SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-02-22 nr. 790

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Daiva Šabasevičienė
Vilties spindulys patriotų kakofonijoje
10

Muzika 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Taip gimsta muzika
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Lietuvos kamerinio orkestro svečiai
• Su meile lietuviškai dainai2
• Vasara su M.K. Čiurlioniu
• Vasara su M.K. Čiurlioniu
• Naujosios muzikologijos rinktinė1
• KONCERTAI

Dailė 
• Aistė Stakėnaitė
Pažaiskime rimtai
1
• Viktorija Šiaulytė
Jauno meno vietos beieškant
• Idėjos ore ir oras kaip idėjos37
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Tekstai 
• Meilės romano duktė, madų žurnalo sesuo1

Teatras 
• Pirštų teatras iš Gruzijos Lietuvoje
• „Domino“ teatre – kitų miestų teatrų gastrolės
• Meilė pagal Čiurlionį Kauno dramos teatre
• Teatralams skirtas klubas „Bristolis“1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Mirtis Berlyne
2
• 58-ojo tarptautinio Berlyno kino festivalio apdovanojimai
• Šerifo aimana6
• Nereikalingi žmonės renkasi TV3?
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Vilties spindulys patriotų kakofonijoje

Jono Vaitkaus „Patriotai“ Jaunimo teatre

Daiva Šabasevičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
D. Matvejevo nuotr.

Režisierius Jonas Vaitkus – savitas lietuvių politikas. Jis kiek primena Valančių. Tęsdamas XIX a. pradėtą tautos apšvietos tradiciją, Vaitkus kartkartėmis atvirai „pasikalba“ su tauta. Šį kartą pokalbiui pasitelkęs Petro Vaičiūno „Patriotus“, režisierius drąsiai ir be jokios gražbylystės prabilo į žiūrovus nuo Jaunimo teatro scenos.

Pamenu, šviesios atminties Egmontas Jansonas, vos tapęs Nacionalinio dramos teatro meno vadovu, norėjo įtraukti į repertuarą Vaičiūno „Patriotus“. Pageltusi knygelė tuo metu nieko nesudomino, nors buvo siūloma daugeliui režisierių. Jansonas iki kaulų smegenų nepakentė devyniasdešimt penkių procentų seimūnų ir politikų, kurie, pasak jo, yra absoliutūs „konjunktūrščikai“, daugiausia dėl savo gerovės sulindę į politinius postus ir apie lietuvių kultūrą neturintys jokio supratimo. Jis juos vadino beždžionėmis, pasodintomis už grotų.

Nieko keista, kad pirmasis „Patriotų“ leidimas rado prieglobstį Jono Vaitkaus meninės programos planuose, nors Nacionaliniame dramos teatre pastatymas taip ir nebuvo įgyvendintas.

Keleriems metams praėjus, Jaunimo teatro „Patriotais“ Vaitkus skrodžia vieną pagrindinių politikos konjunktūros temų – patriotizmą. Vasario 16-osios proga tai ypač simboliška. Šį spektaklį iškilmių dieną buvo galima rodyti net Operos ir baleto teatre vietoj paradinio koncerto.

Vaitkus nedaro Vaičiūno pasaulinio lygio dramaturgu, palieka jį tokį, koks ir buvo 1926 metais. Tačiau tai netrukdo susiformuoti tankiam spektaklio dramaturginiam audiniui. Šį kartą režisierius veiksmą rutulioja gana ramiai, nesistengdamas apeiti net kai kurių deklaratyvių dalykų. Jis tarytum banguoja kartu su tekstu, kol išryškėja spektaklio struktūra, prasmė ir tikslas, dėl kurio šis kūrinys pasirinktas.

Vaitkus tikslus it chirurgas. Sluoksnis po sluoksnio jis atskleidžia „patriotų“ demagogiją, primityviausią mąstymą, po nomenklatūriniais kostiumais slypinčius amorfiškus prisitaikėlius. Jie mėgsta medžioti, nes patys atsiduoda krauju. Laukinių žmonių instinktai šiandien tapo norma, ir Vaitkui nesunku tokį panoptikumą rodyti. Jis su tokiais žmonėmis kovoja nuo pat savo kūrybos pradžios, kai 8-ojo dešimtmečio pradžioje, studijuodamas tuometiniame Leningrado teatro, muzikos ir kino institute, pats išvertė į rusų kalbą ir pastatė Juozo Grušo „Meilę, džiazą ir velnią“. Dėl savo problematikos aštrumo šis spektaklis po pirmo parodymo buvo uždraustas.

Vaitkaus analitinis protas visada preparuodavo kūrinius, todėl jam statyti idėjiškai ir politiškai angažuotas pjeses – vienas malonumas. Kaip ir būdinga režisieriaus braižui, iš kakofoniškos aplinkos jis išskiria žmogų, kurio akimis bando pažvelgti į visą vyksmą. „Patriotuose“ tokia yra Severijos Janušauskaitės Liucija. Ji ne tik regi plėšrūnų gyvenimą, bet ir savo tiesa bando priartinti apsivalymą. Tėvo ir dukters susitikimai švyti pačiomis gražiausiomis spalvomis, jiems režisierius nepašykštėjo ir plastinio sprendimo. Liucija šalia Tėvo ne vaikšto, o tarsi plaukte plaukia. Ji tarytum dvasia, nors jos balsas griežtas, ir Vaitkui toks kontrastas itin artimas.

Severija Janušauskaitė po „Ivonos, Burgundo kunigaikštytės“ tapo ryškia jaunosios kartos aktore. Šiandien jos personažas Vaitkui svarbus kaip tiesos simbolis. Janušauskaitė ne tik raiški, grožiu spinduliuojanti aktorė, jos povyza ir balsas perteikia gražų šiuolaikinio žmogaus įvaizdį. Todėl ją ypač svarbu regėti „Patriotuose“, kur veikia ne tik įvairių pažiūrų, bet ir įvairių kartų, įvairių stilių žmonės. Pasaulį regėdama savo ir mirusios motinos akimis, finalinėje scenoje ji išeina į publiką tarytum klausdama – kas bus su mumis visais, kai aplink tokie baisūs dalykai „dedasi“?

Vaitkus veikėjus suskirsto lyg į dvi stovyklas – į tikruosius žmones ir į pseudopatriotus, kuriems svarbu tik pinigai ir tuščia garbė. Lyg šaškių lentoje jie žaidžia vienas su kitu: žaidimo taisyklės visiems aiškios, tačiau gyvenimas visada pažeria netikėtumų, kad ir kaip norėtum to išvengti. Į tokią lyg ir paprastą situaciją yra papuolęs Napoleonas Šereika. Šį iš pažiūros niekuo neišsiskiriantį personažą vaidina Rolandas Kazlas, režisieriaus padedamas sukūręs vieną ryškiausių šio teatrinio sezono vaidmenų. Pirmame veiksme jis – pilkas bukaprotis valdininkas, kuriam nė motais santykiai su dukra, kurį valdo pinigų ištroškusi „varlė karalienė“. Kazlas, regis, kažką nesvarbaus šneka, vaikštinėja, bet netrukus tampa viso spektaklio vedliu. Aktorius ne tik užaugina savo tragikomiško Šereikos personažą, bet pademonstruoja unikalią savo vaidmens režisūrinę raišką. Tai vaidmuo, iš aktoriaus pareikalavęs maksimumo – stebina jo plastika, mimika, vaidybos tempas ir ritmai, sugebėjimas organiškai jausti partnerį, muzikalumas. Antrajame veiksme Kazlo pasirodymai tiesiog virsta benefisais, kuriems abejingų salėje nelieka. Jo dėka spektaklyje išnyksta ribos tarp scenos ir žiūrovo. Režisierius, kelis kartus salėje įžiebęs šviesas (rodos, tai jau gana įprasta priemonė), su hiperaktyvaus Šereikos pagalba pasiekia žiūrovų ir veiksmo tapatybę, kuri jam, kaip patyrusiam moralistui, yra labai svarbi. „Gal nušviesime kieno nors sąmonę?“ Vagims tokie pamokymai – nė motais, bet juos regintiems smagu jausti bendraminčius.

Ką scenoje gali Asta Baukutė, matėme ne viename spektaklyje. Aktorei palikta galimybė likti laisvai, bet Vaitkus ją sutramdo kaip niekas kitas. „Juk aš gerai nežinau visų jūsų papročių“, – sako Šereikienė, todėl laisvai demonstruoja savo vergystę seksui ir pinigams. Kaip ir bukapročiai politikai, Baukutės Šereikienė savo tuštybę suvokia kaip egzistencinę normą. Aktorė puikiai valdo visas savo scenas, jos pilna visur, net tada, kai, rodos, jai pritrūksta teksto. Tačiau viską atlieka santūriai, nepamiršdama, kad teatras neturi išduoti paslapčių. Baukutė, kaip ir Kazlas, kurdama vaidmenis nesikartoja, o kaskart darosi vis įdomesnė, paslaptingesnė.

Įdomus Aušros Pukelytės Onos vaidmuo. Ji pradeda ir pabaigia daugelį spektaklio scenų. Šis personažas galėjo likti vos ne „už durų“, bet regime būtybę, kuri visus „patriotus“ sudėlioja į teisingus stalčius. „O mūsų poną jau paskyrė patriotu būti?“ Ir tas tuščiaviduris, nieko nekainuojantis patriotavimas su kiekviena patriotiene ir kriminalinės policijos vertais patriotais Pukelytės Onai tampa tarsi žaidimu. Aktorė taip pat jau ne pirmame Vaitkaus spektaklyje randa kad ir ne pagrindinį, bet labai svarbų vaidmenį. Režisierius neišleidžia jos iš akių. Aplink Oną vyksta svarbiausi įvykiai, todėl ji ir ranką pinigėliui gauti moka laiku ištiesti, ir „durną bobą“ Šereikienę į „vietą pastatyti“. („Juk mane ponas atvežė miestan ne tylėti, bet dirbti.“) Jos amžinas tarškėjimas – ne dramaturginis fonas. Ona – gyvas žmogus, junginys tarp „tų“ ir „anų“. Tokie žmonės mūsų gyvenime labai svarbūs. Socialinis tragifarsas šiandien regimas visuose visuomenės sluoksniuose. Mažais žingsneliais stypčiojanti Pukelytės tarnaitė per silpna net žvakėms užpūsti, tačiau ji turi padėklą, o juo gali trenkti ne tik per stalą. Kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė Pukelytei sukūrė išraiškingą kostiumą, padedantį įkūnyti jos personažą.

iliustracija
Asta Baukutė (Šereikienė), Rolandas Kazlas (Napoleonas Šereika) ir Aleksas Kazanavičius (Lebertzonas)
D. Matvejevo nuotr.

Arnoldo Jalianiausko – Petro Veličkos – gyvatiškai klastūniška veidmainystė keičiasi kartu su Straukaitės kostiumais. Ir tie kostiumai ne bet kokie – beveik holivudiški. Dailininkė gerai jaučia spektaklio dinamiką ir nešykšti įvairių spalvų, siluetų, kurie apibūdina šią margos visuomenės irštvą. Jalianiausko Velička – išoriškai pavyzdinis „patriotas“, dėvintis pedantiškai tvarkingą eilutę, – rengdamasis medžioklės drabužiais tarytum apauga meškos kailiu, kol išvystame tikrą iš Vytauto Lietuvos atkeliavusią būtybę, kurios jau net nėra kam nušauti. Jalianiauskas visada būna išanalizavęs savo vaidmenis, sceninė jo drąsa leidžia greičiau suvokti kūrinio esmę. Aktorius nepriekaištingai valdo balsą, pasižymi ypač išraiškinga plastika.

Velička tarytum „suvaidina“ ir Veličkienės gyvenimą – užtenka žinoti, kad žmona serga, užtenka regėti Kristinos Andrejauskaitės išprotėjusią „undinę“, apsaugininko neįleidžiamą į Šereikų „salionus“. Tokios moterys kaip Veličkienė yra taip gyvenimo nuskriaustos, kad joms be šukuosenų ir vargano, nors ir blizgančio, namų gyvenimo nieko nebelieka. Iš jų atimtas visoks mąstymas; tai plekšnės, ištekėjusios už vyrų, dūstančių nuo karjeros antsvorio. Nedidelis Andrejauskaitės vaidmuo labai emocingas – tam dirvą paruošia jos vyras Petras.

Seniai scenoje matytas Antanas Šurna atstovauja smetoninės Lietuvos inteligentijai. Dar ne taip seniai tokių žmonių kaip jo sukurtas mokytojas Simas Labutis galėjome sutikti gatvėse. Dabar jie – retenybė. Tai kuklūs žmonės, kurie gyvenime vadovaujasi savo siela ir protu. Išprusimas ir knyga – jų gyvenimo vedliai. Ramus požiūris į isteriškus dalykus, sugebėjimas atskirti patriotą nuo mėšlo – Labučio pranašumas. Nustebino Šurnos partnerystės jausmas. Labutis nemoralizuoja situacijos, nesijaučia blogai tarp „svetimų“. Jis turi sielos draugę – dukterėčią Liuciją, ir jam to užtenka, kad galėtų drąsiai skleisti savo šviesą.

Henrikas Lebertzonas – šiandienos personažas. Tai apsimetėlis, kuris vadovaujausi vien savo nauda. Tokių prisiplakėlių pilnos dabartinės aukštosios mokyklos. Aleksas Kazanavičius Lebertzoną suvaidina ne vien „malioniai“ besilankstydamas prieš Liuciją – aktorius ir špagatą padaro, ir pasibučiuoti lenda dažniau, nei pritiktų. Tokie iš pažiūros nekalti žmogeliai ne tik prieštarauja savo pačių skelbiamoms idėjoms, bet praranda ir savo tapatybę, net lytį.

Ministerį Arną Rimvydą suvaidino Andrius Bialobžeskis. „Patriotuose“ jis pasirodo kaip Pilypas iš kanapių. Kelis ratus apsukęs aplink sceną, akimoju viską sudėlioja į savo vietas. Finale net Napoleoną Šereiką departamento vedėju paskiria. Ar čia toks „naujos generacijos“ pasitikėjimas prasižengusiaisiais (du žingsniai į priekį – trys atgal), ar tokiu būdu lengviau prasiskinti kelius į jo dukters širdį, apeinant visas padorumo ribas? Bialobžeskiui daug prakaituoti nereikia: jo balsas skardus ir pranašiškas. Jis toks muzikalus, kad finalinis jo „Rekviem“ atrodo daugiau negu įtikinamas. Aktorius lošia atviromis kortomis, o toks grynuolis dar labiau paspartina spektaklio kraujo apytaką. Bialobžeskio Rimvydas – tai „išvakarės mūsų rytojaus“: nesuprasi, kuo tikėti. Gestais sugrojęs utopinės Lietuvos himną, jis išlieka atminty kaip ateities dirigentas Ostapas Benderis.

Scenoje net trispalvė suplazda, skausmingai primindama, kad per devyniasdešimt metų niekas nepasikeitė nė per nago juodymą. Gal tik atsirado naujų tipažų. Pavyzdžiui, apsaugininkas – tipiškas naujųjų lietuvių atstovas, reikia nereikia mokantis užlaužti rankas. Jį suvaidino Lukas Petrauskas. Tai – dokumentinis personažas, kokio ir reikėjo „Patriotams“, žinantis, kada paploti, įtikti, prisitaikyti.

Nauja ir sena taikliai supina scenografas Gintaras Makarevičius. Parodęs naujas Jaunimo teatro scenos galimybes, jis sukuria prieškario Lietuvos interjerą, prikaišiotą įvairių eklektiškų detalių, žyminčių nesikeičiantį miesčionijos skonį. Makarevičius padėjo režisieriui įgyvendinti ir „kino implantą“. Jau ne pirmame spektaklyje Vaitkus naudoja įrašytas scenas, taip praplėsdamas ir geografines kūrinio ribas, ir leisdamas iš arčiau susipažinti su aktorių vaidyba. Bet labiausiai paveiki šį kartą automobilių prikimšta gatvė, perteikianti šiuolaikinio miesto atmosferą. Makarevičius įtaigiai sujungia ne tik skirtingas erdves, bet ir patį veiksmą paverčia gyvu, kintančiu, įdomiu. Jis nekuria išdailintos scenografijos, jam svarbu sceninė dinamika, todėl Vaitkus pastaruoju metu ir kviečiasi jį bendram darbui.

Kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės teatrališkumo pojūtis neabejotinas – ji sukūrė kostiumus, kurie ne tik dera prie Makarevičiaus scenografijos, bet ryškiai charakterizuoja visus personažus.

Gražiai sutvarkytos spektaklio šviesos. Prasmingas geltonas šviesos stulpas, kuris išnyra Liucijos scenose – lyg Marijos apsireiškimo užuomina. Pokalbis su mirusia mama tokioje šviesoje įgyja sakralumo.

Garsas taip pat kartais tampa personažų partneriu. Nors ryškiausios yra atskirų scenų užsklandos. Kompozitorius Kipras Mašanauskas muzikiniais motyvais kūrė dokumentinį kūrinio audinį. Jam svarbu buvo ne personažų interpretacijos, bet bendra spektaklio nuotaika ir režisieriui reikalingi garsai. Čaižūs fortepijono klavišų akordai antrina sarkazmo grimasoms. Kai klesti kyšininkavimas, kai viena moterimi dalijasi keli vyrai, kai pinigai tampa degraduojančios visuomenės stabu, lyrinių ekspromtų nelauk.

„Patriotai“ skamba labai nepatriotiškai. Tačiau Jonas Vaitkus šiam žodžiui suteikia ir tikrąją prasmę. Jo spektaklis primena Sauliaus Vaitiekūno paskutiniąją instaliaciją „Rekviem orkestrui“. Šie menininkai skirtinga kalba sako tą patį: yra instrumentai, o muzikos negirdėti. Orkestras negroja. Kodėl nepavyksta išgauti skambesio, garso, muzikos? Kodėl amžinai kartojasi tie patys reiškiniai, kodėl vis kas nors susipainioja, nors daugybė žmonių ir stengiasi, kad būtų geriau? Kodėl situacijos kartojasi? Atėjo laikas, kai menininkų pilietiškumas tapo svarbesnis už verkšlenimus. Gal todėl vienas stipriausių pastarųjų mėnesių įspūdžių – Tautinės giesmės sugiedojimas to paties Sauliaus Vaitiekūno parodos „Lietuvių dailės parodai – 100“ atidarymo metu Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kuriam lyg batuta tinkamą toną padavė profesorius Vladas Žukas. Vaičiūno ir Vaitkaus „Patriotai“ taip pat palieka vilties, kad ne viskas dar prarasta.

 

Skaitytojų vertinimai


12925. skylutė :-) 2008-02-25 13:09
puiki recenzija. einam pasižiūrėt spektaklio.

12935. cccccccccccccccccc2008-02-25 18:23
n anereiki aaa cia bezdariaus vaitiekuno lyginti o vaitkus saunuolis pirmynn

12941. Nemalonus žmogus2008-02-25 20:57
Pritariu, prie ko čia negabus Vaitiekūnas?

12949. Siūlas2008-02-26 20:33
nera vaitiekunas jau toks negabus. Visu pirma jis nepakartojamas kolekcionierius, ir is savo kolekciju tiek liziu, tiek instrumentu sukuria tam tikra nuotaika, uzuomina i tam tikrus dalykus, arba juos jauti arba ne.(nesakau, kad viskas jam pavyksta) Gal vertetu pakelti galva auksciau, uz Lietuvos ribu, tada i sauliu vaitiekuna kitaip pazvelgsite. nes kai uzsisedima Vilniaus kaime, tai viskas atrodo labai jau negabu, neidomu ir t.t.

12952. Vėzdas2008-02-26 22:09
Daiva, gerai, ryskiai, sultingai parasei. Eisiu ziureti.

12955. ccccccccccccccc2008-02-27 12:01
taigis sveikiname vaitku pasiryzus rusu dramos teatre tvarka daryti . siului galiu tik tiek pasakyti, kad sio meno pavyzdziai europoje puikiai skleidesi art povera laikais, veik kai vaitiekunui buvo kokie dvidesimt, beje, del tos galvos kelimo tai, kad ten jam ner ka veikti- kiek prisitrina prie ko tas ir paiima, o siaip, tai tegul savo neva instaliacijom kabakus irengineja, kaip idejos dizainui gal dar dar cepelinai -lizes, degtine - triubos dar gali pas urba instaliacijos "kaimo pergale pries miesta" autoriui gali talkinti trobas senamiestyje kazio mugeje renciant. arba prie savo akmeneliu pasedi , puosyba ir lieka puosyba -bet iki vaitkaus jam kaip prunskienei iki kinijos imperatorienes titulo iki ccccc

12961. Siūlas2008-02-27 22:25
oho, ccccc... koks energingas komentaras:). Yra tiesos tuose zodziuose, tiesiog ta tiesa kai kur sutampa su manom mintim. bet Vaitiekunas siek tiek geriau sukuria, kabakui butu per gerai.

12963. siului ccc2008-02-28 10:32
n kai falas stovi foje savivaldybej ir jau nebetiksi, tuomet ir kabakuosna geris reikstis su lizem visokiom. apgailestauju isvis uzvedes kalba apie bezdariu vaitekuna iki ccc

12984. NEMAISHYKITE2008-03-01 20:39
PATRIOTAS- besirupinantis valstybe skundikas, skundziantis tuos, kurie nemoka mokesciu. Taskas.

13271. rokiškietė2008-03-19 23:33
Šiandien "Patriotus" matėme Rokšikio festivalyje. be jokios abejonės geriausias festivalio spektaklis. Ačiū režisieriui ir aktoriams.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 148 iš 199 
19:08:23 Aug 29, 2010   
Dec 2007 Apr 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba