PASAULIS MARGAS IR NENUOBODUS

Michaelas Jeningsas

Pastarąjį dešimtmetį apie globalizaciją įprasta kalbėti kaip apie ekonomikos, verslo bei politikos reiškinį, tačiau ji neišvengiamai susijusi ir su kultūra. Tarptautinis kasmetinis Poezijos pavasario festivalis suteikė retą ir gražią progą šiuo aspektu pažvelgti į poezijos ir apskritai literatūros reiškinius. Festivalio renginiai atskleidė, kad globalizacija vyksta ne tik įprastiniu vartotojų kultūros lygmeniu.

Kiekvienas šiųmečio Poezijos pavasario renginys sutraukė ne sovietmečiu plūdusias minias, o maždaug po šimtą besidominčiųjų. Tačiau, sudėjus visus festivalio renginius, jau susidaro solidi auditorija – keli tūkstančiai žmonių, tarp kurių šiemet buvo ir Svėdasų gyventojai, ir Airijoje gyvenantys lietuviai. Sėkmingas renginys šioje šalyje turbūt rodo, kad lietuvių emigrantai užsienyje ne tik dirba ir geria. Tačiau šis straipsnis yra ne apie Poezijos pavasario auditorijos kiekį ir renginius užsienyje, o atvirkščiai – apie užsienio poetų kūrybos skaitymus, vykusius gegužės 24-ąją Europos parke netoli Vilniaus.

Renginį pradėjusio perkusininkų kvarteto atlikti kūriniai klausytojus ritmais nukėlė į Aziją ar net Afriką. Taigi galima sakyti, kad Poezijos pavasario skaitymai – ne tik Europos poezijos festivalis, bet ir kitų kontinentų kultūros reprezentacija. Tiesa, kiek emblemiška, kaip ir pati skaityta poezija. Gavę teisę pasirinkti vos kelis eilėraščius, poetai, suprantama, pasirenka geriausiai, išsamiausiai jų kūrybą atskleidžiančius kūrinius. Todėl šiame straipsnyje pasitenkinsiu, apibūdindamas kiekvieno užsienio svečio poeziją keliais sakiniais.

Pirmasis iš užsienio svečių poeziją skaitė Bernard’as Noëlis. Net nesuprantant prancūzų kalbos, traukė jos skambesio nostalgija; nenoromis B.Noëlio poeziją norėjosi sieti su romantika. Tačiau Vlado Braziūno perskaityti minėto poeto kūrybos vertimai kerus išsklaidė. Nemažai čia įtakos padarė ir V.Braziūno kartos poetams bei vertėjams būdinga monotoniška skaitymo intonacija.

Fionos Sampson iš Didžiosios Britanijos skaityti eilėraščiai patraukė kalbos filosofija. Autorė neabejotinai atstovauja angliškojo universiteto tradicijai. Jos griežtumas, preciziškumas, akademiškumas buvo aiškiai juntamas, Fionai Sampson prakalbus nuo scenos. Taigi universitetas, nuo Renesanso ugdęs kultūros žmones, neprarado savo funkcijų ir šiuolaikinėje visuomenėje bei poezijos pasaulyje.

Prabilus Alessandrai Molinai Placeres iš Kubos, pasijutau pagautas ispaniškai kubietiško temperamento, o Pedro Mexia iš Portugalijos, pradėdamas skaityti poeziją, teisingai pasakė, kad daugelis klausytojų per visą savo gyvenimą nėra girdėję poezijos portugalų kalba. Skambesys patraukė ir dvelkė egzotika…

Dar vienas egzotiškai skambančios kalbos poetas – Nikola Madžirovas iš Makedonijos. Jo poezija netikėtai atskleidė ryšį su muzika, kurią atliko minėtas perkusininkų kvartetas. Pagrindiniai meniniai N.Madžirovo poezijos „triukai“ – kartojimai ir ritmas, intonacija.

Svečio iš Ukrainos Ostapo Slyvynskio poezija kvėpavo slavišku dvasingumu, atviraširdiškumu, kuris, kaip dažnai stereotipiškai teigiama, toks būdingas rusams, ukrainiečiams ir baltarusiams. Tačiau eilėraščiai tikrai nebuvo stereotipiniai. Jo poezija globali ne tik giluminių, bet ir paviršinių gyvenimo reiškinių raiška. Gal ir juokaudamas O.Slyvynskis teigė, kad jo poezijos liūdnumo svarbiausia priežastis – Ukrainos futbolo rinktinės pralaimėjimas pasaulio futbolo čempionate. Taigi poezija, kaip ir pats gyvenimas, yra labai paprasta…

Bernard’as Noëlis Kornelijaus Platelio nuotraukos

Žiūrovų ovacijų sulaukė Yolanda Castaño Pereira iš Ispanijos, perskaičiusi savo eilių vertimus į lietuvių kalbą. Kaip prisipažino pati autorė, lietuvių kalbos tarimo taisyklės jai neatrodo sunkios, todėl pakako vos tris kartus perskaityti vertimus, o ketvirtasis kartas buvo jau scenoje, vertinant publikai. Besiklausant kirbėjo mintis, kad gal mitas apie lietuvių kalbos taisyklių sudėtingumą yra visiškai nepagrįstas. Šio mito klaidingumą, manau, įrodo užsieniečiai, kurie, vos kelis mėnesius pasimokę mūsų kalbos, jau patenkinamai kalba. Taigi lietuvių kalba nėra baubas užsieniečiams. Kita vertus, pati Y.Castaño Pereira akcentavo, kad savo eiles rašo ne bendrine ispanų kalba, o Galisijos dialektu. Šis faktas patvirtina, kad bent jau Europoje apie nacionalinių kalbų išnykimą kalbėti nėra pagrindo. Juk gaivinamos net tarmės!

Daugiausia publikos simpatijų pelnė svečio iš Jungtinių Amerikos Valstijų Michaelo Jeningso poezija ir jos skaitymo būdas. Šis poetas vienintelis iš visų dalyvavusių savo kūrybą skaitė mintinai. Jo poezija stipriais ryšiais susijusi su kraštovaizdžiu, kuriame poetas užaugo. Tai – įspūdingi kalnai. Renginio vedėjas juokavo, kad pasirinktas poeto eilėraštis „Dance of stones“ („Akmenų šokis“) labai tinka skaityti Europos parke, kur gausu skulptūrų iš akmens. M.Jeningso poezijos universlumo giluminiai klodai siekia pasaką ir Bibliją. Klausant poeto eilių, kilo mintis, kad ir pati globalizacija yra smarkiai eskaluojamas reiškinys. Juk pasaulis būtent dėl pasakų, keliaujančios tautosakos ir Biblijos buvo nedalomas jau labai seniai. Pats M.Jeningsas savo poeziją neoficialiai vadina transu. Būtent ši būsena tiksliausiai apibūdina jausmus, kylančius besiklausant poeto iš JAV.

Pabaigoje – dar keletas minčių apie svečius Europos parke, jų kūrybą ir globalizaciją. Pirmiausia, stebėtis vertė tai, kad į Poezijos pavasarį nebuvo pakviestas nė vienas poetas, kuris kurtų ne savo gimtąja, o anglų kalba. Todėl Lietuvoje organizuojamas tarptautinis festivalis skatina nacionalinių kalbų vartojimą. Tai – šventė ne tik poetams, bet ir vertėjams. Kad rašantys ne anglų kalba poetai verčiami, liudija, jog jie gali įgyti pasaulinį populiarumą. Kita vertus, tokie renginiai, koks yra Poezijos pavasaris, aiškiai atskleidžia, kad poezija vis labiau virsta menu mažoms grupėms žmonių, kurie domisi eilėmis arba patys jas rašo. Trumpi užsienio svečių biografijų pristatymai leidžia spręsti, kad poetai užsienio šalyse su masėmis ryšį užmezga ne per poeziją, o per publicistiką, kurią skelbia didžiausiuose savo šalių dienraščiuose. Lietuvoje šis poetų komunikacijos su plačiąja visuomene kanalas kol kas (turbūt dėl žemokos spaudos kultūros) nenaudojamas.

Poezijos pavasaris teikia vilčių, kad neįdomus vientisumas pasaulyje neįmanomas, kaip ir vidinis vientisumas, kuris ypač poetams yra negirdėtas dalykas, skambus, bet tuštokas ir nuvalkiotas žodžių junginys.