APIE DIEVĄ (4)

Anomis dienomis Dievas, teologai ir egzorcistai žaidė slėpynių. Dievui pasislėpus, teologai greit pasimatavo Dievo drabužius ir pareiškė norį žaisti kitą žaidimą. Egzorcistai gi, kiek paieškoję, susirado sau velnią.

– Ir žaisk tu su jais kad nori, pagalvojo Dievas.

* * *

Anomis dienomis egzorcistai iš baimės šlakstėsi švęstu vandeniu ir taip tarpusavy kalbėjo:

– Toliau dar ne taip bus.

– Matyt, ir vėl bus lietaus, pagalvojo Dievas. Lietuvoj visada ne taip.

* * *

Anomis dienomis egzorcistai nužvelgė gausią apsėstųjų minią prie savo kabineto durų ir, giliai širdyje atsidusę, taip kalbėjo:

– O kas bus, kai susirinks dar ir visi pasauliečiai irgi moterys?

Ir vėl giliai atsiduso. Dievas irgi tik dūsavo.

* * *

Anomis dienomis aukštieji kunigai – šventraščio aiškintojai, egzorcistai ir teologai ilsėjos Palangos vyrų pliaže ir taip tarpusavy kalbėjo:

– Matyt, kad Dievo nėr, o juk žadėjo pasirodyt.

* * *

Anomis dienomis Dievas ir vėl šnekučiavosi su bedieviais ir seniausios profesijos atstovėmis.

– Ar tas nebaigs vienąkart, – bambėjo teologai, – kaipmat galim jam pakviest egzorcistus.

* * *

Anomis dienomis Dievas ėjo su velniu riešutauti. Egzorcistai, sekdami iš paskos, taip po nosimis bambėjo:

– Neik su velniu riešutauti.

Bet ar anas klausys.

Dar kiek pabambėję, egzorcistai nuėjo pasiieškoti sau velnių.

* * *

Anomis dienomis Eglė žalčių karalienė taip barė savo vyrą:

– Nė Dievo tu nebijai, lipk iš medžio. Pasigėrei, tai žinok savo vietą, nes kai paimsiu šluotą…

Tuo metu pro šalį ėję teologai, gerai nenugirdę, viską supainiojo. Paskui ten atsitiko negerų dalykų, ir daugelis krikščionių, išskyrus, žinoma, išrinktuosius, bekeldami žaltį iš medžio, nukentėjo.

* * *

Anomis dienomis teologai ir egzorcistai pavargo nuo asmeninio gyvenimo ir pradėjo kovoti su velniu. Taip jų gyvenimai įgavo prasmę ir jie toliau laimingai ir gražiai gyveno.

* * *

Anomis dienomis teologams, egzorcistams ir aukštiesiems kunigams – rašto aiškintojams besirūpinant švietimu, kultūra ir apsėdimais pradėjo gausėti apsėstųjų gretos. Nužvelgę tą minią, jie taip svarstė:

– Pjūtis didelė, darbininkų maža.

Dievas iš minios vis kėlė ranką, vis kėlė, bet anie turėjo svarbesnių reikalų.