Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-16 nr. 3100

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Asher Reich (Izraelis).
METINIŲ VIETOJE
25
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

LIETUVIŲ PEN SKLTIS 
• PASIGENDANT TAIKOS IR LAISVĖS2

AKTUALIJOS 
• Kornelijus Platelis.
PROFESIONALAUS MENO SKLAIDA LIETUVOJE
• "BLOOMSDAY" LIETUVOJE
 Pranas Kniūkšta.
KALBOS ĮSTATYMO PROJEKTĄ DAR REIKIA TAISYTI
5

LITERATŪRA 
• Algimantas Bučys.
SENOVĖS ŽYDŲ IR BOLŠEVIKŲ "RAŠTAI" H.KUNČIAUS TEKSTE
7

KNYGOS 
• ŠVENTOJI VILKOLAKIO KNYGA
• KARTUS VAISIUS
• AZAZELIS
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Audronė Girdzijauskaitė.
DAR KARTĄ – TORŪNĖS "KONTAKTŲ" MUGĖJ

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MASYVIOS TAPYBOS PARALELĖS

KULTŪRA 
• Stasys Stacevičius.
SAVI IR SVETIMI PAMINKLAI
2

PAVELDAS 
• Gražina Gurnevičiūtė, Skaistis Mikulionis.
JUODKRANTĖJE – MENINIO STIKLO IR MAŽŲJŲ FORMŲ VITRAŽO PARODA "AKIMIRKOS"
1

POEZIJA 
• Alis Balbierius.
IŠ "TRIEILIŲ"
25

PROZA 
• Algis Kuklys.
ŽALIAS VASARNAMIS
2

VERTIMAI 
• Vinko Möderndorfer.
VAIKYSTĖS KAMBARYS
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• "MASS MEDIA KULTŪRA – TAI KULTŪRA, ĮEINANTI Į PAČIĄ KULTŪROS ESMĘ"81

POKALBIAI 
• Ridas Viskauskas.
UGDYMAS TEATRU
2

KRONIKA 
• ATSIVĖRIMAI17
• ŽIAURUMAS JAUNŲJŲ KINE
• "PIKNIKAS GUNTORIŠKIŲ PELKYNE"
• SUEIGA "PIETŪS ANT ŽOLĖS"
• KREIPIMASIS Į MĄSTANČIĄ IR ATSAKINGĄ LIETUVOS VISUOMENĘ DĖL KRIZĖS VILNIAUS UNIVERSITETO FILOLOGIJOS FAKULTETE5
• OIDIPO "LAURAI" GRAIKIJOJE2

DE PROFUNDIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
AKMENYS
42
• TOMAS ARŪNAS RUDOKAS

AKTUALIJOS

KALBOS ĮSTATYMO PROJEKTĄ DAR REIKIA TAISYTI

Pranas Kniūkšta

[skaityti komentarus]

Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas, priimtas 1995 m., buvo labai reikalingas dokumentas ir nemažai prisidėjo prie lietuvių kalbos apsaugos. Jis tebėra svarbus, veiksmingas ir dabar. Tačiau per penkiolika metų įvyko visuomenės gyvenimo ir kalbos vartojimo pokyčių, į kuriuos senasis įstatymas neatsižvelgia, arba yra dalykų, kuriuos pamini tik bendrais bruožais, jų nedetalizuodamas. Todėl sveikintina, kad parengta nauja įstatymo redakcija, kuri senąjį įstatymą gerokai papildo ir atnaujina. Pridėta nemažai naujų nuostatų, teiginių ir straipsnių, daugelis jų reikalingi ir palaikytini.

Tačiau naujosios įstatymo redakcijos projektas turi ir abejotinų ar net aiškiai nepriimtinų nuostatų ir teiginių, kuriuos reikėtų pergalvoti, tikslinti ir taisyti.

Projektui labiausiai kenkia du iš esmės nepriimtini, pačiai valstybinės kalbos idėjai prieštaraujantys dalykai. Vienas jų – prasikišanti kitų kalbų (projekte – užsienio kalbų) konkurencija su lietuvių kalba, kitas – nepriimtinas viešųjų užrašų apibrėžimas ir nepakankamas jų vartojimo reglamentavimas.

Kitų kalbų vartojimas pagrįstai minimas ten, kur jos papildomai nurodomos greta valstybinės kalbos: "Tarptautiniuose renginiuose gali būti vartojama užsienio kalba užtikrinant vertimą į lietuvių kalbą" (7 str. 7 d.); "dokumentai sudaromi lietuvių kalba, prireikus – ir užsienio kalba" (12 str. 1 d.). Papildomi nurodymai dėl užsienio (ar kitų) kalbų vartojimo teikiami toje pačioje, o ne atskiroje straipsnio dalyje, todėl 6 str. 2 dalis turėtų būti sujungta su pirmąja.

Projekte yra punktų, kur iškeliama, pabrėžiama ir reglamentuojama užsienio kalba: minimas reikalavimas mokėti užsienio kalbą (6 str. 7 d.), pabrėžiamas daugiakalbės akademinės kultūros plėtros rėmimas (9 str. 2 d.). Tokio rėmimo galimą rezultatą rodo 17 str. 3 dalis, teigianti, kad "užsienio kalba ima vyrauti kurioje nors viešojo gyvenimo srityje". Pasakymas "kurioje nors srityje" tarsi pripažįsta, kad taip gali atsitikti įvairiose srityse. Jeigu taip iš tikrųjų gali būti, reikėtų ne abstrakčiai kalbėti apie lietuvių kalbos vartojimą "lygiagrečiai su užsienio kalba" "kurioje nors srityje", o aiškiau ją ginti konkrečioje srityje. Ne taip, kaip yra mokslo sričiai skirtame straipsnyje (8 str.). Kai kurie projekto teiginiai lietuvių kalbą leidžia suprasti ne kaip valstybinę, o kaip šalutinę, ir pats įstatymas darosi nebe valstybinės kalbos, o kalbų vartojimo įstatymas.

Įstatymas vis dėlto yra valstybinės kalbos. Tiksliau ir teisiškiau būtų ir įstatymo aptariamos kalbos statusą apibrėžti pradedant ne nuo lietuvių kalbos (3 str. 1 d.), o nuo valstybinės kalbos, kaip yra Konstitucijoje: "Valstybinė kalba – lietuvių kalba".

Visiškai nereikalinga ir nepriimtina 3 str. 2 dalis: "Visos kitos Lietuvos Respublikoje vartojamos kalbos pagal šį įstatymą yra užsienio kalbos". Pirma, netinka kitoms kalboms skirti atskirą straipsnio dalį. Antra, tos dalies turinys neatitinka straipsnio pavadinimo. Bet svarbiausia, kad diktatūriškai nubraukiamos tautinių mažumų kalbos ir toms mažumoms priklausančių asmenų gimtosios kalbos. Pagal tokį mąstymo būdą tomis kalbomis kalbantys Lietuvos gyventojai yra ne Lietuvos, o užsienio piliečiai. Minėtą absurdišką teiginį reikia iš projekto išbraukti, juo labiau kad jis prieštarauja gimtąją kalbą mininčiai 1 str. 2 daliai ir sąvokų sąrašui, kur apibrėžta "gimtoji kalba", o užsienio kalbos apibrėžimo ten iš viso nėra. Tikslaus, vienareikšmio apibrėžimo ir neįmanoma pateikti, nes ta pati kalba vieniems ar vienais atvejais gali būti gimtoji Lietuvos gyventojų kalba, kitiems ar kitais atvejais – užsienio kalba.

Kai būdavo kalbama apie reikalą pildyti Valstybinės kalbos įstatymą, dažniausiai būdavo minima viešųjų užrašų vartosena. Esą įstatyme ji nepakankamai reglamentuota, neaiški; trūkumu laikyta, kad neapibrėžta "viešojo užrašo" sąvoka. Deja, ir naujasis projektas nepateikia beveik nieko naujo ir nieko gero. Ne tik nuvilia, bet ir glumina jo teikiamas "viešųjų užrašų" sąvokos apibrėžimas: "Viešieji užrašai – bet kokia rašytinė informacija, pateikta viešoje, visiems prieinamoje ar matomoje vietoje, perteikianti Lietuvos kultūrinį savitumą ir jos įvaizdį..." (2 str. 11 d.). Pradžia tiksli ir aiški, bet prie jos pridėta antroji dalis – tikras nesusipratimas. Pasak jos, išeina, kad Lietuvos kultūrinio savitumo neperteikianti, kitus kraštus ir jų savitumą rodanti, jų prekes reiškianti ir kitomis kalbomis parašyta informacija nėra viešieji užrašai. Vadinasi, ją galima rašyti kaip nori, jai gali būti netaikomas 16 straipsnio reikalavimas: "Viešieji užrašai teikiami lietuvių kalba".

