Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-06-11 nr. 3288

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALDEN NOWLAN.
Eilėraštis apie stebuklus
15
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• PRENUMERATA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
 Su PETRU VYŠNIAUSKU kalbasi VYGANTAS ŠVOBA.
Penkiasdešimt metų su smuiko raktu
2

BIRŽELIO 14-AJAI 
• GINTARĖ KAPLIUKAITĖ.
Sušaudyti ir sudeginti Jociūnai
20

KNYGOS 
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Jie tebeklaidžioja labirinte
2
• IRENA POTAŠENKO.
Atsargiai, rankraščiai nedega!
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

KINAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Jaunasis Izraelio kinas
1

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Apie kompiuterius teatre
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Keli „pasipliuškenimai“ „banguojančiuose“ spektakliuose vaikams

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Priešpaskutinė Andriaus Kviliūno vakarienė
1
• REMIGIJUS VENCKUS.
Reali ir neegzistuojanti Hario Branto tikrovė

MUZIKA 
• RITA NOMICAITĖ.
Nežinomas Georgas Friedrichas Händelis
• JONAS BRUVERIS.
Apie Händelio „Serse“...
1

PAVELDAS 
• NIJOLĖ TUMĖNIENĖ.
Jono Rimšos paroda „Tropikų šauksmas: Argentina–Bolivija–Taitis“

POEZIJOS PAVASARIS 
• GITANA NOTRIMAITĖ.
Trumpa XX amžiaus Klėjos ir Kaliopės seserystės istorija
5

POEZIJA 
• JULIJA GULBINOVIČ.
10

PROZA 
• STEPAS EITMINAVIČIUS.
Iš „Mėginimų nuskinti dieną“
4

VERTIMAI 
• IVAN ŠTRPKA.
• DANIEL JONAS.
• LUIS FILIPE CRISTOVAO.

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Būtis
7

KULTŪRA 
• Užutrakio rūmus nuspalvins „Menamos istorijos“
• Rašytojams – galimybė laimėti stažuotę Vokietijoje1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Klasė
7

DE PROFUNDIS
De profundis, Domine, koks aš kvailys!
(Arthur Rimbaud. „Sezonas pragare“)
 
• ALBERTAS SKYRELIS.
Epigramos
1
• res ludentes / žaidžiantys daiktai3

Šatėnų prieglobstis 
• Dvyliktoji savaitė33

POKALBIAI

Penkiasdešimt metų su smuiko raktu

Su PETRU VYŠNIAUSKU kalbasi VYGANTAS ŠVOBA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Petras Vyšniauskas
Arūno Baltėno nuotrauka

      Su Nacionalinės premijos laureatu, įvairių tarptautinių konkursų, festivalių prizininku, Lietuvos džiazo akademiku PETRU VYŠNIAUSKU kalbasi VYGANTAS ŠVOBA.

Šiandien Vilniaus rotušėje Tavo muzikavimo 50-mečio vakaras, kurio paminėti susibėgs ir džiazo bičiuliai. Man, tiesą sakant, kažkaip keistokai skamba – rodos, koks natų veteranas sumanė atsiskaityti...

Na, man visada patiko šiokios tokios provokacijos, nestandartiniai dalykai. Juk menininkas turi būt truputį kitoks, ne toks, kaip visi, tuo jis ir įdomus. Kadangi esu „prie meno“, tai noriu būti originalus (juokiasi)... Sumaniau pažymėti būtent mano grojimo 50-metį. Pradėjau groti būdamas vos trejų metų.

Žodžiu, nori nenori turime kalbėti apie tavo šaknis...

Jos įsišaknijusios muzikalioje Plungės apylinkių dirvoje. Čia veikė garsioji Mykolo Oginskio dvaro muzikos mokykla, M. K. Čiurlionis ten muzikavo. Mano senelis kornetu grojo caro kariuomenės Karališkajame orkestre, dėdė taip pat muzikantas. Nors tėvukas neturėjo klausos garsams (ją paveldėjau iš mamos), bet muziką mėgo, jos klausėsi. Įstrigo vaikystėje regėtas instrumentų kalnas namuose ant spintos. Tėvas buvo nupirkęs trimitą, akordeoną, smuiką. Tad muzikinė aplinka supo nuo vaikystės...

Kaip suprantu, tuomet į Plungės muzikos mokyklą tavęs surišę nevežė...

Aišku, kad ne. Tėvas turbūt buvo patenkintas, jog sūnus mokysis muzikos ir galbūt lengviau uždirbs duoną. Aš pradžioje labai norėjau groti smuiku, bet neatsirado mokykloje mokytojo. Dar mane traukė fortepijonas, tačiau šeima gyveno gana sunkiai ir neturėjo pinigų tokiam instrumentui, tad liko akordeonas. Kaip man primena sesuo, sėdėdavau aš lauke ant namų laiptų Plungėje, Rietavo gatvėje, ir grodavau sau bei praeiviams mažiuku akordeonu. Taigi koncertinę patirtį kaupiu nuo 3 metų.

Kada pirmą kartą pamatei „gyvą saksofoną“ ir ar pasakei: „jemo“?

Man buvo, regis, 10 metų, kai brolis, baigęs tarnybą kariuomenėje Rygoje, parsivežė nenaują saksofoną – altą, kad galėtų parduoti. Tėvas kažkodėl paėmė ir nupirko. Aš, aišku, ėmiau jį čiupinėti, pūtinėti, buvo smalsu. Tačiau atmintyje ryškiai išliko kita. Plungės muzikos mokykloje mano didžiai gerbiamas pirmasis mokytojas Pranas Škimelis vieną dieną pasivedė mane į šalį, atvėrė man dėželę ir parodė ten gulintį ir visaip žaižaruojantį perlą – sopraninį saksofoną. Parodė ir vėl uždarė. Čia buvo pirmasis gundymas... Saksofoną jau iš klausos, pats pramokęs pūčiau Plungės 1-osios vidurinės mokyklos estradiniame ansamblyje, Kaune esu pelnęs geriausio instrumentalisto vardą, pats Mikas Vaitkevičius pasveikino, rodos, 1970 metais.

Yra žinomas senas sovietinis posakis, kad nuo saksofono iki peilio – vienas žingsnis...

Na, išties anuomet šis instrumentas nebuvo labai toleruojamas. Saksofonas tarsi buvo JAV imperialistų gyvenimo atributas, tai sovietams svetimas dalykas... Bet nebuvo ir oficialiai uždraustas. Įstojęs į Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą turėjau rinktis klarnetą, nes saksofono klasės nebuvo. Tuomet ir susidraugavau su džiazu.

Džiazas, cigaras, viskis – čia juk irgi kapitalistų išdaigos, ne žemaitukui skirtos. Klarnetu galėjai kokias kepurines grot...

Paskutinius du tavo minimus dalykus tikrai pažinau gerokai vėliau...(juokiasi). Plungėje buvau girdėjęs restorane grojantį diksilendą. O džiazą išgirdau brolio, kuris jau mokėsi groti obojumi Konservatorijoje, dėka. Tai buvo legendinis Charlie Parkeris ir jo plokštelė „Kanzas city blue“, labai man patiko, aš ją moku mintinai. Tai toks buvo pirmas, mane nokautavęs džiazo smūgis. Jau vėliau Pranas Narušis pakvietė mane į besikuriantį bigbendą Klaipėdoje, pradėjau groti Sauliaus Šiaučiulio kvartete. Prasidėjo koncertai, 16–17 metų jau neblogai buvau susipažinęs su džiazo klasika. Taigi 1974 m. Klaipėdoje prasidėjo mano džiazinė veikla. Žinoma, dar žavėjausi prancūzų impresionistais...

Kurie buvo gyvi duona ir vandeniu (vynu) ir dirbo, dirbo, dirbo...

Toks muzikavimas, džiazavimas turėjo nemažai mistikos, paslapties ir laisvės uždaroje valstybėje. Ir šioje terpėje aš labai gerai jaučiausi. Grojau aš ištisas valandas, pūčiau ir vienas, kartais iki pykinimo... 1976 m. atvažiavau į Vilnių, į Konservatoriją (dabartinę LMTA), ir, kadangi nebuvo saksofono klasės, pasirinkau klarnetą pas nuostabų profesorių Algirdą Budrį. Iš šio didžio mokytojo gavau daug teorinių žinių, įvaldžiau grojimo techniką, šias studijas sėkmingai baigiau. Tiesa, šalia to, nuo antrojo kurso perėjau į saksofono klasę ir sutikau Vladimirą Čekasiną. Kadangi jis buvo labai užimtas muzikantas, daug gastroliuodavo, daugiau mokiausi iš aplinkos... Studijas baigiau pas prof.  Budrį.

Ko reikia geram džiazmenui?

Žinai, aš turiu tokią nuojautą, gal kam ji skambės ir keistai, – improvizuoti gali kiekvienas žmogus. Juk ne tik džiazo muzikantai improvizuoja. O pats gyvenimas. Gyvena žmonės ir, žiūrėk, kaip improvizuoja, žinoma, yra ir kitas labai svarbus klausimas – kokybė... Geram džiazmenui reikia sveikatos, fantazijos, ritmo pojūčio ir nevalia sureikšminti to, ką darai, žinoma, ir savęs.

Ne vienas rimtas muzikantas grojo vestuvėse, šermenyse, gimtadieniuose – ten, kur reikėjo, ir tu nesi išimtis. Gal tai irgi improvizacijos mokykla, kai nei iš šio, nei iš to paprašo koks pakaušęs svečias pagrot ką nors iš „Aidos“?

Aš visiems, kurie kvietė groti ir klausė, esu labai dėkingas. Tai galų gale ištvermę išugdė, kai teko groti, tarkime, 3 paras iki 5 val. ryto, išmokė bendravimo, tam tikros tolerancijos. Kai kartą apie tokias klajones papasakojau BBC korespondentui, jis pasakė, jog tai tipiškas Naujojo Orleano muzikanto kelias...

Papasakok apie „Neringos“ restoraną Vilniuje, kur anuomet liejosi laisva muzika, tvyrojo laisva dvasia.

Šviesios atminties Liudas Šaltenis man pasiūlė sukviesti muzikantus ir pradėti „Neringoje“ džiazo vakarus. Prisimenu visa tai su gražia nostalgija. Taigi 1981 m. sausio 27 d. aš, Vytautas Labutis, Leonidas Šinkarenko ir Gediminas Laurinavičius pradėjome tokius vakarus. Pasisekimas buvo milžiniškas, susirinkdavo ir žymių menininkų, ir jaunimo. „Neringa“ tapo traukos centru, rinkdavosi čia muzikantai, vykdavo jazz session, ir grodavom mes kiekvieną vakarą – po 4 valandas. Tai būdavo faktiškai 6 koncertai per savaitę. Organizavom teminius vakarus, žodžiu, sėkmingai ir svaigiai grojom kokius pusantrų metų. Paskui kažkokia valdžia liepė skirstytis. Ne dėl džiazo. Pasirodo, jog žmonių susirinkdavo daug, tačiau jie klausėsi muzikos, o ne daug gėrė ir valgė. Žodžiu, restoranui nešėm nuostolius...

Ar toks niuksas nesumažino jūsų entuziazmo?

Atvirkščiai, sužadino ambicijas. Su minėtu kvartetu „puolėm į Rusiją“, koncertavom pirmajame festivalyje užsienyje – Bratislavoje. Tiesa, 1983 m. jau buvome spėję laimėti sąjunginį estrados konkursą Maskvoje. Negalėjau groti pirmajame festivalyje Birštone 1980 metais, tomis dienomis man operavo apendicitą. Na, užtat mūsų kvartetas vienintelis, turintis du Birštono nugalėtojų prizus –­ 1982 ir 1984 metais. Iki šiol labai branginu įteiktą Stanislovo Kuzmos skulptūrą... Birštonas – labai gera starto vieta jauniems muzikantams.

Kokį įspūdį Tau paliko džiazo gimtinė, ar nebuvai šokiruotas, džiazo ten daug ir galingo?

Ne. Aš esu Europos žmogus, ir Amerika, nuvykus į Detroito festivalį, nei labai sužavėjo, nei nustebino. Menu, buvo geros recenzijos. O mano „susitikimas“ su JAV džiazu įvyko dar 1979 m. Varšuvos džiazo festivalyje. Aš labai žavėjausi trimitininku Freddie Hubbardu ir su cigarete rankoje puoliau autografo. Trimitininkas suspigo nuo skausmo – cigaretė smigo jam į ranką, aš pasimečiau, bet gavau ne antausį, o autografą...

Tavo savitą grojimą kai kas vadina nostalgišku, lyrišku, lėtu – lietuviškai nuobodžiu...

Muzikanto kelias it jūra – būna štormai, būna ramesnės būsenos. Aš groju savo muziką ir tai vienintelis kelias būti savimi. Nenoriu paveikslo kopijos, o ieškau originalo. Esu išbandęs visokius stilius – nuo diksilendo iki bliuzo, bibopas – tai ne mano muzika, o jų. Man tai dabar atrodo tarsi grojimo pratimai, tam tikri etapai. Taip, aš esu lietuvis ir groju savo stilium ir dalinuos tuo su kitais... O ar turėčiau kitaip daryti?

Tavo saksofonas ir Veronikos Povilionienės dainos. Kaip jus suvedė keliai?

Mes susitikom ir susipažinom vienos kelionės į Norvegiją metu laive. Buvo kažkaip nuobodu, Veronika ėmė dainuoti, aš atsinešiau savo sopraninį... Būtent šiais metais minim 20-metį, kai kartu pradėjom maišyti įvarias šalis. Mūsų duetas itin įdomus, ypač Vakarams, tuo, kad netikėtai gražiai dera ir skamba archajiškosios mūsų dainos ir vos 150 metų turintis saksofonas. Kartais, tarkime, Australijoje ar Šveicarijoje žmones pagauna ūpas ir jie ima kartu dainuoti...

Kokį savaitgalį Tave galima netikėtai išgirsti kokioj nuošalioj bažnytėlėj, ir nebūtinai per atlaidus...

Mano brolis mokėsi groti obojumi, o čia daug barokinės muzikos. Ji man kažkaip įstrigo, patinka, jos mielai klausosi žmonės. Pradžioje šią idėja Bažnyčia sutiko gana šaltai, na, saksofonas, džiazas... Pirmas koncertas įvyko 1995 m. Vilniaus arkikatedroje. Ir tuomet durys atsivėrė. Vienodai mielai grojau Kiolno katedros 750-mečio jubiliejaus koncerte, Melburne, Leipcige ir Palūšės, kitose Lietuvos šventovėse. Jaučiu tą ypatingą atmosferą, gera improvizuoti.

Kas, Petrai, ta Vilniaus džiazo mokykla? Kažkaip kildinti ją vien iš V. Ganelino trio -„GTČ“ – lyg ir nėra viso vaizdo...

Aš palieku šį klausimą išsamiai išnagrinėti muzikos istorikams. Nei aš, nei Vytas Labutis, nei kiti muzikantai nesame „užaugę prie „GTČ“ įrašų. Šių talentingų muzikantų indėlis į šalies džiazą, man regis, yra šiek tiek mistifikuojamas, galbūt net perdėtai sureikšminamas. Kažkas parašė, kažkas pasigavo. Lietuva ir iki „GTČ“, ir po jų nebuvo negirdėjusi apie džiazą... Buvo gerai grojama ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje. Aš savęs nelaikau Vilniaus džiazo mokyklos atstovu. Bėda ta, kad kažkas labai norėjo būti įvardytas tuo pirmuoju. Iki šiol negalim surasti tos pradinės datos, kada visa tai prasidėjo...

Džiazo ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje klauso vos keli procentai, maži CD tiražai. Kaip Tau, žvelgiant ir iš dėstytojo, ir mokytojo varpinės, atrodo Lietuvos džiazo jaunimas? Ar šiais turtų kaupimo laikais jie nori groti?

Kuo toliau, tuo labiau man patinka dirbti su jaunais žmonėmis. Yra žavaus, gabaus jaunimo, kuris, pradėjęs groti, tobulėja. Džiazas, instrumentinė muzika, improvizacija Lietuvoje tikrai gyvuos. Ši muzika tik nerėkia garsiai apie save iš visokių reklamų, bet procesai vyksta. Pavyzdžiui, negaliu atsidžiaugti Anykščių savivaldybe, tai pavyzdys daugeliui. Ji ėmė ir nupirko instrumentus, kartu su muzikos mokyklos mokytojais puikiai groja gražus jaunimas, aš jau šešerius metus bendradarbiauju, pagroju kartu.

Lietuvoje net keletas tarptautinių džiazo festivalių, atvyksta daug megažvaigždžių. Tačiau ar nepasigendi jaukių džiazo klubų, tokios kultūros sklaidos?

Tokių klubų trūksta ir Vilniuje, ir Lietuvoje. Aš daug sykių dalyvavau džiazo klubų atidarymuose, tačiau į uždarymus jau nebekviečia... Na, kita vertus, matyt, mums šito dar nereikia, bent kol kas... Čia galbūt pasireiškia vadinamosios Vilniaus džiazo mokyklos įtaka, kai nuo paprastų žmonių buvo nusisukta tik į profesionalias auditorijas...

Tu daug koncertuoji (ir Lietuvoje) su kolegomis iš užsienio. Gal lietuviai tau netinka, lygis ne tas...

Visiška nesąmonė. Su daugeliu puikių muzikantų puikiai bendraujame, o grojęs esu bene su visais. Tarptautiniai projektai –­ natūralus muzikanto kelias.

Bandei kurti muziką kinui, teatrui, dabar lyg ir nesigirdi?

Na, aš tikrai nesu kompozitorius. Man kompozitoriai – Bachas, Mozartas, Ellingtonas, būrys Lietuvos talentingų žmonių. Aš nežinau, kas aš esu. Galbūt muzikos improvizatorius... Kita vertus, kompozitoriui be atlikėjo irgi ne pyragai.

Turbūt tradiciškai – obuolys nuo obels netoli terieda. Tavo sūnus, matydamas pučiantį tėvą, pats ėmėsi trimito...

Šis obuolys labai jau toli nuriedėjo (juokiasi). Dominykas ieško, eina savo keliu. Studijavo Amsterdame, dabar – Niujorke. Mūsų laikais tokių galimybių nebuvo. Žodžiu, įgyja gerą pasirengimą, o toliau – kaip Dievulis duos. Esame kartu muzikavę, linkiu jam siekti kūrybinių aukštumų.

Turiu grynai techninį klausimą. Kokios firmos saksofonus reklamuoji? Ką darai, kai instrumentas sugenda?

Daug metų pučiu „Yanagisawa“ firmos saksofoną, jie man geriausi. Na, o kai sugenda, vežu meistrui. Pažįstu auksinių rankų žmogų. Sykį jis ėmė girtis, kad gali sutaisyt, sulipdyt bet kokį saksofoną. Na, tai užmojęs drožiau vieną iš savo instrumentų į medį... Lažybas pralaimėjau, meistras po kiek laiko sutvarkė saksofoną puikiai.

Koks kūrybinis kirminas tave graužia? Ar turi kokį siekį, projektą galvoje, na, sugroti taip, kad žmonės ir verktų, ir juoktųsi?

Šitaip gal jau ir yra buvę... O kažkokie idealai turbūt būdingi jaunam žmogui, aš jau nemažai gyvenimo pačiupinėjau. Žinai, kartais norisi sustoti ir patylėti. Man niekada nebuvo ir nebus įdomu eiti tik todėl, kad reikia. Po tylos natūraliai kyla noras šėlti... O šiaip, kaip toj dainoj: „taip ir gyvensim, taip ir gyvensim, metais apėję...“

 

Skaitytojų vertinimai


60338. ibrahim2010-06-16 15:09
įdomus pokalbis, tik klausinėtojo kalba - siaubingos žurnalistinės klišės. Kaip A.Greitai ir Co parodijuojamų žurnalistų iš ctv.lt

60407. būna tų klišių2010-06-20 16:54
ir klišesnių. Čia dar trečdalis velnio.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 9 
17:20:45 Aug 23, 2010   
Aug 2009 Aug 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba