ROJUS ŽEMĖJE

Romano ištrauka, skaityta tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume "Šiaurės vasara. Eurospąstai?", vykusiame rugpjūčio 22–24 dienomis Jurbarke

Laikas skuba. Rodyklės bėga ir bėga ratu per laikrodžio plynę.

Tie, kurie išlipa iš 37–ojo priemiestinio autobuso Grobeinšletoje, Sagenuose, lapkričio penktadienį, penktą valandą po pietų, turi teisę atrodyti paniurę. Nenagrinėsiu tokios nuotaikos priežasčių. Jų gali būti labai daug. Dėl drumzlinos šviesos reikėtų kaltinti metų laiką ir tai, kad Oslas išsidėstęs slėnyje su miškingais šlaitais. Tokiu paros metu rūškaną šviesą keičia išskidusi tamsa, kuriai atsirasti padeda ne miškais apaugusios kalnų keteros, o nuo sniego apsunkęs dangus.

Mums, mačiusiems tikrą skurdą, žodis "vargšas" norvegų kalboje neegzistuoja. Ir nors čia nėra nei vargšų, nei neturtingųjų kvartalų, senasis Sagenų darbininkų rajonas vis dar tebėra apleista Oslo dalis. "Ne, mes nesenstame Sagenuose", – dainuojama "Sagene Ring" dainoje. Bet mes greitai imame atrodyti susenę ir išsisėmę, o kai neišlenkiam taurelės – esam tokie mirtinai tylūs. Miesto gyvenimas ir industrinė kultūra jau nesudaro vienos visumos. Miesto gyvenimas atsiskyrė nuo industrinės kultūros. Tačiau šiame rajone tos dvi dalys vis dar kažkaip susijusios. Tiksliau – paskutiniai jų likučiai. Ir tai veikia. Žiema dar tik prasidėjo, o sniego gatvėse jau iki kulkšnių. Jis trykšta iš po automobilių ratų. Motoras – jėga, kūnas – bejėgystė. Kavinių nerasta. Tos, kurios atidarytos, atrodo lyg būtų uždarytos, o tos, kurios uždarytos, – kaip atidarytos. Galbūt jos siūlo pietums žuvies kukulaičių? Su kario prieskoniais? O gal dienos patiekalas yra žuvies pudingas, keptas svieste, su aštriu padažu ir šviežiomis daržovėmis? Žuvies faršas, tiksliau – farsas. Skonio tragedija. Bet argi dėl šios priežasties žmonės turėtų atrodyti taip, lyg lydėtų žuvį į paskutinę kelionę?

Štai aš turėjau krūvą priežasčių, dėl kurių galėjau jaustis nelaimingas. Kišenėje – adresas gatvės, kurios neradau. Rankose – sunkus lagaminas. Ant liežuvio galo – klausimai be atsakymų. Tačiau kitiems autobuso keleiviams tai buvo nė motais: jie skubėjo savo keliais, mindami Grobeinšletos sniego pliurzą. Atviroje aikštėje, už Sagenų katedros, stovėjo nedidelis Gelbėjimo armijos orkestras, didvyriškai kovodamas su šalčiu, tyla ir abejingumu. Kol pūtikai tylėjo, choras traukė dainą apie Visagalį, atversiantį Dangaus vartus, ir apie šviesias šalis, į kurias tas pats Visagalis kvietė mus grįžti.

Tai buvo svetingo sutikimo delegacija. Supratau iš karto. Jie juk dainavo apie mane. Tai mane jie sveikino sugrįžusį namo, o aš stovėjau žavėdamasis įgimtu ritmo pojūčiu, demonstruojamu choro ir pūtikų, kaire koja mušančių taktą į šlapią sniegą. Bet pinigų paaukoti aš neturėjau. Tai buvo problema. Ar tikrai? Norvegai neturi problemų. Ir tai yra jų problema. Jų problema yra ta, kad kiti turi problemų. Bet kai kiti turi problemų, būdami tarp norvegų, tai nėra problema. Problema visuomet egzistuoja tik kitose vietose. Štai čia ir yra problema. Didžiausia problema, kad mes (dabar aš jau drįstu taip sakyti), kad mes gyvename per gerai. O kiti gyvena per blogai. Tam reikia padaryti galą. Kiti irgi turi gyventi gerai. Jie turi išlipti iš autobuso Grobeinšletoje. Jie, kaip ir mes, turi valgyti žuvies kukulaičius su baltu padažu. Ir mūsų reikalas padaryti taip, kad jie visa tai gautų.

Blogio problemos nėra. Bet gėrio problema egzistuoja. Mažoje šalyje, turinčioje daug pinigų, neturėtų kilti sunkumų, kaip sutvarkyti susisiekimą. Bet eismas buvo sutrikęs. Automobiliai pukšėjo įklimpę sniego košėje. Automobilis yra gėris. Automobilizmo esmė yra ta, kad, važiuodami į darbą arba tiesiog už kampo nusipirkti pakelį cigarečių, mes visuomet turime pasiimti su savimi du gerai apmuštus krėslus, trivietę sofą ir talpią drabužinę.

Būtent todėl visos mane supančios Grobeinšletos gatvės buvo pilnos kilnojamų krėslų, sofų ir spintų. Tarp lengvųjų automobilių stovėjo burgzdamas ir aštuoniolikos ratų treileris su užrašu "MEAN KIND". Negana to, gatvės buvo išvarpytos duobių, į kurias tuojau pat subėgdavo ištirpęs sniegas. Alyvos dėmėse ir vandens klanuose atsispindėjo žibintai. Norėdamas išvengti purvo čiurkšlės, tyškančios iš po automobilių ratų, prisiplojau prie namo sienos. Už mano nugaros kukli žalvarinė iškaba kvietė į aukščiausios klasės restoraną "FABELA". Aš išmaniau literatūrą, tačiau kasdienę kalbą, pasirodo, buvo kur kas sunkiau suprasti, nei tikėjausi. "LATTE TO GO", – skelbė kreida pakeverzotas užrašas ant juodos lentos, pakabintos šalia veidrodinio lango. Viduje sėdėjo jaunuoliai, apsirengę įkapėmis, trumpomis kaip vadybininkų šukuosenomis ir preciziškai gurkšnojo kavą. Tiek spėjau įsidėmėti tuo metu, kai nespoksojau sau po kojomis, stengdamasis neužkliudyti ant šaligatvio išrikiuotų stovų–spąstų su prekių pasiūlymais.

Aš buvau lauke ir žiūrėjau į vidų. Stovėjau už durų, vieną akimirksnį apimtas jausmo, kurį patiria žmogus, atvykęs į svetimą šalį, – atrodo taip, lyg būtum išmestas iš pasaulio. Nesvarbu, kad gali gauti tuos pačius laikraščius, kuriuos skaitei namie. Matyti antraštes internete. Bet jausmas toks, lyg nieko nevyktų, lyg viskas pasaulyje būtų praradę reikšmę tuo metu, kai tu stovi už jo ribos. Štai čia aš ir buvau už ribos. Gyvenimas sustojo. Ar tai ką nors reiškė? Aš toliau spūdinau ištuštėjusiomis gatvėmis pro rėmelių parduotuves ir soliariumus, įsikūrusius tarp gyvatvorių ir alyvų ir dirbančius pagal nusistatytą grafiką.

Iš visko sprendžiant, yra toks dėsnis, pagal kurį keliaujantis žmogus, klausiantis vietinių gyventojų kelio, būtinai pasirinks tokį, kuris mažiausiai jam galės padėti. Kitoje sankryžos pusėje pamačiau kavinės iškabą. Vilkdamas lagaminą, užlipau laipteliais ir patekau į šilumą. Padūmavusi, alaus spalvos patalpa. Tiesiai priešais save įžiūrėjau ilgą barą. Kairėje jo pusėje stovėjo ponas, vienoje rankoje laikydamas dešrelę bulvių paplotėlyje, o kita sveikindamasis vienarankį banditą.* Už baro šeimininkas pilstė alų. Priešais jį stoviniavo du vyriškiai ir laukė nekantraudami, lyg būtų ką tik išėję į laisvę iš apskrities kalėjimo ar panašios įkalinimo įstaigos ir dabar kažkur labai skubėtų. Maža to, kad jie buvo panašūs į nuteistuosius. Jie atrodė kaip pervažiuoti – ne vieną ir ne du kartus. Pilki kaip asfaltas.

Sukaupęs drąsą, pravėriau burną ir pasisukau į vieną iš jų, mano galva – labiausiai vertą pasitikėjimo. Kiek galėdamas aiškiau ištariau ieškomos gatvės pavadinimą ir namo numerį. Atsakymo nereikėjo laukti. Jie abu, ne, jie visi trys atsisuko į mane. Veidai kaip išardytos klojinio lentos, aplipę betono gurvuoliais.

– Gal žinote, kur tai yra? – paklausiau pačia sklandžiausia norvegų kalba.

Kaip paklausiau, taip ir atsakė. Visi trys.

– Už kampo,– tarė vienas.

– Šešiolika metrų, – tarė kitas.

– Pirmiausia eini iki baudos linijos**, – pridūrė šeimininkas.

– Paskui šiek tiek į šoną.

– Tada priartėji prie baudos smūgio vietos.

– Ir tuomet jau esi tiesiai priešais vartus.

– Nori pasakyti – prie vartų?

– Noriu pasakyti – prie Dangaus vartų.

– Ir tada belieka spirti.

Aš sutrikęs bėgiojau akimis nuo vieno prie kito.

– Ką spirti? – paklausiau.

Pirmasis atsakymas buvo suformuluotas kaip klausimas žmogui, kalbančiam svetimšalio akcentu:

– Gal tu trenktas, ar ką?

Antrasis aiškių aiškiausiai davė suprasti, kad aš esu beviltiškas šveplys.

Pasakiau, kad nieko nesuprantu.

– Odas Grenlandas, žaidžiau prieš du sezonus, – tarė tas su Vienos dešrele ir mostelėjo galva į paskutinį pašnekovą. – Hovardas Hedė. Centro puolėjas. Didžiausias talentas, kokį kada nors esame turėję. Geresnis už Odą Iverseną, geresnis už Janą Fjetlandą, geresnis už Janą Oliverseną, geresnis....

– Odas Grenlandas? – perklausiau aš.

– Asmeninė tragedija, – pridūrė jis.

– Dievas pragare. Šėtonas danguje, – driokstelėjo atsakymas.

– Dievas yra miręs!

– Ne, jis tik laikinai nusiplovė!

– Tiktai tuomet, kai bus rastas lavonas, mes tikrai žinosime, kad Dievas – miręs.

Po šio sakinio stojo keista tyla. Dievas Tėvas, – galvojau aš. Tai protestantiška. Ne Dievo Motina, o Dievas Tėvas. Dievas. Tėvas. Artūras Andersenas. Tik suradę jo lavoną, tikrai žinosime, kad jis miręs, ir galėsime pasidalinti palikimą.

Tylą ir mano teologinius samprotavimus nutraukė iš vienarankio bandito pabirusių monetų žvangesys. Patenkintas laimėtojas susigrūdo burnon dešrelės likutį, kad galėtų abiem rankomis surinkti pinigus. Kiti du klientai prie baro gavo po savo puslitrį.

– Tavo motina – boba su kiaušiais! – pridūrė vienas iš jų, užbaigdamas diskusiją.

Iš norvegų kalbos vertė ELEONORA STRAZDIENĖ

___________________________________________

Kjartanas Flogstadas, vienas žymiausių ir įtakingiausių Norvegijos rašytojų, prozos virtuozas, gimė 1944 metais Saudoje, Rogalando apskrityje. Studijavo architektūrą Technologijos institute Trondheime, lingvistiką Bergeno universitete. Akademinių žinių pasirodė per maža, metė mokslus ir kūrybinio įkvėpimo ėmė ieškoti kasdieniniame gyvenime. Tapo jūreiviu ir iškeliavo po pasaulį. 1968 m. pirmą kartą išlipo Lotynų Amerikoje, ir nuo tada šis žemynas tapo "didžiąja jo gyvenimo meile", o jis pats – didžiausiu Lotynų Amerikos ekspertu savo šalyje.

Už knygą "Portlando slėnis" (1977) Kjartanas Flogstadas buvo apdovanotas prestižiniu Šiaurės šalių literatūros prizu, o "Ugnis ir liepsna" (1980), pasakojantis XX amžiaus norvegų industrializmo istoriją, laikomas vienu ryškiausių modernios epinės kūrybos pavyzdžių šiuolaikinėje norvegų literatūroje. Dvidešimtąjį amžių Kjartanas Flogstadas palydėjo dviem romanais: "Fimbulas" (1994) ir "Herbas ar pinigas" (1998). Pastarasis laikomas rašytojo kūrybos viršūne. Tai romanas apie pinigus ir visuomenės požiūrį į savo praeitį, apie meną ir besikeičiantį darbo vaidmenį visuomenėje. Šiame 500 puslapių digresijų romane Kjartanas Flogstadas demonstruoja stulbinančias meno istorijos, vaizduojamojo ir taikomojo meno žinias, nevengia daugybės eseistinių intarpų, jo pasakojimo stilius žaismingas, karnavališkas, dažnai patetiškas ir jausmingas, o kartais – sausas ir dokumentiškas. Tai tikras literatūrinio baroko šedevras, toli išeinantis už tradicinio romano ribų. Beje, tai vienintelis šio rašytojo kūrinys, kurio veiksmas vyksta Norvegijoje ir jo herojai neklaidžioja po svetimas šalis.

Vis dėlto svarbiausias Kjartono Flogstado kūrybos motyvas yra kelionė. Kelionė, kaip veiksmas ir kaip metafora, kaip pabėgimas ir atradimas, kaip pralaimėjimas ir utopija. Kelionė turi dvigubą tikslą: parodyti, kaip atrodo Norvegija iš šalies, ir pažvelgti į pasaulį norvego akimis. Kjartanas Flogstadas ir yra tas bastūnas stebėtojas, kurio visi keliai veda ne į Romą, o į Lotynų Ameriką. Iš šio žemyno parsivežtų įspūdžių ir dokumentinės medžiagos užteko net trims eseistikos rinkiniams: "Pampa Union" (1994), "Ugnis ir vanduo: norvegai Pietų Amerikoje" (1999), "Sudamericana" (2000) bei naujausiam romanui "Rojus Žemėje", kuris pasirodė 2002 metais.

Be minėtų kelionių romanų, Kjartanas Flogstadas dar parašė esė "Oslo procesas" (2000) apie socialinius Oslo pokyčius XX amžiaus pabaigoje, kelionių romaną apie Kiniją "Šanchajaus ekspresas" (2001), keletą pjesių ir pamfletų, biografinę knygą apie poetą Claesą Gillą "Magiško gyvenimo portretas", išvertė Pablo Nerudos eilėraščių ir išleido Kubos poetų kūrybos antologiją. Keletą kriminalinių romanų išleido K.Villuno slapyvardžiu.

Jo kūriniai plačiai verčiami į anglų, vokiečių, prancūzų, skandinavų ir kitas kalbas.

____________________

* vienarankis banditas – žaidimų automatas.

** baudos linija norvegiškai reiškia ir mirties liniją.