Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-06-11 nr. 3288

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALDEN NOWLAN.
Eilėraštis apie stebuklus
15
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• PRENUMERATA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• Su PETRU VYŠNIAUSKU kalbasi VYGANTAS ŠVOBA.
Penkiasdešimt metų su smuiko raktu
2

BIRŽELIO 14-AJAI 
• GINTARĖ KAPLIUKAITĖ.
Sušaudyti ir sudeginti Jociūnai
20

KNYGOS 
 ALFREDAS GUŠČIUS.
Jie tebeklaidžioja labirinte
2
• IRENA POTAŠENKO.
Atsargiai, rankraščiai nedega!
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

KINAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Jaunasis Izraelio kinas
1

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Apie kompiuterius teatre
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Keli „pasipliuškenimai“ „banguojančiuose“ spektakliuose vaikams

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Priešpaskutinė Andriaus Kviliūno vakarienė
1
• REMIGIJUS VENCKUS.
Reali ir neegzistuojanti Hario Branto tikrovė

MUZIKA 
• RITA NOMICAITĖ.
Nežinomas Georgas Friedrichas Händelis
• JONAS BRUVERIS.
Apie Händelio „Serse“...
1

PAVELDAS 
• NIJOLĖ TUMĖNIENĖ.
Jono Rimšos paroda „Tropikų šauksmas: Argentina–Bolivija–Taitis“

POEZIJOS PAVASARIS 
• GITANA NOTRIMAITĖ.
Trumpa XX amžiaus Klėjos ir Kaliopės seserystės istorija
5

POEZIJA 
• JULIJA GULBINOVIČ.
10

PROZA 
• STEPAS EITMINAVIČIUS.
Iš „Mėginimų nuskinti dieną“
4

VERTIMAI 
• IVAN ŠTRPKA.
• DANIEL JONAS.
• LUIS FILIPE CRISTOVAO.

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Būtis
7

KULTŪRA 
• Užutrakio rūmus nuspalvins „Menamos istorijos“
• Rašytojams – galimybė laimėti stažuotę Vokietijoje1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Klasė
7

DE PROFUNDIS
De profundis, Domine, koks aš kvailys!
(Arthur Rimbaud. „Sezonas pragare“)
 
• ALBERTAS SKYRELIS.
Epigramos
1
• res ludentes / žaidžiantys daiktai3

Šatėnų prieglobstis 
• Dvyliktoji savaitė33

KNYGOS

Jie tebeklaidžioja labirinte

ALFREDAS GUŠČIUS

[skaityti komentarus]

Martinkus V. ŽEMAIČIO GARLĖKYS.
–­ Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

Sugrįžimas prie buvusiojo.
Ar tikslinga?..

Vytautas Martinkus antrą kartą prisėdo prie to paties romano; tai ne išskirtinis, bet gana retas atvejis rašytojų kūrybinėje praktikoje. 1988 m. „Vagos“ leidykla išleido jo romaną „Negęsta žvaigždė paukščio pėdoje“ (paantraštė: „reportažas iš nepaskutinio teismo“), o pernai Rašytojų sąjungos leidykla – naują jo variantą „Žemaičio garlėkys“.

Taigi V. Martinkus sukūrė du didelius romanus ne apie išgalvotą, o apie istorinį asmenį. Ir sukūrė ne apytikriai perpasakodamas archyvinę medžiagą ar apie garsius žmones sklandžiusius gandus, legendas, bet panaudodamas tikslią, galėtume pasakyti, šimtaprocentinę dokumentiką. Toji dokumentika ne tik tiksli, bet ir gausi; per „Žemaičio garlėkio“ aptarimą Rašytojų sąjungoje V. Martinkus replikavo – cariniai teismo įstaigų valdininkai ir raštininkai dirbo gerai, apie Aleksandrą Griškevičių išliko daug kokybiškos archyvinės medžiagos; tegul taip dirba mūsų dabartiniai biurokratai.

Kas paskatino V. Martinkų imtis jau kartą gvildentos temos – pirmojo Lietuvos aviatoriaus, skraidymo aparatų konstruktoriaus, mąstytojo Aleksandro Griškevičiaus – gyvenimo? Motyvus autorius atskleidžia pratarmėje. Jie dvejopi – ir konjunktūriniai, ir kūrybiniai. Prie pirmųjų priskirtini šie: „Šiais, 2009-aisiais, metais, kartu su Lietuvos tūkstantmečiu atėjo romano pagrindinio personažo prototipo, XIX amžiaus Lietuvos šviesuolio, filosofo ir išradėjo Aleksandro Griškevičiaus (1809–1863) 200-osios gimimo metinės. Mūsų aviacijos istorikai jo neužmiršo, bet vis dėlto Lietuvoje retas jį žino.“

Kūrybiniai motyvai sudėtingesni ir tikriausiai būtent jie lėmė V. Martinkaus apsisprendimą grįžti prie šios temos. Jis ryžosi kokybinei meninei operacijai – likvidavo blankoką istoriją iš sovietmečio laikų – archeologo Viktoro Mastelio norą išsiaiškinti sūnaus žuvimo priežastis, jo pastangas išsaugoti pastatą, kuriame kadaise kalėjo žymus aeronautikos pradininkas Aleksandras Griškevičius ir po kurio pamatais rado senus užrašus (paaiškėja, kad jie – Griškevičiaus brolio Mauricijaus); Viktoras pradeda skaityti tuos užrašus, dėl to tampa įtariamas, pasigirsta Anonimo skambučiai, žiauriai sumušama jo žmona… Įvykių paralelė su praeitimi vedama, turint tikslą parodyti sovietinės ir carinės santvarkų panašumus: laisvos minties slopinimą, demokratinės gyvensenos negalimumą. Tačiau tokiam sumanymui (architekto Viktoro teisybės ieškojimą prilyginti XIX a. advokato Mauricijaus surengtam viešam – prisiekusiųjų –­ teismui ir kt.) pristigo psichologinio įtikinamumo, stilistinio raiškumo. Naujajame romane tos paralelės nebėra, ir tai kūriniui išėjo tik į naudą.


Romano struktūra ir stilistikos ypatumai

Naujajame romane redagavimo ir korekcijų nedaug, pagrindas tas pats – istorinė-archyvinė medžiaga ir advokato Mauricijaus ginamoji kalba; naujovės –­ Mauricijaus kalbos pabaigoje įdėtas tekstukas „Pas Minotaurą“; atsiradęs epilogas. Prie nedidelių korekcijų reikėtų priskirti ir lenkiškų pavardžių rašybos sulietuvinimą (tarkime, Bratkowskaja pavirsta Bratkauskyte), užsienietiškų citatų vertimą į lietuvių kalbą, išnašų, skyrių, poskyrių pavadinimų įvedimą, biblinių ir kitokių citatų išskyrimą kursyvu. Tokia kosmetinė teksto redakcija neleistų teigti apie naujo romano atsiradimą, jeigu nebūtų likviduota minėta siužetinė linija apie teisybės ieškojimą sovietinėje tikrovėje ir teisėje.

Įvykių centre – pirmą kartą Šiaulių apskrities teismo rūmuose surengtas parodomasis prisiekusiųjų teismas, inicijuotas Aleksandro Griškevičiaus brolio advokato Mauricijaus Griškevičiaus, praėjus metams po brolio mirties. Prokuroro Golovkino kaltinamasis nuosprendis Aleksandrui Griškevičiui ir pastarojo gynimas ilgoje, suliteratūrintoje advokato Mauricijaus kalboje, raiškūs teismo užkulisių įvykiai, atspindėti tarno, atsargos kareivio Juozapo Eitnoriaus suvokimo ir vertinimo „veidrodžio“, sudaro šio savito istorinio-dokumentinio V. Martinkaus romano kompozicinės struktūros pagrindą. Laiškai, raštai, skundai paeiliui, bet ne griežtai chronologiškai, įpinami į Mauricijaus kalbą, skirtą Aleksandrui apginti. Autorius Mauricijaus akimis rodo mums Aleksandro Griškevičiaus gyvenimą, atsispindėjusį caro teisėtvarkos organų dokumentuose, ir tuo pačiu tą gyvenimą sveria prisiekusiųjų teismas.

Apie dramatiškas Aleksandro Griškevičiaus gyvenimo peripetijas V. Martinkus pasakoja atitinkamai komponuodamas autentišką archyvinę medžiagą, kurioje daug įdomios intrigos, originalių pastebėjimų, išvadų, tiesiog sodrios dramaturgijos – lobio kiekvienam romanistui. Juk ir tardymus vykdė, ir apklausas darė, ir įvairiausius raštus vieni kitiems rašė aukšto išsilavinimo, įvairaus rango, socialinės padėties asmenys –­ juristai, valdininkai, prekybininkai, dvasininkai. Pastarieji gana uoliai bandė užkirsti kelią Aleksandro Griškevičiaus originaliai natūrfilosofijai, jo aitvarų, garlėkių konstravimui. Raiškūs romane augustinų prioro Petkevičiaus laiškai, skundai vyresnybei.

Prokuroro Teodoro Golovkino charakteristika, sakyčiau, yra portretinės prozos šedevriukas: „Laukdamas, kol teismo pirmininkas leis jam prabilti, prokuroras Golovkinas bene triskart vijo Juozapą (teismo sekretorių, atsargos kareivį – A. G.) arbatos. Jinai buvo tai ne ton stiklinėn įpilta, tai be vyšnių uogienės, tai atvėsusi. Atsargos kareivis atpūkštė garais šnypščiantį samovarą, apstatė jį puodeliais su uogienėmis, paskaldė žalsvą cukraus galvą, ir prokuroras liovėsi kibęs. Tai buvo iš pat pradžių. Kalbėdamas Golovkinas nė karto negurkštelėjo karštimo. Jis toks geras gražbylys, kad burna neišdžiūsta ir po valandos bylos. Dabar jis pačepsėdamas siurbčiojo arbatą. Sėdėjo nugara į liepsnojantį židinį, kandeliabrų apšviestu dešiniuoju žandu, rūstybės išakėtu akies maišeliu, atsikišusiomis stambios nosies šnirpšlėmis, gelsvais dantimis, išlendančiais tik tada, kai cukraus galvos skeveldra per didelė ir reikia ją kąsti. Kairysis skruostas buvo visai tamsus, iš tos pusės prokuroras atrodė visai be veido, vien juoda skraistė, užmesta ton vieton, kur Mauricijus galėtų matyti akį, nosį, lūpas. Iš bet kurios vietos advokatas gerai matė sidabriniu žiedu su topazu papuoštą prokuroro ranką. Kilnodama stiklinę, jinai laidė kibirkštis...“ (p. 17). Golovkino kaltinamoji kalba romane pažodžiui nepateikta, ją, kaip ir šį aprašytąjį prokuroro portretą, savaip interpretuoja, suvokia kaltinamojo gynėjas Mauricijus.

Stilistinę romano paletę paįvairina ir jo prasminį klodą pagilina anuometinės žiniasklaidos tekstų (suprantama, autoriaus stilizuotų) įvedimas į siužetą. Gubernijos žinių redaktorius Antonas Michnevičius gilinasi į Aleksandro Griškevičiaus filosofinį traktatą, smulkiai aprašo įvykius Zatyšių plento (kažkur netoli Kauno) „amfiteatre“, kur Griškevičius su savo garlėkiu buvo pakviestas į pagalbą remontuoti kelią – perkelti didžiulius akmenis. Žurnalisto tekstai pilni ironijos, patyčių – ir iš Griškevičiaus traktato, ir iš jo garlėkio. Įvairovės dėlei autorius įdėjo ir anoniminių, „marginalių“ tekstų, kurių autorystę sunku atspėti. Nesakyčiau, kad jie palengvintų dokumentinės medžiagos skaitymą.

