Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-01-17 nr. 2933

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VDA LEIDYKLOS DEŠIMTMETIS
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
 VILNIAUS UNIVERSITETO REKTORIŲ KAITA3

JAUNOJO VERTĖJO PUSLAPIS 
• LEONAS BRIEDIS

LITERATŪRA 
• Aleksandras Mažrimas.
VAGNERIŠKA FAUSTIŠKŲ VARIACIJŲ KNYGA
5
• Regina Mažukėlienė.
GAILA, KAD MAIRONIS NERAŠĖ DIENORAŠČIO
66

PROZA 
• DAINA OPOLSKAITĖ4

POEZIJA 
• JULIUS KELERAS4

ŽVILGSNIS (Dienovidis) 
• IŠĖJUSIAM NEIŠEITI2
• NACIONALINIS SUSITARIMAS1

IN MEMORIAM (Dienovidis) 
• SPALVOS REVOLIUCIONIERIUS1
• MIRĖ TAPYTOJAS, NEMIRĖ TAPYBA2
• GYVENIMAS TĘSIASI...1

LABA DIENA! (Dienovidis) 
• ŠVIETIMO PROBLEMA - MES PATYS3
• Nuo A iki Z

ŠVIETIMO DARBAS (Dienovidis) 
• Violeta Tapinienė.
ŽINIŲ VISUOMENĖS (?!) PRIEANGYJE
2

PALIKIMAI (Dienovidis) 
• Elena Brundzaitė-Baltrus.
SAPIEGŲ DVARO PARKAS
4

MARGAS LAPAS (Dienovidis) 
• SKAITOVO TEATRE
• NERŪPESTINGO DŽIAUGSMO PUOKŠTĖ
• PAMINKLAS DVASIOS GALIOMS1
• PRAĖJUSIŲ KALĖDŲ KONCERTAS

KNYGOS (Dienovidis) 
• MUZIKINIS MĄSTYMAS2

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
JAUNIMO TEATRO JAUKAI IR KABLIUKAI
2
• Ridas Viskauskas.
ĮVYKIO "GAUDYMAS" SKYLĖTAME MAIŠE

KINAS 
• "JIS TAPO KINEMATOGRAFININKU…"
• ŠVIESORAŠČIO LABIRINTUOSE1

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
AUDRIAUS STONIO FILMAI
3

DAILĖ 
• Lina Stašinskaitė.
DELNAIS GALIMA PAKILTI

REGIONŲ KULTŪRA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
REGIONŲ KULTŪROS RŪPESČIAI
2

KAMPAS 
• Ričardas Šileika.
LAPKRITIS, GRUODIS
1

KRONIKA 
• R.ADOMAIČIO KNYGA ŽADINA PRISIMINIMUS

SKELBIMAI 
• VAIKŲ LITERATŪROS KONKURSAS2

DE PROFUNDIS 
• ANEKDOTAI11

AKTUALIJOS

VILNIAUS UNIVERSITETO REKTORIŲ KAITA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rolandas Pavilionis
Vido Naujiko nuotraukos

Sausio 10 d. Šv. Jonų bažnyčioje vyko naujojo Vilniaus universiteto rektoriaus BENEDIKTO JUODKOS inauguracija. Siūlome skaitytojams savo regalijas perduodančio rektoriaus ROLANDO PAVILIONIO ir naujojo rektoriaus Benedikto Juodkos kalbas, pasakytas per inauguraciją.

Garbingi Universiteto Tarybos ir Senato nariai, magnificencijos rektoriai,

Respublikos Prezidente, Ministre

Pirmininke, Seimo, Vyriausybės nariai,

mieli kolegos, ponios ir ponai!

Laikas skaičiuoja ir vertina mūsų būtį. Pati būtis yra laikas, kuris ateina ir praeina. Kartu su tais, kurie ateina ir išeina. Ir visuomet būties esmė - kaita ir pastovumas. Ir dar - dvasia. Ne materija, o būtent dvasia. Kuri neišnyksta, skirtingai nei materija, nepereina į nebūtį. Universiteto, kaip ir būties, esmė yra jo dvasia. Nes jo esmė yra kūryba. O kūryba savaime yra kaita ir pastovumas. Pastovumas kaitoje. Kūryba yra nesusitaikymas su pastovumu. Bet ji reiškiasi per dvasios buvimo pastovumą. Kūrybos nėra ten, kur nėra dvasios. Lygiai taip universiteto nėra ten, kur nėra kūrybos. Nes lygiai taip nėra ir būties ten, kur nėra kūrybos. Štai kodėl universiteto ir jo raidos būtina sąlyga yra jo dvasios laisvė, arba laisva dvasia. Iš čia ir tūkstantį metų skaičiuojanti universitetų autonomijos idėja. Ne dvasios uždarumo, o priešingai - jos atvirumo, laisvės ir nepriklausomumo. Ne atsiribojimo nuo gyvenimo ir jo įvairovės, nuo aplinkos ir pasaulio, bet aplinkos ir pasaulio keitimo ir jų tolesnio kūrimo idėja. Poveikio, įtakos aplinkai, visuomenei ir pasauliui ir jų keitimo idėja. Keitimo, kuris turi vienintelį tikslą, vienintelę prasmę - atskleisti žmoguje ir pasaulyje kuriantį, gyvenimą teigiantį, o ne jį griaunantį, naikinantį pradą. Sudaryti sąlygas žmogaus kūrybos laisvei.

Taip suprasta autonomijos idėja prieš dvylika metų buvo grąžinta į šį seniausią Lietuvos universitetą, vėliau - ir į kitus Lietuvos universitetus bei akademijas. Būtent šios idėjos pagrindu buvo sukurti nauji fakultetai, institutai, mokslo ir studijų centrai. Vilniaus universitetas tapo visaverčiu Europos ir pasaulio universitetų šeimos nariu.

Prieš dvylika metų Bolonijoje, seniausiame Europos universitete, Vilniaus universitetas, pirmasis pasirašęs Didžiąją Europos universitetų chartiją, patvirtino jos principus kantriu kasdieniu darbu, rengdamas atgimstančiai Lietuvai vis labiau išlaisvinančius savo dvasią kūrybingus žmones ir visai šaliai skleisdamas demokratijos, tolerancijos ir kartu nesusitaikymo su primityvumu ir provincialumu nuostatas. Atlaikydamas ir atsverdamas tuos, kurie nesuprato universiteto misijos, tuos, kurie siekė ją iškreipti, paversti universitetą pirmiausia paklusniu besikeičiančių valdžių įrankiu, bet ne tautos ar valstybės brandos, jų išlikimo, jų dabarties ir ateities pamatu.

Šiandien yra kilni proga dar kartą padėkoti Jums, mano brangūs kolegos ir bendražygiai, už tuos dvylika metų, o dažnam - už dešimtmečius, atiduotus mokslui, jaunų protų ugdymui ir Lietuvai - visų mūsų didžiausiam rūpesčiui ir didžiausiai svajonei.Padėkoti visiems mano artimiausiems pagalbininkams - prorektoriams, dekanams, profesoriams, dėstytojams, studentams, visiems mūsų Almae Matris Vilnensis šeimos nariams. Padėkoti už tai, kad kartu kūrėme ir saugojome laisvo universiteto dvasią ir garbingai tęsėme tų, kurie šimtmečiais kūrė ir saugojo šį universitetą, darbus. Už tai, kad nepabūgome, nepalūžome ir nepraradome vilties, susidūrę su naujais gyvenimo iššūkiais, naujais jo poreikiais ir su naujais absurdo pavidalais. Pagaliau - su naujomis egoizmo, prisitaikymo, susitaikymo, pataikavimo, tarnystės blogiui ir net išdavystės formomis. Šitaip mes tvirtinome universiteto dvasią.

Šiandien - graži proga padėkoti kitiems mano kolegoms, Lietuvos universitetų ir akademijų rektoriams. Susiklausiusiu būriu mes įtvirtinome kaitą ir pastovumą, nesiblaškydami, nepasiduodami konjunktūros ir valdžios pagundoms, kartu pasukome keliu, kurį praminė seniausi Europos universitetai ir kuris mus anksčiau nei pačią šalį grąžino į Europos šeimą. Tik kartu, o ne pavieniui, kartu su visa akademine Lietuvos šeima, su visa Europos akademija - studentais, dėstytojais, profesoriais, su visais mokslo darbininkais ir jo kūrėjais - mes ir šiandien privalome ginti, teigti ir įgyvendinti dvasios, intelekto, kūrybos viršenybę prieš bedvasę, brutalią jėgą, merkantilizmą, prievartą ir parsidavimą, kad ir kokie būtų motyvai - technologiniai, ekonominiai ar kariniai, lokalūs ar globalūs. Tamsa visuomet globalesnė nei šviesa, tačiau mūsų paskirtis - būti šviesos, o ne tamsos globalistais.

Akademiniai moralumo, savigarbos ir orumo principai, išmėginti epochų, kultūrų ir įvairiausių politinių režimų, turėtų neleisti mūsų universitetams ir akademijoms, jų mokslininkams ir menininkams virsti tik priedais prie politinės konjunktūros, apgailėtinais choristais ar statistais, dvaro išminčiais ar artistais, darančiais gėdą menams ir mokslams, netgi, kaip patvirtina mūsų politinio gyvenimo realijos, poezijai - nuostabiausiai kūrybos ir intelektualios elegancijos raiškai. Kalbu apie intelektualią eleganciją, kuri gali reikštis įvairiausiomis formomis - griežto, analitinio mąstymo, filosofijos, literatūros, menų ar tobulai atlikto sudėtingo eksperimento, įsismelkiančio į materijos gelmes, pavidalu, pagaliau aštria kaip peilio ašmenys visuomenės ir jos politinio elito ydų kritika ar satyra, pažįstama akademinei, išsilavinusiai Europai jau penki šimtai metų, nuo didžiojo humanisto Erazmo Roterdamiečio laikų. Tačiau niekuomet intelektuali elegancija nebuvo ir, tikiu, nebus nusižeminimas dėl privilegijų, dėl vardo ar pareigų, dėl prielankumo ar netikros garbės išlaikymo.

Šiandien yra tauri proga prisiminti ir įvertinti visų mūsų pirmtakų pastangas kurti ir puoselėti Vilniaus universitetą - šį dvasios laisvės, mokslo ir kultūros židinį, kurį prieš 424 metus uždegė karalius Steponas Batoras, vyskupas Valerijonas Protasevičius ir Popiežius Grigalius XIII. Įsidegdamas ar slopinamas, jis iš tikrųjų niekuomet neužgeso. Nes jo ugnis ir šiluma buvo ne materija, o dvasia, kuri, kol puoselėjama, kol perduodama - kaip deglas - iš kartos į kartą, yra nesunaikinama. Nes ji įžiebia kitų, kurie bus po mūsų, sielas.

Prieš dvylika metų perėmiau šį deglą iš rektoriaus Jono Kubiliaus, didžio mokslo vyro. Saugojusio ir kūrusio universitetą kitomis sąlygomis, bet įrodžiusio, kad jokia tamsa negali užgožti šviesos. Šiandien, 424-aisiais Vilniaus universiteto metais, šį deglą perduodu Benediktui Juodkai, buvusiam prorektoriui, o dabar - naujajam rektoriui, ir, kaip ir Jūs, reiškiu tą pačią kaitos ir pastovumo viltį. Kad Vilniaus universitetas išliktų visų mūsų dvasios namais. Kad išsiskleistų naujais mokslų, ieškojimų ir atradimų židiniais. Kad jame sugyventų, klestėtų ir vieni kitus turtintų žmogaus ir gamtos, dvasios ir materijos mokslai. Kad išliktų įvairovės siekis, įvairovės, kuriai nesant, kurios netoleruojant ir kuriai išnykstant, nyksta ne tik gamta, bet ir žmogus, žmonių visuomenė. Nes lygiai taip, kaip nyksta būtis, iš jos pasitraukus dvasiai, tokia pat nykia materijos dalimi virsta ir žmogus, mokslininkas, profesorius, studentas, kai iš jo pasitraukia dvasia. Lygiai taip nunyktų ir pats universitetas, jei iš jo rūmų, iš šios bažnyčios pasitrauktų čia amžius tvyranti laisva ir nepriklausoma dvasia. Kad universitetas nevirstų vien specialistų kalve, kad jame laisvai ir kūrybingai skleistųsi nauji protai ir naujos asmenybės, o akademinės insignijos, malonės ir vardai nevirstų atlygiu už įsiteikimą, prisitaikymą ar nuolankumą. Kad universitete, galbūt labiau nei kur kitur, rastųsi, būtų ugdomos ir puoselėjamos asmenybės, ne uniformuoti, o laisvi ir mąstantys piliečiai, europiečiai. Nes šiandien būtent jų, sąmoningų, gebančių kritiškai mąstyti, išsilavinusių, iniciatyvių, plataus akiračio piliečių labiausiai reikia mūsų tautai, mūsų valstybei, kiekvienai mūsų bendruomenei. Nes kaip tik jie, išaugę šioje unikalioje dvasios erdvėje ir kasmet pasklisdami po visą šalį, išnešioja tūkstančius naujų šviesos deglų, mažųjų Vilniaus universitetų, ir visoje šalyje įžiebia šimtus tūkstančių naujų šviesos deglų. Nes jiems, išsilavinusiems ir laisviems, skirta kurti visavertę, nebijančią permainų visuomenę, tautą ir valstybę. Nes tik tuomet, kai visuomenėje, tautoje, valstybėje atsiranda daugiau tokių piliečių, būtis yra visavertė. Tik tuomet susiklosto terpė, kurioje atsiskleidžia ir tarpsta žmogaus siela.

Kaip tik todėl būtina, kad žinojimą gaubtų tikėjimas. Tikėjimas, kad kur kas didesni, nei iki šiol pažinti, horizontai dar nėra mums atsivėrę. Kad ne tik protas, bet ir širdis rodytų mums tiesos ir pažinimo kelią. Tiesos ir vis dar neatskleistos paslapties, kurią paliko mums Kūrėjas. Kaip ir Jūs, tikiu, kad Vilniaus universitetas atliks istorijos ir tautos jam skirtą misiją.

iliustracija
Benediktas Juodka

Habil. dr. ROLANDAS PAVILIONIS

Garbūs svečiai, kolegos,

ponios ir ponai!

Likimo buvo lemta, kad einant 424-iesiems Vilniaus universiteto metams, Jūs, garbūs senatoriai, išrinkote mane 82-uoju šio seno ir garbingo universiteto rektoriumi. Priėmęs rektoriaus insignijas, aš suprantu, kokia tai garbė ir didžiulė atsakomybė. Atsakomybė universiteto bendruomenės nariams, valstybei, pasauliui. Šimtmečius senasis Vilniaus universitetas veikė ne tik savo valstybei, bet ir kaimyniniams kraštams. Jis internacionalinis ir šiandien. Vilniaus universitetas buvo ir, esu įsitikinęs, tebėra europinio lygio mokslo ir kultūros centras. Kosmopolitinė dvasia čia vyravo visada: tarp 82 Vilniaus universiteto rektorių buvo lietuvių, lenkų, ispanų, vokiečių, prancūzų, anglų. Vilniaus universitete mokėsi studentų iš daugelio Europos valstybių, čia dėstė ir dirbo mokslinį darbą gausus būrys žymiausių Europos astronomų, teologų, poetų, biologų, medikų, chemikų. Jų vardai puošia žilojo universiteto istorijos puslapius, jie buvo garsūs Europos mokslo vyrai.

Mes tikrai galime didžiuotis savo Alma Mater. Pasaulyje nedaug universitetų gali pasigirti tokia istorija: ¾ pasaulio universitetų įkurti po 1900 metų, pusė - po 1945 metų. Todėl Vilniaus universitetas užima deramą vietą pasaulyje šalia garbingiausių Bolonijos, Salamankos, Sorbonos, Heidelbergo, Krokuvos, Prahos ir kitų senųjų Europos universitetų. Turtinga universiteto istorija yra vienas iš faktorių, lemiančių universitetų gradaciją ir prestižą.

Vilniaus universitetas, kaip ir Lietuva, pergyveno pakilimo ir nuopuolio, uždarymų ir atidarymų, okupacijų ir išsilaisvinimo laikotarpius.Visada universitetas buvo tautos mokslo ir kultūros lopšys, šviesos, žinių ir optimizmo šaltinis. Net sovietiniais metais jis išliko lietuviškas, labai vertinamas ir ne periferinis Sovietų Sąjungos universitetas.

Koks Vilniaus universitetas šiandien, kokios problemos jį slegia, ar gyvas mokslas mūsų Alma Mater? Šiandien Vilniaus universitetas ne tik seniausia, didžiausia, bet, drįstu teigti, ir geriausia Lietuvos aukštoji mokykla. 13-oje fakultetų studijuoja 21 000 studentų, dirba per 1500 profesorių, dėstytojų ir mokslo darbuotojų. Turime daugiau kaip 200 įvairių studijų programų, esame išvystę plačius tarptautinius ryšius.

Universiteto kokybę sąlygoja ne studentų skaičius, o mokslo lygis. Galima džiaugtis, kad, skurdžiai finansuojamas valstybės, Vilniaus universitetas vis dar turi daug pasaulinio lygio mokslinių mokyklų. Tai matematikos, lazerinės ir puslaidininkių fizikos, baltistikos, kai kurių medicinos, biologijos, filosofijos krypčių mokyklos, garsinančios ne tik mūsų universitetą, bet ir visą Lietuvos mokslą. Tačiau mums, kartu ir visai Lietuvai, reikia dar labai daug padaryti, kad mokslas taptų patrauklus ne tik fanatikams, bet ir kuo platesniam jaunimo ratui, kad kuo mažiau gabiausių Vilniaus universiteto auklėtinių ieškotų darbo užsienyje. Šiandien iš Vilniaus universiteto išvykę dirbti į užsienio valstybes per 80 gabių jaunų mokslininkų, daugelis jų nesiruošia grįžti.

Jaunų žmonių antplūdis į Vilniaus universitetą didžiulis. Mūsų aukštoji mokykla išlieka populiariausia ir prestižiškiausia. Beje, tai vienas iš nedaugelio Lietuvos universitetų, kuriame mokosi studentai iš visų Lietuvos rajonų. Tačiau pats laikas pradėti galvoti apie netolimą ateitį, kai, mažėjant abiturientų ir daugėjant aukštųjų mokyklų, konkurencija tarp aukštųjų mokyklų smarkai išaugs. Šią konkurenciją dar labiau padidins atsiveriančios vis didesnės galimybės studijuoti Europos aukštosiose mokyklose. Todėl mes turime kardinaliai peržiūrėti studijų kokybę, sukurti vidinę studijų kokybės vertinimo sistemą. Turime vengti smulkėjimo, per didelės specializacijos, skatinti tarpdisciplinines studijas, operatyviai reaguoti į darbo rinkos poreikius. Būtina stiprinti ryšius tarp Vilniaus universiteto ir Lietuvos pramonės bei verslo institucijų. Tam labai intensyviai kuriame Karjeros centrą, kuris turėtų būti atsidarytas rugsėjo mėnesį. Privalome sudaryti kuo palankesnes sąlygas užsienio studentų studijoms mūsų universitete, didesnį dėmesį skirti studentų praktikai.

Studijų kokybė - tai ir studijų programų turinys, kuris turi būti nuolat vertinamas, tobulinamas ir keičiamas. Tik tada studijos atitiks sparčiai besikeičiančius gyvenimo reikalavimus. Studijų kokybė - tai ir bibliotekos, skaityklos, kuriose studentai turėtų rasti visą studijoms reikalingą literatūrą, naujausias technologijas ir būdus prie jų prieiti, juk studentai turi praleisti čia didelę savarankiško darbo laiko dalį. Deja, Lietuvos bibliotekų įstatymo projekte senoji Vilniaus universiteto biblioteka, įkurta 1570 m., kasmet sulaukianti gausybės naujų skaitytojų ir turinti beveik 6 milijonus knygų bei senųjų rankraščių ir inkunabulų neįkainojamų rinkinių, išbraukta iš valstybinės reikšmės bibliotekų tarpo. Ji prilyginta apskričių bibliotekoms. Karaliai, karalienės, valstybių vadovai ir jų žmonos, lankydami Lietuvą, neaplenkia Vilniaus universiteto bibliotekos, tai gal ji galėtų tapti prezidentinė?

Studijų kokybė - tai ir dėstytojų kvalifikacija, jų mokslinių darbų lygis, studijų bei mokslo vienovė. Tik ten, kur atliekami aukšto lygio moksliniai darbai, gali būti geros kokybės, ypač aukštesnės pakopos, studijos. Neseniai 5 valstybiniai institutai integruoti į Vilniaus universitetą. Turime racionaliai panaudoti jų mokslinį potencialą bei laboratorinę bazę studijoms. Studijų kokybė - tai ir kompiuterių klasės bei mokymo laboratorijos, auditorijos ir bendrabučiai, kuriuose gyvena ir studijuoja mūsų studentai.

Deja, daugeliui šių problemų išspręsti rektoriaus ir jo vadovaujamo universiteto profesūros norų neužtenka. Būtinas palankesnis ir atsakingesnis valstybės ir vyriausybės vadovų požiūris į mokslą ir studijas. Daug kas priklauso ir nuo mūsų pačių, nuo mūsų požiūrio į savo darbą, tarpusavio santykių ir pagarbos, pagarbos ne tik padalinių vadovams, bet ir studentams, nuo mūsų visų tolerantiškumo ir geranoriškumo. Turime išlikti savo Alma Mater patriotais ir dirbti jos, čia besimokančių studentų ir Lietuvos labui.

Aštuoniasdešimt vienas mano pirmtakas sprendė savas, kiekvienam laikmečiui specifines problemas. Tapęs pirmuoju XXI amžiaus Vilniaus universiteto rektoriumi, girdžiu nemažai teisingų, kartais ir keistų kalbų: universitetai ruošią per daug studentų, žema studijų kokybė, per didelė universitetų autonomija, aukštosios mokyklos neracionaliai naudoja finansus, rektoriai suįžūlėjo ir reikalauja pinigų ne tik algoms, bet ir infrastruktūrai išlaikyti, bendrabučiams sutvarkyti, mokslams vystyti. Šiandien čia ne vieta ir ne laikas diskutuoti - kas kaltas, kas teisus. Šiandieną pats laikas visoms suinteresuotoms pusėms susėsti ir spręsti problemas kartu. Tai vadinama partneryste. Šiandien laikas pakartoti daugybę kartų sakytą tiesą: mūsų valstybės ateitis priklauso nuo išsilavinusių žmonių, kurių negali būti per daug. Universitetai privalo adaptuotis naujame globalizacijos amžiuje, dabar jie taps ypač svarbūs. Universitetas - tai ne tik vieta, bet ir autonominė erdvė, apsaugota nuo politikos, tai erdvė, kurioje vyrauja laisvas mąstymas, kuriamos ir perduodamos žinios.

Prašyčiau man atleisti už pragmatišką, sausoką, protokolinį šios trumpos inauguracinės kalbos toną ir stilių.Tai nulėmė manęs ir man patikėtos vadovauti Alma Mater laukiantys dideli, svarbūs ir atsakingi darbai, kuriems aptarti gražbylystė netinka. Universiteto rūmų senosios observatorijos sienoje yra lotyniškas užrašas: "Hinc itur ad astra" ("Iš čia kylama į žvaigždes"). Romėnų filosofo Senekos posakis "Per aspera ad astra" įspėja, jog kelias, vedantis į žvaigždes, visuomet yra nelengvas ir skausmingas. Kelyje į mokslo aukštumas ir garbę mūsų visų taip pat laukia sunkus darbas. Tačiau tai gražus, doras ir kilnus kelias, vedantis žmoniją į šviesą, į naujus XXI amžiaus humanistinės kultūros horizontus.

Tomas Jaffersonas, trečiasis JAV prezidentas, yra pasakęs: "Apšvieskime visus žmones, ir tironija bei kūno ir minties priespauda išnyks kaip piktos dvasios, dienai išaušus". Šviesti žmones - mūsų misija, kurią senasis Vilniaus universitetas vykdė 424 metus.

Garbūs svečiai, kolegos, dėkoju visiems, kurie savo apsilankymu pagerbėte Vilniaus universitetą ir 82-ąjį jo rektorių.

Habil. dr. BENEDIKTAS JUODKA

 

Skaitytojų vertinimai


1237. Kuosa2003-01-17 23:56
Ar ne per daug "kamzelkiska" statyti realiai 60 metu testinuma teturinti ir i siandienini Europos TOP 50 neieinanti universiteta prie tokiu akademiniu gigantu kaip U. de Paris 1 Panthéon-Sorbonne ar U. of Oxford? Nors tikejime gal 3/4 ir puse irgi pasidaro vienas ir tas pats; tuo tikejimas ir geras, jis bet ka pateisina. :)

42639. sju :-) 2007-11-22 12:16
iš tiesų taip ir yra. ;)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 10 
19:10:40 Aug 23, 2010   
Aug 2009 Aug 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba