TELŠIŲ TEATRO MĮSLĖS

Laima Adomaitienė

Režisierės Laimos Adomaitienės vadovaujama Telšių savivaldybės Žemaitės teatro vaikų ir jaunimo studija, įkurta 1995 m. ir pasirinkusi egzotišką tolimų šalių drugelio – Aglijos – vardą, tuo vardu savaip išreiškia savąją esmę. „Aglijos“ spektakliai – trapūs, plazdantys ir trumpaamžiai, jų žėrinčių spalvų neįmanoma perteikti žodžiais ir sąvokomis. Vos pamėginus sustabdyti ir paaiškinti skaidrų emocijų ir energijos srautą, kuris liejasi iš scenos, – viskas bematant išnyksta. Lieka spalvotos dulkės, nubyrėjusios nuo drugio sparnų... Šio teatro savitumą mėginama nusakyti žodžiais „paslaptis“, „poetinio teatro dvasia“, „magija“, „apeiginis teatras“, „energijos jėga“, „slaptas kodas“... Iš režisierės sužinome, kad jos spektaklių estetika artima šokio teatro estetikai. Nors tai nėra šokio teatras, bet aktoriaus kūnas scenoje privalo „kaip instrumentas nepriekaištingai tobulai groti“, o „judesio formų seka“ kuria draminę atmosferą, kur „žodinė raiška įsikomponuoja į ritminio judesio slinktis“ ir tampa „ritmingu žodžio ir judesio lydiniu“.

Tačiau net paaiškinimai „iš pirmų lūpų“ neatskleidžia „Aglijos“ savitumo ir neperteikia įspūdžio, kurį palieka jos spektakliai. Kadangi tai vis dėlto dramos teatras, žvelgiame į jo repertuarą: T.Williamso „Pasmerkti namai“, K.Lukaševič „Gėlėse“, etiudų spektaklis „M“, A.Čechovo „Meška“, „Rhytmus“ (kompozicija etnografiniais motyvais), M.Tikkanen „Raudonkepuraitė“, Žemaitės „Trys mylimos“ (pakeista į „Tris mylinčias“). Drama ar vaikiška pasaka, XIX a. realizmas ar madingas šių dienų „feminizmas“, liaudiška komedija ar improvizuotas scenos vyksmas – viskas „Aglijoje“ tampa vientisu scenos kūriniu, audžiamu iš minties ir žodžio, garso ir tylos, judesio ir mimikos, daikto, šviesos, tamsos ar prietemos. Realybės ir iliuzijų žaismas, kontrastų kirčiai, metaforų spąstai... Tai teatras – kaip tekanti upė: režisierė augina savo artistus nuo mažų dienų, o užaugę ir baigę vidurinę, jie išsiskirsto (nors ir tapę moks­lininkais, verslininkais ar profesionaliais aktoriais, kai kurie jų išlaiko ryšį su trupe), o režisierė augina naujus. Jos rankose žemaičių žemės talentų versmė niekados neišsenka. Prieš dešimtmetį spektaklyje „Gėlėse“ vaidinusios mergaičiukės gyvena gyvenimus už studijos sienų, o būrelis sostinės žiūrovų, netyčia pakliuvusių į Telšių mėgėjų spektaklį, ligi šiol negali užmiršti trapaus stebuklingo grožio, kurį padovanojo šokantys ir vaidinantys vaikai.

„Aglija“ apvažiavo kone pusę pasaulio, dalyvavo daugybėje – ne vien mėgėjų – teatro festivalių, simpoziumų, teatrinių laboratorijų (Lenkija, Latvija, Danija, Vengrija, Čekija, Vokietija, Monakas, Kanada…). Trupė pasiekė net Japoniją, jaunieji artistai vaidino įvairiose scenose, susižerdami daugybę apdovanojimų, sulaukdami naujų pasiūlymų. Jau legenda tapo teatro pasirodymas Monake, princesės Greis teatre 1997 m., minint Monako kunigaikščių dinastijos 400 m. sukaktį. Spektaklis „Pasmerkti namai“, Telšių moksleivė Ineta Stasiulytė, atlikusi pagrindinį vaidmenį, privertė žiūrovus ploti atsistojus, jaunuosius aktorius iš Telšių gatvėje atpažindavo praeiviai, o teatrologas iš Niujorko prof. M.Clarkas pareiškė, jog tai įdomiausias T.Williamso pjesės pastatymas iš visų jam žinomų. Pagiriamųjų žodžių šiam teatrui ir jo laimėjimų sąrašą būtų galima tęsti ilgai. Tačiau... koks tai teatras? Kokia jo savastis?

Ispanų teatro specialistas, Rusijos teatro akademijos profesorius teatrologas Vidas Siliūnas 1998 m. apie „Aglijos“ spektaklį „M“ rašė: „Tai vienas iš pačių talentingiausių ir neįtikėtinų spektaklių, mano matytų per pastaruosius metus. Spektaklis be žodžių atskleidė tiek daug nuostabaus, skausmingo ir juokingo, išreiškiamo žodžiais, prasidedančiais raide M: Mokykla, Meilė, Mirtis.(...) L.Adomaitienės „M“, šiuolaikinis mėgėjų teatro spektaklis, kuris neturi ko pavydėti nė vienam (tikrai nė vienam!) profesionalaus teatro spektakliui, o šimtai profesionalaus teatro spektaklių turi ko pavydėti jam. Kiekvienas gestas ištobulintas, kupinas glaustos, bet talpios metaforinės prasmės, kiekvienas turi savo vietą nenutrūkstamoje meninių idėjų plėtotėje. Estetiškai nugludintas, vos ne tobulas spektaklio meistriškumas, nepriekaištinga jo formų ekspresija. Spektaklio paveikslai iki šiol stovi prieš akis. Pavyzdžiui, negalima pamiršti mergaitės, prisiglaudusios prie atvedusios ją į mokyklą motinos, pirmojo išsiskyrimo baimės.(...)Mergaitė mokykline prijuoste plėšo meilės laišką, atsisuka, ir mes pamatome, kad jos veidas aplipo to laiško skiautelėmis, buvęs džiaugsmingas ir švarus, jis akimirksniu virto siaubinga kauke, šiuolaikinės tragedijos kauke, suklijuota iš šiukšlių atplaišų.(...)L.Adomaitienės „M“ parodė, kad mėgėjų teatras gali padaryti viską, ką gali profesionalus teatras, ir padaryti geriau.“

V.Siliūnas apie „Agliją“ rašo veikiau ne kaip kritikas, o kaip pakerėtas žiūrovas, tarsi kritikos instrumentai būtų netinkami perteikti šiam scenos kūriniui. Taip jaučiasi dažnas L.Adomaitienės režisūros ir jos auklėtinių vaidybos (veikimo scenoje) vertintojas. Kai mėginu paaiškinti, ką nepaprasto mačiau vaidinime „Gėlėse“, tenka bejėgiškai pasakoti apie gėlių sodo karalienę rožę ir mažas žavias balerinas – gėles, karalienės freilinas, grakštų blizgantį puošeivą vabalą; tenka prisiminti, kad visi pjesės-pasakos personažai šoko, o šokdami aiškinosi santykius. (Paslaptis, kaip tai įmanoma – suvaidinti balerinas?) Mažųjų šokėjų-vaidintojų galvas puošė nuostabiai sukomponuotos gyvų gėlių karūnos (neužmirštuolės, našlaitės, pakalnutės, lelijos, rožės…), o gėlių karalienės karūna iš raudonų rožių puikavosi kaip ikebanos šedevras. Skambėjo muzika, nepriekaištinga juodų figūrėlių plastika gniaužė kvapą, pasibaigus spektakliui gėlės, puošusios šokėjų galvas, skrido į salę, o žiūrovų akyse spindėjo džiaugsmo ašaros... Gal tai buvo sapnas?

Spektaklio „M“ scena Nuotraukos iš teatro archyvo

Toks buvo pirmas susitikimas su „Aglijos“ teatru, tačiau ir šiandien negalėčiau daugiau nieko pridurti prie pirmo įspūdžio. Kiekvienas susitikimas – kitoks, bet visi jie panašūs į sapną (gal todėl tie scenos „reginiai“ sunkiai perteikiami žodžiais). Spektaklis „Rhytmus“, matytas tarptautiniame mėgėjų teatrų festivalyje Trakuose, greitai „nuėjo“ nuo scenos (buvo per brangus mėgėjams, jame dalyvavo apie 60 žmonių). Tai etnografinis vaidinimas, sukomponuotas iš neįtikėtinų junginių. Scenos papėdėje – nemažas orkestras, grojantis tikrais ir netikrais instrumentais (smuikais, timpanais, būgneliais, varpeliais, lamzdeliais, švilpynėmis, birbynėmis…). Scenoje aktorė skaito tekstą apie Lietuvoje žydinčius ir derančius augalus, jų savybes, panaudojimą buityje, liaudies medicinoje… Bet štai, skambant keistai orkestro muzikai, iš rūko atplaukia mistiškos moterų figūros (deivės?), jos žengia ypatingu žingsniu (tas žingsnis savaime jaudina ir žavi), o kai figūros išnyra iš rūko, pasirodo, jog tai – skalbėjos (moterys ar laumės?) su geldomis ir kultuvėmis. Tai etnografinės lietuvės moterys, tačiau jų siluetai su aukštai užrištomis skaromis persmelkia vos pagaunamomis aliuzijomis į egiptietes, juodkalnietes, japones... Persmelkia ir pradingsta. Judrią, šurmuliuojančių figūrų pripildytą sceną keičia kitokie motyvai – kitokia muzika, tamsa, lėtai nušvintančios figūros. Scenoje – sustingę „muliažai“ etnografiniame muziejuje: vežimas, moterys su krepšiais, languotos skaros, puošnios dvaro ponios su skrybėlaitėmis, šventieji... Muzika, šviesa, tyla ir tamsa. Viskas netikėta. Tačiau spektaklio „Rhytmus“ jau nebėra – jis praėjo, nuskrido, nutekėjo...

Režisierė intensyviai eksperimentuoja plastikos, judesio sferoje, jos auklėtiniai yra gavę ir užsienio specialistų pamokų (teatro repertuare – šokio kompozicija „Valsas“, 2002 m. dalyvauta šiuolaikinio šokio festivalyje…). Tačiau žodis ir daiktas – būtini „Aglijos“ spektaklių elementai. Būtent jie ryškina teatrui rūpimas minties ir psichologijos linijas, nors režisierė, išradingai naudodama kitus scenos elementus, netikėtai pakreipia žinomų veikalų prasmes ir idėjas.

Žiūrovus pagauna A.Čechovo „Meškoje“ savitai interpretuojami veikėjų santykiai, naujai suvokti bei perteikti moters psichologijos vingiai. Šiame bei kituose pastarųjų metų L.Adomaitienės spektakliuose – „Raudonkepuraitė“, „Trys mylimos“ („Trys mylinčios“) – vyrauja moteriškumo ir gamtiškumo stichijos. Mergaitės-avižos (viksvos?) dalyvauja visose „Meškos“ scenose, o visur esančių, ištobulintą „vištų plastiką“ demonstruojančių „raibukių intermedijos“ spektaklyje pagal Žemaitę iš dalies atsveria sudėtinga scenine kalba sukurto spektaklio dramatiškumą. Buitinė rašytojos realistės Žemaitės komedija, netikėtai sukryžminta su dramatiškais, net tragiškais momentais, padeda režisierei spręsti svarbią jos kūryboje feminizmo temą. Išdidi, kilminga, įtaigi motinos (Indrė Mickevičiūtė) laikysena, aistringų jausmų kupina ir ironiška plastika nebyliose scenose su velioniu vyru (Karolis Mika) paradoksaliai kontrastinga vištų, varganų „meilės“ trikampių ir keturkampių su samdiniu Liudviku (Jonas Rimeika) scenoms, kvailoms situacijoms, archajiškiems, juokingiems savo primityvumu komedijos dialogams. Rizikingi, tačiau intriguojantys deriniai.

Režisierės L.Adomavičienės teatro kalba darosi vis sudėtingesnė, metaforos vis daugiaprasmiškesnės, verbaliniai ir neverbaliniai raiškos elementai jos kūryboje krypsta plastinės kalbos pusėn. Žemaitės dramos teatro jaunimo studija „Aglija“, įsiurbusi gražiausias šio scenos meno židinio žemaičių žemėje tradicijas (čia kūrė režisierius Romualdas Juknevičius, dailininkas Telesforas Valius), išlieka toks pats paslaptingas, neatpažįstamas, tirpstantis laike ir nepritampantis prie dabartinio lietuvių teatro panoramos reiškinys.