Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-07-14 nr. 3104

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Gytis Norvilas.
PANTEONAS
33
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• KONFERENCIJOS "PROFESIONALAUS MENO SKLAIDA LIETUVOJE" REZOLIUCIJA
• Kornelijus Platelis.
MAGNUS DUCATUS POESIS
3

LITERATŪRA 
• Banja Nacuišis.
ŠIUOLAIKINIAI JAPONŲ HAIKU: LEKSIKA IR STRUKTŪRA
2

KNYGOS 
• Elena Baliutytė.
DANTINGA IR STILINGA LITERATŪROS KRITIKOS KNYGA
2
• Neringa Mikalauskienė.
KELIŲ EILUČIŲ POETAS
• 451 FARENHEITO11
• PILIS
• ARTŪRO KONANO DOILIO GYVENIMAS
• NAUJOS KNYGOS

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
REALYBĖS ŠOKAS

ŠOKIS 
• Vita Mozūraitė.
"VILNIAUS ŠOKIO SPAUSTUVĖ" TIEMS, KURIEMS ŠOKIS – GYVENIMO BŪDAS
4

FOTOGRAFIJA 
• Dovilė Zelčiūtė.
VAIVORYKŠTĖS TESTAS
2

DAILĖ 
• Vaidilutė Brazauskaitė.
TRUMPOS ISTORIJOS LĖKŠTĖS PAVIRŠIUJE
3

PAVELDAS 
• Remigijus Černius.
PARODA "LIETUVOS DIDYSIS KUNIGAIKŠTIS IR LENKIJOS KARALIUS ALEKSANDRAS"

TEATRAS 
• PAVARGĘS ĮRODINĖTI1

POEZIJA 
• EDITA NAZARAITĖ12

PROZA 
• Astrida Petraitytė.
TRYS PATRICIJOS GYVENIMAI
8

VERTIMAI 
• BANJA NACUIŠIS

AKTYVIOS JUNGTYS 
• POPKULTŪROS KAMPELIS3
• Paulis Paperis.
ŠEŠIOLIKTASIS BOCHUMO VIDEOMENO FESTIVALIS
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• SAULIUS TUOMS KOND RUODS, GEERS, BI ČĖ LYYS?20

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
 Deimantas Valančiūnas.
INDIJOS KINO "AUKSO AMŽIUS": 1950–1960
1

KRONIKA 
• NACIONALINIO DIKTANTO TEKSTO KONKURSAS
• TARPTAUTINIS THOMO MANNO FESTIVALIS "KULTūROS KRAŠTOVAIZDŽIAI. MIESTAI PO LŪŽIO: KLAIPĖDA, KALININGRADAS, GDANSKAS"
• TAUTOS POETINĖS KŪRYBOS TYRĖJAS
• APIE MEŠKAS19

DE PROFUNDIS 
• Dmitrijus Haidukas.
APIE DU LAPELIUS
13

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI

INDIJOS KINO "AUKSO AMŽIUS": 1950–1960

Deimantas Valančiūnas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rajas Kapooras filme "Ponas apgavikas"

Kalbant apie Indijos kiną, dažnai vartojamas vakaruose sukurtas terminas "bolivudas" – neologizmas, sudarytas iš dviejų darinių – Bombėjus ir Holivudas – bei įvardijantis hindi kalba kuriamą Bombėjaus kino produkciją. Ir nors hindi kalba sukurti filmai sudaro tik trečdalį visos Indijos kino produkcijos (Indijoje yra bent 15 oficialių regioninių kalbų ir kone kiekviena jų turi savo atskirą kino industriją, iš kurių tik šiek tiek sukurtų filmų gausa atsilieka tamilų ir telugu kalbomis pastatyti filmai), reprezentacinė populiariojo Indijos kino funkcija teko būtent jiems. Indija šiuo metu garsėja kaip valstybė, per metus pagaminanti daugiausiai filmų pasaulyje, savo produktus eksportuojanti į daugelį pietų ir vidurinės Azijos šalių, o taip pat užimanti ženklią vietą Didžiosios Britanijos bei Amerikos kino rinkoje.

Nuo pat 1913 m. sukurto pirmojo Indijoje vaidybinio filmo "Valdovas Hariščandra" ("Raja Harishchandra") iki šių dienų Indijos kine buvo išleista šimtai puikių ir didžiulę meninę bei kultūrinę vertę turinčių filmų, tačiau visoje indiškojo kino istorijoje šeštas dešimtmetis suvaidino nepaprastai svarbų vaidmenį – tiek teminiu / probleminiu, tiek kinematografinės išraiškos aspektu.

Šiame savo straipsnyje apžvelgsiu pagrindinius 1950–1960 metais Indijoje sukurtus vaidybinius filmus bei trumpai panagrinėsiu jų problematiką.

Šeštas dešimtmetis gana pagrįstai daugelio Indijos kino kritikų vadinamas "indiškojo kino aukso amžiumi" – šiuo laikotarpiu įvyko ne tik daugelis Indijos kinui svarbių įvykių (1952 m. Bombėjuje, Kalkutoje, Madrase ir Delyje buvo suorganizuoti pirmieji tarptautiniai kino festivaliai, įsteigtos nacionalinės premijos, įkurtas nacionalinis filmų archyvas), bet taip pat buvo sukurta daugybė meninę vertę turinčių ir iki šiol pripažinimą išlaikančių filmų – daugelis jų pagrįsti to meto socialinėmis aktualijomis, todėl šeštas dešimtmetis neretai vadinamas socialinio filmo era. Be to, būtent šeštame dešimtmetyje gana stabiliai nusistovėjo tiek indiškojo filmo naratyvinis, tiek vizualusis kanonas. "Šiuo metu kinas tvirtai nusistovėjo kaip menas, pramoga ir industrija"1.

Indijai atgavus nepriklausomybę, 1947 m. šalyje prasidėjo ryškūs socialiniai ir politiniai pokyčiai. Nuo Indijos atsiskyrė musulmoniškoji šiaurinė dalis, ir buvo įkurta Pakistano valstybė – tai išprovokavo masinę migraciją iš vienos valstybės į kitą bei didžiulius hinduistų, musulmonų bei sikhų konfliktus šalies viduje. "Mahatma Gandis buvo nužudytas 1948 m., suklestėjo stambiųjų žemvaldžių savivalė, o Indijos vyriausybės modernizavimo tikslai kirtosi su tradicine kastų sistema"2. Sparčiai plėtojantis urbanizacijai bei industrializacijai, vis daugiau žmonių palikdavo namus kaimuose ir keldavosi gyventi į miestą.

Visos šios tuometinio penkto dešimtmečio pabaigos aktualijos turėjo milžinišką refleksiją šešto dešimtmečio kine ir suformavo pagrindinę tuometinio filmo problematiką: turtingųjų ir beturčių supriešinimą, skurdo ir neturto problemą, šiuolaikiškumo ir tradicijos sankirtos bei iš to išplaukiančias bendruomenės svarbos, tautinio identiteto bei kultūrinių vertybių išlaikymo temas, o vizualiniam kontekstui išreikšti didelę įtaką padarė Italijos neorealizmo banga (1943 m. Italijoje susiformavęs kino judėjimas, nagrinėjantis socialines temas, veikėjais dažniausiai pasirinkdavo žmones iš neturtingųjų ir darbininkų klasės).

Migracijos iš kaimo į miestus tema, tiesa, pradėta plėtoti šiek tiek ankčiau, 1946 m. pasirodė debiutinis režisieriaus K. Ahmedo Abbaso filmas "Žemės vaikai" ("Dharti ke Laal"), kuriame režisierius ėmėsi nagrinėti bado, kilusio dėl karo 1943 m. Bengalijoje (rytinė Indijos provincija), pasekmes. Filmo epicentre – gausi žemdirbio Samadaro šeima, kuri, netekusi savo žemės, yra priversta su didžiąja dalimi kaimo bendruomenės palikti gimtąjį kaimą ir išvykti ieškoti laimės į didmiestį, Bengalijos provincijos sostinę Kalkutą. Tačiau didmiestis pasirodo aklas ir kurčias naujiesiems atvykėliams ir jų bėdoms: gatvės ir taip prikimštos darbo neturinčių ir alkanų žmonių iš visos provincijos. Samadaro vyresniojo sūnaus žmona yra priversta tapti prostitute, kad galėtų išmaitinti skurstančią ir badaujančią gausią šeimą. Galiausiai senolis Samadaras miršta, prašydamas savo šeimą palikti miestą ir grįžti atgal į gimtąją žemę, gyventi kaip bendruomenė bei dirbti kartu ir vardan vienas kito.

Nepaisant ryškios socialistinių idėjų įtakos, šis režisieriaus Abbaso filmas yra nepaprastai įtaigus ir psichologizuotas, o tokių įvaizdžių kaip ryšuliais nešinų žmonių karavanai, paliekantys namus, gausu vėlesniuose filmuose. Be to, tai buvo pirmasis Indijos filmas, sulaukęs didžiulio susidomėjimo Tarybų Sąjungoje.

Panašią temą sėkmingai ėmė eksploatuoti Indijos kino legenda – aktorius ir režisierius Rajas Kapooras savo 1955-ųjų filme "Ponas apgavikas" ("Shree 420"), kuriame jis pats ir suvaidino pagrindinį vaidmenį poroje su kita Indijos kino ikona – Nargis. Filmo epicentru tampa kitas didmiestis – Bombėjus, į kurį laimės ieškoti atvyksta išsilavinęs ir padorus, tačiau neturtingas našlaitis Radžas. Pirmasis jo Bombėjuje sutiktas žmogus – elgeta iškart leido suprasti, koks yra didmiestis: "Bombėjuje visi kurti ir akli. Jų ausys negirdi nieko, išskyrus rupijų žvangesį. Tai Bombėjus, brolau, – čia pastatai sutverti iš cemento, o žmogaus širdis padaryta iš akmens. Čia žmonės meldžiasi tik vienam dievui – pinigams". Tačiau idealizmo ir noro sąžiningai dirbti kupinas Radžas nepraranda vilties susirasti padorų darbą. Jis įsidarbina skalbykloje ir susipažįsta su neturtinga kaimo mokytoja Vidja. Deja, atsitiktinė pažintis su turtinga moterimi Maja (kurią puikiai suvaidino aktorė Nadira) ir verslininku Dharmanandu įtraukia Radžą į nešvarų, apgaulėmis paremtą verslą ir įskiepija jam pinigų ir garbės troškulį, todėl jis palieka savo mylimą moterį ir jį priglaudusią neturtingą miesto bendruomenę. Vis dėlto Radžas praregi ir supranta, kad jausmų ir garbės neįmanoma nupirkti ir kad tikrosios žmogiškosios vertybės yra galingesnės ir svarbesnės už bet kokius turtus.

Šiame Rajo Kapooro filme akcentuojama bendruomenės svarba bei pasmerkiama korupcija ir materializmas. Dvi pagrindinės veikėjos stipriai išreiškia vertybių poliariškumą (jų net vardai simboliniai) – Maja (iliuzija) savo elgesiu ir apranga (cigaretės, į dialogus įterpiami anglų kalbos žodžiai, prabangūs sariai) reprezentuoja pobritišką elitą su ryškiomis kapitalistinėmis vertybėmis, kai tuo tarpu Vidja (išmintis) savo kuklumu ir tradiciškumu išreiškia tikrąsias žmogiškąsias vertybes. Priešingai nei Abbaso filmas "Žemės vaikai" – "Ponas apgavikas" jau yra sukurtas remiantis nusistovėjusiu populiaraus filmo kūrimo kanonu: į socialinių problemų kontekstą yra įterpiama ir meilės istorija, ir gausūs muzikiniai intarpai, ir komiškos situacijos. Pagrindinė filme skambanti daina "Mano batai yra japoniški, kelnės – angliškos, ant galvos raudona kepurė – rusiška, tačiau širdis – Indijos" buvo populiari ne tik Indijoje, bet ir Tarybų Sąjungoje.

Beje, dar vienas garsus Rajo Kapooro filmas "Bastūnas" ("Awara"), pasirodęs 1951 m., taip pat pasmerkė klasinį susiskaldymą bei luominį suskirstymą. Reikia taip pat paminėti ir tą faktą, jog tiek filmui "Ponas apgavikas", tiek "Bastūnui" scenarijų kūrė mano jau minėtas Abbas, todėl čia taip pat ryškiai jaučiama socialinės nelygybės tema.

Migracijos ir industrializacijos tema nagrinėjama Italijos neorealistinio kino tradicijos įkvėptame vieno žymiausių šio laikmečio ir apskritai Indijos kino istorijos režisieriaus Bimalio Roy’aus 1953 m. filme "Du bighai3 žemės" ("Do Bigha Zamin"). Šiame filme veiksmas, kaip ir "Žemės vaikuose", vyksta Bengalijos provincijoje. Žemdirbys Šambhu turi du bighus žemės, tačiau turtingas žemvaldys Thakuras ruošiasi čia statyti didžiulią gamyklą. Šambhu nesutinka jam parduoti savo žemės ir todėl įsivelia į konfliktą, todėl jis turi sumokėti Thakurui nemažą pinigų sumą, kuriai surinkti idant išlaikytų savo žemę teismas duoda 3 mėnesius. Šambhu su sūnumi yra priversti keltis į didmiestį, kad galėtų užsidirbti pinigų likusiai skolai padengti. Atvykęs į Kalkutą, Šambhu imasi rikšos darbo – traukti dviratį vežimą ir vežioti žmones. Sunkus darbas ir kasdienis alkis priverčia Šambhu sūnų tapti vagimi. Nesulaukusi vyro, į Kalkutą atvyksta ir jo žmona. Sūnus suvokia, kad pinigų savinimasis – ne išeitis ir galiausiai sunkiu prakaitu uždirbę reikiamą sumą pinigų, šeima grįžta atgal į savo gimtąjį kaimą ir pamato, jog jų žemė yra nusavinta ir ten jau stovi Thakuro gamykla.

iliustracija
Nargis filme "Motina Indija"

Ir nors filmas gana stipriai charakterizavo neturtingo ir gero, o turtingo ir blogo priešpriešą, jame režisierius aiškiai akcentavo moralumą ir savigarbą. Puiki režisūra ir pagrindinio vaidmens atlikėjo Balrajo Sahni vaidyba pelnė prizą tarptautiniame filmų festivalyje Kanuose bei Indijoje.

Gana panaši tema plėtojama ir 1957 m. pasirodžiusioje režisieriaus B.R.Chopros filme "Naujasis amžius" ("Naya Daur"), kuriame nagrinėjama industrializacijos problema, kai rankų darbą pamažu ima išstumti mašinos. Šiame filme stambusis žemvaldys Setas Maganlalas – padorus ir garbingas žmogus, darbu lentpjūvėje aprūpinantis daugelį kaimo gyventojų. Tačiau jam išvykus į piligrimų kelionę, iš didmiesčio atvyksta jo sūnus – kupinas progresyvių idėjų ir noro uždirbti pinigų. Jis nuperka daugybę šiuolaikiškų įrengimų ir staklių, kuriomis pakeičia iki šiol rankomis dirbusius žmones ir veik pusė kaimo netenka darbo ir pragyvenimo šaltinio. Kaimo jaunuolis Šankaras (aktorius Dilipas Kumaras) suvienija visų žmonių jėgas naujo kelio tiesimui, kad įrodytų Seto sūnui, jog tradicinis rankų darbas yra toks pat efektyvus, kaip ir naujųjų technologijų. Kelias baigtas, o į kaimą sugrįžęs Setas išaiškina sūnui, kad svarbiau už pinigus yra žmogiškumas ir kad žmogaus rankas pakeisti mašinomis reikia ne tik laiko, bet ir pagarbos.

"Naujasis amžius" – filmas idealiai atitinkantis bestselerio kanoną: čia yra ir intrigų, ir meilės istorijų bei gausu dainų. Kaip ir prieš tai apžvelgtuose filmuose, šiame taip pat akcentuojama bendruomenės ir moralumo svarba, tik pagrindine tema tampa tradicijos ir modernumo sankirtos bei inovacijų integracijos į kaimo gyvenimą problema.

Galiausiai tais pačiais 1957 m. pasirodęs režisieriaus Mehboobo Khano filmas "Motina Indija" ("Mother India") iki šių dienų išliks kaip vienas iš iškiliausių Indijos filmų. Tai epinė kino juosta, per pagrindinę filmo veikėją Radhą (aktorė Nargis) vaizduojanti trijų kartų gyvenimą. Filmas prasideda naujos užtvankos atidarymu. Radha, jau garbingo amžiaus sulaukusi senolė, prisimena savo praeitį, kai ji, jauna mergina, išteka ir atvyksta gyventi į savo vyro Šjamu namus. Deja, paaiškėja, jog vyro motina, norėdama iškelti tinkamas vestuves, užstatė savo žemę vietiniam valdininkui Sukhilalui, todėl dabar šeimai teko sunkiai dirbti, kad išmokėtų skolą. Negandos seka viena po kitos: pirmiausia Radhos vyras dirbdamas netenka savo abiejų rankų ir matydamas, jog nebesuteiks šeimai jokios naudos, pasišalina iš namų, palikdamas Radhą vieną su trimis vaikais. ­Močiutė neužilgo miršta, potvynis nusineša Radhos namus ir kūdikį. Bet moteris nepasiduoda negandoms: badaudama, bet atsispirdama Sukhilalo bandymams ją suvedžioti, vardan to, kad vaikai gautų maisto, net ir neturėdama jaučių, ji pati traukia masyvų arklą ardama žemę (beje, šis įvaizdis tapo ne tik filmo "Motina Indija", bet ir pačios Nargis "vizitine kortele"). Vienoje iš puikių filmo dainų Radha dainuoja: "Jei jau atėjai į šį pasaullį, turėsi gyventi, ir net jei gyvenimas būtų nuodai, turėsi juos išgerti". Galiausiai moteris atsistoja ant kojų ir užaugina savo du sūnus, tačiau didžioji tragedija įvyksta tada, kai vyresnysis sūnus Birdžu tampa plėšiku ir bando pagrobti Sukhilalo dukterį Rupą, Radha savo rankomis nušauna savo sūnų.

"Motina Indija" – tai simbolinis pasakojimas, kuriame Radhos personažu metaforizuojama pati Indija. Skurdas, priespauda ir begalinės pastangos nepasiduoti sunkumams – tai ir pačios Radhos gyvenimas, ir Indijos praeitis bei kasdienės kaimo realijos. Gausus filmo simbolizmas (tiek pavadinimas, tiek į veiksmą įpinti simboliai – valstiečiai, pjaudami rugius suformuoja Indijos kontūrą, iš užtvankos pasipilantis raudonas vanduo) tą tik patvirtina. Tačiau filmas tai pat iškelia ir idealizuoja vieną iš svarbiausių Indijos kultūros aspektų – pagarbą moteriai ir motinai. Radha reprezentuoja tiek idealią žmoną, tiek motiną, tiek moterį apskritai. Ji net ir sunkiausiomis savo gyvenimo minutėmis išsaugo savigarbą ir ištikimybę vyrui, o nušaudama savo pačios sūnų, ji išgelbėja didžiausio savo šeimo priešo – Sukhilalo – dukters garbę.

Filmui neabejotiną tikrumą ir nuoširdumą suteikia puiki aktorės Nargis vaidyba. Būdama 25 metų, ji suvaidino trijų kartų moteris: žmoną, motiną ir močiutę.

"Motina Indija" – pirmasis Indijos filmas, nominuotas Oskaro premijai.

Galiausiai, kalbant apie šeštąjį dešimtmetį Indijos kine, būtinai reikėtų paminėti ir režisierių Satyajitą Ray’ų, suformavusį "artistiškojo" ("art") kino koncepciją. Nors Kalkutoje gimęs Satyajitas Ray’us ir priklauso bengališkajam kinui (didžioji dalis jo sukurtų filmų yra bengali, o ne hindi kalba), jo indėlis į visą Indijos kino pasaulį yra milžiniškas. Satyajitas Ray’us taip pat nagrinėjo socialines temas. Didžiausias jo nuopelnas šešto dešimtmečio kinui – Apu trilogija: "Kelio daina" ("Pather Panchali"), 1955 m., "Aparajito", 1957 m., ir "Apu pasaulis" ("Apu Sansar"), 1959 m. Trijuose filmuose režisierius keliauja per pagrindinio personažo Apu gyvenimą – nuo vaikystės iki brandos. Skirtingai nei anksčiau apžvelgti režisieriai, Satyajitas Ray’us daugiau dėmesio skyrė vidiniam žmogaus pasauliui ir vidinėms dramoms, todėl jo filmai šiek tiek atitolę nuo neorealizmo, juose daugiau humanizmo dvasios. Ir nors režisierius kalba apie panašias problemas, jos neturi globalaus charakterio, o yra labiau suasmenintos.

Visi trys režisieriaus filmai pelnė milžinišką pripažinimą visame pasaulyje.

Šeštas dešimtmetis buvo sukurta ir daugiau didžiulę meninę vertę turinčių filmų. 1957 m. žymus režisierius V.Shantaramas pastatė filmą "Dvi akys, dvylika rankų" ("Do ankhen baarah haath"). Režisierius savo vizualiuose ir simboliniuose filmuose jau penktame dešimtmetyje nagrinėjo tokias socialines temas, kaip neliečiamieji arba moterų priespauda. Savo filme "Dvi akys, dvylika rankų" režisierius ėmėsi nagrinėti kalėjimų ir baudžiamojo auklėjimo problemą, prieidamas prie humanistinių išvadų, jog žmones pakeisti galima ne juos baudžiaunt, bet atleidžiant ir rodant teisingo gyvenimo pavyzdžius.

1957 ir 1959 m. pasirodė ir du svarbūs režisieriaus Guru Dutto filmai "Troškulys" ("Pyasa") ir "Popierinės gėlės" ("Kaagaz ke phool"). Šiose juostose režisierius ėmėsi nagrinėti iki šiol kine mažai paliestas menininko temas ("Troškulyje" – rašytojo, o "Popierinėse gėlėse" – režisieriaus). Abu filmai susilaukė didžiulio pripažinimo tiek Indijoje, tiek ir už jos ribų, o pats režisierius imtas vadinti indiškuoju Felini.

Reziumuojant galima daryti tokias išvadas. Šeštas dešimtmetis įėjo į Indijos kino istoriją kaip turtingas puikiais režisieriais, aktoriais ir filmais periodas, suformavęs ir išplėtojęs įvairiais aspektais socialines temas.

Socialinės temos buvo pateiktos pasitelkiant tiek itališkojo neorealizmo, tiek jau susiformavusio populiariojo filmo principus – dažnai rimtas problemas "įvelkant" į romantikos ar melodramos rūbą bei pagražinant dainomis ir šokiais, taip sukuriant komerciškai sėkmingą ir visiems prieinamą produktą.

Daugelis to meto filmų ("Naujasis amžius", "Motina Indija", "Ponas apgavikas" ir kt.), siekiant išlaikyti autentiškos kultūros ir tradicijų tęstinumą, į savo naratyvą įtraukė "tamaša" arba kaimo spektaklių elementus, gausius folklorinėmis dainomis ir šokiais.

Šiuo laikotarpiu Indijos kine buvo siekiama ne tik atvaizduoti to meto aktualijas, bet ir pabrėžti nepriklausomybę po ilgų nelaisvės metų atgavusiai valstybei svarbius akcentus, kaip nacionalinio identito išsaugojimas, moralinės vertybės ir savigarba, socialinė lygybė, bendruomenės svarba ir kitus.

______________________________

1 K.Moti Gokulsing, Wimal Disaanayake "Indian Popular Cinema: A Narrative of Cultural Change", 2004 London, psl. 17

2 Mark Cousins "The Story of Film".

3 Žemės matavimo vienetas, varijuojantis priklausomai nuo valstijų. 1 bighas ~ 2468 m2

 

Skaitytojų vertinimai


32811. myte :-) 2006-11-23 18:18
noriu pamatyti "motina Indija" :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 12 
18:03:37 Aug 23, 2010   
Aug 2009 Aug 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba