Vilniaus "Lėlės" teatro jaunosios kartos aktorės Lijanos Muštašvili nesupainiosi su jokia kita aktore: juodbruvė kvatoklė, trykštanti energija ir optimizmu. Anksčiau ji dirbo Panevėžio lėlių vežimo teatre, kuriame griežtoka Antano Markuckio ranka neleidžia artistams vaidinti "menininkų" (socialinio statuso skirtumai tarp aktorių ir kitų darbuotojų Panevėžio lėlių vežimo teatre nėra tokie ryškūs kaip kituose teatruose).
Persikėlusi gyventi į Vilnių, aktorė kantriai laukė savo valandos. Iš pradžių "Lėlės" teatre ji dirbo kitus darbus. Vėliau ji "Coliukėje" vaidino iš "po stalo" (aktorė nekūrė lėlės personažo charakterio, bet jos pastangų reikėjo tiksliam spektaklio vaizdo piešiniui), keitė aktores kituose vaidinimuose.
Ir štai balandžio 23 d. įvyko L.Muštašvili monospektaklio "Kiškių sukilimas" režisieriaus ir dailininko Rimo Driežio dėlionės iš Kazio Binkio poemų ir eilėraščių premjera Mažojoje salėje. Bemaž valandą trunkančiame vaidinime aktorė, pasislėpusi už paviljono, kuria gausybę personažų. Spektaklis iš aktorės reikalauja didelio susikaupimo ir energijos: reikia nesusipainioti tarp daugybės pirštininių lėlių, tarp rekvizito detalių, kurti įvairius personažus, išlaikyti spektaklio ritmą, bendrauti su publika. Be to, ir kalbėti aktorei tenka bemaž be pertraukų visą vaidinimą.
R.Driežis šia proga prisimena kitą savo spektaklį "Pančą ir Džudę" (Klaipėdos universitetas, 2002), kuriame su tuometiniais būsimais lėlininkais studijavo pas mus retą spektaklio formą daiktų (lėlių) muštynes. K.Binkio veikalas "Kiškių sukilimas" režisieriui atrodė tinkama medžiaga šioms studijoms pratęsti. "Lėlių teatre, be kūrybos, dar esama ir amato. Režisūriniame teatre neretai lėlės animavimas tampa antraeilis. Šiame spektaklyje itin svarbus amato išmanymas. Viena aktorė kuria galeriją personažų. Kas kitas sutiktų dar taip kankintis? Beje, viena žiūrovė nepatikėjo, jog spektaklyje vaidina tik viena aktorė: "Nemeluokit! Aš mačiau tris rankas..." Mums tai geriausias pagyrimas", pasakoja R.Driežis.
 Aktorei Lijanai Muštašvili yra tekę ne tik vaidinti... Nuotrauka iš aktorės asmeninio archyvo |
"Kiškių sukilimas" režisieriui svarbus ir tuo, jog spektaklis skatina mažuosius žiūrovus (ir suaugusius taip pat) domėtis literatūros klasiko kūryba, kurioje, beje, esama ir prieškario Kauno kultūros realijų. Pavyzdžiui, kiškiai įsiveržia į teatrą ir iš Kipro Petrausko pareikalauja, kad šis liautųsi medžiojęs kiškius... (Įdomu, kaip spektaklis "suskambėtų", jei sukeistume realijas: vietoj K.Petrausko būtų mūsų garbusis ir medžiokles mėgstantis AMB?.. Efektas veikiausiai būtų kitoks sukeliantis juoko audras, o ne tylų net suaugusiųjų susimąstymą, kas tas "Petrauskas", kaip dabar yra spektaklyje!)
Kaip maži vaikai reaguoja į lėlių personažų lupynes? Linksmai: "Dar! Dar!!!" Vaikai "moraliai" palaiko kiškius, sufleruoja veikėjams, kur bėgti ar slėptis... Bet ar teksto gausa nevargina vaikų dėmesio? Teksto gausybė spektakliuose vaikams (ir dar lėlių teatre) paprastai tampa sunkiai įveikiama kliūtimi, organizuojant veiksmą, siekiant dinamikos.