Kompozicija – dažnai yra silpniausia storų romanų vieta. Originalųjį sumanymą – advokato Mauricijaus ginamąją kalbą prisiekusiųjų teisme – drausmina ir nuo kompozicinio padrikumo saugo griežtomis laiko ir vietos ribomis apibrėžtas siužetas. Kajaus mirtis – pagrindinis akcentas Mauricijaus kalboje, nes aplink šią temą sukasi šio prisiekusiųjų teismo kalbos: galbūt tai Aleksandras kaltas dėl jo nužudymo. Siužeto spyruoklė – Mauricijaus argumentacija ir kontrargumentacija. Tačiau temų gal kiek daugoka (rašoma apie visą Aleksandro Griškevičiaus gyvenimą, minimos visos keturios jo bylos), gal todėl autoriui buvo nelengva sutvarkyti laiškų, potvarkių, prašymų, pokalbių, žodžiu, itin gausios romano „korespondencijos“ chronologiją. Net ir perskaitęs „Žvaigždė negęsta...“, taip ir neišsiaiškinau, kas parašė tekstus „iš pastabų pačiam sau“, tikrai įdomius, stilistiškai patrauklius. Galvočiau, kad pats romano autorius, bet kliūna virš jų esantys bendrieji, lyg ir neutralūs, įvardijimai. Gal autoriui vertėjo įvesti aiškesnius riboženklius tarp autentiškų ir išgalvotų tekstų?.. Panašūs kliuviniai leidžia suprasti įžvalgios kritikės, mokslininkės Jūratės Sprindytės pasakymą apie šį romaną –­ „skaityti sunku, bet pravartu“.

Ir dramatiška Aleksandro Griškevičiaus gyvenimo pabaiga (kylantis verslininkas išvilioja garlėkio schemas, naudojimosi teisę, o plėšikai mirtinai primuša) kelia abejonių – ar taip iš tikrųjų buvo, ar tai yra literatūrinė autoriaus versija? Pratarmėje V. Martinkus mus pamokė, kaip atskirti autentiką nuo autorinės išmonės, bet prie Aleksandro mirties aprašymo nėra jokių atpažinimo ženklų – žinome tik pagrindinio romano naratoriaus, advokato Mauricijaus Griškevičiaus pateiktą versiją.


Portretas Nr. 1:
inžinierius ir mąstytojas Aleksandras Griškevičius

Įdėmiai perskaičiau abu V. Martinkaus romanus, bet – nė vieno A. Griškevičiaus veikalo. Suprantama, kad neturėjau rankose ir nė vieno archyvinio dokumento, bylojančio apie šio asmens šeimyninį gyvenimą, filosofinį mąstymą, mokslinius ieškojimus, ano meto visuomenę ir ypač valdininkus, bažnytininkus, teisiškai persekiojusius juos itin gąsdinusių aitvarų ir dirižablių konstravimo meistrą. Vadinasi, neturiu kompetencijos apie romaną objektyviai ir kompetentingai rašyti? Turbūt, bet pasielgsiu analogiškai tiems dvylikai prisiekusiųjų piliečių, kurie buvo sukviesti į Šiaulių apskrities civilinio teismo rūmus spręsti apie Aleksandro Griškevičiaus kaltumą arba nekaltumą, nors paties kaltinamojo nepažinojo (bent jau ne visi pažinojo).

Kokį Aleksandro Griškevičiaus paveikslą skaitytojui V. Martinkus sukuria romane? Dokumentinės medžiagos gausoje labiausiai norisi užtikti paties „kaltininko“ laiškų, raštų, pasisakymų. Jų yra nemažai ir jie įgalina susidaryti vaizdą apie didelio masto asmenybę.

Antrajame romano skyriuje pateikta dokumentika byloja apie Aleksandro jaunystę, mokslą Kėdainių gimnazijoje, dalyvavimą pogrindinėje jaunimo organizacijoje, pasiryžimą kovoti už Lenkijos valstybingumo atkūrimą. Šios jaunystės „nuodėmės“ Aleksandrui bus ne kartą prikišamos kitų jam iškeltų bylų metu. Vaizduojamos ir XIX a. kalbinės peripetijos: Aleksandras gerai suvokė lenkų patriotų kovos vienašališkumą, pats stengėsi bent šiek tiek kalbėti lietuviškai, demokratiškai bendravo su žemaičiais, leido jų vaikams krapštytis prie savo aitvarų, sakydamas, kad „žemaičiai negali neskristi“. Matyt, neatsitiktinis ir jo veikalo pavadinimas – „Žemaičio garlėkys“. Viekšniuose, kuriuose apsigyveno, Aleksandras įsigijo ne tik priešininkų. Kalvis Butautas ir laisvoji valstietė, ragana pravardžiuojama Kotryna, tapo ištikimais jo pagalbininkais, lipdavo į medžius ar ant stogų ir šokdavo su sparnuotais Aleksandro aitvarais…

Taigi išvystame talentingą konstruktorių, be kurio atradimų Lietuvos aviacijos istorija tikriausiai būtų prasidėjusi daug vėliau arba nebūtų turėjusi tokių įspūdingų žmogaus tikėjimo galimybe atitrūkti nuo žemės paliudijimų. „Ar jums kartais neatrodo, kad galėtų skraidyti bet kokie daiktai. Štai, šita kėdė... stalas... rašalinė?“ – vienos kvotos metu norėdamas pajuokti konstruktoriaus „išmislus“ paklausia tardytojas. Griškevičius dėsto argumentus, suprantamus mums, bet ne amžininkui: „Norėčiau tikėti, kad keičiantis sąlygoms, keičiasi daiktų savybės. Mano pastangos tereiškė, kad ieškau man reikalingų sąlygų. Garlėkys – toks pat daiktas, kaip ir tie, kuriuos esame įpratę laikyti sunkiais. Tačiau kitokiomis sąlygomis jie atgyja, tarsi besvoriais tampa...“ (p.141).

Romane Aleksandras pavaizduotas plačių filosofinių pažiūrų, tvirtų etinių įsitikinimų. Kalėjime jį dažnai aplankydavo verslininkas Iza Varšavčikas, abu karštai diskutuodavo laisvės, laimės, Dievo temomis. Iza dažnai imdavo pavyzdžius iš Biblijos, minėdavo pranašo Elijo, kankinio Jobo likimus. „Šis kalėjimas visiems tiek paskalų prikuria, kad aš pats savimi nebetikiu! Bet nejaugi tai turi būti man svarbu, Iza? Niekis yra pranašo Elijo žengimas dangun, jeigu jį Viešpats pasiima! Ne, Iza, man svarbu pačiam, taip, pačiam pakilti. Nuskristi!“ O į Izos pasiūlymą pabėgti iš kalėjimo, papirkus prižiūrėtojus, Aleksandras atsako taip: „Nekišk pinigų Gilferdinui, Svečinui ar būsimam slaptam patarėjui Savickiui, aš sakau, kad esu ne didesnis už skurdžių Jobą, bet Jobas turėjo kažką, ko galėjo pavydėti jam Elijas, ritinėjęsis po dangų. Jobas pats iškentė savo vargą (...) ne pabėgdamas, o likdamas ten, kur gyvenimas jį užtiko. Štai, Iza, ir aš niekur nebėgsiu... Didesnės laisvės, negu toji, kuri yra manyje, aš nerasčiau ir aikštėje prie savo namų...“ (p. 167).

Taigi Aleksandras – mąstytojas, mintimis, svajonėmis, idealais skrajojęs padangėse, ir inžinierius-konstruktorius, sugebėjęs atitrūkti keliolika metrų nuo žemės. Daug ką supratęs apie sielos ir kūno, proto ir jausmų, mokslo ir religijos santykį, apie žmogaus paskirtį žemėje, apie homo sapiens tobulėjimo galimybes, jis pats patyrė mokslo pionierių, atradėjų likimą – buvo šmeižiamas, pajuokiamas, teisiamas.

Kuo tik Aleksandras nebuvo kaltinamas – ir sanguliavimu su dukterimi Frederika, ir bandymu apgauti caro cenzūrą, norint išspausdinti veikalą „Gamtos tikrovė“, ir pasikėsinimu į Kauno gubernatorių Ivaną Romanusą, kai buvo bandomas naujausias išradimas – garo mašina, ir mirtinu jaunuolio Kajaus Bratkauskio sužeidimu...

Tai atrodo neįtikėtina, juk XIX a. vidurys – ne viduramžiai. Vis dėlto V. Martinkus sodriai piešia to laiko panoramą: caras jau yra išleidęs garsųjį laisvės manifestą apie baudžiavos panaikinimą, prasideda radikalios reformos, kuriasi pirmieji fabrikai, tiesiami geležinkeliai... Tačiau savo kartą pralenkusiems asmenims, tokiems kaip Aleksandras, tebegresia pavojus būti apšauktiems išprotėjimu, Dievo įžeidinėjimu, žmonių tvirkinimu ir panašiais dalykais. Aleksandras areštuojamas, uždaromas vienuolyno karcerin, tardomas, jam surengiama protinės sveikatos patikra. Po visų tų egzekucijų jis paleidžiamas, bet su įrašu asmens byloje – „paliekamas įtariamu“.


Portretas Nr. 2:
advokatas Mauricijus Griškevičius, arba autoriaus alter ego

Ypač svarbus romane yra kitas veikėjas, kuriam autorius suteikė ne tik pasakotojo, bet, reikia manyti, ir alter ego teises, – tai Aleksandro Griškevičiaus brolis Mauricijus Griškevičius, žymus Šiaulių ekonomijos istorikas, Motiejaus Valančiausko veikalo „Žemaičių vyskupystė“ vertėjas į lenkų kalbą, teisininkas ir advokatas.

Remdamasis gilaus intelekto, plataus išsilavinimo protagonisto Mauricijaus asmenybe, V. Martinkus susikūrė palankią kūrybinę galimybę jį nuo seno jaudinančioms filosofinėms idėjoms apie tiesą, melą, kaltę, bausmę, atgailą, laisvę, sąžinę, garbę išreikšti. „Žemaičio garlėkyje“ tos idėjos, lyginant su „Negęsta žvaigždė paukščio pėdoje“, yra ryškiau artikuliuotos. Pabrėšime vieną iš jų: prisiekusiųjų teisme sprendžiamas ne tiktai Aleksandro Griškevičiaus kaltumo ar nekaltumo klausimas, bet tikrinama ir pačių prisiekusiųjų sąžinė. „Sąžinė yra mūsų didysis teisdarys, ponai prisiekusieji. Sąžinė neturėtų sužvarbti, nors jūs ir ilgai vargtumėte prie šaltos sienos, toli nuo židinyje spragsinčios ugnies. Man nešalta, nors aš irgi esu čia, kur net aršino storumo sienos ir speigas skverbiasi ne pro jas, o pro langus... Jums neturėtų būti nieko aukštesnio už teisingumą. Turiu galvoje jūsų sąžinę ir duotą priesaiką. Turiu galvoje teisingumą ne kaip stipresniojo teisę sakyti ką nori ir daryti ką nori. Svajoju apie silpnesniojo jėgą. Ponai prisiekusieji! Jūs esate aukštesni už dangų. Dievas gali suklysti, o jūs – ne... Kokia valanda, ponai! Žvaigždes galima raškyti...“ (p. 19).

Istorinės-dokumentinės medžiagos pakylėjimas į sąlyginę filosofinę plotmę, jos universalinimas suteikia romanui meninio originalumo ir konceptualaus solidumo. Įspūdinga Mauricijaus ginamoji kalba, žavinti autoriaus ir protagonisto erudicijų, intelektų simbioze – išsiliejusia plačiais vaizduojamos epochos politinių įvykių (baudžiavos panaikinimas, lenkų nacionalinio išsivadavimo judėjimas ir kt.), kylančios pramoninės revoliucijos apibūdinimais (gražus pasikartojantis išminties, mokslo, meno ir amatų globėjos Minervos simbolis), taikliomis prisiekusiųjų teismo dalyvių charakteristikomis. V. Martinkus rado savęs vertą protagonistą, alter ego, padedantį pakilti į filosofinį aukštį, reikalingą kaip tik šiam romanui, vaizduojančiam gaivalingo polėkio herojų… Autoriaus, protagonisto, pasakotojo regėjimo taškų, minčių, balsų susiliejimas romane labai plastiškas. Mauricijus demonstruoja visa tai, ką XIX a. carinės imperijos pažangiausi advokatai buvo pasiekę jurisprudencijos, istorijos, literatūros moksluose, oratorystės mene, o V. Martinkus savo ruožtu rodo stiliaus, personažų portretavimo, charakterių kūrimo „aukštąjį pilotažą“.

Filosofinė mintis, racionalus mąstymas, psichologinė analizė „Žemaičio garlėkyje“ įkūnyta dinamiškuose, lakoniškuose meniniuose vaizduose, konstruktyviame pasakojime, į kurį inkrustuota daug istorinių analogijų, mitinių simbolių ir asociacijų. Skaitytojui akivaizdu – nuteistas ne tik Aleksandras: prisiekusieji ištarė nuosprendį ir sau. Romano pabaigos simboliai – Minotauras, šaltis, kaukolė, karaliaus juokdarys, sąžinės veidrodžiai, kuriais, ironizuodamas ir vaizduodamas patenkintą, operuoja Mauricijus, skirti galutinei išvadai – pasveikinti ir teismo pirmininką, ir ponus prisiekusiuosius su sąžinės praradimu: „Niekada nebus Rusijos imperijoje, jos teisingumo Minotauro labirinte, jokio prisiekusiųjų teismo. Čia ne Didžioji Britanija, net ne Prancūzija ar Italija. Gal ne vien Rusijoje. Ir Lenkijos Karalystėje, ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Visur ir niekur, ponai. Aš tik leidau duobkasiams praskelti brolio kaukolę. Po metų kūnas juk būna jau suiręs. Tai ir viskas, ponai.

Šypsokimės. Manau, kad po to, ką aš padariau, kas man nepavyko ir kas čia įvyko, nebūtinai turėtų stoti tyla. Ką tu, Aleksandrai, man pasakytum?“ Ir Aleksandras atsiliepia iš kapo: „Kodėl daužai ir skaldai man kaulus? Ir kuriam čia naują iškasei kapą? Ar bent žinai, Mauricijau?“ (p. 428).

Ironijos ir paradokso prasmė aiški –­­ žmonės dar neišsiugdė kartezietiško mąstymo, kurio „jėga ir grožis yra proto pašnekesiuose su savimi pačiu… Šlovindami proto šviesą, kartezianiečiai kažkam turi palikti ir atiduoti jos šešėlius…“ (p. 398), juk nuo to laiko, kai Rusija prasikirto langą į Europą, „Rusijos imperija tapo Vakarų Europos tamsiuoju sandėliu –­ labirintu, kur slapstosi skurdo, karo, mirties pabaisos“ (p. 399).

Prisiekusiųjų dauguma tebeklaidžioja Minotauro labirinte... Pamąstymui: ar tai aktualu ir šiandien?

 

Skaitytojų vertinimai


60305. o dabar?2010-06-15 20:12
o dabar tos originalios natūrfilosofijos idėjos išsiskleidė visa jėga. ir tai labai aktualu,kai liko proto pašnekesiai su savimi... Gerbiu mąstantį rašytoją V.Martinkų.

60344. Is kritiko gyvenimo: savikritika2010-06-16 21:28
Kramtau as kritiko duonele juoda. O ka? Esu ne toks jau abelis. Kur reik baltos - baltai parodau. Kur reik juodos - juodai be abejo.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 9 
17:20:46 Aug 23, 2010   
Aug 2009 Aug 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba