repetitive system") padeda žmonėms jaustis saugesniems šiuolaikiniame besikeičiančiame pasaulyje: "Rizikingame, milijardus pasirinkimų siūlančiame pasaulyje kičą reikėtų interpretuoti kaip neutralizuojantį ontologinio nesaugumo jausmą žmogaus gyvenime".

Kičo vartotojo skonis siejamas su estetiniu infantilizmu. Pasak tyrinėtojų, kičo vartotojai išlaiko nuo vaikystės nepakitusį skonį; tačiau tai, kas vaikystėje buvo normalu, suaugusiam žmogui tampa infantilu. Šį teiginį vaizdžiai iliustruoja citata iš Milano Kunderos romano "Nepakeliama būties lengvybė": "Kičas išspaudžia dvi ašaras: pirmoji sako "Kaip gražu matyti vaikus, žaidžiančius pievelėje!". Antroji taria: "Kaip būtų gera, jei visa žmonija taptų vaikais, žaidžiančiais pievelėje!". Ši antroji ašara ir paverčia kičą kiču".

Dwightas Macdonaldas teigia, kad kičas – tai homogenizuota kultūra, pateikianti panašią pasiūlą įvairaus amžiaus ir skirtingų socialinių padėčių žmonėms. Vis dėlto socialinių sluoksnių, kuriems yra skirta kičinė produkcija ir kurios komercinei sėkmei būtinas visų jų skonių patenkinimas, skirtingumas nulemia tam tikrą kičo eklektiškumą.

Taigi lemiamas veiksnys kičiniam kūriniui atsirasti – plačiosios visuomenės skonis. Tai puikiai iliustruoja ir tas faktas, kad politinė, religinė ar kita propaganda labai eksploatuoja kičą, kaip "liaudžiai" priimtiniausią "meno" formą.

Tai, kad kičinio kūrinio estetiką lemia plačiosios publikos skonis, yra prielaida, jog, tikėtina, kičo kūrinys bus menkesnės estetinės vertės nei "tikro", rafinuotu skoniu besiremiančio, menininko sukurtas darbas. Kitaip tariant, dar vienas skirtumas tarp "tikrojo" meno ir kičo kūrinio yra prastesnis pastarąjį inspiravęs ir jo tenkinamas skonis. Realybėje kičo kūrinys ir yra siejamas daugiau su prastu skoniu nei su komerciškumu ar klastote. Todėl dažniausiai kičinio kūrinio atpažinimą lemia skonio kriterijus. Tai rodo kičo reliatyvumo problemą, nes riba tarp "prasto" ir "rafinuoto" skonio yra labai neaiški, susijusi su daugybe aplinkybių.

Kičo reliatyvumo problemą, atsižvelgiant į besikeičiantį skonį ir patį meną, būtų galima apžvelgti trijų laikotarpių požiūriu: ikimodernistinio, modernistinio ir postmodernistinio.

XIX a. kičas išraiškos priemonėmis akivaizdžiai mėgdžiojo tuometinį aukštąjį meną, todėl kičą atskirti nuo, pavyzdžiui, nekičinio romantizmo kūrinio buvo galima tik pasitelkus rafinuotą skonį. Tai, kad egzistuoja aukštesnis ir žemesnis menas, tuomet dar buvo aksioma.

Modernizmo laikotarpiu (XIX a. pab. – XX a. vid.) menų hierarchija, taip pat ir skonio hierarchija, išliko, bet kičas nebemėgdžiojo didžiosios dalies tuometinio avangardinio aukštojo meno, todėl juodu tapo lengviau atskiriami. Modernizmo laikotarpio kritikas Clementas Greenbergas regi konkrečią ribą tarp avangardo ir kičo: "Avangardas mėgdžioja [imitates] meno procesus, kičas, kaip matome, mėgdžioja jo efektus [...], tai rodo, kokia didelė praraja skiria du vieno laikotarpio kultūrinius fenomenus – kičą ir avangardą". Vis dėlto, turint omenyje, kad XX a. pirmosios pusės totalitaristinėse valstybėse pagrindinę vietą užėmė realistinė vaizduojamoji dailė, galima teigti, jog, vertinant šį meną, skonio kriterijus taip pat turėjo lemiamą svarbą, nes riba tarp kičo ir tokio tipo "tikro" meno vėl buvo neaiški.

Postmodernistinė visuomenė ir jos menas nuo pirmųjų dviejų laikotarpių skiriasi bet kokios hierarchijos, taip pat ir skonio, atmetimu. 1970 m. Herbertas Gansas vietoj terminų "aukštoji" ir "žemoji" kultūros pavartoja terminą "skonio kultūros" ("taste cultures"), panaikindamas skirstymą pagal vertikalę. Todėl šiuo laikotarpiu kičo sąvoka ne tiek tampa reliatyvi, kiek linksta iš viso išnykti, mat dingsta viena pagrindinių kičo egzistavimo sąlygų: akivaizdesnis skirtumas tarp žemesniųjų ir aukštesniųjų menų. Vis dėlto negalima pamiršti, kad postmodernistinė visuomenė nėra vienalytė ir kad joje tebeegzistuoja "konservatyvūs" sluoksniai, turintys savo "aukštąjį meną" ir savo kičą.

Kičo motyvų, temų ir stilistikos skalė labai plati; vis dėlto galima atrasti tam tikrus dėsningumus. Nepretenduodama aprėpti visų įmanomų variantų, čia pateikiu būdingiausius kičo motyvus, temas ir jo stilistikos bruožus.

Atidžiau išnagrinėjus kičo motyvus, tampa akivaizdus jų skilimas į dvi grupes: kičo moterims ir kičo vyrams motyvai. Turint omenyje, kad kičas dažnai įkūnija "vartotojo" svajones, šis dvilypumas yra suprantamas.

Taigi "moteriškojo" kičo motyvai – vaikai, gyvūnai (dažniausiai taip pat jaunikliai), širdys, gėlės, įsimylėjėlių poros ir pan. Jie yra akivaizdžiai susiję su romantiška meile ir šeima. Be to, objektai yra "moteriškai" trapūs, švelnūs, nepavojingi. "Moteriškieji" gyvūnai, jei nėra jaunikliai, yra stereotipiškai "švelnūs" – balandžiai, gulbės ir pan. Beje, vaikai ir gyvūnų jaunikliai – tai ne tik aliuzija į motinystę, bet ir mielo, saugaus, nerūpestingo gyvenimo simboliai.

"Vyriškojo" kičo motyvai kitokie. Jie – agresyvesni (pvz., agresyvūs gyvūnai); "moteriškuosius" romantiškus įsimylėjėlius keičia erotiški moterų kūnai. Akivaizdus agresyvaus "vyriškojo" motyvo pavyzdys – tatuiruotės, vaizduojančios ryklius, tigrus, gyvates; jos patenkina vyro-kovotojo poreikius. Nuogi moterų kūnai – seksualinių poreikių išraiška.

Vis dėlto galima rasti ir tam tikrų bendrų motyvų, pvz., jūra, saulėlydžiai; taip pat – šventieji, bibliniai personažai; su konkrečiomis šventėmis susiję motyvai: Kalėdų Senelis, angelai, velykiniai triušiai ir pan.

Kičo temas taip pat galima suskirstyti jau minėtu būdu. Bene geriausia šių temų iliustracija galėtų būti holivudiniai filmai ir vadinamosios "muilo operos". Tipiškos temos vadinamiesiems "moteriškiems" filmams – romantiška meilė, šeima ir pan.; tipiški "vyriški" filmai yra trileriai (tema – vyrų tarpusavio kovos), erotiniai filmai. Reikia pabrėžti, kad abiejų tipų filmų bendras bruožas yra laiminga pabaiga (vestuvės ar nugalėtas priešas), taigi vengiama negatyvių temų.

Vėl – egzistuoja tam tikros bendros temos, pvz., religinė tematika.

Kičo stilistikai būdinga natūralizmas, idealizavimas, dekoratyvumas, sentimentalumas. Figūros gali būti deformuotos, pvz., kačiuko atvaizdas gali būti gan nutolęs nuo realios gyvūno išvaizdos, vis dėlto turi būti akivaizdu, kad tai yra katė, t. y. objektas turi būti aiškiai atpažįstamas. Beveik visuomet idealizuojamos žmonių figūros – tapyboje, fotografijoje, filmuose vaizduojami žmonių kūnai atitinka tam tikrą idealą. Sentimentalumu sušvelninamos "negatyvios" temos, sakykime, kičiniame krucifikse dažniausiai neregime didelės kančios. Pasitelkiant dekoratyvią stilistiką dažnai siekiama imituoti prabangą.

Reikia turėti omenyje, kad kičui būdingų motyvų, temų bei stilistikos dažnai turi ir "tikrojo" meno kūriniai, ypač sukurti ankstesnėse epochose. Kaip pavyzdys galėtų būti Murillo polinkis į sentimentalumą ar Tamarai de Lempickai būdinga forsuota erotikos tema. Šie atvejai primena jau minėtą skonio svarbą ir kičo sąvokos reliatyvumą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 31 
22:35:38 Sep 5, 2010   
Jan 2008 May 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba