BALTUOJA BURĖS TOLUMOJ

Tarptautinės tapybos trienalės „Nuo Baltijos iki Juodosios“ atidarymas „Arkos“ galerijoje. Groja Vašingtono aikštės galerijos styginių kvartetas Nuotrauka iš galerijos archyvo

„Arkos“ galerijoje veikianti tarptautinės tapybos trienalės „Nuo Baltijos iki Juodosios“ dalyvių darbų paroda ne tik pasižymi grandioziniu užmoju, bet ir turi skaidriam poetiniam romantizmui būdingos dvasios. Baltuojančios burės ir migdolų žiedai yra jos siekių simbolis, programinė estetinių imperatyvų emblema. Šią trienalę ir gegužę Lietuvoje vykusį plenerą organizavo E. ir V. Žukų galerija „Žalias vėjas“ bei Tarptautinis kultūros ir meno centras, turėdami aiškią nuostatą, kokio pobūdžio tapybai teikiama pirmenybė.

Šiuolaikinės lietuvių dailės kūrėjai dažnai bijo prasmingo siužeto ir nedrįsta mėgdžioti gamtos pavidalų, tačiau (su baudžiauninkams būdingu uolumu) mėgdžioja visas radikalias sektantiško postmodernizmo apraiškas, manydami, kad būtent tokia tradicijos neigimo programa leidžia visapusiškai pajusti sadomazochistinį orgazmą, lydimą absurdiškų pseudokonceptualių komentarų. Taip manyti, vadinasi, pasiduoti permanentinę revoliuciją („meninį trockizmą“) skelbiančiai dekonstrukcijos hipnozei, inspiruojančiai monotonišką, galo ir krašto neturinčią iškrypimų ir bjaurasčių įvairovę. Šią tendenciją palaiko ne tik jaunieji nemokšos, sergantys iracionalios anarchijos vėžiu, bet ir kai kurie gudragalviai kritikai, it komisarai kurstantys bei palaikantys nesveikas savigriovos nuotaikas, tampančias agresyvia ideologija, kurios įkyrumas bei menamas giliamintiškumas paverčiamas norma.

Parodoje eksponuojami Ukrainos Krymo dailininkų darbai yra radikali minėtų tendencijų antitezė, paneigianti menotyrininkų pomėgį maniakiškai konstruoti istorinės klasifikacijos sistemas ir aiškintis, kokiam dešimtmečiui priklauso vienas ar kitas akibrokštas, tarsi kūrinio vertę lemtų ne meninė jo forma, bet buvimas „mitiniu“ precedentu „progresą“ žyminčios trajektorijos perspektyvoje. Toks formalių istorinių klasifikacijų sudievinimas yra iš modernizmo paveldėta menotyros liga, kuri gali būti pateisinta kaip mokymo priemonė, bet savaime negali būti suabsoliutintas vertės kriterijus.

Krymo dailininkų impresionizmas peržengia konkrečius erdvės ir laiko barjerus, tapdamas amžino sielos džiaugsmo raiška, kurios saikingas hedonizmas neabejotinai turi dvasinę dimensiją. Vadinamosios „pasąmonės“ turinių (veikiau – jais operuojančios radikalų, viską demaskuoti ir absurdu paversti siekiančių maištininkų ideologijos) pakerėti lietuvių menininkai įprato manyti, kad tik chaotiška „vidinių“ pajautų raiška yra autentiška, svarbi ir vertinga. Išoriniai pavidalai, vaizdiniai, motyvai turi būti neatpažįstamai deformuoti, nes tik tokia deformacija jiems neva suteikia ontologinio svarumo, prasmių, asociacijų, galbūt netgi sakralumo. Tokia vienpusiška nuostata nėra nei universali, nei savaime suprantama: tai „išmoktas“ būties interpretacijos būdas, vargu ar galintis pretenduoti į „geriausiojo“ statusą.

Šiuo požiūriu ukrainiečių dailininkų ištikimybė impresionizmo tradicijai (kuri tėra vienas galimų tikrovės interpretacijos būdų) pagirtina vien todėl, kad išsaugo spalvų skaidrumą ir teikia įkvėpimą estetinio idealo siekiančiai žmogaus vaizduotei. Netiesa, kad tokia tapyba yra „realizmas“ (niekinama prasme), nes ir abstrakti tapyba yra „realizmas“, jei ji autentiškai perteikia „realius“ pakrikusios psichikos turinius, juos stilizuodama bei estetizuodama. Todėl ukrainiečių tapomi saulėti peizažai su burlaiviais, kiparisais, gėlėmis, mirguliuojančiais akiračiais ir skėčius laikančiomis skrybėlėtomis mergelėmis ne tik žadina poetinę nostalgiją, bet ir turi terapinį poveikį.

P. Šumovo, J.Rymano, D.Volkovo ir A. Šabadejo kompozicijos apeliuoja į tiesioginį juslinį būties suvokimą, nereikalaujantį diskursyvių komentarų „paraštėse“, bet raginantį atsiduoti jausmingoms svajoms. Šiuo požiūriu panaši ir Rusijos menininkų S. Gogoriano bei N. Janekinos kūryba, nors pastaroji dailininkė daugiau dėmesio skiria stilizacijai. Jos natiurmortai pabrėžtinai dekoratyvūs, švelnūs, turintys pasakiškų elementų, kuriuos sustiprina gelsvų, auksinių ir žydrų spalvų sąskambiai.

Latvijos dailininkai A.Germanis, A. Naumovas ir A. Berzinia yra it jungiančioji grandis tarp peizažinės ukrainiečių tapybos ir lietuviams būdingo intravertinio mąstymo, kuris išorinį motyvą vertina viso labo kaip priemonę vidinėms pajautoms atskleisti. Tačiau latvių darbuose išlaikomas spalvos tyrumas, nors A.Germaniui artimesnė spontaniška ekspresionistinė vaizdavimo maniera, o A. Naumovas pabrėžia dekoratyvinių dėmių pusiausvyrą, kurdamas nuotaikingus (tiek statiškus, tiek dinamiškus) peizažus.

Lietuvių dailininkai (L J. Jankus, G. P.Janonis, A.Skačkauskas, L.Cicėnas, S. Teitelbaumas) stiliaus požiūriu yra skirtingi. L. J. Jankaus kūryba iš dalies artima impresionizmui, nors šis „lietuviškas impresionizmas“ turi šiaurietiško šaltumo ir depresyvios, nervingos melancholijos bruožų. A.Skačkauskas ir S. Teitelbaumas atstovauja tradiciniam ekspresionizmui, kuriam svarbiausia – atspalvių žaismas, hiperbolizuotas dramatizmas, vitališka chtoninių galių raiška (net savotiškas tikrovės demonizavimas), ekstaziškų pajautų perteikimas.

Dekoratyvinės stilizacijos kelią pasirinkęs G. P. Janonis mėgina derinti haliucinacijomis virstantį (todėl iracionalų) siužetą ir abstrakčią meninę raišką. Galbūt šitaip siekiama parodyti pasąmonės slėpinius, suteikiant šiems regimą simbolinį pavidalą. L.Cicėnas labiausiai išsiskiria parodoje, kadangi šiam autoriui rūpi ne gamtos formos (vienaip ar kitaip transformuotos), bet žaidimas vaikiškai fantazijai būdingais aksesuarais.

Nepaisant šios estetinių požiūrių įvairovės, visi trienalėje dalyvaujantys menininkai pripažįsta nesenstantį tradicinės (šiuo atveju – ankstyvojo modernizmo) tapybos aktualumą.