PASAULIS, KAIP LIGONIŲ SAMBŪVIS?

Spektaklio „8 kvadratiniai metrai“ scena

Atsitiktinumas ar ne, bet pastarąjį mėnesį pasirodė du nauji jaunųjų kūrėjų spektakliai, kuriuose pasaulis interpretuojamas nelinksmai – kaip tam tikras ligonių sambūvis. Turiu galvoje Gyčio Ivanausko teatro šokio spektaklį „8 kvadratiniai metrai“ ir Agniaus Jankevičiaus vaidinimą „Poliklinika“ (Menų spaustuvė). Žinoma, spektaklių žanrai, išraiškos priemonės, kūrėjų profesiniai siekiai ir santykis su publika skirtingi, bet pati visuomenės diagnozė panaši. Turbūt ji nėra nauja – visokių „beprotnamių“ mūsų teatro scenoje ir sovietmečiu būta (įdomu, kada pirmąkart?). Tik anuomet prasmių akcentai ir potekstės buvo politinės, teigiančios pasipriešinimą. O dabar, kai taip sėkmingai integruojamės į Europos Sąjungą, koks „vaidmuo“ tenka „beprotystei“?..

Iš karto po spektaklio „8 kvadratiniai metrai“ prieteliui pasiunčiau lakonišką žinutę: „Jaunieji pavargo kentėti. Kita karta: „Take it easy!“ Deheroizacija, humoras, žaidimas. Pažiūrėti verta.“ Dabar turiu „išversti“ į labiau suprantamą tekstą. Spektaklyje regime, kaip grupė jaunų žmonių (Naglis Bierancas, Gytis Ivanauskas, Agnė Ramanauskaitė, Pau­lius Tamolė, Evaldas Taujanskis, Brigita Urbietytė, Dovilė Džervutė) šokio būdu „stumia laiką“ uždaroje erdvėje. Niekas išsiveržti iš jos net nebando. Abstraktus laikas, abstrakti erdvė (tik televizoriaus transliuojami koncertai ir kaži koks vaikščiojantis „mikimauzas“ – mūsų dienų nuorodos). Nors kostiumai ir grimas individualizuoti, veikėjai ir jų santykiai gana abstraktūs. Erotiškumo esama nemažai (jaunas teatras visuomet erotiškas). Keisti veiksmai: veikėjas monotoniškai sukasi ant treniruoklio; mergina, įlipusi viena koja į dubenį, laisto vaikišku laistytuvėliu, ir panašiai. Šokis drastiškas. Partneriai keičia partnerius. Pritrūkus poros, šoka tos pačios lyties asmenys, bet homoseksualumas neakcentuojamas.

Ar baisu stebėti veikėjų pasaulį? Ne. Idėjos autorius G. Ivanauskas ir choreografė B. Urbietytė žiūrovų negąsdina. Atvirkščiai, laikui bėgant įpranti prie šios „crazy“ kompanijos, lauki, ką ji dar iškrės. Gali nujausti: už kiekvieno veikėjo nugaros – sava drama. Bet – kokia? Impulsų tolesnei fantazijos plėtotei kūrėjai nesuteikia. Keistumas eksponuojamas, bet neplėtojamas, nepateisinamas, jam nesuteikiama daugiau jokių poteksčių. Netikėta, kad šįkart G. Ivanauskas atsigręžė į savotišką „bjaurumo estetiką“ –­ jam tai nauja.

Spektaklio „8 kvadratiniai metrai“ scena Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos iš Gyčio Ivanausko teatro archyvo

A. Jankevičiaus „Poliklinikoje“ keturi veikėjai (Tautvilas Gurevičius, Jonas Verseckas, Paulius Tamolė, Agnė Ramanauskaitė) taip pat neplėtoja jokių tarpusavio santykių (esama tik užuomazgų). Jiems svarbiausia – išsikalbėti prieš publiką – žiūrovus salėje. Kaip laboratorinis darbas (spektaklio kūrimas be išankstinės dramaturgijos; aktoriaus darbas su monologu; vaidmenis kuria neseniai studijas baigę aktoriai, kurie neturi nei didelės patirties, nei profesinio užimtumo) vaidinimas pirmiausia turi didelę edukacinę prasmę patiems kūrėjams (režisieriai, nepražiopsokite Jono Versecko – dramatinio talento ir didelės potencijos aktoriaus!).

A. Jankevičius nestokoja socialinio pykčio ir kandumo. Jis „duoda pylos“ mūsų dabarčiai, jos suformuotam „žmogui be savybių“. Kiekvienas veikėjas –­ individualizuotas, atskleista jo drama (socialinės pervartos veikėjus išstūmė į keistą „niekieno dykrą“; veikėjai – vieniši, neturintys jokių gyvenimo perspektyvų bei siekių, neužima jokių aukštesnių „socialinių laiptų“; jie nugrimzdę savo susikurtuose vidiniuose pasauliuose: praeities išgyvenimuose, alkoholizme, menamuose dialoguose su muzikos žvaigžde...). Režisierius nejaučia sentimentų veikėjams ir negraudina publikos. Jei kuris veikėjas dega įniršiu pasauliui – pylos gauna ir publika (ar pelnytai? žiūrovai –­ teatro bendruomenė, studentija…).

A. Jankevičius – drąsus, kupinas kūrybinių ambicijų, flirtas su publika jam nepriimtinas. Dekonstrukcija, intertekstualumas, ironiškas žaidimas kitų meno kūrinių citatomis. Veikėjų, kurių „proto bokštais“ niekaip nepavadinsi, monologus, jų dramas režisierius sureikšmina („pagilina“) įvairiais montažo triukais (pasitelkiamos kaukės, kai kuriose scenose kuriamas „košmariško sapno“ įspūdis). Bet... Ar sceninio vyksmo „temperatūra“ ir intensyvumas, aštrumas prilygsta, tarkim, televizoriaus ekrane rodomiems Ingmaro Bergmano filmo „Rudens sonatos“ kadrams? Gal tokiu būdu „neherojiškų“ veikėjų dramoms norėta suteikti „pastatyminio užmojo“ ir „egzistencinės svarbos“? Be to, kiek pasirinktas spektaklio komponavimo būdas, atsisakius siužeto, santykių bei veikėjų charakterių raidos, perspektyvus? Juk veikėjų „diagnozės“ bei spektaklio žaidimo taisyklės tampa aiškios po gerų 10 spektaklio minučių. O klausytis monologų tenka dvi valandas...