LĖLININKŲ SUJUDIMAS ŽEMAITIJOJE

Petro Kalendos lėlių teatriukas apie 1927 m. Nuotrauka iš Aurelijos Kudirkienės archyvo

Kovo 21 d. Kretingoje Lietuvos lėlininkai jau antrą kartą šventė Tarptautinę lėlininkų dieną. Lėlių teatro spektakliai visada laukiami Žemaitijoje. Lėlių teatru domisi pedagogai, kultūros darbuotojai, šeimos, kurios ieško ką naujo ir gražaus parodyti savo mažyliams.

Nors Žemaitijoje ir net Klaipėdos apskrityje iki šiol nėra nė vieno valstybinio profesinio teatro vaikams, tačiau būtent čia randama daugiausia senojo liaudiškojo lėlių teatro liudijimų. Žemaitijoje yra išlikusios teatrališkiausios Užgavėnių tradicijos – su persirengėliais, kaukėmis, More ir kitais personažais. Beje, kryždirbystė ir medžio drožyba taip pat žemaičiuose turi ryškias savitas formas. O kaukės ir lėlės yra to paties medžio vaisiai, kuriuos nuo seno puoselėja Žemaitijos medžio drožėjai, tautodailininkai. Tik, laikams pasikeitus, senosios lėlės nebeišsitenka "Molinuko" teatro erdvėje. Gerai, kad Žemaitijoje atsiranda žmonių, rimtai žiūrinčių į savo lėliškąjį teatro paveldą. Bet... apie viską iš eilės.

Platesnės pažintys su senuoju liaudiškuoju lėlių teatru neatsitiktinai prasidėjo nuo Kretingos. Pradžia buvo padaryta 2004 m. "Kaukučio" festivalyje, kuriame dalyvavo daug mūsų šalies lėlininkų. Tada festivalio organizatoriai į "Kaukučio" programą buvo įtraukę keletą renginių, supažindinančių svečius su lėlių teatro istorijos objektais savo rajone. Kretingiškiai pamatė, ką pašonėje turi. Svarbiausia, kad dauguma iki šiol žinomų senųjų lėlių ir yra surastos Kretingoje arba netoli nuo jos.

Šiemetinis lėlininkų renginys vadinosi "Lėlininkų sekmadieniu". Jo sumanytojas režisierius Algimantas Verbutas turi pagarbos vertą idėją gaivinti liaudiškąjį lėlių teatrą. Šio renginio tema buvo: "Liaudiškojo lėlių teatro tradicijos, dabartis ir perspektyvos Klaipėdos apskrityje". Teorinis-praktinis seminaras pateikė įvairią programą ir seminaro dalyviams, ir žiūrovams. Jo tikslas buvo sukviesti, surinkti visus – suaugusius, vaikus ir jaunimą – Kretingos kultūros namuose ir jiems ne tik papasakoti apie liaudiškojo lėlių teatro galimybes, bet ir padėti patiems pasidaryti paprasčiausias pirštinines lėles, parodyti, kaip su jomis žaisti, improvizuoti, bendrauti. Norėta visiems suteikti informacijos apie savo krašto primirštos etninės kultūros barą – vaidinimus su lėlėmis.

Velniukas "Jonis" iš Kretingos kraštotyros muziejaus fondų (padarytas apie 1930 m.)

Projektą rengė Kretingos vaikų ir jaunimo teatras-studija "Atžalynas", jaunimo teatro meno ugdymo klubas "Mes" bei Kretingos kultūros rūmai. Partneriai – Lietuvos nacionalinis UNIMA centras, Klaipėdos lėlių teatras, Klaipėdos universitetas bei Kretingos rajono pedagogų švietimo centras. Visi yra dėkingi Kultūros ministerijai, parėmusiai "Lėlininkų sekmadienį" iš Regionų kultūros projektų rėmimo fondo.

Trumpą paskaitą apie liaudiškojo lėlių teatro šaltinius Kretingos rajone paskaitė šių eilučių autorė. O šaltinių yra nemažai. Be to, atsiranda naujų, iki šiol neskelbtų. Juk seniausiu lėlių teatro eksponatu laikoma pirštininė lėlė – velniukas ("Bieselis"), esantis Lietuvos nacionaliniame muziejuje, – yra pagaminta salantiškio liaudies drožėjo Petro Kalendos (1902–1986), kuris jaunystėje buvo pasidaręs mažą lėlių teatriuką. Jo amžininkas Steponas Gedrimas (1902–1998), net būdamas 85-erių savo pirštininių lėlių vaidinimą rodęs tarptautinio lėlių teatrų festivalio Kaune dalyviams, gyveno netoli Salantų, Latvelių kaime. O kretingiškis ilgaamžis medžio drožėjas ir lėlių meistras Bronius Žymantas (g. 1913) savo seniai sumeistrautą lėlių kapelą yra padovanojęs "Atžalynui". Šias lėles ne kartą bandė gaivinti studijos nariai bei Klaipėdos universiteto studentai lėlininkai. Meistras ir šiai šventei išdrožė medinių šaukštų bei švilpukų, kuriais buvo apdovanoti "Lėlininkų sekmadienio" dalyviai. O kur dar Žemaitijos bažnyčių velyknakčio budėjimuose dalyvavusios medinės "žalnierių" skulptūros! Kai kurioms iš jų yra apie 100 metų. Šios skulptūros – teatrinės lėlės pirmtakės, išlikusios Kalnalio, Salantų bažnyčiose, mena sakralinį lėlių teatro istorijos aspektą. Rengiantis "Lėlininkų sekmadieniui" Kretingos krašto muziejaus fonduose buvo surasta dar viena pirštininė lėlė – velniukas "Jonis", padarytas 1930 m. savamokslio berniuko, gyvenusio netoli Salantų.

Brolis ir trys sesės Bambalai iš Kretingos tuoj pat sukūrė savo teatrą

Seminaro dalyviams, pažiūrėjus Klaipėdos lėlių teatro spektaklį "Vištytė ir gaidelis" pagal liaudies pasaką, iškilo klausimų. Į juos po spektaklio atsakinėjo režisierė Gintarė Radvilavičiūtė ir aktoriai Renata Kutaitė bei Linas Zubė.

Kad kalbos neliktų vien kalbos, seminaro dalyviams buvo surengtos pratybos: "Pirštininių lėlių gamyba ir teatrinė improvizacija", kurioms vadovavo Klaipėdos lėlių teatro atstovai. Kiekvienas dalyvis galėjo pasigaminti pirštininę lėlę pagal savo išmonę ir gauti konsultacijų. Įdomu ir linksma buvo prieš veidrodį ieškoti lėlės charakteringumo, ryškesnio judesio, plastikos, personažo eisenos, o vėliau kurti dialogą dviese. Užsimiršo amžiaus skirtumai, vaikai ir suaugusieji dirbo kartu. Vieni kitus papildydami pratybų dalyviai po vieną ir grupelėmis rengėsi pasirodymui. Kai atėjo metas teatrinių improvizacijų konkursui, už širmos išsirikiavo raganos ir bobos, seneliai ir senelės, karalaitės ir našlaitės, zuikiai ir varnos, net vėjai ir velniukai. Konkursas nebuvo baisus, nes nebuvo rizikos atrodyti juokingai. Visa paslaptis ta, kad žiūrovai iš už širmos matė tik lėlę, o pritarimo juokas ir plojimai skambėjo tau!

"Lėlininkų sekmadienis" Kretingoje buvo puikus. Belieka sulaukti leidinuko su lėlių iš Žemaitijos nuotraukomis, kad įsitikintumėm: liaudiškojo lėlių teatro tradicijos Žemaitijoje turi perspektyvą.