Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-02 nr. 2948

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VLADAS BRAZIŪNAS9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Kalbasi redakcijos darbuotojai: KORNELIJUS PLATELIS, LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS ir ALVYDAS ŠLEPIKAS.
ES - IŠŠŪKIS KULTŪRAI AR NE?
30

POEZIJA 
• ALGIRDAS STEPONAS DAČKEVIČIUS2

PROZA 
• SELEMONAS PALTANAVIČIUS5

VERTĖJO PUSLAPIS 
• ALI PODRIMJA

LITERATŪRA 
• Henrichas Agranovskis, Galina Baranova.
ĮMINTA RAŠYTOJO ROMAINO GARY KILMĖS MĮSLĖ
1

POKALBIAI 
• Kinu besidomintį filosofą dr. Nerijų Milerių apie Vilnių kine (ir ne tik) klausinėjo Ridas Viskauskas.
NERIJUS MILERIUS: "VILNIUS KAS DIENĄ PRASIVERIA VIS IŠ NAUJO"
4

ESĖ 
• GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ28

KNYGOS 
• Karolis Baublys.
GYVENIMAS ANT KALAVIJO AŠMENŲ
2
• VU LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA 1940-20002
• LOTYNIŠKI POSAKIAI IR SENTENCIJOS11
• JULIUS JUZELIŪNAS3
• NAUJOS KNYGOS5

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mindaugas Stasiulis.
PRADŽIA
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Jolanta Paulauskaitė.
"STREKAZA" PRIEŠ VISUOMENĘ
17
 Agnė Biliūnaitė.
ARBATOS KELIONĖ
6

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KOKIE IŠLIKSIME
• Rytis Jokūbaitis.
SUGRĮŽTANTYS
• Vidutis Bakas.
KOMPOZITORIAUS POVILO DIKČIAUS ATMINIMUI
1

TEATRAS 
• Ramunė Balevičiūtė.
PRINCIPO JĖGA
• TARPTAUTINIS LĖLIŲ TEATRŲ FESTIVALIS KAUNE
• Ridas Viskauskas.
TYLIOSIOS PREMJEROS
• LAISVĖS FILOSOFIJOS PAMOKA9

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
FANTOMIŠKAS SKAUSMAS
• Regimantas Tamošaitis.
ATGIMSTANTYS ŽOLYNAI

PAVELDAS 
• Angelė Lekavičienė.
SVIRNŲ METAMORFOZĖS

KRONIKA 
• Gediminas Girdenis.
O "VARPAI" SKAMBA
• KREIPIASI BIBLIOTEKININKAI1

DE PROFUNDIS 
• MARKSAS - POETAS?4
• MEILĖS PAŠTAS16
• NUSTEBUSI SKAITYTOJA3

JAUNIMO PUSLAPIS

ARBATOS KELIONĖ

(laiškas iš Taivano)

Agnė Biliūnaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vilmos Šileikienės nuotrauka

O buvo taip. Šeštadienį, smagiai šviečiant saulei, 7.30, nupėdinau prie universiteto laukti autobuso. Paukščiai čiulba (nors miesto vidurys!), šilta, žalia, gėlės žydi... pagalvojau - taigi Lietuvoj gal dar paskutinis sniegas nenutirpęs, gerai man... Visiems susirinkus, susigrūdom į autobusą, o tas tai ne šiaip koks Anykščių autobusų parko antikvaras su "nosim", bet toks beveik dviaukštis, tiesiog stebėk panoramą išsižiojęs - viskas kaip ant delno. Liepė pasiimt vaistų, sakė - ojoj, važiuosim kalnų keliais, tai gali kas ir subloguoti. Niekam taip neatsitiko - na, kur tau, kai jau aštuntas mėnuo tik tokius kelius ir tematai, tejauti. Bet vaizdai tai tikrai už širdies stveriantys. Tokie statūs slėniai, visi žali nuo tvarkingai eilėm susodintų arbatos krūmų...ir viršūnės kalnų, tokios, kad tik imk ir piešk! Rūkas, o gal debesys... Bet kad niekas per daug neįsijaustų, mūsų vadovė Sofi liepė visiems prisistatyti (kiniškai) ir nors truputį papasakoti apie save, ką veiki, ko atvažiavai. Žmogeliukų iš viso apie trisdešimt. Taip visą kelią ir dairėmės, kas ten toks tyliai autobuso gale kalba. Daugiausiai šnekančių buvo iš Indonezijos (beveik vien musulmonės, su skaromis - niekad netikėjau, kad įmanoma jas taip nuostabiai prisiderinti prie drabužių, tiesiog papuošalas, visai neatrodo, kad tai kažkoks vargas, kad privalai nešiot... na, gal nepatogu, kai karšta, arba kai prie kompiuterio nori klausytis muzikos - ant skaros ausines užsidėjus gal ne taip gerai girdisi). Korėjiečiai, japonai, vietnamiečiai, tailandiečiai, pora amerikiečių (tiksliau, Amerikos kinų), vienas vaikinas iš Panamos (labai gražios, tai ir pats labai gražus), vienas iš Kosta Rikos (aha, šis irgi gražus, tokia šalis!). Dar profesorius, reziduojantis iš Pekino (aš su juo vis pasišnekėdavau, gera buvo klausytis grynos, tikros Pekino tarties, kaip sugrįžus atgal į vasarą... jau netgi galiu atskirti iš veido - pekinietis ar taivanietis). Nuvežė mus į tokį miestuką ant upės kranto: kaip visur, upės vaga gana gili, bet pačios jos dar paieškot reikia, nusekus tokia. Tiltai gal kokie septyni, ir taip maždaug kas dvidešimt žingsnių! Vandeny - daugybė didelių žuvų, tiesiog tiršta, ir kai vartosi, tai pilvai sidabriniai tik blyksi. Gražu. O karšta! Gal trisdešimt šilumos! Nusivedė mus į arbatos muziejų, o ten tikrai vertinga ekspozicija, tačiau nėra angliškų komentarų, tik kiniški, o angliškai turėjusi kalbėt gidė atrodė kaip šiandien į darbą priimta, bet tai nesvarbu. Prisižiūrėjau ten arbatų - Taivane jų augina dešimt rūšių. Aišku, Olong, Assam, Thie Kuanyin (čia pagal daoistinės dievybės vardą), Sichi chun (keturių sezonų), ir taip toliau. Man, kaip kažkada apie arbatos tradiciją rašiusiai kursinį darbą, viskas buvo sava. Ir juokinga - dabar viską savu kailiu patyriau, o tada, dar niekad nemačiusi, rašiau apie visokius jos paruošimo ir gėrimo būdus! Buvo arbatos medžio nuotrauka, kuriam pora šimtų metų - visas aukščiausias pušis lenkia - toks labai smagus būtų pasikarstyti - plačiai išsišakojęs, kamienas šviesus, o jau kvepėt turėtų! Na, štai. Tiesa, davė visiems po raudoną išsiuvinėtą laimės maišeliuką ir leido prisikrauti arbatos. Turbūt dėl to, kad po Arbatos muziejų vaikščiojom, kas dešimt minučių gidas pasakojimą vis pabaigdavo fraze: "Jei kam reikia į tualetą, tai jis čia..."

Paskui buvo "laisvas laikas", tai prisivaikštinėjau po paviljonus, prisiragavau visokių rūšių arbatos...Dar nufotografavau kaligrafą, labai simpatiškas, visiškai balta barzda ir labai vaikiškom akim. Paskui patraukiau į miestelį kitapus upės - ten taip pat visi gatvelėse tik arbatą pardavinėja. Ragavau nerealaus dalykėlio - migdolų arbatos - tiesą sakant, labiau panašios į pieną, šaltos ir skanios. O kvepia... mmm! Radau kompaktinių diskų kioskelį, ten labai "buvo nusiteikę" man duot paklausyt, ką tik norėčiau, tai išsirinkau tradicinį kinų instrumentą Erhu (toks dviejų stygų, apačioj apvalus, o nuo jo siauras kotas, laikantis stygas, viršuj vėl išplatėja. Grojama stryku, įrėmus į šlaunį). Garsas toks, koks būna visuose kinų filmuose, ypač jį mėgsta kompozitorius, kūręs muziką filmams "Herojus", "Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas". Tai ir nusipirkau.

Dar privalgiau tokių keistų dalykėlių - arbatos pyrago, kuris atrodo kaip kažkokia želė, apvoliota trupiniuose.

Grįžus po pasivaikščiojimo, gidas visus kaip viščiukus suskaičiavo, ir kiekvienam į delniukus įspraudė po dėžutę pietų. Susiradom pavėsį ir kirtom. O ten, pasirodo, viskas... iš arbatos! Ryžiai su arbata, tešloje apkepti arbatos lapeliai, antis su arbata, arbatos želė, ir dar šiaip arbatos, vietoj salotų - tai jau tikrai labai gerai buvo. Paskui vyko toks dalykas, vadinamas "patirk savo paties rankom". Visi kolektyviai susėdom prie stalų, gavom po viryklę, milžinišką puodą, cukraus ir želė. Na ir virėm želė (aišku, irgi iš arbatos. Paskui visiems davė atšalusios po penkis indelius.Taip ir neragavau. Guli šaldytuve. Kažkaip nekelia apetito.

Apžiūrėjom, kaip nuskinti arbatos lapeliai apdorojami karšto oro katiluose (iki 220 laipsnių!), kad apdžiūtų, bet išsaugotų savo kvapą ir skonį. Tada lapeliai sumaigomi ir džiovinami. Labai kvepia. Paskui gidas dar kartą vedė per miestelį. Galiausiai patekom į jo paties arbatos parduotuvę (tame miestuke visut visos parduotuvės yra arbatos), ir ten jis mus vaišino saldainiais iš arbatos ir specialia šalta arbata, kurią reikia mirkyti šaldytuve dvi dienas. Karti.

Tada dar nuvežė prie Laimės tilto (iš tiesų - beždžionių). Pasėdėjom, pažiūrėjom į vandenį, tada visi puolėm fotografuoti baltą gervę. Grįžę į autobusą, staiga susipratom, kad dar ne viskas apžiūrėta, tad grįžom visi į muziejų. O ten, pasirodo, buvo toks didelis ir nuostabus arbatos sodas, pilnas įvairių stilių arbatos paviljonų, tvenkinukų su milžiniškom geltonom ir oranžinėm žuvim, gyvos muzikos tradiciniais kinų instrumentais, visokių augalų. Labai smagiai pasivaikštinėjau...

Na, o tada, jau tikrai viską pamatę (ir truputį pavargę), sėdom į autobusą, įsijungėm karaoke ir dainavom visą kelią.

Gražus tas gyvenimas. O ypač gražus, kai pradedi ir baigi jį arbata.

_________________________________

Puslapius rengia Agnė Žagrakalytė

 

Skaitytojų vertinimai


2164. gimnaziste literate :-) 2003-05-04 18:18
Itikino - einu issivirti arbatos. Su citrina. Gera, silta ir velniskai saugu. Gyvenimas tikrai labai grazus. Net jei kartais laikrodziai tiksi per greit...

2176. Kirilas2003-05-05 11:03
Gražus tekstas.

2192. skulptorius :-) 2003-05-05 19:24
nieko tekstas, itikina, einu ir as uzsiplikyti pomaranczowa Earl Grey.

2193. gediminas :-( 2003-05-05 19:27
gyvenimas tik sast- ir tiksi..

2220. Lanka2003-05-06 21:59
O mes laukeme sio (berods jau 2-ojo) laisko Siaures Atenuose! Smagu skaityti taip silta.

2240. Agne2003-05-08 07:22
cia siaip Agne:)...smagu,kad jums patiko straipsnis:)...ei!o kas ta Lanka?pazistu?:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 12 
18:30:53 Aug 23, 2010   
Aug 2009 Aug 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba