Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2009-12-11 nr. 3263,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=15769

KNYGOS

Pasiutpolkės ilgesys

Apie knygas mažiems ir jauniems

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

[skaityti komentarus]

„Pilėnus“ skaičiau senokai – 2009 metų lapkritį. Buvo Vėlinių išvakarės, o į mano duris beldėsi čigonai: jie apsitaisę keisčiausiais apdarais, jų veidus slepia maksimose pirktos kaukės, jie skanduoja šių laikų Užgavėnėms įprastą dainelę:

– Mes čigonai Lietuvos...

Ką turėjau daryti aš, rašanti vaikams bene uoliau nei suaugusiesiems? Dalyti saldainius? Pinigus? Skaityti pamokslą apie Helovyną, Vėlines ir Užgavėnes?

Ek. Šiokį tokį gal ir atskaičiau. Pasikalbėjome. Ties slenksčiu.

Pakviečiau būtinai ateiti Užgavėnių dieną.

Vydo Asto „Pilėnai“ (iliustravo Rimgaudas Dičius, Jūratė Dičiuvienė, Martynas Dičius, apipavidalino Rimantas Rolia, leidykla „Kronta“) po to pokalbio atrodė dar svarbesni – reikia, reikia, velniškai reikia visos mūsų planetos vaikėzams persikelti į kitus, slaptingus pasaulius. Ir dabar regiu kaukę nusitraukusį strazdanių, jo pilkas akis: bent vienas iš čigonų chebros mane išgirdo, išklausė.

„Pilėnai“ į kitus pasaulius perkelia.

Ne legendą, kaip mano daugelis tautiečių, o kronikose minėtą istorinį įvykį Vydas Astas atpasakoja tartum sakmę – kalba sklandi, teka ramiai kaip Nemunas. Rašytojas nevengia patoso, bet patosas – ar ne keista? –­ jaukus ir jautrus. Krėviškos intonacijos girdimos, bet tik tam skaitančiajam, kuris įsiklauso. Neperžaista. Žilaplaukė „Pilėnų“ vaidilutė lankys sapnuose ne vieną jautresnį žmogų – nebūtinai pražilusį.

Knygą dera vadinti albumu. Dotnuvoje gyvenanti Dičių šeima atliko tai, ko aš lig šiol leidyboje vaikams ir troškau, ir baiminausi – tie fotomontažai, koliažai... O kraupiausia, kad atpasakoti, kaip visa tai atrodo, kodėl man patiko, – nemoku...

Dičiams patinka lėlės. Dičiai kuria lėles. Dičių lėlės ir vaidina – vaidina be jokių kabučių – Vydo Asto aprašytą Pilėnų tragiką. Skaitantysis atsiduria tartum filme, tartum sapne. Liepsnoja Pilėnų ugnys.

Esu nuvarginta, suerzinta šių besibaigiančių metų –­ tūkstantmečio, sostinių iškilmių, draskymosi ir maivymosi. Bet privalau pripažinti: tūkstantmečio mecenatai knygą „Pilėnai“ rėmė ne be reikalo.

O po šios skambios kalbos, po ką tik aptarto albumo, imu į rankas kitą leidinį, absoliučiai kitokį – kuklumo įsikūnijimą.

Tai – „Pasaka, pasekta kitaip“ (inscenizacijų autorė Regina Katinaitė-Lumpickienė, leidykla „Kamonada“). Kamonada, Kamonada – prašau neįžvelgti čia jokios korektūros klaidos... Ką gi mes išmanome apie atokiau glūdinčią leidybą?

O apie lėlių teatrą? Apie mėgėjus?

Būtent jam ir jiems – Utenos kultūros centro „Zuikiui Puikiui“ – tris pasakas inscenizavo Regina Katinaitė. Tai – visiems žinomos (spėju, dar visiems...) „Kiauliaganys“, „Batuotas Katinas“, „Piemenėlė ir Kaminkrėtys“. Andersenas ir Grimai... Autorė knygoje mini tikruosius kūrėjus – kaip tai reta, kaip keista... Net nebando vadintis dramaturge – lieka tuo, kas yra: inscenizatorė. Mėgstu žmones, kurie nesibaimina reveranso klasikai.

Dramaturgijos meistriškumo nė nebandysiu vertinti: juk niekada nemačiau to „Zuikio Puikio“ teatro. Bet regėjau ne vieną miestelį, kur kas mažesnį už Uteną. Lėlės gelbsti, oi kaip gelbsti – bibliotekas, kultūros centrus, nedidukes mokyklas. Ne įstaigas, ne instancijas gelbsti – jų lankytojus. Bent jau ne maksimų pigios kaukės dengia nuotykių ieškančių vaikų veidus, bet ką čia aš apie tas kaukes, ką...

Gal apie šokius?

Nes šokti – uoliai ir smagiai šokti – kviečia bene žymiausio, garsiausio, geriausio (ir dar daugybė palankių žodžių) vaikams kuriančio dailininko ir rašytojo Kęstučio Kasparavičiaus knyga „Kiškis Morkus Didysis“ (leidykla „Nieko rimto“). Knyga, patekusi į metų geriausiųjų penketuką...

Ką aš dabar privalau sušokti, ką padainuoti, kad drįsčiau parašyti: Kęstučio knygų būta ir įtaigesnių. Gal apsirinku, gal ne? Dairosi į mane iš šios knygos puslapių TV kultūra ar subkultūra, tie šokių dešimtukai. O ar tik jie? Ir skanėstų receptai, ir dietos, ir...

Dailininkas Kasparavičius šį kartą įtaigesnis už rašytoją Kasparavičių. Apie pasiutpolkę tik rašoma, bet kur ji tekste, kur žodžių ir sakinių temperamentas? Iliustracijose – taip. Lieku su tavimi, Beždžionėle Marmozete, purtau ir aš marakus.

Garbių skaitytojų prašau suprasti: nesu vaikas ir jau nebūsiu. Nesistebėsiu, jei jų nuomonė nuo manosios skirsis. O jau mamoms, televizorius labiau nei knygas pripažįstančioms, – ir joms „Kiškis Morkus Didysis“ bus suvokiamas.

Rašydama apie šokančią knygą, leisiu sau pasinaudoti ne tarnybine, o šeimine padėtimi. Sambos niekas netrypia – taip taiso knygos tekstą šalia esantis choreografas ir čia pat teiginį demonstruoja. Pasadoblio raityti neįmanoma – ir šoka jis pasadoblį, ir tikrai – nė kiek neraito.

Bet iliustracijos, tos iliustracijos – jos bloškia į visai kitą žemę, gal į L. Carrollo Alisos, gal... į Dürerio?

Štai dar viena knyga, patekusi į geriausiųjų penketuką vaikams: Onos Jautakės „Gimtadienis su Žvirbliu“ (iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė, leidykla „Nieko rimto“).

Ona Jautakė moka rašyti mažiems vaikams – paprastai, bet nė kiek neprastai. Aš mažiems vaikams rašyti nemoku. Todėl į šį tekstą žvelgiu pagarbiai. Tai – vilioklė knyga, galinti tapti vedle kiekvienam, kuris pradeda mokytis skaityti. Bet juk knygoje pučia, gaivina, vilioja ir kiti vėjai. Parapiniai – tai teigiu kuo gražiausia, padoriausia prasme.

Abi autorės – ir rašytoja, ir dailininkė – alsuoja Kelmės ir jos apylinkių oru. Duetas dainuoja savo – o juk ne tik savo, ne vien savo šeimos, giminės, gal net genties – naivią dainą.

Neįsiterpsi...

O kad jau ėmiausi rašyti apie knygas mažiausiems...

„Skaitykime savo vaikams“ (vadovas tėvams, turintiems vaikų iki 6 metų) – tai knyga, sukurta – tik pamanykite – Kolumbijoje.

Ne vaikams, jų tėvams.

Jos autorės – Claudia Rodriguez, Maria Cristina Rincon Rivera; iš ispanų kalbos vertė Irena Plaušinaitytė, iliustravo Ivaras Da Collas. Išleido Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, o rėmė institucija, kuri ir privalo tokio pobūdžio leidinius remti, – pagal Valstybinę skaitymo skatinimo programą.

Knyga yra sulietuvinta – šiek tiek pakeistos iliustracijos, absoliučiai savi yra rekomenduojamų knygų sąrašai.

Bet kolumbiečių tyrėjų nuomonė?

Taip – ji tinka visam pasauliui, kaip pasadoblis ar samba. Kaip pasiutpolkė.

Nekurkite konkurencijos tarp televizoriaus ir knygos –­ man patinka šis patarimas. O kiti? Dar labiau. Cituosiu esminį.

Neprašykite vaiko, kad jis paaiškintų, ką suprato. Ką nors vis tiek suprato, ir to pakanka.

 
Rodoma versija 2 iš 2 
19:45:51 Aug 23, 2010   
Aug 2009 Aug 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba