APIE SUINTERESUOTUS IR NUOBODŽIAUJANČIUS POETUS

Andriaus Deltuvos karikatūra

Ruošdamasi pastarųjų dvejų metų literatūros aptarimui Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, iš pradžių ieškojau savos, laisvos nišos. Nusprendžiau, kad tai galėtų būti nebent kas nors marginalinio, pavyzdžiui, buvusiųjų ryškių socrealistų kūryba; vėliau savo domėjimosi sritį kiek praplėčiau, pavadindama ją pilkąja zona (t.y. tos knygos, kurias paprastai nelabai kas pastebi). Galų gale paaiškėjo, kad niekas kitas iš esmės apie poeziją kalbėti nesiruošia, taigi teko paskaityti kur kas daugiau ir įvairesnių knygų, nei buvau planavusi. Problemiška atrodo jau pati situacija: kodėl staiga profesionalams poezija pasirodė esanti neįdomi, kodėl jiems kur kas įdomiau buvo skaityti esė, romanus ar tiesiog svarstyti bendresnes teorines problemas? Atsakymo nežinau, didelių apibendrinimų iš vieno fakto daryti irgi negalima, bet bijau, kad kažkas nelabai gerai pačioje mūsų šiandieninėje poezijoje, nes, ilgą laiką dominavusi, dabar ji pasistūmėjo į periferiją.

O buvusieji socrealistai (A.Drilinga, V.Reimeris, P.Keidošius), ypač A.Drilinga ir P.Keidošius, nors jau toli gražu nėra gimnazistai, daugiausia gimnazistiškai romansiškai rašo apie meilę. A.Drilingos eilėraščiuose gausybė nudėvėtų poetizmų: "rudens klaiki diena", "niūrūs debesys", "balta ranka", "aistros ugnis" ir taip toliau. Kartais, tiesa, jo aforizmai sąlygoti jau ne romanso repertuaro, bet šiek tiek komiškos negailestingo moralisto pozicijos: "Kai meilė miršta - miršta ir dora, / Vien kūno geiduliai belieka".

P.Keidošiaus Marijampolėje išleistas rinkinys "Prie žiemos slenksčio" itin saviveikliškas, pilnas rašybos ir kitokių kalbos klaidų: "Ant disko pastatyk Oginskio "Polonezą", / Arba - geriau - Ravelio "Bolero".--/ Tegu nors pragaran tas šokio ritmas neša,/ Vistiek tą mūsų ilgesį pagrok". Klaidos nėra vien šios knygos bėda, ypač jų gausu V.Reimerio tekstuose. Kaip entropijos dėsnio konkreti išraiška jos, aišku, yra iš esmės neįveikiamos, tačiau kai knyga turi redaktorių, klaidų lieka kur kas mažiau.

Įdomu buvo pažiūrėti, kaip praeitį ir dabartį vertina tie, kurie kadaise daug rašė apie komjaunuolišką jaunystę ir socializmo pergales. P.Keidošiui tėvynė, be abejo, brangi, tačiau jis priima gyvenimą tokį, koks jis yra, nebandydamas priešintis jo tėkmei. Štai kaip jis rašo apie istorijos pervartas tėviškėje: "Numindytas sutrešo pirkios slenkstis, / Kampinės Kristų apnešė rūkai, / Kitiems stabams ilgai reikėjo lenktis, / Užgeso viens po kito pagirio langai". Šiuo atveju tik kyla klausimas, kodėl Kristus priskirtas stabams: ar tai socrealizmo retorikos liekanos, ar autorius turėjo galvoje ką nors kita. Apie Lietuvą nemažai kalba ir V.Reimeris, per pastaruosius dvejus metus išleidęs porą poezijos knygų, vis dėlto viename eilėraštyje jis daro išvadą, kad seniau buvo blogai, tačiau dabar - dar blogiau. Ką gi, kaip pažiūrėsi…Tačiau įdomiausia man pasirodė A.Drilingos išvada:
Ir vizginau aš uodegą prieš valdžią,
Bijojau tiesai žvelgti į akis;
O kas šiandieną pasakys,
Kad aš tik vienas - - -

Strofa, o kartu ir visas eilėraštis baigiasi daugtaškiu, vis dėlto jis skamba kaip savotiška indulgencija sau: na taip, "nebuvau herojus", lanksčiausi prieš valdžią, "kvailai šypsojaus" aukščiau stovintiems, bet ko jūs iš manęs norit, taip darė daugelis. Nemanau, kad A. Drilinga ar kas nors kitas turėtų viešai muštis į krūtinę, tačiau, jei jau tema užkliudyta, lauktume rimtesnės praėjusio laiko ir savęs tame laike refleksijos.

Į praėjusį laiką atsigręžia ir tie, kurie niekada nebuvo socrealistai. E.Juodvalkė grįžta į Lietuvą kaip į savo tėvų ir į savo pačios žemę, jai svarbi ir Lietuvos, ir Lietuvoje gyvenusių artimųjų istorija. Svarbus ir žinojimas, "kas išdavė / kas suėmė / kas sąrašus ruošė / kas arklius kinkė / kas rinko kas / vežė kas žudė", ir tai, ką jie, išvežtieji, "dėvėjo / kuo avėjo mito / ką dirbo rūkė gėrė / kada ir kur miegojo". Poetei, siekiančiai suprasti istoriją, tas skirstymas į budelius ir aukas, išdavikus ir išduotuosius yra natūralus. Beveik natūralus, nes sąlygotas pažinimo džiaugsmo atrodo ir jos pasitikėjimas liaudies kūryba, papročiais ar jau šiuolaikiniais jų padirbiniais; nemanau, kad kas nors iš Lietuvoje užaugusių E.Juodvalkės bendraamžių begalėtų išlaikyti tokį santykį su senaisiais nacionalinės kultūros klodais. Irgi grįžtantis (nors, tiesą sakant, ir vienas, ir kitas poetas savo kūryba jau yra grįžę) į Lietuvą, bet universalesnis, intelektualus ir provokuojantis J.Zdanys man pasirodė esąs įdomesnis.

M.Martinaitis nebeieško kaltų, nors labai gerai prisimena malusią istorijos mėsmalę. Jo eilėraštyje "Žemkase išverstų palaikų aprašymas" aprašyti griaučiai su aiškiomis smurto žymėmis. Tačiau rezoliucija kraupi: "Radinys nėra įdomus./ Tai nuolat kartojasi: tokių / visur čia užtinkama. Tai / nesusiję su valstybės istorija.// Tolesni kasinėjimai nutraukiami./ Žemės darbus leidžiama tęsti". Taigi taip ir gyvename ant daugybės žuvusiųjų, nukankintųjų kaulų, jau tarsi niekuo nebesistebime, tačiau M.Martinaičio poezijoje smurto tema pasukama šiek tiek netikėta linkme, ir jo šaltinio poetas visų pirma ieško savyje:
Kur pasirodau, kas nors slepiasi, bėga,
įtariai žiūri, suklūsta, apsimeta, nutyla:
galiu juos sugauti, sutrypti, padaryt
galą.

M.Martinaitis nepaprastai aiškiai mato žmogaus santykio su pasauliu ambivalentiškumą: žmogus ir gelbsti, ir žudo, o dažnai viena ranka gelbsti, kita žudo (eil. "Pelių ruduo"). Kuo stipresni saitai žmones sieja, tuo įmantriau juose susipina globa ir naikinimas, meilė ir nepykanta, teigiama viename labiausiai įsimenančių rinkinio "Tolstantis" meilės eilėraščių "Prisipažinimai"; pacituosiu tik pirmą ir paskutinę strofą:
pašauksiu tave pavadinsiu viliosiu
šviesoj neberadęs ieškosiu ieškosiu
patamsiuos
prašysiu išeiti atleisti užmiršti sugrįžti
tau būsiu ir juodas ir baltas kaip žemė
ir sniegas

………………….

išvysiu į lietų parvesiu ir ugnį įkursiu
nekęsiu mylėsiu medžiosiu pašausiu
skalikų užvytą
kraujuotomis pėdomis seksiu -
iš mirusių požemio
grodamas vesiu atgal

Jausdamas nepanaikinamą Lietuvos trauką, kaip sakoma viename eilėraštyje, suvokdamas ir Lietuvos, ir atskiro žmogaus likimo dramą, M.Martinaitis vis dėlto nebijo (gal todėl ir nebijo, kad yra įsitikinęs, jog ta trauka nenugalima) platesnio pasaulio. Just.Marcinkevičius, kaip man pasirodė, labiau akcentuoja pasaulio keliamas grėsmes Lietuvai ir lietuvių kalbai. Priklausau greičiau ne euroentuziastams, bet eurofatalistams (kitaip sakant, manau, kad kito pasirinkimo kaip įsijungti į bendras Europos struktūras tiesiog nėra, net jei ir norėtum kitaip; nemaišykime su euroskeptikais!), tačiau kai skaitau kad ir Just.Marcinkevičiaus eilėraštį "Kalbos ganymas" (ar tik zyliot nepasineš / nudriuoks ir išgaiš / kokioj ten tokioj europoj / kur tu ją sulakstysi / supaisysi kur), kai kuriuos kitus jo eilėraščius, į galvą ateina K.Nastopkos straipsnis, skirtas R.Granauskui. Jame profesorius prisimena A.J.Greimą, 1965 metais siūliusį "skirstyti mitus į statiškus, kurie padeda žmogui gyventi, ir dinamiškus, kurie sunkina žmogaus gyvenimą versdami jį keistis. Granausko sukurtas jaučio aukojimo mitas, matyt, būtų statiškas. Jis veiksmingai talkino tyliojo pasipriešinimo ideologijai, kaip ir didžiavimasis lietuvių kalbos bei kultūros konservatyvumu. Tačiau ar išlieka nepakitusi jo reikšmė lietuviams, norintiems būti dinamiška modernia tauta?". Straipsnis (beje, perspausdintas praėjusiais metais išleistoje K.Nastopkos knygoje "Reikšmių poetika") taip ir baigiamas klaustuku. Just.Marcinkevičiaus poezija atspindi, perfrazuojant A.J.Greimą, statiškąją ideologiją, o šiuo metu Lietuvai turbūt aktualesnė dinamiškoji, verčianti mus visus keistis, nors normaliam kultūros gyvenimui, be abejo, reikalingos jos abi.

Leonido Vorobjovo karikatūra

Šiaip ar taip, Just.Marcinkevičiui tikrai svarbu tai, ką jis kalba, užtat jo eilėraščiuose atsiranda ankstesnei jo poezijai nebūdingų ar bent jau mažiau pastebimų ironijos, sarkazmo intonacijų, užtat kartais su juo norisi ginčytis. Kur kas sudėtingiau surasti savo santykį su poezija, kuri atrodo parašyta lyg tarp kitko, pavargus, nuobodžiaujant ar tiesiog todėl, kad esi poetas ir turi rašyti eilėraščius.

Rudeniško nuovargio esama S.Lygutaitės-Bucevičienės rinkinyje "Visada rudenį", tačiau nuovargio, nuobodžio bei jų abiejų salygotos rezignacijos klasika šiandieninėje mūsų poezijoje galėtų būti R.Graibaus knyga "Dega gyvenimas tyliai", kurioje, atrodo, varijuojamas vis tas pats motyvas: "Jei nebuvo išdavę, / Jau tiki, kad išduos", "Nei linksma, nei liūdna", "Kad liūdna gyventi, / Toks gailestis ima", "Bet gyvas nelįsi į kilpą" ir taip toliau.

Simptomiškos pasirodė E.Ališankos eilutės "turėčiau kažką pasakyti neturiu ką / todėl dažniausiai murmu panosėj eilėraščius". Puikiai suprantu, kad jų interpretacija galėtų būti ir ne tokia vienprasmiška, tačiau bijau, kad dalis paties E.Ališankos, o dar daugiau R.Kmitos ir kai kurių kitų poetų eilėraščių pridengia būtent neturėjimą ką pasakyti: poetas nuobodžiaudamas, tarsi iš pareigos (nes jis - poetas) kažką rašo, skaitytojas nuobodžiaudamas skaito.Tikriausiai iš laikraščio, kalendoriaus ateinantys R.Kmitos pasakojimai ar kitokio pobūdžio eilėraščiai siejasi su šiandien populiariomis kasdienybės estetikos paieškomis. Šiluvos atlaidai, upės matuotojas, senelė Feodosija, užgyvenusi šešis vaikus Teodora, - personažų ir siužetų, aprašytų laikraštyje "Šiaulių kraštas" ar pasiūlytų "Kolūkiečio kalendoriaus", R.Kmitos knygoje "Upės matuotojas" gausu. Po eilėraščiu pateiktas tikslus laikraščio numeris, matyt, turėtų įrodyti skaitytojui, kad poezijos esama visur, net ir šioje jau visom prasmėm antrinėje tikrovėje. Poetas tarsi ieško bruožo, kuris atgaivintų, konkretizuotų tą laikraščio žmogų ("Užgyveno šešis vaikus / ir išleido pro duris, / kurias, kaip ir visame kaime, statydavo prieš saulę - į rytus arba pietryčius.// Rodo žydinčias/ pelargonijas ir džiaugiasi. / Tik akys žiba tarp lapų"), tačiau, bent jau mano akimis žiūrint, eilėraščiui trūksta suinteresuotos poeto pozicijos, esminio gyvybės nervo, kuris tą kasdienybę iš tikro padarytų estetišką. Nusprendusi ieškoti poezijos "Kolūkiečio kalendoriuje" ar laikraščio "Šiaulių kraštas" skiltyse, ko gero, rasčiau jos tiek pat, kiek eilėraščiuose, o jau diktantų rinkiniuose - tikrai, nelygu, kokie leidimo metai. Pokariniuose, ko gero, rastum medžiagos mintyse susikurti ir absurdo dramai. Nežinau, ar kam nors ką nors esmingesnio pasako toks eilėraštis (jį cituoju visą!):
Pionieriai išvyko į žygį.
Prie ežero įsikūrė stovyklą.
Ežere nardė raibos antelės.
Gylienė M. "Diktantai
I-III klasei". - K., 1980.

Galbūt ir galima parašyti eilėraštį atsivertus telefonų knygą. T.Venclova yra sakęs, kad Maironis "Čičinske" grakščiai tai padaro, t.y. sueiliuoja pavardžių sąrašą, kitaip sakant, beveik telefonų knygą. Turbūt galima sueiliuoti (tiksliau - surašyti, imituojant eilėraščio formą) ir kalendorių arba diktantų kuriai nors klasei rinkinį, tačiau man tokie R. Kmitos bandymai dvelkia vis tuo pačiu nuoboduliu. O gal taip maskuojamas poeto stebėtojo noras objektyviai atspindėti pasaulį?

Savotiškas kontrastas R.Kmitai galėtų būti V.Braziūno rinkinys "lėmeilėmeilėmeilė". V.Braziūnas - ne taip, kaip jo kolega - yra pilnas garsų, įspūdžių, prisiminimų, jo pasaulis gyvas, o todėl neatrodo nusibodęs nei poetui, kuris jį vertina kartais kiek ironiškai, kartais kiek nostalgiškai, nei skaitytojams:
kaipgi gražūs altoriuose kaimo šventieji
medžiuos sutūpę
kaip gerai įsitaisę - nebaisiai aukštai,
kai prireikia ateikit
ataikėt vėsi švėntieji
on padėjiiima,
padėkėt` ėšversti bačko
ėėš vežiiima!
taip dainuodavo tėvas gražiai
užsimerkęs ir gaidą nutaikęs
o atėjo šventieji Žemaičiuos ir taikiai
sau sutūpė medžiuos

V.Braziūno istorijų, intonacijų, žodžių ar jų fonetinės raiškos, vardų šaltinis - ne Šiaulių, bet dažniausiai Pasvalio kraštas.

Nežinau, kas rašo knygose pateikiamas anotacijas: pats poetas ar redaktorius. Šiaip ar taip, E.Ališankos knygos "Iš neparašytų istorijų" anotacija tokia: "Šis eilėraščių rinkinys žymi naują kokybę ne tik Eugenijaus Ališankos, bet ir lietuvių poezijos kontekste. Asmenine patirtim paremtos egzistencinės ir kultūrinės refleksijos suauga su intriguojančiais siužetais, kasdieniškais nutikimais, kūno kalba, lietuviškomis ir europietiškomis realijomis". Visi šiais laikais reikalingi ir madingi žodžiai surašyti: ir europietiškos realijos, ir kultūrinės refleksijos, ir kūno kalba, bet ar tikrai Ališankos poezija žymi naują lietuvių poezijos kokybę? Palyginkime su M.Martinaičio rinkinio "Tolstantis" anotacija: "Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato naujų eilėraščių rinkinys. Poetas šioje knygoje - prisimenantis, elegiškas ir šypsantis, gyvenantis su gamta ir kūryba". E.Ališankos knyga tikrai graži, vis dėlto tam tikro nejaukumo lieka žiūrint į poeto vaikystės ir jaunystės nuotraukas viršeliuose, portretą literatūros ekspreso fone. Paskutiniame viršelio puslapyje dar kartą kolegos kūrybą pakiliai įvertina D.Kajokas. Suprantu, kad šiais laikais nyksta ribos tarp privačios ir viešosios žmogaus gyvenimo sferos, kad kuklumas jau seniai nieko nebepuošia, kad reklama mūsų pasaulyje beveik visagalė, bet vis tiek nepalieka abejonės dėl tos reklamos kiekio vienoje atskirai paimtoje knygoje.

"Poezija - tai išeitis, kai nebėra jokios išeities", - teigia Danutė Paulauskaitė. Aišku, tai nėra vienintelis galimas poezijos supratimo variantas, tačiau man visada artimesnė suinteresuota poeto pozicija: džiaugsmas, liūdesys, neviltis, pyktis, pasigėrėjimas, netgi pasityčiojimas, kas tik nori. Nuobodulio užtenka ir savojo.