Paviršutiniškas ir trūktinas taip pat pats užrašams skirtas 16 straipsnis ("Viešieji užrašai"). Dalykiška ir aiški tik pirmoji (cituotoji) jo dalis, tik ją, kaip matėme, pažeidžia viešųjų užrašų apibrėžimas. Straipsnyje net neužsimenama apie pavadinimų vartojimą viešuosiuose užrašuose, nors tokia jų vartosena ypač dažna ir aktuali. Projektas pavadinimus palieka tarsi už viešųjų užrašų ribų. Betgi akivaizdu, kad viešai užrašyti pavadinimai yra viešoji rašytinė informacija, taigi jie ir viešieji užrašai. Straipsnyje apie viešuosius užrašus jie, matyt, nutylimi sąmoningai, kad nereikėtų aiškinti kebliųjų jų vartosenos klausimų. Prie jų pirmiausia skirtini atvejai, kai tarptautinių ar kitų šalių institucijų tiesioginės reikšmės pavadinimai verčiami ar pateikiami greta su vertimu į lietuvių kalbą, simboliniai pavadinimai – su lietuviškais gimininiais aiškinamaisiais žodžiais.

Kitas neatsakytas opus klausimas – plintantis palaidas prekių ženklų vartojimas viešuosiuose užrašuose. Tiesa, minėto straipsnio 3 dalyje užsimenama apie "viešųjų užrašų pavidalu" teikiamus registruotus prekių ženklus, bet tik "tiesiogiai pavadinančius prekes ir paslaugas". Nieko nepasakyta apie tuos prekių ženklus ir iš prekių ženklų paimtus žodžius, kurie vartojami kaip pavadinimai, kaip iškabos ir informaciniai užrašai.

Išsisukinėjimą rodo ir to straipsnio 2 dalis, teigianti, kad: "Viešųjų užrašų užsienio kalba teikimo turizmo reikmėms tvarką nustato savivaldybės, o kultūros paveldo apsaugos zonose – Kultūros ministerija". Bendrąją tvarką ir bendruosius principus turi suformuluoti įstatymas, o pagal jį savivaldybės ir ministerija gali nustatyti atskiriems atvejams tinkančią tų principų taikymo tvarką. Nutylėtas ir klausimas dėl tautinių bendrijų pavadinimų ir informacinių užrašų rašymo. Ar jų tautinės mažumos kalba šalia lietuviškų užrašų nebebus galima rašyti?

Projekto trūkumu galima laikyti tai, kad jame yra šalutinių ar perteklinių šiam įstatymui nebūtinų teiginių ir straipsnių dalių. Nereikalingas 22 str. 4 dalies nurodymas, kad "Valstybinė kalbos inspekcija rengia savivaldybių kalbos tvarkytojams darbo metodikas..."; nebūtina 19 str. 2 dalis: "Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimai yra privalomi visiems Lietuvos Respublikos juridiniams ir fiziniams asmenims". Tai reglamentuoja specialūs tų institucijų darbą nusakantys dokumentai. Nereikalinga 17 str. 2 dalis apie kalbos taisyklingumą, tam skirtas 20-asis straipsnis. Tuščia ir bepras­miška 7 str. 3 dalis, leidžianti pareigūnui žodžiu bendrauti abiem šalims priimtina kalba. Kalbos normos apibrėžime (2 str. 5 d.) nebūtina minėti normų šaltinių (tai neįeina į sąvokos apibrėžimą). Kažin ar sąvokų sąraše reikia aiškinti, kas yra "taisyklinga kalba" (2 str. 10 d.), – tai savaime aiškus dalykas. Vargu ar tame sąraše reikalingas "neoficialus geografinis pavadinimas" (neoficialių dalykų nėra ko apibrėžti) ir "asmenvardžio sudarymas" (iš tikrųjų čia nusakomas ne jų sudarymas, o įteisinimas; apie vardų sudarymą iš viso nedera kalbėti). O nauja ir tikrai nežinoma sąvoka "telematiniai informacijos tinklai" neaptarta.

Iš perteklinių teiginių galima paminėti 18 str. 7 dalyje esančią "lietuviškąją kultūrinę aplinką turtinančią veiklą"; dirbtinai čia pridėtas teiginys apie "lietuvių kalbos tarmių puoselėjimą" (tai ne šios dalies objektas). Nebūtina 4 str. 1 dalies pabaiga "neapeliuodamas į šią teisę". Prie "įstatymo taikymo" nereikalingas žodis "apimtis" (1 str. antraštė), o 6 str. antraštėje po "įstaigų darbo" be reikalo pridėta "kalba" (kitų atitinkamų to skyriaus straipsnių antraštės to žodžio neturi). "Bendrinės lietuvių kalbos" apibrėžime (2 str. 3 d.) pritemptas "prestižinis" lietuvių kalbos variantas. Be būtino reikalo vardijamos kalbos formos – "rašytinė arba sakytinė kalba" (2 str. 10 d.), "žodžiu ir raštu" (6 str. 2 d.).

Pertekliniai žodžiai mintį gali ne pa­ryškinti, o užtemdyti. Toks yra projekto pasakymuose "kalbinė sistema" (2 str. 3 d.) ir "teisės aktų sistemos kūrimas" (2 str. 6 d.) atsiradęs žodis "sistema": juk bendrinė kalba yra ne tik "kalbinė sistema", bet apima ir kalbos vartoseną; o kalbos tvarkyba labiau sietina su pačių norminių teisės aktų, ne jų sistemos kūrimu. Neaišku, ką reiškia žodžiai "forma ir turiniu" pasakyme "Forma ir turiniu lygiavertės informacijos" vertimas į lietuvių kalbą (10 str. 2 d.). Perteklinių teiginių turi įstatymo "Preambulė", čia nereikalingi pompastiški pasakymai: "tautos orumo raiškos", "jos išteklių visuotinį prieinamumą", "jos įvaizdžio stiprinimą".

Projekte per daug kanceliarinių štampų ir sunkiai suprantamos teisinės ekvilibristikos, einančios iš dokumento į dokumentą. Įstatymai, aišku, turi remtis kitais įstatymais ir teisės aktais, bet to nereikia daryti aklai ir formaliai. Aptariamajame projekte matome nemažai dirbtinai iš kitų dokumentų ir, matyt, iš kitų šalių kalbos įstatymų atkeltų dalykų. Pavyzdžiui, tik taip čia galėjo atsirasti minėtasis "užsienio kalbos" supratimas.

Taip tegalima paaiškinti būdvardžio "viešasis" paplitimą ir vartojimą dviem skirtingomis reikšmėmis: įprastinės reikšmės "visiems skirtas" ir nauja, iš Vakarų kalbų paimta reikšme "visuomeninis, valstybinis". Iš viso tas būdvardis projekte pavartotas bent trisdešimt kartų, ir ne visur aišku, kuria reikšme jį suprasti. Kaip akibrokštas atrodo projekto 20 straipsnis, kuris vadinasi "Lietuvių kalbos taisyklingumas", o jame... net penkis kartus kartojamas tas būdvardis. Dukart – "viešųjų dokumentų" ir "viešosios informacijos" – reikšmė neaiški, bent trijose vietose jis nereikalingas.

Projekto tekste į visas puses švaistomi juridiniai ir fiziniai asmenys. Nebeliko įstaigų, įmonių ir organizacijų, beveik nebėra paprastų asmenų, vien tik pagal Civilinį kodeksą – "juridiniai asmenys", "viešieji juridiniai asmenys", "privatūs juridiniai asmenys" ir greta – "juridiniai ir fiziniai asmenys", "privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys", vienoje vietoje net "juridinių asmenų vadovai ir fiziniai asmenys" (22 str. 1 d.). Belieka laukti, kad įstaigos darbuotojai taps "juridinio asmens fiziniai asmenys". Betgi kalbos ir jos vartojimo neįmanoma sukaišioti į Civilinio kodekso straipsnius ir formuluotes.

Galima sutikti, kad "juridinis asmuo" kalbos įstatymui patogus ir reikalingas, bet neapdairi jo vartosena pridaro ir neaiškumų. Antai yra įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių ir netelpančių į projekto formuluotę, – ar įstatymo nuostatos, išdėstytos 1-ajame straipsnyje, joms taikomos ar netaikomos? Arba: rašoma, kad įstatymas taikomas "visiems Lietuvos Respublikos viešiesiems juridiniams asmenims" (1 str. 3 d.). Civilinis kodeksas prie jų priskiria ir religines bendruomenes. Pagal minėtą formuluotę išeitų, kad įstatymas taikomas ir joms, o pagal to paties straipsnio 2 dalį turėtų būti kitaip. Tik ta dalis tokia pai­ni ir prieštaringa, kad jos tikrąją prasmę sunku suvaikyti.

"Fizinių asmenų" vartosena supai­niota nepateisinamai, šiam įstatymui jie visai nereikalingi. Kaip matyti iš 7 str. 2 dalies, užtenka tiesiog "asmens", bet čia pat, to straipsnio 3 dalyje, atsiranda "fiziniai asmenys". Iš to straipsnio ir viso projekto kyšo kurioziška nuostata, kad tie, kurie kalba ar moka kalbėti lietuviškai, yra "fiziniai asmenys", o tie, kurie lietuvių kalbos nemoka arba lietuviškai nekalba, yra šiaip "asmenys" (žr. 1 str. 2 d.).

"Fizinių asmenų" randame ir ten, kur nei "fizinių asmenų", nei apskritai "asmenų" iš viso neturėtų būti. Abejotina 22 str. 1 dalies nuostata, nusižiūrėta iš "Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklių", kad už "šio įstatymo nuostatų tiesioginį vykdymą atsakingi (...) ir fiziniai asmenys". Ir tikrai nepateisinamas 19 str. 2 dalies teiginys, kad "Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimai yra privalomi visiems (...) fiziniams asmenims". Civilinis kodeksas fiziniais asmenimis vadina visus asmenis, įskaitant ir nepilnamečius, ir kūdikius nuo gimimo momento. Išeitų, kad komisijos nutarimai visiems jiems privalomi. Kam painioti dalyką, kurį aiškiai yra nusakęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymas: "Komisijos nutarimai yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, visoms (...) įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms".

Pats akivaizdžiausias ir kurioziškiausias į projektą atkeltos teisinės ekvilibristikos pavyzdys yra 1 str. 6 dalis: "Kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos šio įstatymo reglamentuojamiems teisiniams santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja šis įstatymas". Kam toks teiginys reikalingas ir kas jį gali suprasti?

Projektas turi ir daugiau per daug sukanceliarintos kalbos, kitokių, didesnių ir mažesnių, kalbos trūkumų. Ištęstos ir sunkokos pirmojo straipsnio 2, 4 ir 5 dalys, be to, čia yra ir konkrečių kliuvinių: kaip kalba susijusi su morale? (4 d.), kaip suprasti teisę į gerą administravimą? (5 d.); "nuostatos taikomos tiek, kiek" (geriau "taikomos tais atvejais, kai") (4 d.), "tais atvejais, kai iškyla pavojus" (geriau "kai kyla, gali kilti pavojus"; "tais atvejais, kurie apima" (5 d.). Reikėtų trumpesnio ir paprastesnio straipsnio apie kalbos taisyklingumą (20 str.). Pasitaiko atskirų neaiškių teiginių, netikslių ar nestilingų formuluočių: "Atsakomybė už lietuvių kalbos valstybinio statuso ir šio įstatymo pažeidimus" (22 str. antraštė), – kas tai – lietuvių kalbos valstybinis statusas? (beje, straipsnio tekstas kalba ne tik apie pažeidimus); "užtikrina lietuvių kalbos mokėjimą" (– išmoko lietuvių kalbos) (8 str. 3 d.); "sudaro sąlygas deramam lietuvių kalbos funkcionavimui" (– lietuvių kalbai deramai funkcionuoti) (17 str. 1 d.); "viešojo administravimo procedūroje dalyvaujantis asmuo" (užtenka tiesiog "asmuo") (7 str. 2 d.).

Taisytina 15 straipsnio pradžios formuluotė: "Registruojami Lietuvos juridinių asmenų pavadinimai sudaromi lietuvių kalba..." Vietoj "pavadinimai sudaromi lietuvių kalba" gali būti arba "sudaromi lietuviški pavadinimai", arba "pavadinimai turi būti lietuviški". Beje, kodėl kalbama tik apie registruojamus pavadinimus (ir dar taip neaiškiai), o ne apskritai apie pavadinimų darymą. Nelabai tiksli ir formuluotė "pavadinimų (...) kalba turi būti taisyklinga" (20 str.). Sakoma tiesiog – pavadinimai turi būti taisyklingi.

Akį rėžia į projektą prasprūdę gremėzdiški dariniai ir pasakymai su jais: "asmenvardis dokumentuojamas" (2 str. 2 d.), "kalbos išteklių prieinamumas" ("Preambulė"). Dar didesnis griozdas visas pasakymas su "prieinamumu": "vadovaudamasis (...) visuomenės interesu užtikrinti lietuvių kalbos (...) išteklių visuotinį prieinamumą". Iš viso ar galima "vadovautis interesu"? Reikėtų formuluoti trumpai ir paprastai: "siekdamas užtikrinti..." Kalbos įstatyme nepateisinami peikiama reikšme vartojami žodžiai: tikrinti reikia ne mokymo "pasiekimus", o rezultatus (8 str. 2 d.), renginius lietuvių kalba reikia ne vien "organizuoti", bet ir rengti, surengti (7 str. 7 d.).

Baigiant pastabas, reikia pasakyti, kad projekto kalba nėra tokia, kokia tiktų kalbos įstatymui, ligšiolinio Valstybinės kalbos įstatymo kalba buvo aiškesnė ir geresnė. Galima daryti išvadą, kad parengtasis Valstybinės kalbos įstatymo naujos redakcijos projektas turi nemažai trūkumų ir kliūvančių dalykų. Jį dar reikia taisyti ir tobulinti.

 

Skaitytojų vertinimai


28540. Lituanistas2006-06-20 10:06
Nors dabar Lietuvoje turime ir lietuvių kalbos įstatymą, ir Kalbos komisiją, ir Kalbos inspekciją, bet...,kai devynios auklės,vaikas visada be galvos.Kartais net neaišku, ką pastarosios dvi institucijos išvis veikia,nes lietuvių kalba faktiškai stumiama iš vartosenos.O iš mūsų televizijų sklinda toks žargonas, kad net baisu, nes televizijų "žvaigždėmis" daronos personos, kurios kažin ar net vidurinę mokyklą baigusios.Deja, minėtos institucijos tyli... Todėl, kad ir kaip graudu, bet reikia pripažinti, kad lietuvių kalbos kultūra sovietiniais metais buvo rūpinamasi geriau kai dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje.

28587. DS2006-06-21 21:56
Lituaniste,
kalbos komisija įstatymus leidžia, o kalbos inspekcija tikrina, kaip jie įgyvendinami. Verkti nereikia: yra taip, kaip yra, bus taip, kaip bus. Nei VLKK, nei inspekcija tikrai nesustabdys žargono ar alengo. Čia turi būti ir sąmoninga visuomenė, o komisija tik gaires gali duoti. Ką jos dėl tų žvaigždžių padarys: sėdime ir žiūrime į televizorių; va jeigu piliečiai pradėtų protestuoti, tada gal kas ir įvyktų... O ką VLKK su inspekcija - jos labai humaniškos. Kodėl kalbininkai turėtų pulti taisyti, barti, bausti? Žmogus turi pats susivokti. Kuo daugiau tokių žmonių, tuo mes būsime stipresni. Ašaros nepadės.

28591. Onė2006-06-21 22:21
Mikčiojimas? Būna.

28599. Korra2006-06-22 00:14
One, o tu lituanistė?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 10 
18:12:58 Aug 23, 2010   
Aug 2009 Aug 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba