Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2010-09-03 nr. 3296,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=16927

DAILĖ

Keramikos meno bienalei artėjant

GVIDĄ RAUDONIŲ kalbina RITA MIKUČIONYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Egidijus Radvenskas
„Vartotojo užrašai, arba nesibaigiantis natiurmortas“. 2010

        Šįmet Lietuvos dailininkų sąjunga rengia 1-ąją Vilniaus keramikos meno bienalę, kurioje pristatomus kūrinius rugsėjo 15–spalio 2 d. matysime „Arkos“ galerijoje. Šia proga renginio kuratorių, LDS keramikų sekcijos pirmininką GVIDĄ RAUDONIŲ kalbina dailėtyrininkė RITA MIKUČIONYTĖ.

Kas paskatino surengti 1-ąją Vilniaus keramikos meno bienalę? Su kokiomis renginio organizavimo problemomis susidūrėte?

Svarbiausia paskata – į konkursinę parodą pakviesti Lietuvos keramikų bend­ruomenę, kuri iki šiol yra išsibarsčiusi ir šiais laikais nebūtinai užsiėmusi vien kūryba. Keramikos parodų, kurias inicijuoja kūrėjai ir eksponuoja tai, kas jiems atrodo priimtina, Lietuvoje suruošiama nemažai. Mums kilo mintis suvienyti individualias iniciatyvas ir pabandyti Vilniuje surengti pirmąją keramikos meno bienalę, kuriai būtų keliami griežtesni profesiniai reikalavimai, generuojamos naujos meninės idėjos, atrandami iki šiol mažiau žinomi kūrėjai, būtų ryškiau vienoje vietoje apčiuopiamas dabartinės Lietuvos keramikos kontekstas.

Pastaruoju metu Vilniuje didesnės keramikos meno apžvalginės parodos nebuvo rengiamos, susidaryti išsamesnį vaizdą apie dabartinę Lietuvos keramiką sudėtinga, nors atskirose ekspozicinėse erdvėse ir ruošiamos mažesnės apimties keramikos parodos. Todėl vienoje vietoje pamatyti keramikos darbus, atspindinčius gausios Lietuvos keramikų bendruomenės naujus kūrybinius ieškojimus yra vienas svarbiausių bienalės tikslų. Kitas projekto tikslas –­ iškiliausių kūrinių atranka profesoriaus Liudviko Strolio (1905–1996) premijai gauti. Liudvikas Strolis buvo Lietuvos profesionaliosios keramikos pradininkas, paklojęs pamatus šiai dailės šakai plėtoti, išugdęs būrį kūrybingų keramikų, paruošęs mokymo metodiką, aktyviai skleidęs keramikos kaip lygiaverčio kitoms dailės šakoms meno supratimą, pažinimą ir atėjimą į visuomeninių pastatų, individualių būstų erdves. Bienalės uždavinys – atspindėti Lietuvos profesionaliosios keramikos tradicijų tęstinumą, naujų meninės raiškos priemonių paieškas, suburti ne tik visuomenėje pripažintus kūrėjus, bet ir jaunąją keramikų kartą.

Tikimės, kad bienalė paskatins dabarties keramikos meno kūrėjus naujiems brandiems meniniams ieškojimams ir atradimams. Pagrindinis keramikos kūrinių vertinimo kriterijus buvo, yra ir bus profesionalumas ir naujų keramikos meno raiškos priemonių atskleidimas, meninis įtaigumas.

Tikimės, kad ir pirmoji, ir būsimosios keramikos meno bienalės prisidės prie kultūros ir meno plėtros, sklaidos, prieinamumo ir atsinaujinimo Lietuvos regionuose. Parodos kolekcija buvo formuojama iš visų pagrindinių šalies miestų keramikos meno kūrėjų geriausių kūrinių, stengiantis parodos lankytojams pateikti charakteringiausius vietinės keramikos bruožus, technologinę, meninę, stilistinę kūrinių įvairovę. Panevėžio dailininkai stiprūs aukšto degimo keramikos, šamotinio molio srityje. Kauno keramikai garsūs porcelianu ir redukcine keramika. Vilniečiai sintezuoja visas sritis, todėl pasižymi stilistine, keramikos mene svarbių technologijų įvairove. Šis projektas yra tęstinis, tad ateityje daugiau dėmesio skirsime keramikos meno edukacijai. Lietuvoje daug mokyklų, kuriose vaikai net neįsivaizduoja, kaip gimsta keramika...

Siekiau į pirmosios parodos, išskirtinai keramikos, o ne vadinamojo taikomojo meno, ruošimo darbą įtraukti LDS miestų skyrių aktyviausius keramikus. Kita svarbi idėja – Lietuvos profesionaliosios keramikos ištakų ir nūdienos kūrybinių ieškojimų sugretinimas. Ne mažiau svarbus impulsas buvo ir Vilniaus dailės akademijos Keramikos katedros – pagrindinės profesionalių keramikų „kalvės“ – šiandienos ieškojimų atskleidimas, dėstymo metodikos demonstravimas atskiroje ekspozicinėje erdvėje.

Problemos, kurios iškilo organizuojant šią parodą, yra tos pačios, su kuriomis šiuo metu susiduria visi meno projektų rengėjai ir vykdytojai. Tai lėšos. Ačiū LR Kultūros rėmimo fondui kad ir už minimalią paramą projektui. Privačius rėmėjus dailės parodai surasti šiandien sunku. Dauguma jų linkę remti masinius šou, renginius, kuriuose firmos ženklas plačiai transliuojamas. Dailės parodos –­ tylūs vertintojų vidiniai dialogai su jų autoriais ir su savimi.

Manau, kad kitose bienalėse pavyks įgyvendinti tas idėjas, kurių nepavyko įgyvendinti šiemet. Viena jų – švietėjiška programa, išankstinė naujų autorių ir kūrinių paieška.

Kaip formavote „Arkos“ galerijoje pristatomą keramikos kūrinių kolekciją? Kokiais atrankos kriterijais vadovautasi?

Keramikos kūrinių kolekcija buvo formuojama iš laisvam kandidatavimui pateiktų darbų. Visi tikėjomės sulaukti kuo daugiau ir kuo įvairesnių kūrybinių pasiūlymų, kuriuose atsispindėtų įvairių miestų, regionų vyraujančių technologijų, medžiagų pasirinkimas. Nors skirtingos medžiagos ir technologijos kažkiek nulemia meninį rezultatą, svarbiausiu profesionalaus kūrinio kriterijumi išlieka originali, unikali idėja, jos pagavumas, netikėtumas. Štai šiais pagrindiniais kriterijais ir rėmėsi bienalės žiuri, iš daugiau kaip 70 autorių išrinkusi 49 kūrinius. Žiuri darbe dalyvavo keramikė Liucija Šulgaitė, dailėtyrininkė Rita Mikučionytė, produktyvi jauna keramikė Rūta Šipalytė, patyręs keramikas Egidijus Čibinskas, keramikos parodų „Pavasaris“ Kaune organizatorė ir įkvėpėja Živilė Bardzilauskaitė-Bergins, VDA Keramikos katedros vedėja Gražina Švažienė. Sukiojausi prie darbų ir aš...

Kokios šiuolaikinės keramikos tendencijos išryškėja bienalės ekspozicijoje? Ar dabarties lietuvių keramika unikali?

Pasaulis darosi vis mažesnis – akimirksniu interneto erdvėse galime aprėpti visą naujausių keramikos meno ieškojimų panoramą. Supanašėjimas, įtakos yra neišvengiamos. Tik nedaugelis menininkų sugeba tam pasipriešinti, nematyti arba užsisklęsti savo meninės tikrovės pasaulyje. To vadinamojo „iš savęs“ lieka vis mažiau. Tačiau pagrindiniai lietuviškosios keramikos bruožai, kuriuos skiepijo ir iki šių dienų stengiasi įdiegti būsimiems keramikams VDA, išliko nepakitę. Tai pagarba medžiagai, siekis įtaigiai perteikti temą, „nepaskęstant“ nereikšmingose detalėse, tvirtos, gerai „suręstos“ proporcijos, kompozicijos originalumas. Norėdami pabrėžti išskirtinę VDA Keramikos katedros vietą rengiant jaunąją keramikos kūrėjų kartą, šiemet jos atstovus pakvietėme svečio teisėmis savo nuožiūra suformuoti nedidelę keramikos darbų kolekciją.

Kuo šis renginys reikšmingas Lietuvos keramikos raidos kontekste? Kokias įžvelgiate bienalės ateities perspektyvas?

Bet kokio renginio reikšmingumas atsiskleidžia iš tam tikros laiko perspektyvos. Tačiau jau dabar regiu bienalės gyvybingą tąsą, naujus autorius, jų šviežias idėjas ir platesnę bienalės erdvę, neapribotą tik Lietuvos kūrėjais. Pirmoji konkursinė 2010 m. Vilniaus keramikos meno bienalė skirta visiems keramikus ugdžiusiems pedagogams, be kurių indėlio vargu ar galėtume kalbėti apie lietuviškąją keramikos mokyklą.

 
Rodoma versija 1 iš 1 
22:25:57 Sep 5, 2010   
10 AM 10 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba