KOREKTIŠKŲ PRAMOGŲ EKSTERMINATORIAI

2005 m. Omnibus Press išleido niekur nepublikuotų popmuzikos istorijos žinių, 460 puslapių Marko Paytresso tomą „The Rolling Stones. Off the Record“. Hiphopo kartai priimtinomis klišėmis rolingus įamžino Gonzo žurnalistas ir rašytojas Hunteris S. Thompsonas bei biografijų meistras Victoras Bockrisas. Šiame rašinyje apžvelgsiu to laikotarpio kultūros pokyčius.

Ar matei savo meilužę, stovinčią šešėlyje?
Ar ji turėjo kitą, stovintį šešėlyje?

Mickas Jaggeris ir Keithas Richardsas

Šeštajame dešimtmetyje britų salose veikė apie 1500 mažų klubų. Juose griežė vangūs anglų džiazo, pop ir folko orkestrėliai. Profesinių sąjungų įstatymai žlugdė užsienio prodiuserių darbą Ang­lijoje. Meno mokyklų studentai Johnas Lennonas, Petas Townshendas, Jimmy’s Page’as, Ronas Woodas ir Davidas Bowie tapo pirmąja britų roko karta.

1962 m. Mickas Jaggeris prisijungė prie Alexo Kornerio bliuzo grupės naujame Londono klube ir „fenomenaliai kratė savo šukuoseną“. Hipių mada prasidėjo tik 1967-aisiais, Micko plaukai buvo trumpi. „Megztiniuotas vaikinas judėjo scenoje… be saiko!“

Šiandien atrodantys nekalti atsiliepimai spaudoje tuomet buvo nemenkas iššūkis nusistovėjusiai pramogų padorumo rutinai. Korneris ir kiti trisdešimtmečiai bytnikai savo pasirodymų metu scenoje leisdavo pasistaipyti Jaggeriui ir panašiems keistuoliams. Anglų bliuzo ir džiazo atstovai niekino jaunųjų entuziastų neprofesionalumą ir buvo įsitikinę, kad šie roko pradininkai nesulauks pripažinimo.

Džiazo puristai netrukus graužė nagus iš pavydo, nes po septynerių metų rokas pavergė žmonių širdis, jie uždirbo milijonus svarų bei dolerių stadionuose, diskų parduotuvėse! Kai kurie džiazistai prisidėjo prie naujos mados. Woody Hermano bigbendas įrašė „The Doors“ hitus, Gilo Evanso orkestras išleido LP su Hendrixo šedevrais, daugelis bliuzmenų iki šiol atlieka „The Rolling Stones“ gabalus.

Džiazo katilas verda, ir naujos kryptys išsirutulioja Niujorke. Londonas 1964 m. tapo pasauliniu rock centru, naujų stilių laboratorija. Tik keli didmiesčiai su Londonu čia kartkartėmis lenktyniauja –­ Niujorkas, Los Andželas, San Franciskas, Berlynas…

Prieš pusšimtį metų anglų jaunuoliai, paveikti rokenrolo ir panašios muzikos, užgriuvusios britų salas iš JAV, griebėsi gitarų ir pateikė savą šios muzikos versiją. Ir jie norėjo būti ne prastesni už Elvį bei itin stengėsi patikti savo londonietėms. 1960 m. Marilyn Monroe išrado žodį „seksualus“. Priedainiai su aikčiojimais „You are so sexy“ užtvindė radijo eterį ne iš karto. Roko muzika seksualumą pavertė savo pagrindine religija.

Bitlai dainavo – „Noriu laikyti tavo ranką“, o „The Rolling Stones“ –­ „Praleiskime naktį kartu!“

Keithas Richardsas

Brianas Jonesas postringavo, kad rokenrolas artimesnis ritmenbliuzui nei džiazui, roko muzika yra tiesioginis ritmenbliuzo ištvirkimas, o štai juodukų džiazas gal kiek intelektualesnis, bet emociškai mažiau intensyvus. Keithas Richardsas suprato, kad rokenrolas jau nemadingas. Reikėjo naujo produkto. Kieto uždegančio ritmo, grubaus atviro teksto.

1964 m. grupės lyderis buvo ne Jaggeris, o Brianas. Visi madingi „valkatos“ kaifavo, kai scenoje jis, sulinkęs tarsi koks pranašas, mosteldavo tamburinu. Merginos spygaudavo, apimtos ekstazės.

Brianas Jonesas mokėjo prisijaukinti įvairius instrumentus, ne tik gitarą. Koncertuose ir įrašų studijoje jis pagrodavo puikių intarpų su įvairiomis etnofleitomis, indų sitara, kitais rytietiškais madingais instrumentais. Jonesas lyderiavo ir sekso srityje. Jis jau turėjo du nesantuokinius vaikus, kai Mickas su Keithu intymųjį gyvenimą tik pradėjo. Vėliau ilgą laiką „The Rolling Stones“ puikavosi trimis lyderiais – Jonesu, Jaggeriu ir Richardsu. Briano mergina, Italijos vokietė, modelis ir kino aktorė Anita Pallenberg ilgainiui sugundė ir nusitempė į lovą juos visus. Gamtos vaikai gyveno lyg draugiškoje komunoje. Kartą Jonesas sviedė sužadėtinei Anitai į veidą padėklą su gėrimais. Richardsas išsivežė gražuolę savo melsvu bentliu.

Šokas visiems kraipikliams! Juoda oda apsirėdę Brianas ir Anita, stileivų pora Nr.1 susipyko! Karščiausi hipizmo mados vertintojai rinkdavo savo kumyrus. Pavyzdžiui, hipė modelis Nr.1 ilgą laiką buvo Twiggy, kuri 1967 m. apvertė Niujorko madų pasaulį aukštyn kojom. Ji pradėjo itin lieknų merginų kultą. Twiggy gimė 1949 metais neturtingoje šeimoje Londone, visi pranašavo jai mirtį iš bado, tačiau anglė ketverius metus sėkmingai demonstravo madas. Garsėjo ne tik kaulėta figūra, berniokiška šukuosena, potraukiu roko muzikai... Garsiausios pasaulyje gėlių kartos damos buvo Twiggy, Nico, Janis Joplin ir didžioji Jaggerio meilė, supažindinusi jį su gera literatūra –­ Marriane Faithfull. 1968 m. vasarą, Jeano-Luco Godardo filmui „One plus one“ Keithas ir Mickas, įkvėpti Anitos bei Marriane’os per dvi dienas sukūrė legendinę „Užuojautą velniui“.

Rolingai išsiskyrė nešvariu, tikru garsu su tekstais apie skaudžius, kasdienius dalykus, papasakotus nenuglaistyta maniera. Hipių numylėtiniai, prabilę šiurkščiai, papirko milijonus. Jaggerio gergždžiantis balsas tapo seksualumo simboliu.

M. Jaggeris su M. Faithfull

Keithą Richardsą fanai pelnytai vadina roko muzikos tėvu, nes jis sukūrė fenomenalius rifus iš serijos „Honky Tonk Woman“ („Baro moteris“) ir kt., ištobulino savo botlnecko garsą, kai stygos prispaudžiamos pirštu, ant kurio užmautas nudaužtas stiklinio butelio kaklelis. Niekam pasaulyje nepavyko pamėgdžioti Richardso.

Rolingų vadybininkas Giorgio Gomelsky’s 1963 m. organizavo vyrukų koncertus, ir pirmasis pradėjo kurti nestandartinius reklaminius tekstus spaudai: „…rolingų koncerte žmonės tiesiog sužvėrėja… suknista civilizacija griežtai priremiama prie sienos!“

Rolingai į repertuarą įtraukė JAV ritmenbliuzo klasikų kūrybą; jiems artimiausias buvo Bo Diddley’us. Keithas taikliai pastebėjo, kad amerikiečių ritmenbliuzo žvaigždės netampa kultinės Anglijoje, šie atlikėjai yra per seni, tamsiaodžiai ir neišvaizdūs.

Tikrasis rokas gimė 1965 m. gegužės 9-osios naktį Klervoterio viešbutyje, Floridoje. Pabudęs iš miego Keithas Richardsas įrašė susapnuotą gitarinį rifą ir priedainį: „...negaliu aš pasitenkint...“ Los Andželo studijoje rolingai „iškepė“ „Satisfaction“, bet prireikė balsuoti, nes pats Keithas nenorėjo išleisti singlo. Jam atrodė, jog daina dirbtinė, nenatūraliai pamaiviška lyg reklaminis muzikinis klipas. Jaggeris palaikė Keithą, ir tik likusieji rolingai su prodiuseriu karštai apgynė „Pasitenkinimą“. Liepos 10-ąją „Satisfaction“ tapo pirmuoju „akmenų“ hitu ir viena populiariausių roko dainų Amerikoje ir pasaulyje. Richardsą užgriuvo šlovė, pinigai. Jo tuometinė moteris, Londono žydė Linda Keith neatlaikė Keitho hedonizmo ir pabėgusi į Niujorką suviliojo juodaodį dar nežinomą gitaristą Hendrixą. Keithas sunkiai išgyveno išdavystę. Kita meilužė – Anita Pallenberg apie meną ir gyvenimą „žinojo viską“ bei galėjo tai pasakyti penkiomis kalbomis. Pallenberg kritikuodavo net Micką Jaggerį. Ji 10 metų buvo rolingų siela, įkvėpėja, išradinga suvedžiotoja ir mama.

Mickas po gastrolių JAV mėgdavo filosofuoti spaudoje apie amerikiečių jaunimą ir jų požiūrį į popmuziką. Jaggeris teigė, kad popmuzika prieš dešimtį metų buvo apie tai, ko iš tikrųjų nėra. Vyravo romantiškos nuotaikos... Dabar roko atlikėjai dainuoja apie kasdienį jaunuolių gyvenimą: kaip jie keliasi, prausiasi, eina į darbą, grįžta išsunkti namo.

Jaggeris susipažino su Bianca iš Pietų Amerikos. Jų veidai buvo panašūs –­ abu kaulėtų žandikaulių. San Tropeze, Prancūzijoje Jaggeris su Bianca pakvietė į jungtuves žilagalvius apylinkių gyventojus, piršlys apsirengė esesininko uniforma ir kai viduramžių bažnytėlėje Richardsas sušuko: „Achtung!“, senutės ir senukai, menantys Hitlerio laikus, sukrito ant akmeninių grindų. Paparacai nesnaudė... Reklamai tarnavo labdaros koncertai, nesantuokiniai vaikai, sudaužytos širdys. Kai „Sex Pistols“ bosininkas Sidas Viciousas garsiame menininkų nelaimėmis viešbutyje „Chelsea Hotel“ Manhatane be įrodymų negyvai užbadė savo draugę Nancy Spungen, Keithas buvo teisiamas dėl narkotikų. Spauda papirkta klykė, jog „pistoleto“ nuosprendis bus švelnesnis už „rolingstono“. Septyniolikmetis Pallenberg bičiulis Scottas Cantrellis nusišovė buvusioje Keitho ir Anitos lovoje jų sename name Anglijoje su pavogtu rolingstono revolveriu, laikraščiai apkaltino Richardsą satanizmu ir pederastija, pedantiškai reklamavo diską „Emocinis išsigelbėjimas“. 1980 m. bulvarinis skaitalas mėgavosi: „Staten Ailendo vairuotojo dukra, top modelis, aštri, stačiokiška ir nuoširdi blondinė Patti Hansen privertė Keithą Richardsą nuo heroino peršokti prie viskio“; „Pietaudamas su Andy Warholu ir Williamu Burroughsu Mickas Jaggeris pareiškė, kad rolingai nebesulauks grupės dvidešimtmečio, nes Mickas nebegali pakęsti rafinuoto Keitho chuliganizmo“; „Manhatano „Ritz“ naktiniame klube Anita užtiko Keithą su Patti VIP apartamentuose ir apžergusi Richardso kaklą kojomis smaugė tol, kol rolingas atsiprašė. Tuomet Pallenberg liepė Hansen sąžiningai rūpintis gitaristu.“

Norėdami tapti dar turtingesni, „The Rolling Stones“ emigravo iš Anglijos į Pietų Prancūziją, nes ten mokesčiai nebuvo tokie žvėriški. Jie įsikūrė milžiniškoje viloje tarp palmių netoli Atlanto vandenyno, kurioje kažkada veikė gestapo štabas. Tai netrukdė išleisti geriausią visų laikų rolingų albumą „Exile on Main Street“ („Tremtis pagrindinėje gatvėje“).

Per pietus viloje susirinkdavo apie 30 garsių muzikantų – Allanas Price’as, Billy’s Prestonas, Nicky’s Hopkinsas... Tai buvo nuostabiausias „riedančių akmenų“ gyvenimo tarpsnis. Jie grodavo visą naktį, protarpiais dingdavo elektra, tada ilgaplaukiai su gitaromis laukdavo žvakių šviesoje, kol srovė vėl atsiras, ir jie galės tęsti „Ventiliatoriaus bliuzą“. Pagaliau jie turėjo savo įrašų studiją, o visus prodiuserius ir kitus apgavikus pasiuntė velniop.

Nuo 1975 m. „The Rolling Stones“ koncertuose kiekvienai dainai keitė dekoracijas ar bent jau aprangą. Jie vis sumanydavo ką nors nauja. Gal todėl stadionai lūždavo, visiems buvo įdomu, kuo vėl tais metais nustebins mylimi „akmenys“. Jie sumaniai laviruodavo, prisitaikydami prie madingų stilių kaitos. Punk rock populiarumo metu gitara pradėjo groti Jaggeris. Jis skambino gan nevėkš­liškai, kerinčiai simpatiškai panašiai į netašytą pankroką. Taigi 1978 m. „The Rolling Stones“ išleido à la punk diską „Some Girls“ („Kažkokios mergaitės“).

K. Richardsas su A. Pallenberg

– Kai kas sako, kad diskas yra rasistinis ir vulgarus. Ką apie tai manote?

– Kitas bus dar rasistiškesnis ir vulgaresnis, ir žymiai geresnis, – atsakė Mickas Jaggeris.

Klube Toronte rolingai įrašė subtilią koncertinę plokštelę, premjero Trudeau žmona Margaret atvyko jų pasiklausyti, paskui apsilankė ilgaplaukių berniukų viešbučio kambaryje, puota persikėlė į Niujorką. Spauda užsipuolė Kanados premjerą, bet šis per TV atsikirto net nemirktelėdamas: „Ar mano žmona negali pasižiūrėti draugų muzikantų fotosesijos? Juk tai nekelia grėsmės Kanados doleriui.“

1976 m. „The Rolling Stones“ apsigyveno Niujorke. Jie išmoko dar kietesnio ritmo intensyvumo, nes Manhatanas tiesiog pulsavo elektrizuota energija.

Bitlų koncertuose klykė mergaitės. „The Rolling Stones“ šou pradėjo klykti ir vyrukai.

Pete’as Toushendas

Patti gudriai patarė Keithui susidraugauti su tėvu Bertu, kurio gitaristas nematė 20 metų. Kai repeticijų kambariuose prekeiviai kišdavo koksą, Keithas juos išgrūsdavo:

– Chebra, slėpkit suktines, čiuožkit iš čia, tėvas viską mato!

Jis grodavo tėtušiui polkutes, jie gerdavo viskį, žaisdavo šaškėmis, domino. Patti ribojo Richardso tabaką. Jis išmoko atsistoti ant rankų, vedė merginą Kabo San Lukase, Meksikoje. Hansen pagimdė Keithui dvi dukrytes ir visi keturi miegojo vienoje lovoje. „Kaip nuotabu atsikelti ir išgirsti žmonos „Labas rytas!“, nors kartais būna jau vakaras, skambinti gitara senus gabalus, netikėtai sukurti naują dainą...“

Jerry Hall rūpinosi ir savo berniuko Micko Jaggerio išvaizda, privertė jį bėgti kasdien po penkias mylias.

1989 m. rolingų turnė finansavo alaus koncernas Budwaiser. Koncertuose juos lydėdavo visas miestas ant ratų. „The Rolling Stones“ draugai ir giminės ten gyveno geriau nei namie. Ericas Claptonas, Johnas Lee Hookeris suteikė koncertams solidumo, o metalistai iš „Guns and Roses“ bandė „senus pirdžius“ nušluoti nuo scenos, tačiau „pensininkai“ nepasidavė. „Jie pikti! Jaggeris ir co tikrai kieti!“, – stebėjosi „Guns’ų“ Axlas Rose’as.

1989 m. pavasarį vakarų Londone Billas Wymenas atidarė mėsainių restoraną, pavadintą rolingų legendinio disko vardu „Sticky Fingers“ („Lipnūs pirštai“).

Pasaulis keitėsi, žlugo komunizmas.

Prahoje prieš koncertą Čekijos prezidentas su žmona pakvietė rolingus iškilmingų pietų. Paskui buvęs kalinys, disidentas ir rašytojas, šalies vadovas Vaclovas Havelas apsikabinęs Jaggerį ir Richardsą išėjo į balkoną pasisveikinti su aikštėje susirinkusia džiugių tautiečių minia. Mickas sakė žurnalistams: „Nuos­tabu, kai tau šypsosi žmonės, kurie visą gyvenimą buvo susiraukę.“

1998 m. rudenį Maskvoje bilietas į „The Rolling Stones“ koncertą kainavo 2000 JAV dolerių. Rusijoje buvo išpirkti visi rolingų CD. Spauda prisiminė 1967 m. „The Rolling Stones“ pasirodymą Varšuvoje. Tuomet Vakarų kultūros mirtinai išsigandusiems komunistams šou pasirodė baisus, dekadentiškas.

Japonijoje Keithą stebino vietinių gyventojų santūrumas. Tūkstančiai fanų po koncerto iš stadiono išeina lėtai ir drausmingai, lyg robotai. „The Rolling Stones“ tapo ilgiausiai gyvuojančia ir turtingiausia roko grupe pasaulyje.

Billas Wymenas atšventė 65 metų jubiliejų, jis jau gali nemokamai važiuoti miesto autobusu ir gauna senatvės pensiją.

Kuriant dokumentinį filmą „Hail! Hail! Rock’n’Roll“, rokenrolo išradėjas juodaodis Chuckas Berry’s supažindino Keithą Richardsą su savo 91 metų tėvu.

– Tėte, čia Keithas Richardsas iš „The Rolling Stones“. Jie ilgiausiai išsilaikė.

Senis nužvelgė Keithą ir pasakė:

– Jūs atrodote visai neblogai!

Keithas padėkojo už supratingumą:

– Ačiū, Šventasai! (Reverend – angl.)

Richardsas laiko Berrį rokenrolo Shakespeare’u ir gerbia jį nemažiau už elektrinės gitaros išradėją Leo Fenderį. 1956 m. Chucko hitas „Traukis, Bethovenai, ir perduok Čaikovskiui naujienas“ (suprask – sukurtas rokenrolas, tad jūsų valsams kaput!) nemažiau svarbus žanro istorijoje už rolingų „Satisfaction“. Berry’s – vienintelis rokeris, smogęs įkaušusiam Richardsui ir negavęs grąžos.

Kultinis „Next“ kartos Terry’o Gilliamo 1998 m. filmas pagal Hunterio S. Thompsono romaną „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ baigiasi „The Rolling Stones“ daina „Jumpin’ Jack Flash“.

Raulio Duke’o kabrioletas rieda Holivudo link, o per radiją groja Jaggerio/Richardso hitą „Jumpin’ Jack Flash“: „...ma­ne išaugino bedantė barzdota ragana / Mokytojai plakė per nugarą / Bet viskas gerai / Aš esu akimirksnio žaibas...“

Hunteris „The Rolling Stones“ pateikė hiphopo kartą papirkusiu stiliumi –­ „neleiskite, kad jums vadovautų kiaulės... jokios užuojautos velniui, tai reikia būtiniausiai atminti!“ Maištingieji „blogiukai“ padėjo popkultūrai išsilaisvinti iš banalių, standartinių klišių. Nepaisant mitų, jie buvo tokie pat mirtingieji – švelnūs, pikti, įsimylėję, dosnūs.