SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-06-14 nr. 526

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Živilė Ambrasaitė
Regėjimai

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Vedami džiaugsmo muzikuoti
19
• Junija Galejeva
Nemuzikinė drama
6
• Beata Leščinska
Ir dar kartą "Karmen"
7
• Kauno žydų J.Engelio choras2
• Pristatytas naujas dainų rinkinys
• KONCERTAI

Dailė 
• Kristina Stančienė
Potyriai gotikiniuose rūsiuose
• Dovilė Tumpytė
Londono subkultūra
4
 Laima Kreivytė
Kas tu esi?
3
• Vytautas Tumėnas
Kai išsiuvinėsiu 1000 laivelių
4
• PARODOS

Literatūra 
• Mario Adorf
"Fickaraldo" dienoraštis
• Teksto seksas penkiese5
• Nykstantis kelionės laikas
• Iš II dalies 5 veiksmo
Faustas
12
• VAKARAI

Teatras 
• Irena Aleksaitė
Teatro kasdienybė ir aukštumos
1
• Jaunimo teatras festivalyje "Vaivorykštė"
• Diplomantų spektakliai
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Gal pašoksim?5
• Apie laisvę padėti tiems, kas nori keistis
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS1

Anonsai 
• Apie Valdovų rūmų liekanų išsaugojimą7
• Britų iššūkis - lietuvių atsakas
Tarptautinis teatro festivalis
• SANTAROS - ŠVIESOS konferencijos programa4

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Kas tu esi?

Auroros Reinhard paroda "Arkos" galerijoje

Laima Kreivytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Atėjęs į "Arkos" galeriją, pirmiausia pamatai kinų (ne kiniečių, kaip skelbia plakatas) akvarelės parodą. Ir prisimeni Kinijos dailininkų sąjungos atstovo palinkėjimą ne taip seniai vykusios parodos proga, kad lietuvių ir kinų draugystė tęstųsi amžinai... Visai graži perspektyva, ypač jei planuojama keistis ne tik akvarelės, bet ir šiuolaikinio meno parodomis. Savaip simboliška, kad greta tradicinių didelės valstybės menininkų darbų veikia suomių menininkės Auroros Reinhard video- ir fotodarbų paroda "Boygirl", nagrinėjanti marginalias, dažnai visuomenėje "nematomas" patirtis.

Marginalumo diskursas, kalbėjimas apie Kitą šiuolaikiniame mene ir teorijoje yra ne šiaip madingos temos, inspiruotos menininkų ir intelektualų paraštinės egzistencijos vartotojų visuomenėje. Svaigiu greičiu virtualėjantis pasaulis skatina ne tik aštrių pojūčių, bet ir skaudžių, autentiškų išgyvenimų alkį, kartais malšinamą ir visai drastiškais būdais, kaip tie Slavojaus Žižeko minėti savo kūno pjaustymai. Domėjimasis autentiška, ekstremalia patirtimi yra kaip iliuzijos priešnuodis - kamera tampa ne fantazijos įrankiu, bet simuliakrų gaudymo dėžute. Tokia beveik automatine skalbimo mašinos akimi. Didžiosios XX a. teorinės aistros irgi virė būtent paribio zonoje - pradedant feminizmu ir baigiant postkolonializmu. Pats dailės istorijos objektas pasirodė besąs problemiškas, nebeišsitenkantis ant Hegelio ir Kanto estetikos pamatų suręstame kanone. Jo dekonstrukcija užsiiminėjo žymiausi amžiaus meno teoretikai ir praktikai, pereidami nuo dailės prie vizualumo studijų.

iliustracija

A.Reinhard nesistengia pabrėžti savo herojų išskirtinumo. 12 minučių videofilme apie gyvenimą ir tapatybės paieškas kalba trys merginos. Jų interviu sumontuoti trumpais fragmentais - viena tarsi pratęsia kitos mintis, užsimezga pokalbis ne tik tarp klausiančios kameros (autorės), bet ir tarp viena kitos nematančių merginų. Jos kalba daugiausia apie save, įsivaizduojamą esant kažkur tarp vyro ir moters - tokią lyg androginišką būtybę, kuri vienus šokiruoja, kitus verčia nejaukiai jaustis arba nekreipti dėmesio. Dar kitiems jos iš viso atrodo aseksualios. Žmonės taip įpratę prie vyro ir moters stereotipų, kad net išgirdę moterišką vardą ir pavardę reaguoja kaip į vyrą. Pasakojimai šokčioja nuo vaikystės prisiminimų iki nesenų patirčių, nuo savo vietos ieškojimo iki draskančių abejonių ir pasididžiavimo: "Aš esu keistuolė. Kai kur nors einu, tarkim, į sporto salės persirengimo kambarį, visos ten esančios merginos nuščiūva. Todėl bėgu į sporto salę tiesiai iš namų. Ir atgal taip pat. Jei persirenginėčiau ten, turėčiau viską aiškinti aplinkiniams. Kadangi jaučiuosi taip, lyg būčiau vaikinas, todėl ir rengiuosi kaip vaikinas - iš dalies taip lengviau."

A.Reinhard darbas konstruojamas pokalbio principu, todėl svarbus ne tik autorės profesionalumas, pasirinkta tema, bet ir kalbančiųjų atvirumas, drąsa ir intelektas. Autorė sugebėjo įgyti pasakotojų pasitikėjimą - merginos neatrodo nei perdėm sutrikusios, nei bandančios suvaidinti "kietą herojų". Stebėdamas ir klausydamas supranti paprastą dalyką - šios kiek neįprastai atrodančios merginos-vaikinai išgyvena tokius pat jausmus ir turi panašių problemų kaip ir visi kiti. Ši nesudėtinga darbo ištarmė dažnai tampa neįgyvendinama kasdienybėje, kai kitokių įsitikinimų ar tiesiog kitaip atrodantį žmogų matai ne ekrane, o gatvėje.

iliustracija

"Boygirl" - ne tik bandymas supažindinti su viena iš "nematomų bendruomenių", įsiklausyti į kitokį, dažniausiai viešumoje slopinamą balsą. Šiuolaikinio meno kūriniai ir įdomūs tiek, kiek sugeba atskleisti netikėtų briaunų įprastose situacijose. Kartu šiuose trūkinėjančiuose pasakojimuose galima rasti ir šiuolaikinės lyčių teorijos atspindžių (šiuolaikinė teorija kinta, atsižvelgdama į mastymo ir gyvenimo būdo pokyčius). Esencialistinį požiūrį į vyriškumą ir moteriškumą kaip į "prigimtinę duotybę" keičia lyties kaip socialinio konstrukto samprata. O jei nėra "įgimto" vyriškumo ar moteriškumo, jei jį kuriame patys, priimdami ar atmesdami visuomenės suformuotas normas, tai įmanoma ir daugybė tarpinių kombinacijų, kurios slepia ne kokias nors genetines mutacijas, o autentiško tapatumo paieškas. "Jaučiuosi esanti unikali. Būti moterimi ir šitaip atrodyti. Aš atitinkamai elgiuosi ir žmonės atitinkamai elgiasi su manimi. Bet aš - ne lesbietė. Galbūt esu tiesiog stebuklingai androginiška. Šitaip galiu išsisukti. Aš tiesiog netelpu į šiuos rėmus. Taigi galiu jų sau netaikyti. Save laikau vaikinu. Ir tik po to - moterimi. Na, žinote, toks baisus periodas. Kai pats nežinai, kas tu esi?"

 

Skaitytojų vertinimai


151. Ne kine(-iete)2002-06-18 15:04
Po vakarykscios spusties visai nebesinori, kad "lietuviu ir kinu draugyste truktu amzinai"...

152. Tomas2002-06-18 15:08
Marginalijos - madinga tema. Gaila, kad Lietuvoje ji beveik nereflektuojama. Galėtų ir kitos galerijos pasidomėti "paraštinėmis" bendruomenėmis.

155. xX2002-06-18 21:20
Dėl Kinijos - nemaišykim šios šalies kultūros ir politikos - tai kaip diena ir naktis. Prisidengdami nuostabia kultūra politikai bando prastuminėti nešvarią ideologiją. Deja, bet Lietuvoje politikos ir kultūros keliai akivaizdžiai išsiskyrė... Gal kas nors gali šį virsmą išreikšti marginalinio meno kalba?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 53 iš 80 
19:59:08 Aug 29, 2010   
Dec 2007 Apr 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba