Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-04-20 nr. 3139

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Kerry Shawn Keys.
UGNIS
37
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• Marcelijus Martinaitis.
VILNIAU, KAIME MANO…
41

POKALBIAI 
• „NEMUNUI“ – 40!13

KNYGOS 
• „GYVENIMO APOLOGIJA: NIETZSCHE’S TEORINĖS INTERPRETACIJOS“1
• „LIETUVOS VALDOVO DVARO PRABANGA XIII A. VIDURYJE–XVI A. PRADŽIOJE“1
• „DŽENTELMENAI IR ŽAIDĖJAI“
• „LAKŠTINGALŲ NAKTIS“
• SĄŽININGŲ LIUDIJIMŲ KNYGA3
• Paulina Žemgulytė.
KNYGA KAIP TEATRALIŠKAS MOSTAS
• Karolis Baublys.
AR ANTANAS VIENUOLIS TĖRA UŽMIRŠTA KLASIKA
3
• NAUJOS KNYGOS1

LITERATŪRA 
• Dorothea von Törne.
PILKASIS DELFINAS

DAILĖ 
• Rūta Taukinaitytė-Narbutienė.
VILNIAUS MENAS IR MENININKAI GRAFIKO AKIMIS
• Rita Mikučionytė.
NAUJOS IDĖJOS IR PROVOKACIJOS R. NOREIKAITĖS-MILIŪNIENĖS TAPYBOJE
• DAILĖS KONKURSAS „LIETUVOS LAIKAS“
• Beatričė Kleizaitė-Vasaris.
ALBINAS ELSKUS – MISTIŠKŲ VITRAŽŲ KŪRĖJAS
• MIKO J. ŠILEIKIO IR TEOFILIO PETRAIČIO PREMIJŲ DAILĖS KONKURSO „LIETUVOS LAIKAS“ NUOSTATAI

MUZIKA 
• Judita Žukienė.
JERONIMUI KAČINSKUI – 100
1
• Aušra Narvydaitė.
2007-ŲJŲ „SUGRĮŽIMAI“

TEATRAS 
• „BEMBILENDO“ PREMJERA
• IV TARPTAUTINIS LĖLIŲ TEATRŲ FESTIVALIS „KARAKUMŲ ASILĖLIS 2007“1

POEZIJA 
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ22

PROZA 
• Justinas Bočiarovas.
PROST A
10

VERTIMAI 
 Ota Pavel.
KAIP AŠ SUTIKAU ŽUVIS

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• TOLSTANT NUO TIKROVĖS: APIE JEANO BAUDRILLARD’O FILOSOFIJĄ8

KRONIKA 
• TIKĖTI AR NETIKĖTI
• KAIP TAPAU ŠŠ1
• LMKA
• PRASIDEDA BIBLIOTEKŲ SAVAITĖ
• EUGENIJUS MINDAUGAS BUDRYS
1925 02 16–2007 04 06

SKELBIMAI 
• KONKURSAS KALBOS PREMIJAI GAUTI
• LITUANISTIKOS TRADICIJŲ IR PAVELDO ĮPRASMINIMO KOMISIJA SKELBIA1

DE PROFUNDIS 
• Vaiva Kuodytė.
PAVASARINĖS NUOSKILOS
39

VERTIMAI

KAIP AŠ SUTIKAU ŽUVIS

Ota Pavel

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rimvydo Strielkūno fotografija

Ota Pavelas (1930–1973; tikr. Otto Popperis) – vienas žymiausių XX a. čekų prozininkų, tik po mirties sulaukęs pripažinimo. Gimęs Prahoje, paauglystę praleido Buštehrade prie Kladno (jo tėvas ir abu vyresni broliai tuo metu kalėjo Terezyne ir Aušvice, visi trys liko gyvi). Po karo dirbo ledo ritulio treneriu, sporto žurnalistu, keliavo, buvo pripažintas reportažo meistras. 1964 metais, per Insbruko žiemos olimpiadą paūmėjus psichinei ligai, buvo parsiųstas į Čekiją ir ilgai gydomas. Sirgdamas jis ėmė rašyti autobiografinius apsakymus, kurių herojai buvo jo tėvai, broliai, kaimynai. Otos Pavelo kūrybos palikimą sudaro sporto reportažų knygos – „Dukla“ tarp dangoraižių“ (1964), „Pilna dėžė šampano“ (1967), „Puodelis nuo Viešpaties“ (1971), „Salierų karaliaus sūnus“ (1972), „Pasaka apie Rašeką“ (1974) ir nedideli autobiografinių apsakymų rinkiniai – „Gražiųjų stirnų mirtis“ (1971), „Kaip aš sutikau žuvis“ (1974).

Kaip mes žuvome, išvažiavę žvejoti

Vėliau daugelio mūsų vyriškų kelionių tikslas būdavo pietinė Čekija, nes ten, kaip žinoma, aukštas, giedras dangus ir drėgnas oras. Nebuvau ten buvęs daugelį metų ir, tik sunkiai susirgęs, ėmiau sapnuoti Lužnicą ir pietinę Čekiją. Tuo metu Lužnica ir pietinė Čekija man atrodė tolima ir nepasiekiama, tarsi koks Honolulu. Be to, niekada taip nebūčiau ilgėjęsis Honolulu, kaip pietinės Čekijos, nes visuomet ten jausdavausi ypatingai: man atrodydavo, jog atvažiavau prie čekų jūros, ir iš čia jau visai nebetoli iki dangaus.

Visi trys tvirtinome turį sugauti didžiausią savo gyvenimo žuvį.

Be to, man labai norėjosi dar sykį gyvenime pamatyti Lužnicą prie Taboro, kur upė aplenkia Pržibenicus. Užsimerkęs ten gali išvysti žygiuojančius pačius narsiausius čekus, husitus, kurie kadaise daug kam davė į dantis ar gerokai žemiau. Be to, niekaip negalėjau pamiršti vieno malūno, prie kurio man būdavo taip ypatingai gera ir kur esu sugavęs daugybę žuvų. Jis vadinosi Mlynomelas ar panašiai. Tais laikais gretimoje pievoje stovėjo pono Kotaliko trobelė, to paties, kuris Prahoje vairavo tramvajų. Kadaise, kai buvome atplaukę ten su Ilguoju Honza, jis turėjo baltą ožką, ir mes jam nematant ją pamelžėme.

Šiuos gražius prisiminimus ir bandžiau atgaivinti, atvažiavęs čia pikapu kartu su broliukais.

Užsukome pas poną Zemaną, kuris gerai pažinojo šį kraštą. Įsisodinome poną Zemaną prie jo namų ir nuvažiavome prie vieno malūno. Tai buvo tas pats malūnas, apie kurį kadaise galvodavau merdėdamas, tik iš tiesų jis vadinosi ne Mlynomelas, nes tai būtų nesąmonė, bet Suchomelas – neva mala ir tada, kai nėra vandens. Broliukai šaukė, kad paskubėčiau, kad liko visai nebedaug pavažiuoti, bet aš niekaip negalėjau atplėšti kojų nuo žemės, tarsi jos būtų prilipdytos kokiais ypatingais klijais, ir man norėjosi verkti, nes išvydau tą savo Honolulu, kurio jau nebesitikėjau pamatyti.

Ryte išėjau pažvejoti į tą žvejų rojų. Tą kartą turėjau leidimą. Bet ant leidimo žuvys nekimba. Jos griebia tik slieką arba kilbuką. Užmečiau kilbuką, bet niekas ant jo nekibo, galėjo plaukti nors ir iki Prahos arba kad ir iki Šiaurės jūros. Taip ir sėdėjau ant kranto, žiūrėdamas į priešingą pusę, kur ateidavo pažvejoti tramvajaus vairuotojas Kotalikas su liemene ir petnešomis. Skiaurę jis nešdavosi ant peties. Keikdavosi tyliai, tarsi iš kur nors pūstų vėjelis. Jis niekuomet nieko nesugaudavo ir, parėjęs namo, sakydavo savo senutei: „Žuvys niekada nekimba.“

Kotalikas nebegalėjo pagauti nė gružlio, taip jam drebėjo rankos, nors šiaip buvo geras žvejys. Net jo ožka nugaišo, ir aplink trobelę beaugo tik saulėgrąžos. Jei taip sužvejotų auksinę žuvelę ir, ištaręs tris norus, gautų naują valtį, naują trobelę ir naują ožką! Bet taip būna tik pasakose apie auksinę žuvelę, kurios Lužnicoje nė geriausiems žvejams nėra pavykę sugauti.

Saulė spindėjo žemai ir blausiai, lyg žibintuvėlis rūsyje, o prie namelio kitame krante skalbė jauna, graži moteris balta liemenėle. Išsitiesiau ant įkaitusio akmens, sujaudintas šio reginio. Įsivaizdavau, kaip perbrendu upę, prieinu prie jos visas šlapias, nutraukiu jai tą liemenėlę ir sakau, jog kvaila tiesiog skalbti tokią dieną, kai aš atvažiavau į Suchomelą. Bet aš taip nepadariau. Nebuvau nei toks drąsus, nei toks stotingas. Būčiau nebent gavęs porą antausių. Be to, ėmė vėsti. Niekas nekibo. Skalbėja dingo. Kotalikas nuėjo pasakyti senutei, jog žuvys nekimba. Snūduriuodamas žiūriu į tamsius malūno langus, kiekvienas langas tarsi akis. Staiga išsigąstu ir suprantu, kodėl.

Malūnas:
Kur tos žuvys, kurių čia būdavo tiek daug?
Kas išardė gražiąją užtvanką?
Kas leido pristatyti šitiek trobų?

Tyliu, nes dėl tų žuvų ir pats nesu be nuodėmės. Pasižiūriu į langus, o iš ten tarsi būtų pasigirdę:

– Eik velniop!

Kiekviename lange galbūt lindėjo velnias, iš kiekvieno lango į mane tuojau pat galėjo nutįsti ugnies liežuvis. Nuskubu prie mašinos, kuri manęs vis dar laukia, ir važiuojame toliau, ieškoti kitų malūnų, kurie vis dar tebesisuka, kol prie Nežarkos tokį malūną surandame. Malūnininkas mums išnuomoja vieną kambarį be girnų ir be lovų, kuriame visą savaitę būsime neapsakomai laimingi.

Nubėgame prie upės, žuvų čia turėtų būti ištisa jūra.

Upė teka beveik pro pat kiemą, ožkos ir karvės pieno kiek nori, gali prisipilti nors ir tiesiai iš tešmens. Vanduo gilus, paslaptingas, iš dugno kyla burbuliukai, ir visų mūsų žvejybos varžytuvių nugalėtojas Hugas kaip visada teigia, jog ten tikrai esama karpių, didelių, lyg maži paršeliai. Sėdime ant užtvankos, lapai krenta ir plaukia žemyn, aplenkdami į vandenį įsirėžusius mūsų valus. Kartkartėmis broliukai, sugavę karšį pelėkį, ištraukia jį iš vandens į dienos šviesą. Jis sidabro spalvos, tarsi nulydytas. Traukti karšį iš vandens nėra taip jau panašu į mūšį, tai veikiau žavus reginys: karšis išnyra elegantiškai, tarsi modes robes, tarsi dama eitų į balių. Jis nesipriešina, jam visai nesinori kelti triukšmo ir drumsti ramybės.

Kitą dieną man nusibosta sėdėti malūno kieme su broliais ir vištomis, ir aš išeinu į Hamrą gaudyti lydekų. Atrodo, ten yra didelė užtvanka, po ta užtvanka – duburys, o tame duburyje esama lydekų. Tačiau tai labai toli. Jirka paprašė, kad nupirkčiau jam cigarečių.

Einu paupiais aukštyn, upe plaukia sidabras ir auksiniai lapai. Einu vienas, suvokdamas, jog čia nepypsi automobiliai, kad pasitraukčiau, ir nečirškia tramvajai, kad nelipčiau ant bėgių. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl einu gaudyti tų lydekų. Nebematau, kaip broliukai traukia karšius, nematau nieko, tik fazanus, stirnas pamiškėje ir tyliai ore praskrendantį paukštį. Tyrinėju upę, kur galėtų lindėti šapalas ir kur galėtų tykoti lydeka. Bet niekur neužmetu meškerės. Einu jau kelias valandas. Klupdamas iš nuovargio nukeliauju iki Hamros. Užeiga uždaryta, nebus tau cigarečių, broliuk, ir aš troškulio nenumalšinsiu. Taip ir traukiu toliau to duburio link. Iki jo dar du kilometrai; kol nusigaunu, man ima atrodyti, jog galbūt jau mirštu. Atsisėdu ties duburiu toks išvargęs, jog nebeturiu jėgų net meškerei susidėti. Šiek tiek pailsėjęs, leidžiuosi į kelią atgal, kuris, kaip žinoma, paprastai būna gerokai ilgesnis.

Pakelėje stovi graži koplytėlė, joje –­ porcelianinė Mergelė Marija, o po ja čiurlena šaltinėlis. Vienas kaimietis man sakė, jog čia geriausias visame krašte vanduo, bet sakoma, jog tam, kuris dažnai meluoja, nudžius ranka, besemiant vandenį iš šio šaltinio. Aš pats kartais meluoju, tad nenorėčiau likti be rankos. Dėl visa ko semiu kaire, man ji ne tokia reikalinga. Ranka dreba. Nieko nenutiko, matyt, ne taip dažnai meluoju. Piluosi į save stiklinę po stiklinės, vanduo varva per mano megztinį ir marškinius. Nuostabus vanduo, net galva svaigsta, geriausias vanduo visame krašte. Išgėręs lygiai dešimt stiklinių, bent žvilgsniu padėkoju porcelianinei Mergelei už tai, kad pagailėjo tos mano rankos, ir einu toliau, niūniuodamas valtininkų ir žvejų dainas. Vakarop pasiekiu malūną. Broliukai sėdi kaip mulkiai prie malūno užtvankos su pilnais maišeliais karšių ir pasitikėjimo kupinais balsais klausia:

– Ką pagavai?

– Nieko. Lydekos nekibo.

Taigi, vėl sumeluoju, nesakau, kad visai nežvejojau. O vakare mąstau, kokia buvo nepaprasta, graži diena.

Jau važiuosime namo. Grybaudamas miškelyje prie malūno, rinkdamas gelsvas voveraites, išgirstu šauksmą. Nulekiu prie malūno, bet jau per vėlu. Krante, prie malūno, guli karpis, didžiulis, lyg mažas paršelis. Burbulai nemelavo. Jį sugavo Jirka. Traukiant didelę žuvį, visuomet tenka šauktis pagalbos. Šį kartą jam į pagalbą valtimi išplaukė malūnininkas su sūnumi Emanu. Jie sušlapo, vos nenuskendo, paliko atvirą trobą, subėgo ožkos, surijo paršelių ėdalą, šeimininkė plūstasi, o Jirka bėgioja po malūną, norėdamas pasverti karpį. Neradęs svarstyklių, jis įpila visiems slyvinės. Itin seksualaus būdo ožys pabėgo iš tvarto. Jirka bučiuoja mus visus, nesitverdamas iš laimės, mes karčiai šypsomės ir nesuprantame jo džiaugsmo, slapčia pasąmoningai pavydėdami jam pagavus tokį karpį. Jirka įleidžia jį gyvą į skiaurę, bet kad tilptų, tenka paleisti karšius.

Akivaizdu, nori jį parsivežti į Prahą gyvą.

Jis jau viską apgalvojo. Parsiveš karpį į Prahą ir nustatys lankymo valandas kaip pas daktarą, kad visi draugai, o svarbiausia, nedraugai galėtų ateiti pasižiūrėti. Pirmiausia ateis žvejai, paskui nežvejai, programa bus mažų mažiausiai trijų dienų. Tad Jirka pasiims tris laisvadienius. Hugas turi užtikrinti, kad karpis pasiektų Prahą gyvas. Iki Prahos daugiau kaip šimtas kilometrų. Jirka pažadėjo Hugui šimtą kronų, jei karpis nenugaiš pakeliui.

Kitą rytą viskas buvo suruošta.

Malūnininkas, šeimininkė ir Emanas sustojo į eilę. Šeimininkė jau užmiršo godžiųjų ožkų surytą paršelių ėdalą. Fotografuojant karpis turi būti laikomas kuo arčiau objektyvo, kad atrodytų dar didesnis, negu iš tikrųjų, bet kažkas išėjo ne taip, ir Jirka mus už tai vėliau gerokai aprėkė.

Jau viskas sukrauta, paskutinis į mašiną keliauja karpis. Už tą pažadėtą šimtinę Hugas jam daro ypatingą procedūrą: įberia tiesiai į žabtus slyvinėje išmirkyto cukraus. Karpis net pliaukši, slyvinė tikra, Vizovicų. Sakoma, jog taip karpis gali puikiausiai išgyventi be vandens. Mums nematant, Hugas pasiima jį ant rankų tarsi kūdikį ir pila ant jo romą iš buteliuko. O prieš kelionę ramina jį šnibždėdamas:

– Tu mūsų mažuti.

Karpis įvyniojamas į šlapią skudurą ir suvystomas iš kaimietės pasiskolintu vystyklu. Man pasirodo, jog jis jau visai apgirtęs ir visų mieliausiai šoktų ant uodegos malūno kieme dainuodamas:

– Esu tas karpis iš Nežarkos upės.

Bet iš tiesų taip nėra. Jis guli šalia manęs ant užpakalinės sėdynės. Man patikėta jį prižiūrėti ir kartkartėmis laistyti upės vandeniu. Viskas apgalvota iki smulkiausių detalių. Pagal traukinių tvarkaraštį numatytas laikas, kad nė vienoje pervažoje nebūtų nuleisti užkardai. Valgysime ir gersime mašinoje. Šlapinsimės taip pat mašinoje, į agurkų stiklainį. Jirka už vairo turės išlaikyti nesišlapinęs iki pat Prahos.

Pajudame.

Gal ir per stipriai pasakyta, bet tai ne šiaip kelionė, o tikros Didžiojo prizo lenktynės. Jirka nekalbus, įsitempęs žiūri į priekį, jis mūvi baltas odines lenktynininko pirštines. Šalia jo sėdi Hugas, prie vienos tvirčiausių meškerių prisirišęs baltą skarelę ir kartkartėmis mosuodamas ja pro pravirą langą. Aš laistau karpį vandeniu, bet man ima atrodyti, kad jam labiau patiktų alkoholis. Jirka signalizuoja, kol kas jis vairuoja puikiai, lenkiame mašiną po mašinos.

Lenkiame net užsienio markių mašinas.

Kai, įsirėmę į sunkvežimį, trenkėmės į storą telegrafo stulpą, akimirksniu ištiškome į gabalėlius. Visi žuvome per keliasdešimt sekundžių.

Kai prie mūsų privažiavo mėlynas policijos automobilis, pareigūnai išvydo tik į košę sumaltą kėbulą, vielas, meškeres ir virš mūsų plazdančią baltą pralaimėjusiųjų vėliavą.

Paskui atvažiavo vyrai su suvirinimo aparatais ir ėmė traukti mus iš pikapo. Darbas buvo bergždžias. Jiems pasikankinus gal pusvalandį, seržantas pasilenkė prie sėdynės ir nustėręs sušuko:

– Ateikite čia. Pasirodo, ne veltui važiavome. Ten vienas dar kvėpuoja.

Jis išvyniojo skudurą ir išvydo ten mūsų mažutį. Paėmęs jį ant rankų, seržantas vos nenualpo iš nuostabos:

– Juk tas karpis visai nusilakęs. Jei jau karpis visiškai nugirdytas, kaip tada tie turėjo atrodyti.

O paskui paklausė subėgusių vyrų su suvirinimo aparatais:

– Gal kas nors norite šito?

Girto karpio nenorėjo niekas. Juk jis primintų katastrofą, įvykusią netoli Lužnicos upės, į kurią įteka Nežarka. Taigi seržantas paėmė jį ant rankų, nunešė ir paleido į vandenį. Akimirką luktelėjęs, karpis nusiyrė tolyn. Kurį laiką jis dar klaidžiojo, kol pagaliau prasiblaivė ir nuplaukė prieš srovę link to gražiojo malūno, kur ir gyveno. Visą ilgą kelią jis dainavo: „Esu tas karpis iš Nežarkos upės.“

Parplaukęs, jis papasakojo kitiems karpiams viešėjęs puikiausioje pakelės užeigoje, kur buvęs dykai vaišinamas slyvine ir romu.

Kaip mes nežuvome, išvažiavę žvejoti

Tačiau pabaiga visai nebuvo tokia, kaip pasakojama praėjusiame skyriuje. Dabar būčiau negyvas, todėl nebūčiau parašęs šios knygos. Pabaiga buvo kitokia. Tą telegrafo stulpą aplenkėme per plauką. Važiavome į Prahą, mojavome balta vėliava ir kartkartėmis šlapindavomės į agurkų stiklainį. Iš Prahos priemiesčio Jirka paskambino žmonai, kad išplautų vonią specialiu plovikliu ir prileistų pilną vandens, nes vežasi karpį, didelį kaip veršis.

Jo namus pasiekėme pačiu laiku, nes karpis jau galavosi, o Hugas, baimindamasis dėl pažadėtos šimtinės, darė jam dirbtinį kvėpavimą: kilnojo žiaunas ir kvėpavo iš burnos į žabtus. Paskui jį paleido į pilną vonią. Karpis apsivertė pilvu į viršų, ir niekas nežinojo, ar jis dvesia, ar tiesiog toks apgirtęs. Dana ir Jirka pasikeisdami bandė jį nulaikyti tiesiai. Kai karpis atgavo pusiausvyrą ir pajėgė šiek tiek paplaukti, nors vonioje jam buvo ankštoka, Jirka išsitraukė šimtinę ir atidavė ją Hugui.

Virš vonios Jirka pakabino užrašą:

SUŽVEJOTAS SPININGU BEGAUDANT KARŠIUS PENKIOLIKTO DYDŽIO VALU SU BLIZGE

Tik tikras žvejys žino, ko vertas toks karpis. Paskui jis puolė skambinti Tondai, Jardai, Petrui, skambinėjo visiems čionykščiams draugams ir tiems draugams, kurie, žinojo, nėra draugai. Pasikvietė kaimyną iš to paties namo Jardą Mireką:

– Sugavau karpelį, ateik pažiūrėti.

Visi garsiai stebėjosi ir visi patyliukais jam pavydėjo. Bet dar ne visi suspėjo pamatyti Jirkos karpį. Jo dar nebuvo matęs Prahos centras, nematė ir bendradarbiai. Jirka atidarinėjo langą, vėdino vonią ir keitė vandenį. Jis visą laiką rūpinosi, kad karpiui užtektų maisto, ir prisiminė Vinohraduose matęs skelbimą:

PRIIMSIME DIRBTI VANDENS UTĖLIŲ GAUDYTOJĄ

Jirka nuvažiavo į Vinohradus, bet niekur joks vandens utėlių gaudytojas nebuvo prisistatęs. Jis davė išryškinti nuotrauką, bet įsitikino, jog nuotraukoje karpis atrodo mažesnis, negu iš tikrųjų. Mane jis iškoneveikė, o Hugui parašė šiurkštų laišką, jog šis tyčia taip fotografavęs, nes pats niekada nebuvo pagavęs tokio didelio karpio.

Kartą didelį karpį buvo pagavęs mūsų tėvelis Branike, bet tai buvo visai kita istorija. Tada, žvejodamas Prahoje, jis nepagavo nieko, tad davė mamai pinigų, kad nupirktų iš Vanhos didžiulį gyvą karpį. Nemačiomis užkabinęs karpį ant meškerės, jis parodė tiems Vltavos tauškaliams, kokių Prahoje esama žuvų. Kitą dieną visa upė buvo gulte nugulta žvejų.

Jirkos karpis nevengė pasaulio. Jis susidraugavo su Jirkos kalyte Nike, primenančia avytę. Atsistojusi ant užpakalinių kojų, ji savo protingomis akimis sekdavo jo išdidžius judesius. Bet netrukus Jirkos karpio reikalai pablogėjo. Jirka, be abejo, dažnai keisdavo jam vandenį, bet šis nebuvo pratęs prie geriamo vandens, todėl tekdavo jam įpilti ir šiek tiek romo.

Kartą Jirka, užėjęs į vonią, pamatė, jog karpis nugaišęs. Jis nejudino žiaunų ir nekrutino uodegos. Tačiau įdomiausia, jog jis taip ir sustingo stačias, tarsi būtų gyvas. Taip jis stovėjo dar dvi valandas, pasirėmęs pelekais į dugną, kad Jirka dar galėtų pasidžiaugti. Jie buvo spėję susidraugauti. Jirka atsinešė peilį ir perpjovė jau nebegyvą karpį, kad būtų galima jį suvalgyti ir kad vėl nors kiek susitaikytų su Dana. Pridarė iš jo šnicelių ir niekam nesakė, jog visa tai iš nugaišusio karpio. Nusiuntė visiems, išskyrus Hugą, ant kurio buvo be galo supykęs, nes jo nuotraukose karpis atrodė mažesnis. Iš tiesų karpis buvo gana didelis, ir Jirkos vaizduotėje jis nuolat augo. Dabar jis jau toks didžiulis, kad nebetilptų į jokį pasaulio fotoaparatą ir į jokią pasaulio vonią. Tektų jam parūpinti specialų baseiną ir filmuoti plačia juosta.

O kai mano broliukas Jirka visa tai perskaitys, jis pasakys, jog mano lūpomis kalba apgailėtinas pavydas. Vis dar nesu sugavęs savo gyvenimo žuvies. Bet Hugas man pritars. Nuo to karto visų didžiųjų karpių jis nė akyse nenori matyti.

Epilogas

Protas man pasimaišė Insbruke per žiemos olimpiadą. Mano smegenys apsiblausė, tarsi nuo Alpių būtų nusileidusi migla. Sutikau ten vieną poną, ir man jis pasirodė esąs velnias su viskuo, ko reikia: jis turėjo kanopas, buvo plaukuotas ir raguotas, šimtamečiais išgedusiais dantimis. Taigi, išėjau į kalnus prie Insbruko padegti kaimo sodybų. Norėjau, kad nušvistų didžiulė šviesa ir išsklaidytų rūką. Man vedant karves ir arklius iš tvarto, kad nesudegtų, atvyko austrų policija. Jie uždėjo man antrankius ir nusivedė žemyn. Priešinausi jiems, išsispyriau iš batų ir ėjau sniegu basas, tarsi nukryžiuoti vedamas Kristus.

Per Dvoržištę jie mane išsiuntė Prahos gydytojams.

Tas pirmas laikotarpis man nebuvo baisus, užtat jis buvo siaubingas tiems, kurie manimi rūpinosi ir kurie mane mylėjo. Man pačiam viskas buvo gerai, visus nurodymus vykdžiau noriai ir įsitikinęs. Pagaliau apskritai jaučiausi gana maloniai, nes juk gražu būti laiminančiu Kristumi.

Blogiausia pasidaro tuomet, kai vaistais jums sukeliama tokia būklė, jog pats imate suvokti esąs beprotis. Jūsų akys apsiblausia iš liūdesio, ir jūs jau žinote, jog nesate Kristus, bet tik paprasčiausias bėdžius, kuriam atsisakė veikti smegenys, o kaip tik ši veikla ir paverčia žmogų žmogumi. Jie laiko jus už įtvirtintų grotų, nors jūs nieko nenužudėte ir niekam nesate padaręs nieko bloga. Nebuvote teisiamas, bet esate įkalintas. Žmonės gyvena laisvėje, ir jūs imate jiems pavydėti.

Jus gali išgelbėti tik stebuklas. Laukiau stebuklo penkerius metus. Sėdėjau vienas ant kėdutės ištisas savaites, mėnesius, metus. Negalėčiau sakyti, kad būčiau jautęsis kaip žvėris, nes nė vienas žmogus nežino, kaip kenčia žvėris, nors apie tai dažnai kalbama ir rašoma. Tačiau žinau, kad kentėjau siaubingai, ir vargiai galėčiau tai apsakyti. Niekas tuo vis tiek nepatikėtų: žmonės nenori nieko girdėti apie šią ligą, nes be galo jos bijo.

Kai man pasidarydavo geriau, galvodavau apie gražiausius gyvenimo dalykus. Negalvodavau nei apie meilę, nei apie tai, kaip klajodavau po pasaulį. Negalvodavau apie naktinius skrydžius per vandenyną nei apie tai, kaip žaidžiau kanadiškąjį ledo ritulį Prahos „Spartoje“. Vėl eidavau žvejoti prie upelio, upės, tvenkinio ar žuvų veisyklos, įsitikinęs, jog kaip tik tai ir buvo gražiausia, ką mačiau šiame pasaulyje.

Kodėl visa tai iš tiesų buvo gražiausia?

Negalėčiau tiksliau paaiškinti, bet pabandžiau tai išsakyti šia knyga. Žinau, jog ne visuomet gerai prisimenu, kur kokią žuvį sugavau ir koks buvo jos ilgis nuo galvos iki uodegos, bet prisimenu viską, kas susiję su žuvimis. Visų pirma prisimenu, kaip eidavau arba važiuodavau žvejoti. Želivkoje važinėdavau išklibusiu dviračiu prie upelio gaudyti upėtakių, kai visi dar miegodavo. Viskas aplinkui panėšėjo į didžiulį gamtos teatrą. Žolės ir laukai žibėjo nuo rasos, čiulbėjo paukščiai, o pamiškėje ganėsi stirnos, kurios pamažu ėmė mane atpažinti. Atvažiuodavau prie to gražiojo upeliuko, kupinas romumo, prisisemdavau rieškučias vandens, norėdavau persižegnoti, bet niekada iš tiesų taip nedarydavau. Prisimenu nuleidžiamą užtvanką prie Janovo, kur kartu su savo mama Hermina gaudydavau didelius tarsi karpiai upėtakius, o vanduo buvo žalias, tarsi dangaus lankų žolė, kurią sapnuodavau naktimis. Daugiausia galvodavau apie Krživoklatą, apie Nezabudicų malūną ir jo negęstantį žiburėlį, švietusį ir brakonieriams, ir žandarams. Galvodavau apie paslaptingus ungurius mažomis gyvačių akutėmis, kurie lyg pamišę traukdavo pro ten iš savo jūrų ir vandenynų. Įdomu, jog daug mano gyvenimo dalykų pranyko, bet žuvys liko. Jos buvo susijusios su gamta, kur nestrykčiojo, juokingai tirtėdamas, civilizacijos tramvajus. Dabar jau žinau, jog daugelis žmonių iš tiesų važinėja ne žvejoti, bet norėdami pabūti vieni, kaip kadaise, kai norėdavo išgirsti žvėrių ir paukščių balsus ir klausytis, kaip krinta rudeniniai lapai. Kai pamažu imdavau merdėti, pirmiausia išvysdavau upę, kuri mano gyvenime reiškė visų daugiausia ir kurią labiausiai mylėjau. Džiaugdavausi ja taip, kad, prieš pradėdamas žvejoti, prisisemdavau jos vandens rieškučias, tarsi į kriauklę, ir pabučiuodavau, kaip vyras bučiuoja moterį. Paskui likusiu vandeniu apsipildavau veidą ir imdavau ruošti meškerę. Priešais mane tekėdavo upė. Žmogus mato dangų, jis gali užklysti pasižvalgyti po mišką, bet tikros upės jis niekada nepermatys kiaurai. Į tikrą upę galima pasižiūrėti tik meškere.

Kartais, besėdint prie grotuoto lango ir taip bežvejojant prisiminimuose, pasidarydavo net skaudu. Tekdavo nustoti galvoti apie grožį ir prisiminti, jog pasaulyje yra ir purvo, visokių šlykštynių bei fekalijų nuotėkų, kad nustočiau ilgėtis laisvės.

Pagaliau radau tinkamą žodį: laisvė. Žvejyba visų pirma yra laisvė. Eiti ištisus kilometrus gaudyti upėtakių, gerti šaltinėlio vandenį, būti vienam ir laisvam nors valandą, dieną ar galų gale ištisas savaites arba mėnesius. Laisvam nuo televizijos, radijo, naujienų ir civilizacijos.

Šimtą kartų norėjau nusižudyti, nebegalėdamas daugiau ištverti, bet niekada taip nepadariau. Galbūt tiesiog pasąmoningai tikėdavausi dar sykį pabučiuoti upę į lūpas ir vėl gaudyti sidabrines žuvis. Žvejyba mane išmokė kantrybės, o prisiminimai padėjo gyventi.

Iš čekų kalbos vertė VYTAS DEKŠNYS

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 10 
22:44:33 Aug 29, 2010   
Aug 2009 Aug 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba