KIEK KAINUOJA ŠYPSENA? ARBA: SINTETINIS ŽAISLŲ PASAULIS

Rodos, lyg ir viskas suprantama, t. y. klausimas apie šypsenos kainą turėtų skambėti mažų mažiausiai juokingai. Juk gyvename visko pertekusiame pasaulyje – pradedant nuo batų rojų ir baigiant grožio akademijomis, kurių galime rasti kone kiekvieno miesto miegamųjų rajonų kvartaluose. Taigi belieka tik panorėti šiandien būti kažkuo, ir tuo pasirūpins įvairios studijos, akademijos, salos, rojai ar kiti visokią bižuteriją siūlantys pasauliai. Kitaip tariant, šiandieniniam žmogui nebėra didelio poreikio giliai svarstyti autentiško būvio klausimų ar nuolat ieškoti buberiško santykio prasmių kasdienėse sąveikose su aplinka. Reklamos industrija, karjeros rinkos, mass medijos nepaliaujamai diktuoja savo madas, dažnai žlugdančias ar savaip įkalinančias jau nuo W. von Humboldto laikų deklaruojamas prigimtines individo laisves bei jų paskirtį kūrybai.

Užtenka tik įsivaizduoti, kas nutiktų, jei imtume ir raidiškai paklustume klasikinio liberalizmo ideologijos šūkiams: būk laisvas ir atsiduok kūrybai. Matyt, pirmiausiai netektume darbo ir papildytume darbo biržų lankytojų gretas. Galiausiai virstume – geriausiu atveju – bohemščikais, taip ir nepajėgusiais visuomenės akyse pasiekti tariamai aukštų tikslų gyvenime ar prasimušti popkultūros sluoksniuose. Juk karjeros industrijai nereikia laisvai nusiteikusios darbo jėgos, o dar labiau – turinčios kūrybinių polėkių, laisvoji ekonomikos rinka ir liberalizmo postulatai nedaro mūsų laisvais ir anaiptol nekuria prielaidų tokiais jaustis. Šalies knygynuose galima rasti nemažai instrukcinio pobūdžio patrauklaus dizaino knygų su gražiais viršeliais apie tai, kokiu(-ia) turėtum būti, kad sociumas tave mėgtų, priimtų ir kad nesijaustum esąs už visuomenės ribų. Juk būti kitokiam nėra priimtina. Priešingai – bestselerių pavidalais mums siūloma būti supermarketų fėjomis bei pinigų leidimo viešpačiais. Peršama idėja, kad išlaidaujant galima net relaksuotis, t. y. kuriama tam tikra marketų terapijos iliuzija: jei būna sunku – eik apsipirkti ar bent jau išlaisvink save mintimis apie galimus apsipirkimus.

Taigi grįžkime prie mūsų pradžios klausimo apie šypsenos kainą šiandienos pasaulyje, kurį galime įvardinti kaip labai plataus spektro ir įvairią spalvų gamą turintį fenomeną. Kaip tik šio fenomeno funkcinės sudedamosios dalys esame mes – žmonės, vienas su kitu susieti daugialypėmis sąveikomis, pačių susikurtų problemų sprendimo paieškomis, emociniais ryšiais ir prieraišiais santykiais su mus supančiais technokratinio pasaulio objektais.

Užsiminus apie technokratinį šiandienos pasaulio aspektą, verta pabandyti atsakyti į prieš tai iškeltą klausimą apie šypsenos kainą. Greičiausiai šypsena šiandien nieko nebekainuoja, kaip nieko nekainuoja atsakomybė už žmogaus santykių dermę su kitu. Pakanka, įsijungus skype ar messenger, atlikti, pasak filosofo T. Sodeikos, keletą mygtukinių operacijų kompiuterio klaviatūra ir nusiųsti savo pašnekovui kitame tinklo gale elektroninę šypseną ar kitokį emotikoną. Šiame naujų bendravimo būdų etape į pagalbą ateina ir kitos telekomunikacijų priemonės – sms. Kam gi šiandien dar eikvoti laiką susitikimams su kitais žmonėmis (nebent jie šią akimirką būtų labai svarbūs), jei tiesiog galima kartą per mėnesį ar net rečiau brūkštelėti trumpą ir niekuo neįpareigojantį sms bei sykiu gauti tokio pat braižo atsakymą iš kito „ryšio galo“.

Taigi mūsų pateiktas klausimas apie šypsenos kainą po truputį ima įgauti ir kiek kitokį atspalvį, t. y. atsiranda iš dalies kitokia atsakymo į šį klausimą galimybė. Šypsena šiandien išties kainuoja nemažai – reikalauja mūsų laiko, pastangų, nusiteikimo susitikti su kitu ir dar daugelio kitų dalykų, kuriais dalintis individualizmo dogmos kontekste nemadinga ar dar daugiau – nepridera.

Pasaulis, pastatytas ant pragmatizmo pamatų arba nuolat statomas ant jų, sparčiai keičia ir žmonių tarpusavio santykius. Kitaip tariant, žmogus neretai su kitu būna tiek, kiek tai jam duoda tariamos ar tikros naudos. Netgi esama nuomonių, kad mūsų vienų su kitais santykiai yra paremti įvairiais išskaičiavimais. Tad autentiškai bendrijai lieka vis mažiau ir mažiau vietos makiavelistinėmis nuostatomis pažymėtoje žmonių sąmonėje. Šiame fone ir tolerancijos vertybė virsta socialiai perversiška – kito elgesys, emocijos ar kitokios asmenybinės apraiškos toleruojamos tiek, kiek tai padeda įsitvirtinti karjeros industrijų siūlomose viešosios nuomonės viršūnėse ar, kitaip tariant, – kuriant individualiai saugų bei naudingą socialinį tinklą – pijarą.

Reziumuojant galima būtų pasiremti šiuolaikinio mąstytojo, intelektualo ir anarchisto N. Chomsky idėjomis: anot jo, šių dienų pasaulis yra nuspalvinamas socialinės kontrolės bei kiek iškreiptos laisvosios rinkos ekonominių mąstymo klišių. Prekybos magnatai bei reklamos industrijų citadelės veikiai įkalina žmones vergauti sukurtai laisvojo pasaulio ir emancipacijos hegemonijai. Kosmopolitinės mąstymo mados tampa puikia terpe šovinistiniams revoliucionierių ar kitokių trockininkų intelektualų užmojams visa, kas kuriama monopolių ar oligarchų, griauti ir grąžinti masėms, kurios, nors ir skęsta savo sukurtuose socialiniuose mituose, tačiau yra ir ne ką mažiau išsiilgusios to pažadėtojo liberalizmo ideologijų prisikėlimo – būti laisviems ir vėl atsidavusiems kūrybai, t. y. siūlomą patrauklią sintetiką bent iš dalies pakeisti tuo oazės lopinėliu individualizmo nualintoje dykynėje.