Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-05-29 nr. 3239

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS.
Mokymasis skaičiuoti. Trys
58
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• Poezijos pavasario laureatą RIMVYDĄ STANKEVIČIŲ kalbina ANTANAS ŠIMKUS.
Patys paprasčiausi burtažodžiai
4

PUBLICISTIKA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Linco paveikslai – kultūros sostinės dienoraštis
7

KNYGOS 
• LAIMA VINCĖ.
Pamokantis pasakojimas lietuvių paauglėms
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
 ROMĄ KIŠŪNAITĘ kalbina ALMA VIJEIKYTĖ.
Lietusi kiekvieną vaikų knygą

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre vaikams – fantazija, humoras ir aktorių žaismė

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Ar dar suprantame gigantiškų marionečių dramos teatrą?
2
• RASA DARGUŽAITĖ.
Kur slypi Pirosmanio kūrybos žavesys?

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ.
„Pedagogika – mano pašaukimas“
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ.
Iš lietuvių kultūros paveldo Jungtinėse Amerikos Valstijose

FOTOGRAFIJA 
• REMIGIJUS VENCKUS.
Apie patogios ir nepatogios mados fenomeną
6

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Čiulba ulba

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Atmintis
1

Poezijos pavasario laureato poezija 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS.
8

Poezijos pavasario svečių poezija 
• AKSINIJA MICHAILOVA.
• CHRISTOPH JANACS.
1
• PAUL PERRY.

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Lietuvių kalbos ateitis šiuolaikiniame pasaulyje
6

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Moksleivių poezija1

IN MEMORIAM 
• JURGIS GAIŽAUSKAS
1922 10 25–2009 05 24
1
• ZITA ŽEMAITYTĖ
1923 07 26–2009 05 18
1
• ROMUALDAS NAREČIONIS
1930 08 15–2009 05 22

KRONIKA 
• „Video Vortex 4“
• Konkursas jaunimui

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• WOODY ALLEN.
Iš užrašų knygučių
11
• GINTARAS PATACKAS.
Murmelė
6

PARK@S 
• MANTAS VASILKEVIČIUS.
Vilniaus ap(si)kabinimas
2
• Utopinė pasakėlė prieš miegą: R E V O L I U C I J A6
• GINTAUTAS MAŽEIKIS.
Liberalizmo metamorfozės, mutacijos ir deformacijos
3
• Kalbasi JURIJUS DOBRIAKOVAS ir TOMAS ČIUČELIS.
Aktyvizmas kaip laboratorinis būvis
35
• Ar Lietuvai reikalingas Prezidentas?3

LITERATŪRA

Lietusi kiekvieną vaikų knygą

ROMĄ KIŠŪNAITĘ kalbina ALMA VIJEIKYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Roma Kišūnaitė

        Vaikų literatūros premija, įsteigta Švietimo ir mokslo ministerijos, už nuopelnus vaikų literatūros ir skaitymo populiarinimo srityje šiemet pagerbta ROMA KIŠŪNAITĖ, Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro Informacijos skyriaus vedėja.

        Kruopščioji vaikų literatūros bibliografė, aktyviausioji Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus valdybos narė, laisvalaikiu – fotografė, vaizdų ir įspūdžių fiksuotoja, prisipažįsta nemėgusi mokyklos, bet iki šiol besijaučianti įstrigusi vaikystėje, amžiname Piterio Peno sekmadienyje... Laureatę kalbina ALMA VIJEIKYTĖ.

Stebina Jūsų entuziazmas, darbų gausa. Kaip spėjate tiek nuveikti? Ar čia paveldėtas charakterio bruožas? Pašaukimas? Jūsų susiformuotas gyvenimo uždavinys?

Niekada nesvarsčiau, ar turiu pašaukimą tam darbui, kurį dirbu. Manau, kad gebėčiau dirbti ir kitur (kaip rašoma „mano“ horoskopuose: psichologijoje, medicinoje, kriminalinėje policijoje...). Gabumai gali padaryti pradžią, o pabaigti privalo kantrus darbas. Pats gyvenimas man formuluoja darbus, kuriuos reikia padaryti, padaryti kiek įmanoma geriau ir laiku. Be to, esu įsitikinusi, kad kuo daugiau dirbi, tuo daugiau ir darbo. Ypač, kai tiesioginis darbas susilieja su visuomeniniu (turiu omeny veiklą Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus valdyboje). Mat Lietuvoje dar tenka įrodinėti, kad vaikų ir suaugusiųjų literatūra yra dvi lygiavertės sritys.

Kodėl būtent vaikų literatūra?

Taip jau susiklostė. Kai įstojau į universitetą, pirmąją mokslo metų dieną mus skirstė į specializacijas. Tada dar nelabai suvokiau, ką studijuosiu, o čia staiga, per akimirką reikėjo pasirinkti vieną iš tokių nelabai aiškių žodžių: „masinė“, „techninė“, „vaikų-jaunimo“. Pasirinkau tai, ką tada supratau. Besimokydami šventai tikėjome, kad baigę universitetą tikrai dirbsime su vaikų knygomis. Šventas naivumas! Kai buvo skirstymai, į specializacijas niekas neatsižvelgė. Man pasisekė – gavau paskyrimą į Vaikų literatūros skyrių, bet kartu ir nepasisekė, nes biblioteka buvo ne Vilniuje, o aš niekur kitur daugiau nenorėjau gyventi, tik čia. Metus atidirbus Molėtuose, pavyko grįžti į pasakų miestą. Penkerius metus, dirbdama Respublikinėje mokslinėje pedagoginėje bibliotekoje, komplektavau Lietuvos mokyklų bibliotekas, liečiau kiekvieną vaikų knygą. Kai biblioteka buvo panaikinta, buvau tiesiog pervesta į Nacionalinę, ir, žinoma, į Vaikų literatūros centrą. Jau trečias dešimtmetis mano darbo objektas nesikeičia.

Esate vaikų literatūros interneto svetainės tvarkytoja. Ar ji įkurta Jūsų sumanymu?

Vaikų literatūros informacijos svetainė iš pradžių buvo tik internetinis žurnalo „Rubinaitis“ variantas. Kadangi žurnalas išeina kas ketvirtį, o vaikų literatūros naujienų, vyksmų atsiranda kur kas dažniau, svetainę nusprendėme išplėsti. Pateikiame įvairią informaciją: anonsuojame renginius, skelbiame jų apžvalgas, fotoreportažus, supažindiname su aktualijomis. Šios svetainės plėtra – tai Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus projektas, kuriam paramą gauname iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Kadangi projektus rašau aš, man tenka juos ir vykdyti.

Svetainės lankomumas auga, kasdien sulaukiame iki pusantro tūkstančio lankytojų. Žinoma, svarbus lieka „Rubinaičio“ archyvas, kuriuo naudojasi studentai. O „Rubinaitis“ netrukus pažymės jubiliejų –­ birželį išeis 50-asis numeris.

Kokius išskirtumėte įdomesnius šiuolaikinius lietuvių ir užsienio šalių vaikų literatūros autorius?

Lietuvoje kasmet išleidžiama apie 80–90 naujų lietuvių autorių knygų vaikams. Deja, kai kurių tų autorių rašytojais negalima pavadinti. Tačiau džiaugiamės tais, kurie kuria reikšmingas knygas: Vytautu V. Landsbergiu, Gintare Adomaityte, Renata Šerelyte.

Įdomus reiškinys buvo mokslininko, fiziko Gendručio Morkūno atėjimas į vaikų literatūrą. Išskirtinis jo rašymo stilius, savitas pasaulėvaizdis gerokai paįvairina lietuvių vaikų literatūrą. Kaip ir dailininko Kęstučio Kasparavičiaus tekstai. Juk puiku, kai tekstą ir paveikslus kuria tas pats žmogus, nes pasiekiama knygos vienovė.

Užsienio vaikų literatūrą pažįstame tokią, kokią gauname iš lietuviškų vertimų. Leidyklos stengiasi užsienio autorių knygas lietuviškai pristatyti beveik tuo pat metu, kai jos būna „ant bangos“ savo šalyje ar populiarumą įgyja visame pasaulyje. Taip atsitiko su „Hariu Poteriu“, kai lietuvių skaitytojai atskiras ciklo dalis galėjo skaityti kartu su kitų šalių „Hario Poterio“ gerbėjais. Vieniems šios knygos „jėgiškos“, kitiems – tiesiog patinka, dar kiti jas stengiasi perskaityti dėl mados, tačiau jeigu vaikai skaito – puiku, skaitymas dar niekam nepakenkė.

Skaitymo tyrimai rodo, kad vaikai be galo mėgsta Astridos Lindgren knygas. Tarp šiandienos populiariausių – ir E. B. White’o „Šarlotės voratinklis“, D. King-Smitho „Mano mažasis monstriukas“, O. Preusslerio „Vaiduokliukas“, T. Jansson „Burtininko skrybėlė“ ir „Muminuko tėčio memuarai“, E. M. Knighto „Lesė grįžta“, M. Twaino „Tomo Sojerio nuotykiai“. Man labai įdomi Skandinavų šalių literatūra, kuri Lietuvoje gerai pristatoma. Kasmet sulaukiame iki dešimties reikšmingų Šiaurės šalių vaikų literatūros vertimų.

Kokias matytumėte vaikų literatūros tendencijas Lietuvoje?

Vaikų literatūros leidybos tyrimai rodo, kad per aštuoniolika Lietuvos nepriklausomybės metų knygų vaikams išleista daugiau nei per visą sovietinės okupacijos penkiasdešimtmetį. Tai pagal pavadinimus, nes tiražai tais laikais buvo kitokie. Mes skaitydavome tas pačias knygas, nes pasirinkimas buvo mažesnis. Mano paauglystėje tie, kas mėgo skaityti, skaitydavo nuotykinę literatūrą – A. Dumas, J. Verne’ą, kai kas kliedėjo indėnais, nes jaunimo literatūros, kaip tokios, beveik nebuvo. Dabartiniai paaugliai tikrai turi iš ko pasirinkti, jie dažnai renkasi kitokias knygas, nei skaitė jų tėvai. Lietuvos vaikų ir paauglių knygų produkcija įvairi visais aspektais: turinio, žanrų, adresato... Pastaraisiais metais kyla naujų vertimų banga vyresniesiems paaugliams.

Lietuvių vaikų literatūroje, manyčiau, įsitvirtina nonsenso stilistika ir atsiranda tikrų paveikslėlių knygų. Nonsenso literatūrą mėgsta įvairaus amžiaus skaitytojai, ją skaito ir vaikai, ir tėvai. Vaikų grožinė literatūra universalėja, ir dažnai neįmanoma nustatyti ribos, kokiam amžiui skirta viena ar kita knyga.

Koks Jūsų įspūdingiausias susitikimas su lietuvių ar vaikų užsienio rašytojais?

Turėjau galimybę dalyvauti pasaulio IBBY kongrese Macau mieste Kinijoje. Jau vien susitikti su keliais šimtais vaikų literatūros kūrėjų iš viso pasaulio yra nuostabu. Kaip pasakytų Mikė Pūkuotukas, kokia nauda iš vaikų literatūros, jei neturi su kuo apie tai pašnekėti... Kongrese teikiamas H. Ch. Anderseno medalis – aukščiausias vaikų literatūros apdovanojimas, kiti nusipelnę vaikų knygų kūrėjai taip pat pagerbiami – įrašomi į IBBY garbės knygą. Įspūdingas momentas, kai greta garsių vaikų knygų rašytojų, iliustruotojų atsistojo poetiška ir trapi Sigutė Ach. Jos pavardė įrašyta į garsiausių vaikų knygų kūrėjų sąrašą.

Ne mažiau įdomu buvo tai, kad kongresas vyko egzotiškoje Pietų Kinijoje, nes Macau miestas – viena seniausių europiečių kolonijų, portugalų perduota Kinijai administruoti tik 1999-aisiais. Kapitalistinis gyvenimo būdas, savi pinigai, dvi valstybinės – kinų ir portugalų kalbos... O Lietuvos piliečiams ten įvažiuoti nereikėjo vizų. Macau niekas nevažinėja dviračiais, akį traukia daugybė modernių pastatų – viešbučių ir kazino.

Kokia Jūsų pati mėgstamiausia vaikiška knyga ar personažas?

Turiu keletą knygų, kurias skaitau, kai reikia atstatyti dvasinę pusiausvyrą. Visas jas atradau ne vaikystėje, bet gerokai vėliau. Daugybę kartų esu skaičiusi J. Sigsgaardo „Palė vienas pasaulyje“ ir Janoscho „Panama labai graži“. Nebūsiu originali, jei pasakysiu, kad žiauriai patinka A. A. Milne’o „Mikė Pūkuotukas“. Smagu „pasimėtyti“ su kolegomis „menko protelio meškiuko“ frazėmis. Kaskart klapsiu akimis iš susižavėjimo skaitydama T. Jansson istorijas apie Muminukus. Mylimiausias – Snusmurikas: toks savarankiškas, pilnas šviesaus vienatviško liūdesio, pasirengęs staigmenoms.

Per vaikų literatūros paskaitas išgirdau apie vieną knygą, bet iki egzamino jos taip ir neperskaičiau. Gal po metų ji pateko į mano rankas, ir iki šiol R. Bradbury’o „Pienių vynas“ man kaip sielos atgaiva: tiesiog leidžia savitai pajusti gyvenimą. Vaikams ji tikrai nėra įspūdinga, vaikystėje jos nebūčiau skaičiusi.

Visas šias knygas turiu namie. Jos, savaime suprantama, yra ir darbo kabinete, nes niekada nežinai, kuria knyga reikės „pasistiprinti“.

Kokia buvo Jūsų vaikystės aplinka, patirtis, įspūdžiai?

Vaikystėje buvau labai savarankiška, nuostabu buvo lakstyti laukais ir pievomis, tyrinėti, ar greitai pražys viena ar kita lauko gėlė. Buvau iš tų, kurie daug skaitė, nors ir sportavau, žaidžiau krepšinį. Tačiau iš mokyklos nelabai turiu ką atsiminti. Kai perskaičiau viename G. Adomaitytės interviu, kad ji nekentė mokyklos, pajutau – tai artima ir man...

Kaip Jums, kuri maudotės vaikiškos literatūros jūroje, pavyksta pačiai nesuvaikėti? Ar?.. (čia neįžūlus klausimas...).

Mano bėda ta, kad man niekaip nepavyksta... užaugti. Aš, kaip koks Piteris Penas, įstrigau vaikystėje, kur amžinas sekmadienis...

Jeigu pati rašytumėte knygą vaikams, paaugliams, apie ką ji būtų?

Kadangi gerai žinau, kiek menkaverčių knygelių su daugybe rašybos ir skyrybos klaidų išleidžiama, rašyti vaikams nesiimčiau. Tam reikia ypatingo talento. Ir jeigu dauguma žmonių suvoktų, kad knyga su daugybe paveikslėlių dar nėra paveikslėlių knyga; kad žmogus, mokantis surimuoti du žodžius, dar nėra poetas, tikrai būtų mažiau grafomanijos ir ji neužgožtų geros vaikų literatūros.

Dar prašyčiau užsiminti apie vaikų ir paauglių literatūros skaudulius. Vienas iš jų –­ alternatyvių leidyklėlių perleista klasika su stulbinančiomis gramatikos ir kitokiomis klaidomis. Tokia leidyba – pasityčiojimas iš knygos, iš autoriaus. Ar Lietuvoje yra kokia leidžiamų knygų priežiūra? Pagaliau –­ antireklama?

Jau keliolika metų analizuoju vaikų knygų leidybą, dirbu metų knygų vertinimo komisijose, tad neblogai žinau, kiek ir ko išleidžiama. Gyvename laisvoj šaly –­ kas ką nori, tą ir leidžia, jokių priežiūros komitetų nėra. Didžiausios bėdos –­ knygose likusios klaidos, kurias randa net vaikai. Gramatikos, stiliaus, korektūros. Net metų knygų apdovanojimus pelniusiose knygose pasitaiko klaidų.

Jeigu naujas lietuvių autorių knygas stengiamasi perskaityti, recenzuoti, įvertinti bent jau vaikų literatūros apžvalgose, tai vertimų išleidžiama tiek, kad nėra pajėgų, kurios perskaitytų nors dalį ir pareikštų nuomonę apie meninę vertę. Dėl vertimų kokybės labiausiai kovoja Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, kuri porą metų blogiausioms knygoms skyrė antipremijas. Tačiau ir jas įteikus, didesnio atgarsio sulaukta iš visuomenės, žiniasklaidos, bet ne iš tų leidyklų.

Dar vienas specifinis dalykas vaikų literatūroje – žinomų siužetų perpasakojimų ir adaptacijų gausa. Mažesniam vaikui dar negali pasiūlyti originalios, tarkim, H. Ch. Anderseno pasakos. Todėl su tuo, kas meniškai vertinga, siekiama supažindinti supaprastintai. Tačiau liūdina, kad dažnai tokios knygelės leidžiamos su kičinėmis iliustracijomis, skurdžia kalba. Yra išleista pasakų rinkinių, kur siužetai sutrumpinti iki neįmanomybės, iškraipoma prasmė, įterpiama naujų situacijų. Tačiau pavojingiausia, kai panašūs primityvai skiriami tokio amžiaus vaikams, kurie laisvai gali perskaityti ir originalą. Pernai buvo gausiai leidžiamos „Jaunimo klasikos“ serija pavadintos knygos, sugrūstos į 56 iliustruotus puslapius, kur iš „Alisos“, „Heidos“, „Ozo šalies burtininko“ ar „Guliverio kelionių“ liko tik pras­tas stilius ir nelogiškumai.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 10 
17:37:51 Aug 23, 2010   
Dec 2007 Apr 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba