Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-06-11 nr. 3288

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALDEN NOWLAN.
Eilėraštis apie stebuklus
15
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• PRENUMERATA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• Su PETRU VYŠNIAUSKU kalbasi VYGANTAS ŠVOBA.
Penkiasdešimt metų su smuiko raktu
2

BIRŽELIO 14-AJAI 
• GINTARĖ KAPLIUKAITĖ.
Sušaudyti ir sudeginti Jociūnai
20

KNYGOS 
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Jie tebeklaidžioja labirinte
2
• IRENA POTAŠENKO.
Atsargiai, rankraščiai nedega!
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

KINAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Jaunasis Izraelio kinas
1

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Apie kompiuterius teatre
1
 RIDAS VISKAUSKAS.
Keli „pasipliuškenimai“ „banguojančiuose“ spektakliuose vaikams

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Priešpaskutinė Andriaus Kviliūno vakarienė
1
• REMIGIJUS VENCKUS.
Reali ir neegzistuojanti Hario Branto tikrovė

MUZIKA 
• RITA NOMICAITĖ.
Nežinomas Georgas Friedrichas Händelis
• JONAS BRUVERIS.
Apie Händelio „Serse“...
1

PAVELDAS 
• NIJOLĖ TUMĖNIENĖ.
Jono Rimšos paroda „Tropikų šauksmas: Argentina–Bolivija–Taitis“

POEZIJOS PAVASARIS 
• GITANA NOTRIMAITĖ.
Trumpa XX amžiaus Klėjos ir Kaliopės seserystės istorija
5

POEZIJA 
• JULIJA GULBINOVIČ.
10

PROZA 
• STEPAS EITMINAVIČIUS.
Iš „Mėginimų nuskinti dieną“
4

VERTIMAI 
• IVAN ŠTRPKA.
• DANIEL JONAS.
• LUIS FILIPE CRISTOVAO.

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Būtis
7

KULTŪRA 
• Užutrakio rūmus nuspalvins „Menamos istorijos“
• Rašytojams – galimybė laimėti stažuotę Vokietijoje1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Klasė
7

DE PROFUNDIS
De profundis, Domine, koks aš kvailys!
(Arthur Rimbaud. „Sezonas pragare“)
 
• ALBERTAS SKYRELIS.
Epigramos
1
• res ludentes / žaidžiantys daiktai3

Šatėnų prieglobstis 
• Dvyliktoji savaitė33

TEATRAS

Keli „pasipliuškenimai“ „banguojančiuose“ spektakliuose vaikams

RIDAS VISKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Liunės nuotykiai“
Deivido Serapino nuotrauka
iš teatro „Lėlė“ archyvo

Klaipėdoje tradiciškai rengiamas tarptautinis seminaras „Jūra ir vaikų literatūra“. Jei būtų organizuojamas panašus seminaras „Jūra ir teatras vaikams“, už solidų honorarą (geidautina – jūros gėrybėmis) svarų žodį tartų ir šių eilučių autorius, Vilniaus teatruose gegužę aplankęs dvi premjeras, kuriose jūra vienaip ar kitaip lemtingai paveikė herojų gyvenimus.


Apie mergaitę, kurią visi norėjo suvalgyti

Vilniaus teatras „Lėlė“ Mažojoje salėje mažuosius žiūrovus pakvietė į spektaklio „Liunės nuotykiai“ premjerą. Reikšmingas teatrui įvykis: kaip dramaturgas spektaklyje debiutavo Rokas Mikutis (pjesė parašyta pagal danų rašytojos Ullos Albeck pasaką), o kaip režisierė – Almira Grybauskaitė (režisūros klausimais ją konsultavo teatro meno vadovas Algirdas Mikutis)! Linkėsime debiutantams, nepaisant „pirmo blyno“ sindromo, rankų nenuleisti ir toliau darbuotis nacionalinio lėlių teatro labui apskritai, o teatro „Lėlė“ naudai – konkrečiai...

Kalbant rimčiau, dramaturgijos „vertimas“ į lėlių teatro kalbą spektaklyje, regis, liko problemiškas. Mat pjesė –­ literatūrinė, joje daug teksto, žaidimo kalambūrais. Ne viskas spektaklyje skoninga – tarkime, man ausį rėžė, kaip aktoriai mėgaudamiesi vaidino dviejų kažkokių pamaivų koliones: „Durne tu!“, akcentuodami jas ne sykį; neva tai aliuzija į „blondines“ iš vienos LNK humoro laidos, tačiau kuo čia dėtas spektaklio adresatas – 3–5 metų vaikai, kurie kažin ar tą televizijos konteksto „užkabinimą“ supranta? Ir apskritai su tomis jūros gėrybėmis man neaišku: nors esame atseit jūrinė valstybė, bet mažieji vilniečiai jas veikiausiai pažįsta ne iš savo patirties, o iš televizijos laidų apie gamtą ar kokių interneto džiunglių. Taigi teatras operuoja „antrinės tikrovės“ vaizdiniais?..

Pagrindinė pjesės veikėja Liunė sapnuoja, esą ji iškrenta iš laivo jūron. Mergaičiukė patenka į negyvenamą salą, kur ja susidomi (dažniausiai praktiniais tiks­lais) salos senbuviai – padykusios beždžionės, plačiaburnis begemotas, siaubūnai liūtai ir kiti skaniai pavalgyti mėgstantys veikėjai. Mergaičiukė ne iš karto, bet susivokia, kad ilgiau saloje pasilikti pražūtinga. Įkalbinusi kai kuriuos jūros gyventojus, kad šie jai suteiktų „nemokamas susisiekimo paslaugas“, Liunė pabėga iš salos. Laive „iš skenduolių prisikėlusia“ mergaite džiaugiasi jos tėveliai. Sapno pabaiga. Liunė atsibunda... Daug visokių baisumų (kas svajoja nuskęsti ar būti suvalgytas?..), bet spektaklio kūrėjai, pasitelkę humorą, mažylius prie gyvenimo nemalonumų pratina jau nuo mažens... Vis dėlto mergaitės charakteris veiksmo požiūriu nėra įdomus: šnekutė, sapnuojanti linksmus košmarus, ir tiek. (Kai spektaklyje Liunei beždžionėlės nuplėšia sijonėlį, o ši dėl to pernelyg nepergyvena, sukirba mintis, kokias asociacijas, emocijas ši scena sukeltų Kauno, kur dėl vienos mergaitės globos teisių verda didžiausios aistros, žiūrovams?..) Didžiausi vaizdo efektai spektaklyje – laivo, papuošto iliuminacijomis (tuomet skamba įtartinai vieną E. Kusturicos filmą primenanti Fausto Latėno muzika), plaukiojimas ir jūros gelmėse nardančių būtybių scenos. Tiesa, kartais tų visokių blizgėjimų „juodame kabinete“ vienu metu tiek daug, kad neaišku, į ką žiūrėti, į ką sutelkti dėmesį. O „šnekamosiose“ lėlių scenose – atvirkščiai: nėra į ką žiūrėti, reikia klausytis.

Spektaklyje dominuoja pirštininių, tačiau ne mimikuojančių lėlių personažai (dailininkė – Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė), su kuriomis ilgesni monologai, dialogai dera sunkiai. Tad aktoriams A. Grybauskaitei ir Irmantui Jankaičiui tenka ne tiek animuoti lėles, kiek neriantis iš kailio veikėjų charakterius imituoti balsu (cypsėti, baubti, riaumoti ir panašiai). Lazdelinių („kratomųjų“) lėlių veikėjams rasti individualų judesio ritmą turbūt sunku, todėl dauguma personažų judesio požiūriu supanašėja. Gaila, kad kūrėjams nekilo mintis pasidomėti kauniškio lėlininko Dariaus Armanavičiaus patirtimi, pažiūrėti kokio nors jo spektaklio įrašą, kad suprastų, kokios pirštininių mimikuojančių lėlių galimybės. Lietuvoje geriau vaidinančio aktoriaus su tokiomis lėlėmis turbūt nerasime.

iliustracija
Martynas Nedzinskas – Papūga
spektaklyje „Karalaitė ir princas Krabas“

Mariaus Macevičiaus nuotrauka
iš Vilniaus mažojo teatro archyvo


Karalaitė įsimyli Krabą, kurį myli Undinė, o šios nemyli niekas...

Spektaklis vaikams „Karalaitė ir princas Krabas“, kurį žiūrėjau Valstybiniame mažajame teatre per debiutų festivalį „Tylos!“ – Agnės Sunklodaitės režisūros magistro darbas. Beje, labai neįprasta spektaklyje vaikams matyti serialuose suaugusiems vaidinančius aktorius! Kurį laiką matai ne spektaklio veikėjus, o iš ekranų atėjusius gyvus „meilės kankinius“! Kita vertus, ir spektaklyje esama tos „meilės be atsako“ motyvo. Taigi visos dimensijos galiausiai čia susijungia...

Vėl išskirčiau dramaturgijos klausimą. Režisierė parašė inscenizaciją – savotišką trijų italų pasakų kompiliaciją, kurias vienija aktyviai su žiūrovais bendraujanti Papūga. (Beje, ją vaidinęs talentingasis Martynas Nedzinskas ypač įdomiai atsiskleidė gegužės 20 d. „Tylos!“ pirmame spektaklyje – jungtiniame „tuminiečių“ režisierių darbe – „Pornografija“ pagal brito Simono Stephenso drastišką pjesę, kur sukūrė tokį it Vilniaus „Spartos“ rajone kursuojančio jauno menkystos narkomano tipažą, kuriam blia blia – pagrindinis emocijų reiškimo stilius; tik aktoriui reikėtų savarankiškai tobulinti savo scenos kalbą: abiejuose spektakliuose jis „kramtė“ žodžių galūnes.) Bet asmeniškas Papūgos požiūris į pasakojamą istoriją spektaklyje liko neaiškus...

Veikėjų daug, juos vaidina tie patys aktoriai, pakeisdami kostiumų detales (dailininkė Ramunė Skrebūnaitė tikra funkcionalistė minimalistė! Vienam scenografijos objektui – žmogaus ūgio apvalių kampų narvui – ji priskiria keletą veiksmo vietos „vaidmenų“ – varguolių trobelės, sosto, kalėjimo, Undinės vandenų pasaulio). Siužeto vingių – nesuskaičiuojama daugybė. Kartais koks siužeto siūlas keistai „nukerpamas“. Pavyzdžiui, spektaklis prasideda scena, kaip iš narvo išsivaduoja Papūga. O kas ją uždarė? Arba – Krabą (Tadą Gryn) iš bado neužmiegantiems vaikiukams atnešė tėtis. Jam kilo mintis Krabą parduoti Karaliui (Tomui Stirnai), ir matyt, už gautus pinigus nupirkti daug skanių valgomųjų dalykėlių... Čia prasideda kita siužeto linija – mažiesiems žiūrovams „ypač aktuali“ pirmosios meilės istorija. Karalaitė keičia požiūrį į Krabą – vietoj žaisliuko šis jai regisi kaip romantiškas jaunuolis, vertas kovos su Undine... O kas atsitiko ir kaip toliau sekėsi gyventi mūsų širdis sujaudinusiai alkstančiai šeimynai?..

Spektaklyje, kuriame aktoriai ir dainuoja (kompozitorius Deividas Gnedinas), mėgaujamasi teatro žaidimu. Išties tas vandenų pasaulis atskleistas su išmone. Daug „keistuoliško“ humoro (režisierė – Keistuolių teatro atžala). Tačiau... visada stebiuosi, kodėl kartais spektakliuose žaidimas virsta veikėjų maivymusi? Šiame spektaklyje irgi to kartais neišvengiama. Gal dėl to, kad aktoriai, norėdami publiką palinksminti, pernelyg veikėjus sukvailina, sumenkina, sukarikatūrina. Karalius –­ tuščiagarbis iki pasiutimo ir kvailokas (finale Papūga kelis kart aiškina jam, kad vaikai turi savybę užaugti, subręsti...), Karalaitė – aikštinga iki begalybės (kai ją ištinka meilė, tada joje „prabunda“ lyrinė herojinė spalva), Undinė – agresyvi ir net geidulinga (Agnei Šataitei reikėtų susirūpinti sveikata – jau antrą spektaklį girdžiu ją nemaloniai „miauksinčią“ lūžtančiu balsu). Ir visa tai vaidinama pernelyg energingai, demonstratyviai. (Tiesa, ritmo požiūriu spektaklis monotoniškas.) Sumaišties, lakstymo, šaukimo daug –­ ir tai blaško, vargina. O juk vaidinimas skirtas ikimokyklinio amžiaus vaikams! Norėtųsi subtilumo, neskubėjimo, daugiau ritminių kontrastų, įsigilinimo, apie ką vaidinama ir kam. Beje, jei pasitelktas „atviro teatro“ principas, kaip rodoma nuo spektaklio pradžios (aktoriai juodais triko susėda scenos pakraštyje ir stebi kartu su žiūrovais Papūgos išsilaisvinimą iš narvo), nereikėtų vaidintojams neva slapstytis, einant į užkulisius keistis kostiumų detalių. Smulkmenos, bet... Šiaip ar taip, režisierei linkime tolesnės profesinės sėkmės. Žinoma, su savo komanda Keistuolių teatre dirbti gal paprasčiau, bet tokia savotiška „pedagoginė praktika“ kitame teatre – irgi naudinga.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 9 
17:20:47 Aug 23, 2010   
Aug 2009 Aug 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba