Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-04-09 nr. 2996

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• BERNARDAS BRAZDŽIONIS11
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE12

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• PO PENKIAAUKŠČIO PAMATAIS2
• Tomas Staniulis.
TEKSTE IR ANAPUS JO
• SKOLŲ GRĄŽINIMO METAS1

POEZIJA 
• PAULIUS NORMANTAS17

PROZA 
• Vytautas Bubnys.
TAS RYTO LAUKIMAS

VERTIMAI 
 Eduardas Limonovas.
ŠVENTIEJI MONSTRAI
14

PAVELDAS 
• Ewa Orliñska-Mianowska.
XVIII AMŽIAUS MADOS PASAULIS
3

KALBOS SKILTIS 
• Mira Kazijevaitė, Jurgita Mikutytė.
DIENA, KAI INTELIGENTAMS BUVO OFICIALIAI LEISTA KEIKTIS, arba RIMTOS VERTĖJŲ KALBOS APIE KEIKSMAŽODŽIUS
10

KNYGOS 
• Galina Baužytė-Čepinskienė.
PASAULINĖS LITERATŪROS LOBYNAS
3
• Elena Bukelienė.
NESUDRĖKĘS PARAKAS
• LYJA4
• HOLOGRAMA
• KELIONIŲ ANTROPOLOGIJA4
• APDOVANOTI VAIKŲ KNYGŲ KŪRĖJAI
• BRIUSELIO LITERATŪRINĖ ORGANIZACIJA "HET BESCHRIJF" SIŪLO
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Aistė Virbickaitė.
MĖLYNO DANGAUS PAMOKA
• Elena Černiauskaitė.
MONOGRAFIJA APIE ANTANĄ TAMOŠAITĮ
• Emilija Budrecka.
REIKALINGI

MUZIKA 
• Klementina Maciulevičiūtė.
KURČIŲJŲ MUZIKA
24
• Judita Žukienė.
DAR KARTĄ APIE BALĮ DVARIONĄ
15
• Vera Markova.
IŠ EUROPOS ŠIRDIES – Į VILNIAUS ŠIRDĮ

TEATRAS 
• Ramunė Balevičiūtė.
JEIGU BŪTŲ UŽTEKĘ MEILĖS...
• Fabienne Avers.
KITOKIE NUODAI

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Kristina Pipiraitė.
GĖJŲ VYRIŠKUMO ĮVAIZDŽIAI JEFFO PALMERIO FOTOGRAFIJOJE
7

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Dovilė Tumpytė.
FLASH MOBAS – XXI A. PRAMOGA, CHULIGANIZMAS IR MENAS
21

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
STEREOTIPŲ DŽIAUGSMAI

KRONIKA 
• AK, MOTERIE, IR KAM TAU KIRVIS?!.7
• NUO… IKI1
• in memoriam.
ALGIRDAS LANDSBERGIS (1924.VI. 26–2004.IV. 4)
4
• LRS1
• IŠ "MASKVIETIŠKŲ ATOSTOGŲ" SUGRĮŽUS
• PASKUTINĖ "PAŠĖLUSIO ROLANDO" GIESMĖ (VI)6

DE PROFUNDIS 
• GEDIMINAS PULOKAS4
• R.ŠILEIKOS APKALTOS KALBA, PASAKYTA "KNYGŲ PAVASARIO 2004" METU
• 12 REKOMENDACIJŲ...55
• "LITERATŪROS IR MENO" REDAKCIJAI,4

VERTIMAI

ŠVENTIEJI MONSTRAI

Knygos fragmentai

Eduardas Limonovas

[skaityti komentarus]

Knygos "Šventieji monstrai" pratarmėje E. Limonovas rašo: "Knyga parašyta pirmosiomis kalėjimo dienomis, "Lefortovo" tardymo izoliatoriuje. Kad įgaučiau dvasios stiprybės, valandų valandas vaikštinėjau po kamerą ir kartojau sau Didžiųjų kalinių vardus: Dostojevskis, Saadais, Jeanas Jene, Cervantesas, Dostojevskis, Saadais... Šie vardai skambėjo kaip malda, kaip užkeikimai, juos kartojau kiekvieną dieną, vėliau ėmiau rašyti šią knygą. (...) Tai revizionistinė knyga. (...) Manau, kad revizionizmas – geras dalykas. Jis verčia mąstyti, todėl žmonija nesnaudžia, juda, stato savo namus vulkano papėdėje. Visada troškau būti nenuorama berniukas iš Anderseno pasakos, kuris sušuko: "Bet karalius juk nuogas". (...) Kartu tai ir vargani užrašai. Jie dvokia išmatomis ir kalėjimo vatinuku, kurį prieš rašant pasikišdavau po užpakaliu. (...) Vargingi, nes neturėjau jokių žinynų, jokių enciklopedijų, kad galėčiau patikslinti datas. Mėlynas apsilaupęs 30x60 dydžio staliukas, du bloknotai, trys tušinukai – štai visa mano buhalterija ir biblioteka".

Dvejus metus kalintas be teismo, 2003 m. balandžio 15 d. Eduardas Limonovas buvo nuteistas 4 metams. Vėliau išleistas į laisvę.

Vertėjas

___________

Puškinas: kalendorių poetas

(...) Puškinas gyveno šalyje su paviršutiniška, mažai išvystyta europietiška kultūra. Jo Oneginas – vakarietiškas frantas, apsirengęs kaip Londono dendis, tačiau kilęs iš savojo purvyno ir todėl nepakenčiamai provincialus. Šiais laikais nebeįmanoma skaityti banalių "Eugenijaus Onegino" eilučių – jos netinka netgi archyvui. Tai ne Rusijos gyvenimo enciklopedija, kaip teigia Puškiną mylintys kritikai, – tai bandymas pavaizduoti madingą tų laikų dvarininkų herojų. Tačiau pats herojus – plevėsa bei dykūnas, o visas Rusijos gyvenimas nuobodus iki žiovulio. Galų gale pačiam Puškinui įgriso jo enciklopedija, ir jis numetė poemą į šalį. Pastangos išjudinti herojų antroje dalyje – padaryti jį patrauklesnį, pervežti per visą Europą – neįkvėpė Puškino, ir jis atsisakė šio sumanymo.

Iš tikrųjų Puškinas išgarsėjo tik savo kalendoriniais eilėraščiais. Jis pirmasis apdainavo metų laikus patogiomis ir lengvai atsimenamomis eilėmis, vėliau įaugusiomis į paprastų žmonių kraują. O "Onegine" mes matome vien tik išdailintas aukštuomenės meilės istorijas. Aukštuomenė vaikštinėja "prisirpusiais žandais", jokia kita vieta jokiais būdais "prisirpti" negali. Tai ne tik Puškino nelaimė, to meto literatūroje iš viso neegzistavo lytinis gyvenimas ir aistros, bet juk Byronas sugebėjo kelti įtampą ir tragizmą niūriais gamtos, egzotiškų tautų papročių aprašymais, aštriomis diskusijomis su savo literatūros bei aukštuomenės priešais. Puškinui tai sekėsi kur kas prasčiau. (...)

Mano nuosprendis skambės griežtai: tingus, ne itin smalsus, madingas Puškinas jokiu būdu negali būti laikomas nacionaliniu genijumi. Jo dviejų šimtų metų jubiliejus, kurį pompastiškai pažymėjo Rusijos ir Maskvos valdininkai, – tai dar vienas to įrodymas. Puškinas toks banalus, kad nepavojingas net valdininkams. Banalus jis buvo ir savo laikais.

Kvaila jo mirtis dvikovoje, išprovokuotoje netinkamo žmonos elgesio, verta dviejų tuščiavidurių bronzinių statulų Arbato gatvėje prie telegrafo. Maskvos valdžios sumanymo niekingumas šiuo atveju vertas tos istorijos: žmona čiulbėjo, linksminosi ir glamžėsi su prancūzu, o vyras, gindamas jos garbę, gavo į pilvą kulką ir numirė lovoje.

Puškinui po jo mirties tiesiog labai pasisekė. 1887 m. jį palaikė ir išstūmė į priekį didis rašytojas Dostojevskis. Vėliau Dostojevskiui pritarė dar keletas didžių teisėjų. Taip gimė Puškinas. Genijumi, kaip ir Einsteiną, jį paskelbė specialistai. O paskelbė dėl to, kad, girdi, reikia juk turėti nacionalinį genijų. 1887 m. niekas net nesiginčijo, kad Rusijai būtinas toks genijus. Visi turi, o mes ne, – taip turbūt mąstė jo karūnuotojas Dostojevskis. Jie pasirinko Puškiną. (...)

Trumpai tariant, Puškino svarba labai perdėta. Bėgant metams, jis ne tik išnyko kaip dūmas ar išgaravo kaip spiritas, jis ir tada nebuvo stiprus. Mums jis įdomus vos kokiais 10 procentų. Daug ką ištrynė laikas, daug ko ir visai nebuvo. Tegul jo eilėraštukai puošia kalendorių lapelius. Ten jų vieta.

Dostojevskis: 16 kadrų per sekundę

(...) Monumentaliausias ir fundamentaliausias rusų rašytojas. Įkvėpė Nietzschę. Grandiozinių literatūros statinių – "Brolių Karamazovų", "Velnių", "Idioto", "Nusikaltimo ir bausmės" – autorius. Jam, kaip ir Balzacui, mokėjo už puslapių kiekį, todėl jis rašė daug ir ištęstai. Kartais net per daug ištęstai. Jo išvedžiojimuose, kurių dydis matuojamas kvadratiniais metrais, per daug rusiškų, vemti verčiančių abstrakcijų. "Kas geriau: baigtis pasauliui ar man negerti arbatos?" (...)

Monumentaliuose Dostojevskio kūriniuose jūros ašarų, tūkstančiai isterikų, daugybė pokalbių prie arbatos, degtinės ar be nieko, pokalbių apie sielą, Dievą, apie pasaulį. Jo herojai svaiginasi pokalbiais, plakasi žodžiais ir plaka jais kitus. Tą tik ir daro, kad viską laužia iš piršto, iš musės sukuria dramblį. Vakaruose manoma, kad būtent Dostojevskiui geriausiai pavyko pavaizduoti rusus, žodžiais perteikti rusišką sielą. Tai netiesa. Isteriški, verkiantys, rėkiantys, valandų valandas be pertraukos plepantys, šniurkščiojantys ir prieš Dievą burnojantys jo knygų gyventojai yra dostojevskiečiai. Tokia ypatinga tauta: dostojevskiečiai. Su rusais jie mažai ką turi bendra. Nebent tik tiek, kad gyvena rusų miestuose – Sankt Peterburge ar kitur, vaikštinėja rusiškomis gatvėmis – Nevos prospektu.

Rusas – visų pirma niūrus šiaurietis. Jis nelinksmas ir nekalbus kaip skandinavas. Dėl to jam reikia tam tikro kiekio degtinės, kad sušiltų, atsirištų liežuvis ir su juo būtų lengva bendrauti. Jį traukia prie degtinės ir čigonų, nes blaiviam jam trūksta šilumos. Dostojevskiečiai ne tokie. Jie visada įkaitę nuo isterijos, pasiryžę kiaurą parą plepėti, verkti ir dėl ko nors ginčytis. Jų gyvenimas pagreitintas – kaip filmuose, kurie rodomi 16 kadrų per sekundę greičiu. Mirga rankos, kojos, snargliai, ašaros, kalbos apie Dievą, apie Velnią, visa tai sukasi seilėta skubria greitakalbe. Galbūt šį padidintą herojų aktyvumą inspiravo Fiodoro Michailovičiaus epilepsija? Viskas epileptiškai trūkčioja, urzgia, putoja, dreba visu kūnu nežmoniškai greitai. (...)

Dostojevskis mokėjo iš minios ištraukti iškilius bei originalius tipažus: Raskolnikovą, Myškiną, Verchovenskį, galų gale ir Nastasiją Filipovną. Tačiau jis niekaip nesugebėjo jų priversti veikti ką nors didinga. Jie tik plepa ir vaidijasi, o jų ryšiai su Dievu, jų atgaila tiesiog apgailėtini. Dostojevskio plepalai ištįsta per šimtus puslapių. Dostojevskį (kaip ir kitus klasikus) geriausia skaityti pateiktą santraukoje, kurioje duodamos chrestomatinės ištraukos.

Nereligingam žmogui Dostojevskis apskritai nuobodus. Šiandien apsitrynė ir išbluko Dostojevskio "Legenda apie Didįjį Inkvizitorių". Revoliucionierių karikatūra – "Velniai" – taip pat nebedaro pirmykščio įspūdžio ir atrodo kaip kieno nors užsakyta. Puikūs tik patys geriausi Dostojevskio personažai – pasiutėlis studentas su kirviu Rodia Raskolnikovas ir vargšas ne šio pasaulio gyventojas kunigaikštis Myškinas. Tiesa, jis nesugebėjo 100 procentų jais pasinaudoti. Tačiau jis juos atrado!

Velimiras Chlebnikovas: šventasis

(...) Chlebnikovas ne tik neginčytinas XX amžiaus poezijos genijus, jis daug svarbesnis už Puškiną, paskelbtą XIX a. poezijos genijumi. XX amžiaus pradžioje rašė užtektinai talentingų poetų – Majakovskis, Mandelštamas, Pasternakas, Kručionas ir dar daugelis kitų, tačiau jie visi ištirpsta Chlebnikovo kūryboje. Polifoniniame, daugiateminiame Chlebnikovo poezijos pasaulyje skambėjo ir Majakovskio, ir Mandelštamo, ir Pasternako, ir Kručiono motyvai... Tačiau, visus juos kartu paėmus, gali pakeisti jis vienas. Net Blokas su savo tariamai unikalia poema "Dvylika" be vargo randamas Chlebnikovo eilėse. Keliose poemose, tarp jų "Naktyje prieš Tarybas", "Ladomire", "Kare pelėkautuose", galima įžvelgti Majakovskio poemų prototipus, greičiausiai taip ir buvo. Majakovskis klausė savo mokytojo. Velimiras Chlebnikovas nuveikė tiek daug, kad to užteko dešimtims pirmųjų XX amžiaus rusų poetų. Priežastis, dėl ko jis iki šių dienų nežinomas, dėl ko, net praėjus 79 metams po jo mirties Santalovo kaime, nepripažintas jo poezijos didingumas, - priežastis visai nepoetiška. Tai mūsų amžininkų tingumas ir kvailumas. (...)

Chlebnikovas prilygsta tik Van Goghui. Kaip ir didžiojo (taip, taip, didžiojo, nepaisant šlykštaus dabartinės minios keliaklupsčiavimo; štai Puškinas to neišlaikytų, o Van Goghui visokie nešvankūs lankstymaisi – nė motais) olando, taip ir Velimiro charakteris pasižymėjo nekaltu naivumu, dievišku paprastumu – šventojo bruožais. Neturėdamas savo kampo, Chlebnikovas klaidžiojo po Rusijos platybes ir kaimus, su Frunzės raudonarmiečiais ėjo prieš persus, gulėjo Charkovo psichiatrijos klinikoje (...), nakvojo pas draugus ant grindų ir baigė gyvenimą Santalovo kaimelyje, Novgorodo gubernijoje, būdamas 37 metų. (...)

Aukštuomenės Majakovskis, saloninis Kručionas, visokie futuristai, gyvenę sostinėje, mokėję suktis literatūriniuose sluoksniuose Maskvoje ir Piteryje, jį tariamai aplenkė. Juos dažniau spausdino (šūdžius Majakovskis, išgirdęs, kad ketinama išleisti Chlebnikovo kūrinių rinkinį, kaip paskutinis niekšas užbliovė: "Popierių – gyviesiems!"), minėjo jų vardus, jie dažniau sukiojosi visų akiratyje. Chlebnikovas nemokėjo "daryti promotion". Jis pranašavo, klajojo, sukūrė mistinę matematinę ir istorinę pranašystę "Lemties lentelės", kurioje išvedė Didžiųjų Istorinių įvykių – kautynių, dinastijų kaitos, tautų kraustymosi – periodiškumo formulę. Po viso šito "nesėkmingai", žiūrint iš promotion pozicijų, numirė iš bado kaime, toli nuo abiejų Rusijos sostinių.

Nabokovas: moters šleikštulys

Iki "Lolitos" jis parašė devynias knygas. Visos jos, įskaitant "Talentą", "Mašenką", "Lužino gynybą", gali būti pavadintos įprastais emigrantų romanais. Na, su visokiais išsidirbinėjimais, tarkim, Černyševskio istorija kaip romanas romane, na, parašyti išraiškingesne už kitų emigrantų kalba, tačiau jie vis tiek yra emigrantiški, niekuo neišsiskiriantys nei tematika, nei pasaulėžiūra, nei herojais. (...)

Nabokovas – vienos knygos autorius, o ta knyga – "Lolita". Ne dėl to, kad tai romanas apie vyro meilę mergaitei, apie tariamai "sugedusią" meilę, ne dėl to, kad jis tariamai pikantiškas. "Lolita" baisiai įdomi knyga todėl, kad tai romanas apie moters šleikštulį. "Geizika" – Lolitos motina čia pavaizduota su nedirbtiniu pasišlykštėjimu, su visomis jos kelnėmis, cigaretėmis, atgrasia suaugusios patelės meile. Lolita taip tinka ir patinka Humbertui dėl to, kad ji dar ne moteris. (...)

Iš tikrųjų Humbertas sprunka iš begemotiško patelės glėbio. Bėga bet kur, jau geriau idealios nekūniškos meilės jaunosios damos dvasiai link, bet ne pačios damos link. Juk Lolita rengiasi tapti mėsingąja Šarlota, "Geizika", kaip ir jos motina. (...) Nabokovo romanas – amžinos jaunystės vijimasis, o ši jaunystė, Lolita, nubėga su kitais. Ir sensta. Širdį verianti scena, kai Humbertas susitinka su septyniolikmete nėščia Lolita. Sena Lolita!

Vulgariems žmonėms, žinoma, akivaizdus tik vienas knygos aspektas: 37 metų vyro potraukis 12-metei mergaitei. Iš tiesų istorija daug liūdnesnė: bėgimas paskui amžiną jaunystę yra pasmerktas nesėkmei, pasišlykštėjimas moterimi – amžinas, todėl gyvenimas visada nelaimingas. Humberto nesėkmė, krachas – tai visų vyrų krachas. (...)

Nabokovo reputacija Rusijoje tam tikrą laiką buvo nepagrįstai išpūsta. Ypač sovietiniu laikotarpiu. Priežastis ta, kad Nabokovo, rašytojo emigranto, stilius be galo nuglaistytas ir rafinuotas. Kelią į Sovietų Sąjungą jam praskynė "Lolita", vėliau visi ėmė skaityti ir kitas jo knygas. Nabokovas aplenkė kitus emigracijos rašytojus. Tačiau greit paaiškėjo, kad senamadiškas padorumas bei kukli laikysena – visų rašančių emigrantų bruožas, o ne išskirtinis Nabokovo prozos privalumas. Deja, Nabokovas vis dėlto tik antrarūšis rašytojas. Be išpuoselėtos "Lolitos", ten mažai ką rasi.

Vertė DARIUS POCEVIČIUS

 

Skaitytojų vertinimai


7534. o kur diskusijos??? intelektinis chuliganizmas niekam nė motais? :-) 2004-04-13 14:16
Jei visuomenė neintelektuali, tai intelektinis chiliganizmas jos nesujaudins. Vai taip taip, oi vai taip taip, Dariau, Jūsų vertimas pataikė į nedėkongą kultūrinę dirvą:)))Ir dar. Limonovas - rusų Petkevičius. Limonovui trūksta košės galvoj, idant išspirtų monstrus iš jų užsėstos vietos v tabele o rangach. Tačiau kai palyginu Limonovą ir Galinos Baužytės seno raugo "kritiką"(kaip iš senų sovietinių brošiūrų nurašytą...neišmesta net ideologiniai štampai, "miesčionijos aspiracijų kritika", etc.:), renkuosi Limonovą:))))

7546. Rrrr2004-04-13 19:50
Nesupratau apie Baužytę. Kas ji tokia?

7556. vardas2004-04-13 23:49
na juk pushkinas galu gale parashe tik juokingai idomius savo penio memuarus, dostojevskis, achiu dievui, kaip beethovenas sunkiai, tepliotai, bet ishvarvino kai ka, nors i.kanto taip ir liko nesuprates,chlebnikovo neskaichiau,o jau nabokovas tai ish neturejimo ka rashyt pripaiste visokiu pseudo zhaidybiniu situaciju, garsioji lolita ne velnio neidomi,tuzinus puslapiu reik praleist, kad nors nuotykiu rastum,mintis minusine,ishtirpusi,kai gombroviczius ta(jaunystes vijimasi) pornografijoj zhymiai geriau apdainavo,su tais rusais visada taip:didus-nuobodus,emigrave-prasikrushe.o kaip su pelevinu?ei,skaitytojai!

7559. balkonu vagis2004-04-14 02:05
to diskusiju meistrui + Rrrr, etc. na Bauzytes nezinot yra geda. Jus vertimus kokybiskus skaitot ar ne? o ditirambai D.P. pagristi, bet perdeti. del seno raugo pritariu. taciau vistiek senas arklys vagos negadina.

7563. Rrrr2004-04-14 08:15
Pelevinas yra šūdas. O kas yra Baužytė aš žinau, šiaip tik erzinuosi. Juk Baužytė buvo uždraudusi "Raganą ir lietų". Tai buvo vienas šviesiausių akcentų lietuvių literatūroje, atsiprašau - diskografijoje. Hhhhh, balkonų vagie, gal triusikus balkonuose nukabinėji? Tau, kaip mergaitei, nederėtų aukštai laipioti.

7573. va2004-04-14 11:11
pelevinas yra linksmas shudas.ir tai daug geriau nei niurus didelis megalofobishkas meshlo kalnas.

7576. na ir2004-04-14 11:28
gadina senas arklys vaga, bo sustojes pailseti uzhsnusta amzhinuosiuose medzhiokles plotuose, supuna, ir ish jo koks medis ishdygsta, tuzinas kvailiu ir shiaip smalsuoliu susirenka aptarineti, ar medis shventas, ar shetono pasetas, uzhmirshta vaga dirbti, piktzholiu priauga, zhmones vabaleja, grauzhikeja.penktas karmos ir reinkarnacijos desnis.

7616. Rrrr2004-04-15 07:19
Ei, tu, bevarde sūbine, (tipo - na ir)kodėl tiek daug erdvės užsėdai? Neramu, tipo, namuose, tai pasivaikščiot išėjai, į intelektines dykumas patraukei? Sėdėk namie kol MAZas nepertraukė. O kandonų turi?

7622. BS2004-04-15 10:12
Pamaloninot Petkeviciu.

7629. rina2004-04-15 12:56
syhzo ise, piat ri iblak.ahc.

7630. vardas2004-04-15 13:40
vaikshtau kaip katinas vienas kur noriu kada noriu pas ka noriu, ne kaip kai kurie interlektiniai bukatarmiai komunlatrai.

10750. hj :-( 2004-10-12 20:19
nevykeliu rašytojas.

10780. Matuxaz :-( 2004-10-14 14:25
Kad kazka gerai aprasytum, pirma turi tai SUPRASTI. Be to - ne is vietos.

16428. paraaaaashas :-( 2005-05-12 09:49
pashly vy vse naxuj

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 6 
17:22:49 Aug 23, 2010   
Aug 2009 Aug 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba