MARIJA MACIJAUSKIENĖ

Džojos Barysaitės nuotrauka

* * *
Miškai kelia saulę
Į dangų. Ruduo.
Bedievystės diena
Apspangus. Į dangų, į dangų
Jau vyturys pakilęs
Nekrykštaus.

Tas garsas seniai vakarykštis.
Tik liko pakibęs... Ruduo.

* * *
Nuteka sodri pieva,
Tarsi Kruoja, ir susilieja
Tolumoj su ąžuolų laja.

* * *

Skulptoriaus Gedimino Jokūbonio atminimui

Kaip baltas lelijos žiedas
Naktį skliautuotoj bažnyčioj
Pirčiupio Motina...

Ant mylinčios Žemės delno
Adomo Mickevičiaus vizijoj
Vaikšto prabočių vėlės...

Ant Nemuno kranto kėlės
Vytauto viltys su šiandienos
Dūmom, su rūpesčiais...

Ak, Maironi, Maironi! Visad jausi
Jo širdies plakimą.
Tik ateinančio jau nesulauksi.

* * *
Sakura, mano baltoji
Vyšnia, nuotakų nuotaka,
Mano stebukle,
Tu visur su manim,
Visur. Pabundu, negaliu
Pakilti. Rankų nėra...
Bet tu jau neši debesį
Pro nepasiekiamą langą
Ir dovanoji sparnus.

* * *
Esu senoviška
Kaip skobniai
Ar kaip sienojai,
Pažymėti metlankiais...

Prabėga per širdies
Klampynes takas
Ir dingsta miško
Žaliame rūke.

Tik rėmą to paveikslo
Šveičia, tartum žiemą
Apledėjusį langelį.
Prisiminimų kaulėta ranka.

* * *
Miške aš susilieju
Su ramybe;
Išgyja širdperšos
Ir akys – šviesios...
Ir jau matau kur
Kitąmet pražys
Paparčio žiedas.

* * *
Už rugių gubų
Apšviestas saulės
Lomoje – mano
Gyvenimas.